- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-22
- Bylos Nr.
- 2S-1066-567/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Dalia Višinskienė, Petras Jaržemskis, Neringa Švedienė
- Ieškovas
- Lindorff Oy
- Atsakovas
- D. C.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lindorff Oy, veikiančio per savo struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą, atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-10107-141/2009 pagal ieškovo Lindorff Oy, veikiančio per savo struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą, ieškinį atsakovui D. C. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas Lindorff Oy, veikiantis per savo struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą, 2009-05-25 pateikė ieškinį, prašydamas priteisti 707,49 Lt skolos, 254,70 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 64 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad 2008-12-23 sutartimi UAB „Omnitel“ perleido jam reikalavimo teisę pagal pirminio kreditoriaus UAB „Omnitel“ ir atsakovo 1998-09-01 sudarytą skaitmeninio korinio ryšio paslaugų teikimo sutartį (toliau - Sutartis), pagal kurią atsakovui buvo teikiamos mobiliojo skaitmeninio korinio ryšio paslaugos. Atsakovas tinkamai neatsiskaitė pagal UAB „Omnitel“ 1999-03-01, 1999-04-01 ir 1999-05-01 išrašytas sąskaitas ir liko skolingas 707,49 Lt. Ieškinys pareikštas pagal pradinio kreditoriaus UAB „Omnitel“ buveinės adresą pagal Sutarties 8.4 p. ir LR CPK 32 str. 1 d.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2009-05-27 nutartimi atsisakė priimti ieškovo Lindorff Oy, veikiančio per savo struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą, ieškinį atsakovui D. C. dėl skolos priteisimo ir grąžino jį padavusiam asmeniui. Teismas nustatė, kad ieškovas reikalavimą dėl skolos priteisimo iš atsakovo grindė ieškovo ir UAB „Omnitel“ 2008-12-22 sudarytu Patvirtinimu apie teisę į skolą, kurio pagrindu ieškovas įgijo reikalavimo teisę į įsiskolinimo priteisimą iš atsakovo pagal Sutartį. Teismas pažymėjo, jog atsakovo gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), Šilutėje, arba (duomenys neskelbtini), Mažeikiuose. Teismas nustatė, kad ieškinys Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui pateiktas pagal Sutarties 8.4. p., kad visi ginčai dėl šios sutarties prievolių vykdymo, įskaitant ieškinius dėl abonento įsiskolinimų, nagrinėjami teisme pagal UAB „Omnitel“ buveinės vietą arba teisme pagal ieškovo pasirinkimą. Teismas konstatavo, jog byloje iškilo būtinumas įvertinti Sutarties nuostatos dėl sutartinio teismingumo atitikimą teisės aktų reikalavimams. Teismas pažymėjo, kad nurodyta analizė yra susijusi tik su ginčo teismingumo klausimu ir jokiu būdu nereiškia ginčo sprendimo iš esmės. Teismas, vertindamas Sutartį, padarė išvadą, jog tai yra atlygintinų paslaugų teikimo sutartis, kuriai taikomos vartojimo sutarčių nuostatos, taisyklės. Sutarties sąlygos, nesusijusios su abonento duomenimis, yra pradinio kreditoriaus iš anksto, nederinant su skolininku, nevienkartiniam naudojimui parengtos nuostatos – standartinės sutarčių sąlygos. Teismas pažymėjo, kad standartine sąlyga yra ir minėta Sutarties nuostata, įtvirtinanti sutartinį teismingumą. Duomenų apie tai, kad ši sutarties sąlyga buvo aptarta su skolininku individualiai, nepateikta. Teismas, vertindamas Sutartį bei jos sąlygą dėl ginčų teismingumo, konstatavo, kad vartojimo sutarties dalykas yra tam tikra prekė ar paslauga, o jos sąlygos, susijusios su iš sutarties kylančių ginčų teismingumu, yra papildomos, antraeilės sąlygos. Teismas konstatavo, kad ši sąlyga neatitinka atsakovo, kaip vartotojo, interesų, nes toks ginčo sprendimas kainuoja daugiau lėšų ir laiko, nei jo sprendimas vartotojo gyvenamosios vietos teisme. Pateiktas ieškinys operatyviau ir ekonomiškiau būtų išnagrinėtas kitame teisme pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Teismas konstatavo, jog yra pagrindas pripažinti šalių sudarytoje Sutartyje įtvirtintą standartinę sąlygą dėl ginčų sutartinio teismingumo nesąžininga, negaliojančia nuo sutarties sudarymo. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad ieškinį atsisakytina priimti, kaip neteismingą Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui, ir jis grąžintinas ieškinį padavusiam asmeniui, pasiūlant ieškovui kreiptis į teismą pagal atsakovo gyvenamąją vietą (CK 6.185 str., 6.188 str., 6.350 str., 6.716 str., CPK 7 str., 29 str., 32 str., 87 str.).
Šalies argumentai
Ieškovas Lindorff Oy, veikiantis per savo struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą, pateikė atskirąjį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2009-05-27 nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Skundžiama teismo nutartis priimta, pažeidžiant materialinės ir procesinės teisės normas. Atskirojo skundo argumentai:
1) Atsakovas ir pirminis kreditorius UAB „Omnitel“ sudarė Sutartį ir ieškovas yra naujasis atsakovo kreditorius, kuriam atsakovo skolos reikalavimo teisė bei su tuo susijusios papildomos teisės buvo perleistos 2008-12-23 sutartimi. Ieškovui taikytinos ir pradinio kreditoriaus bei atsakovo sudarytos Sutarties 8.4 p., nustatantis, kad visi ginčai dėl prievolių pagal sutartį vykdymo, įskaitant ieškinius dėl atsakovo įsiskolinimų, bus nagrinėjami teisme pagal UAB „Omnitel“ buveinės vietą arba teisme pagal ieškovo pasirinkimą. Šia nuostata šalys nustatė teritorinį ginčų nagrinėjimo teisingumą, pasirenkant ginčams spręsti tą teismą, kurio veiklos teritorijoje yra konkretaus nurodyto juridinio asmens buveinė. Toks šalių susitarimas atitiko 1964 m. CPK 140 str. 1 d. nuostatas. Kadangi pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis UAB „Omnitel“ buveinė yra T. Ševčenkos g. 25, Vilniuje, ir yra Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo veiklos teritorijoje, todėl ieškovas ieškinį pateikė Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui.
2) Pirmosios instancijos teismas, neturėdamas teisės ex officio ieškinio priėmimo stadijoje spręsti, nesudarydamas galimybės suinteresuotai šaliai pateikti atsikirtimus, padarė nepagrįstą išvadą, jog sutarties sąlyga, nustatanti sutartinį teismingumą, yra nesąžininga ir negaliojanti. Teismas, vertindamas sutarties sąlygą dėl sutartinio teismingumo jos sąžiningumo aspektu, neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 43 str. nuostatas. Teismas, nutardamas pripažinti sutartinį teismingumą nesąžininga sutarties sąlyga, negalėjo taikyti CK nuostatų, kurios sutarties sudarymo metu negaliojo. CK 6.188 str. nenumato galimybės teismui ex officio spręsti sutarties sąlygų nesąžiningumo. Teismas pažeidė minėtas teisės normas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl sutartinės nuostatos galiojimo, turėjo į bylą įtraukti ir sutarties šalį, pirminį kreditorių UAB „Omnitel“. Ieškovas yra tik reikalavimo teisių iš pirminio kreditoriaus į atsakovo skolą perėmėjas ir sprendžiant klausimą dėl sutarties sąlygų nesąžiningumo, negalėjo būti tinkama šalimi. Pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, jog, sudarydamas sutartį, vartotojas dėmesį kreipė tik į esmines sąlygas, o į kitas sąlygas nesigilino, yra nepagrįstos, paremtos prielaidomis, o tokie veiksmai nesuderinami su CPK 21 str. bei XIII skyriaus nuostatomis, reglamentuojančiomis įrodinėjimo procesą. Sutartyje esančios sąlygos yra tipinės paslaugų tiekėjo parengtos sąlygos ir su jomis klientai sutinka prisijungimo būdu. Sudarydamas sutartį, sutarties anketinėje dalyje atsakovas patvirtino, jog su visomis sutarties sąlygomis susipažino, jas suprato ir su jomis sutiko. Savo valią atsakovas išreiškė parašu, kaip ir tai buvo numatyta 1964 m. CK 45 str. 1 d.
Atskirasis skundas atmestinas. Ieškovas Lindorff Oy, veikiantis per savo struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą, pareiškė ieškinį Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui pagal pirminio kreditoriaus UAB „Omnitel“ ir atsakovo sudarytos Sutarties 8.4 p., t. y. pagal pradinio kreditoriaus UAB „Omnitel“ buveinės vietą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs Sutarties 8.4 p., pagrįstai nustatė, kad nėra duomenų, jog ši sąlyga dėl sutartinio teismingumo buvo aptarta individualiai su atsakovu, sudarant standartinę atlygintinų paslaugų sutartį, ir ji neatitinka skolininko, kaip vartotojo, interesų, todėl yra nesąžininga ir negaliojanti nuo jos sudarymo momento. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokia pradinio kreditoriaus nustatyta standartinės vartojimo sutarties, prie kurios prisijungė vartotojas, sąlyga dėl sutartinio teismingumo suvaržo vartotojo teises ginti savo interesus, todėl byla pagal ieškovo ieškinį turi būti nagrinėjama pagal vartotojo gyvenamąją vietą.
Siekiant apginti silpnesniosios sutarties šalies - vartotojo - teises ir teisėtus interesus, sutarties laisvės principas gali būti ribojamas, nes vartotojas yra priverstas priimti jam siūlomas sutarties sąlygas. Dėl šių priežasčių vartotojo, kaip silpnesniosios sutarties šalies, interesai turi būti ginami teismo iniciatyva, nes šios kategorijos bylose teismas yra aktyvus, atsižvelgiant į tai, kad vartotojų teisių apsauga ir gynimas vertintinas kaip viešasis interesas, svarbus ne tik pačiam vartotojui, bet ir didelei visuomenės daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-28 nutartis Nr. 3K-3-536/2008). Teisėjų kolegija kritiškai vertina argumentą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl vartojimo sutarties sąlygos nesąžiningumo, turėjo į bylą įtraukti pirminį kreditorių, nes pirmosios instancijos teismas tikrino, ar ieškovas tinkamai įgyvendino teisę kreiptis į teismą dėl ieškinio teismingumo. Tai, kad 2008-12-23 sutartimi pirminis kreditorius UAB „Omnitel“ ieškovui perleido reikalavimo teisę pagal Sutartį į atsakovą, reiškia, kad ieškovas iš pirminio kreditoriaus perėmė visas kreditoriaus teises ir pareigas, kylančios iš Sutarties. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas neprivalėjo reikalauti kitos šalies atsikirtimų ir įtraukti UAB „Omnitel“, nes vartojimo sutarties sąlygos dėl sutartinio teismingumo gali būti pripažįstamos nesąžiningomis teismo iniciatyva, sprendžiant ieškinio teismingumo klausimą. Apelianto argumentas, jog pagal CK 6.188 str. 1 d. tik vartotojas turi teisę reikalauti pripažinti negaliojančias sąžiningumo kriterijams prieštaraujančios vartojimo sutarties sąlygas, yra nepagrįstas, nes teismas, spręsdamas ieškinio dėl vartojimo sandorio vykdymo teismingumo klausimą, yra aktyvus ir turi pats savo iniciatyva ginti vartotojo interesus. Apelianto argumentas, kad teismas negalėjo remtis nuostatomis, kurios Sutarties sudarymo metu negaliojo, yra teisiškai nepagrįstas, nes CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 45 str. nustato, kad CK normos, susijusios su sutarčių aiškinimu, nepaisant jų sudarymo momento, taikomos ir toms sutartims, kurios galioja įsigaliojus naujam CK. Tai reiškia, kad ginčo sutarčiai, kurios sąlygą, susijusią su teismingumu, įvertino pirmosios instancijos teismas, taikytinos CK 6.185 str., 6.188 str., 6.350 str., 6.716 str. nuostatos.
Šiuo atveju ieškovas pareiškė ieškinį, susijusį su vartotojo teisėmis ir ginčas kyla iš vartojimo sandorio, todėl ieškovas turi teikti ieškinį pagal atsakovo, kaip vartotojo, gyvenamąją vietą (CPK 29 str., 30 str. 11 d.). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, atsisakydamas priimti ieškinį, kaip neteismingą Vilniaus m. 2 apylinkės teismui. Byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visas aplinkybes, teisiškai reikšmingas, sprendžiant ieškinio teismingumo klausimą.
Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas ir atskirojo skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą Vilniaus m. 2 apylinkės teismo nutartį, kuri yra teisėta ir pagrįsta. Procesinės teisės normų pažeidimų kolegija nenustatė, todėl skundžiama nutartis paliktina nepakeista, nes klausimas išspręstas teisingai, užtikrinant civiliniame procese įtvirtintus kooperacijos, operatyvumo ir ekonomiškumo principus. Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų kaip teisiškai nereikšmingų apeliacijos objektui (LR CK 6.193 str. 4 d., CPK 2 str., 5 str., 7 str., 8 str., 29 str., 30 str. 11 d., 137 str. 2 d. 2 p., 3 d., 313 str., 320 str., 328 str., 334 str., 335 str., 338 str.).
Atsižvelgiant į tai, kad atskirasis skundas atmetamas, ieškovas turi pareigą atlyginti 4,25 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme valstybės naudai (CPK 92 str., 96 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 str. 1 p., kolegija
nutarė:
Palikti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartį nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo Lindorff Oy, veikiančio per savo struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą, valstybės naudai 4,25 Lt (keturis litus 25 ct) bylinėjimosi išlaidų dėl procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme.