Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Gytis Večerskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-384-397/2015

2015 m. gegužės 25 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gyčio Večersko, teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Ramūno Antanavičiaus, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, dalyvaujant prokurorei Astai Chraminai, nuteistajam D. S., jo gynėjui advokatui Renui Bradūnui, nukentėjusiajam L. B., jo atstovei advokatei Aušrai Ručienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 8 d. nuosprendžio, kurio D. S. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 138 str. 2 d. 8 p. ir nuteistas laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams, pripažintas kaltu pagal BK 284 str. 1 d. ir nuteistas laisvės apribojimu 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val. Vadovaujantis BK 63 str. 1, 2 d. d., 5 d. 1 p., paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 8 (aštuoniems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 92 str., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams ir 2 (dviem) mėnesiams, bausmės vykdymo atidėjimo metu, paskirta 11 (vienuolika) mėnesių auklėjamojo pobūdžio priemonė – įpareigojimas būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val. ir uždrausta be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą. Civilinis ieškinys tenkintas dalinai. Iš D. S. L. B. naudai priteista 2316,96 Eur nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti.

D. S. taikytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, paskirtas Marijampolės rajono apylinkės teismo 2014-10-30 nutartimi (2014-10-31 Turto arešto akto identifikavimo kodas 2014056546) pakeistas ir nustatyta, kad nukentėjusiojo L. B. civilinio ieškinio užtikrinimui dėl nusikaltimu padarytos neturtinės žalos laikinai apribojamos nuosavybės teisės į jam nuosavybės teise priklausantį turtą 2316,96 Eur sumai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. S., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. ir BK 138 str. 2 d. 8 p., t. y. už tai, kad 2013-05-03 apie 00 val., viešoje vietoje, Vytauto g. tarp pastatų Nr. 6 ir Nr. 8, (duomenys neskelbtini), iš chuliganiškų paskatų, ignoruodamas žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, demonstruodamas nepagarbą nukentėjusiajam, aplinkiniams ir aplinkai, be jokios pateisinamos priežasties ir motyvo, elgdamasis ypatingai įžūliai, pribėgęs prie nukentėjusiojo L. B. sudavė ranka vieną smūgį į veido sritį tokiu būdu nukentėjusiajam L. B. padarė apatinio žandikaulio lūžimą 44, 45 dantų srityje ir kairio kampo srityje, kas vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu, bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Nuteistasis taip pat nesutinka su teismo teiginiais dėl nukentėjusiojo parodymų. Nuteistojo nuomone, nukentėjusiojo parodymai dėl smūgio sudavimo yra prieštaringi ir nenuoseklūs, o taip pat negalima remtis ir liudytojų A. J., A. A., E. S. parodymais, kadangi jie yra nukentėjusiojo draugai, buvo kartu atvykę į diskoteką ir tai savaime leidžia manyti, kad jų parodymai nėra nei nešališki, nei objektyvūs.

Nuteistojo nuomone, jo poziciją, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis patvirtina 2013-11-12 specialisto išvada, kurioje konstatuotas ne tik sužalojimas, bet ir sužalojimo padarymo laikas, kas neginčytinai patvirtina jo užpuolimo faktą. Nuteistojo teigimu, jo atžvilgiu buvo pradėtas kėsinimasis, jam suduotas smūgis, ko pasekoje buvo padarytas sveikatos sutrikdymas, L. B. buvo užsimojęs ir kėsinosi suduoti dar vieną smūgį, todėl gynimasis neperžengė būtinosios ginties ribų ir nėra pagrindo netaikyti BK 28 str. nuostatų.

Nuteistasis pasisakė, kad teismas, grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį ne įrodymų visuma, o prielaidomis, pažeidė BPK reikalavimus, jog visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kas sąlygojo nepagrįstų išvadų priėmimą ir tokiu būdu sukiudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Pažeidimai yra esminiai, nes dėl jų buvo suvaržytos įstatymu garantuojamos kaltinamojo teisės.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistąjį ir jo gynėją, prašiusius apeliacinį skundą patenkinti, prokurorę, nukentėjusįjį ir jo atstovę prašiusius nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, sprendžia, kad nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmos instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai kvalifikavo D. S. nusikalstamas veikas bei teisingai paskyrė bausmę, laikantis bausmių skyrimo pagrindų (BK 54 str.). Esminių BPK pažeidimų nenustatyta.

Nuteistasis D. S., nesutikdamas su apkaltinamuoju nuosprendžiu, apeliaciniame skunde iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų tariamą neatitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, todėl teisėjų kolegija, neišeidama už apeliacinio skundo ribų, tikrina pirmos instancijos teismo nuosprendžio teisėtumo dalį tik dėl tų klausimų, dėl kurių paduotas apeliacinis skundas (BPK 320 str.).

Išnagrinėjus baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, ištyrus ir įvertinus byloje esančius įrodymus, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi bylos faktiniais duomenimis yra visiškai įrodyta, jog nuteistasis D. S. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 str. 1 d., 138 str. 1 d.. Byloje esančių įrodymų visuma leidžia konstatuoti, jog D. S. 2013-05-03 apie 00 val., viešoje vietoje, Vytauto g. tarp pastatų Nr. 6 ir Nr. 8, (duomenys neskelbtini), iš chuliganiškų paskatų, ignoruodamas žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, demonstruodamas nepagarbą nukentėjusiajam, aplinkiniams ir aplinkai, be jokios pateisinamos priežasties ir motyvo, elgdamasis ypatingai įžūliai, pribėgęs prie nukentėjusiojo L. B. sudavė ranka vieną smūgį į veido sritį tokiu būdu nukentėjusiajam L. B. padarė apatinio žandikaulio lūžimą 44, 45 dantų srityje ir kairio kampo srityje, kas vertinama nesunkiu sveikatos sutrikdymu, bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Aukštesnysis teismas atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus dėl netinkamo įrodymų vertinimo. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) BPK 20 str. 5 d. numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl tai, kad teismas nesivadovavo išskirtinai tik nuteistojo parodymais, nulemta aukščiau išdėstytais įstatymo reikalavimais ir nuostatomis.

Nuteistojo D. S. apeliacinio skundo teigimu, konflikto iniciatorius buvo pats nukentėjusysis l. B., kuris pirmas priėjo prie D. S. ir jo draugų. D. S. buvo neblaivus, pradėjo kabinėtis, kilo žodinis konfliktas, ir D. S. besitraukiant iš incidento vietos, paskui jį ėjo L. B., kuris kirto jam į veidą, pataikydamas į kaktą, nuo smūgio jis parkritęs, o L. B. užsimojus dar kartą kirsti, jis nelaukė ir pirmas jam kirto. Kur pataikė nematė ir po to pabėgo, savo veiksmus vertino padarytus būtinosios ginties sąlygomis.

Su tokiu nuteistojo išdėstytu minėtų aplinkybių vertinimu aukštesnysis teismas nesutinka. Kaip matyti iš nuteistojo parodymų, jis nepaneigė sudavęs smūgį nukentėjusiajam, tačiau tik tai vertino kaip būtinąją gintį. Ši gynybinė pozicija yra atmetama. Pagal BK 28 str 2 d būtinoji gintis yra tada, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi atitikti tris kriterijus: būti pavojingas, realus bei akivaizdus. Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad veikos pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai erdvėje, o ne besiginančiojo vaizduotėje, akivaizdumas – kai kėsinimasis yra jau pradėtas arba tiesiogiai gresia besiginančiojo teisėms (kasacinė nutartis Nr. 2K-15/2013). Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad tokių aplinkybių, byloje nebuvo nustayta.

Nukentėjusiojo L. B. parodymais buvo pagrįstai nustatyta, kad 2013-05-03 jis su draugais E. S., A. A. ir A. J. nuvyko į šokius (duomenys neskelbtini) kaime. Buvo blaivus, kadangi vairavo automobilį. Kaltinamasis su draugais, jų viso buvo gal penki, juos (L. B. ir E. S.) praeinančius pro šalį pradėjo įžeidinėti, klausti, ko jiems reikia jų kaime. Su nieku nesimušė. Nuteistajam smūgių į kaktą nesudavė. Einant link A. A. ir A. J., pajuto, kad jam iš paskos, labiau iš dešinės pusės kažkas eina. Jam nelaukiant ir nesitikint be jokio reikalo buvo suduotas stiprus smūgis į dešinį skruostą. Smūgis suduotas jam būnant nusisukus nuo smūgiuojančio kažkur iš dešinės. Nuo smūgio skaudėjo apatinę veido dalį, svaigo galva. Kreipėsi į gydytojus. Buvo nustatytas žandikaulio lūžis ir padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Iš draugų sužinojo, jog tai buvo kaltinamasis. Po smūgio sudavimo kaltinamasis iškart pabėgo. Sužalojimas buvo stiprus. Sužinojęs, kad taip stipriai nukentėjo nuo kaltinamojo, jam parašė žinutę, klausdamas, kuo jis jį taip stipriai sužalojo, į tai kaltinamasis atrašė, kad sužalojo ranka ir dar pavadino durneliu.

Liudytojo A. J. parodymais nustatyta, kad jis 2013-05-03 su A. A., L. B. ir E. S. buvo šokiuose (duomenys neskelbtini) k. Jam su E. A. likus prie šokių salės pastato, L. B. ir E. S. nuėjo į tualetą. Juos grįžtančius link salės pradėjo įžeidinėti prie seniūnijos pastato stovėjusi gal šešių asmenų grupelė, tarp kurių buvo ir D. S.. Nukentėjusysis ir E. S. priėjo prie tų jaunuolių ir kažką šnekėjosi. Pokalbio dėl atstumo negirdėjo. Tuo metu niekas nesusimušė ir jokių grumtynių nevyko. Tai jam matėsi. Netrukus nuo tos grupelės atsiskyrė nukentėjusysis ir vienas ėjo į tą pusę, kur laukė jis su A. A.. Nukentėjusysis buvo nugara į tą grupelę ir spėjo nuo jų nueiti kokius penkis ar šešis metrus. Tada jį pasivijo kaltinamasis ir nieko nesakęs iš užpakalio, labiau iš dešinės pusės kirto ranka L. B. į dešinę veido pusę ir iškart pabėgo. Kaltinamajam gintis nuo nukentėjusiojo nebuvo jokio reikalo, nes jis pats pasivijo nukentėjusįjį ir jam iš pasalų kirto. L. B. buvo blaivus, nes vairavo automobilį ir juos buvo atvežęs į šokius. L. B. jokių smūgių D. S. nesudavė.

Liudytojo A. A. parodymais nustatytos analogiškos aplinkybės dėl D. S. veiksmų, t. y. nueinančiam nukentėjusiajam L. B. buvo suduotas smūgis iš užpakalio ir dešinės į dešinę veido pusę dešine ranka. Matė sudavimo moment.

Liudytojo E. S. parodymais nustatyta, kad 2013-05-03 apie 24 val. Gudelių k. šokiuose, jam su nukentėjusiuoju einant iš tualeto atgal link salės, apie 5 jaunuolių grupelė, kurioje buvo ir D. S., juos ėmė vadinti „(duomenys neskelbtini)“, vartoti įžeidžiančius išsireiškimus. Kartu su nukentėjusiuoju priėjo prie tų jaunuolių pasiaiškinti, kodėl jie įžeidinėja. Su jais kalbėjosi. Jokio fizinio kontakto nebuvo. Jis nuo tos grupelės nebuvo net pasitraukęs. Kalbėdamas neatkreipė dėmesio, kaip nuo jų atsiskyrė ir link šokių salės nuėjo nukentėjusysis. Netrukus ir jis nuėjo link jų laukusių A. J. ir A. A.. Paėjęs keletą žingsnių pamatė už žandikaulio susiėmusį nukentėjusįjį, kuris pasakė, kad jį sumušė. Jau vėliau iš jo sužinojo, kad jį sumušė kaltinamasis, todėl apklausoje tai ir nurodė. Jis nieko nemušė. Iki jam pamatant nukentėjusįjį jokių muštynių nebuvo.

Kaip matyti iš liudytojų E. M., E. M. bei A. B. parodymų, jie pagrįstai įvertinti kaip nenuoseklūs ir nesutampantys ne tik su kaltinamojo parodymais, bet ir tarpusavyje. Pirmosios instancijos teismo atliktai šių liudytojų parodymų analizei aukštesnysis teismas pilnai pritaria ir jų neatkartoja.

BK 138 str. 2 d. 8 p. numatytų padarinių egzistavimą pagrindžia ir specialisto išvada Nr. G 502/14 (09), kuri liudija, jog klinikiniais duomenimis L. B. konstatuotas apatinio žandikaulio lūžimas 44,45 dantų srityje ir kairio kampo srityje vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu (t.1, b.l.49), o 2014-04-24 papildoma Valstybinės teismo medicinos tarnybos Marijampolės poskyrio specialisto išvada Nr. PG 86/13 (09), patvirtina, kad L. B. konstatuotas apatinio žandikaulio lūžimas 44, 45 dantų srityje ir kairio kampo srityje galėjo būti padarytas suduodant smūgį tiek iš šono, t. y. iš dešinės pusės, tiek iš priekio. L. B. konstatuotas apatinio žandikaulio lūžimas 44, 45 dantų srityje ir kairio kampo srityje yra tarpusavyje susiję t.y. sužalojimas padarytas vienu smūgiu į 44,45 dantų projekciją Šios išvados objektyvumas teismui nekelia abejonių, jos teiginius patvirtina ir kitų konflikte dalyvavusių asmenų parodymai. Teismas pagrįstai rėmėsi ir teismo medicinos specialisto D. I. papildomu paaiškinimu, kad, jis, įvertindamas ir teismo posėdžio metu duotus liudytojų parodymus neabejotinai patvirtino, jog teisme nukentėjusiojo nurodytos aplinkybės atitinka jam konstatuotą sužalojimą – žandikaulio lūžimą. Veikiant jėgai į šią vietą galėjo toliau lūžti ir kairiojo žandikaulio kampas. Tokio mechanizmo tikimybė yra didesnė, nei kad smūgiuojant į kairę veido pusę. Dėl D. S. sužalojimo, pasisakius liudytojams, kad jis buvo mušamas į kairę veido pusę, specialistas nurodė, kad kraujosruva kaktoje negali susiformuoti, todėl nuteistojo teiginiai dėl teismo medicinos išvados padarytos jo atžvilgiu, tariamai patvirtinančios, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, atmetami kaip visiškai nepagrįsti.

Teismų praktikoje veika pripažįstama padaryta dėl chuliganiškų paskatų, kai tai daroma dėl elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant pademonstruoti niekinantį požiūrį į aplinkinius, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad viešosios vietos požymis yra svarbus sprendžiant klausimą dėl viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 str.) inkriminavimo, tačiau veiką kvalifikuojant pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. svarbu yra ne vieta, kurioje atlikti smurto veiksmai, bet specifinis nusikalstamo elgesio motyvas – chuliganiškos paskatos. Pagal teismų praktiką, kai nesunkaus sveikatos sutrikdymo metu pažeidžiama ir viešoji tvarka, veika kvalifikuojama kaip BK 138 str. ir BK 284 str. numatytų nusikaltimų sutaptis.

Nagrinėjamu atveju nuteistojo D. S. veikoje nustatyti visi būtini objektyvieji ir subjektyvieji BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p. numatytų nusikaltimų požymiai, o pagal apeliacinio skundo argumentus, apylinkės teismo nustatytas ir apeliacinės instancijos teismo patikrintas faktines aplinkybes nėra pagrindo konstatuoti, kad baudžiamasis įstatymas pritaikytas netinkamai ar padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas ir individualizuodamas nuteistajam bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, nustatytų BK 54 str., atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltinamojo asmenybę, kitas aplinkybes, esminių procesinių pažeidimų nenustatyta.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, skirdamas bausmę D. S., minėtas įstatymo nuostatas apylinkės teismas taikė tinkamai. Teismas atsižvelgė tiek nuteistojo asmenybę, tiek ir jo padarytų nusikalstamų veikų bei jo paties pavojingumą apibūdinančias aplinkybes. Teismas teisingai nustatė, kad nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir ją sunkinančių aplinkybių nenustatyta, administracine tvarka nebaustas, teisiamas pirmą kartą, charakterizuojamas teigiamai, yra gimnazijos moksleivis. Nusikalstamą veiką padarė būdamas nepilnamečiu, todėl parenkant ir skiriant bausmę, jo atžvilgiu buvo taikytos BK XI skyriaus nuostatos. Teismas tinkamai įvertino, nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo visuomenei laipsnį, skyrė bausmę ženkliai žemesnę, nei sankcijos vidurkis bei taikė bausmės vykdymo atidėjimą, paskiriant auklėjamojo pobūdžio priemonę. Kolegijos nuomone, apeliantui paskirta bausmė nelaikytina per griežta, todėl nėra pagrindo ją keisti.

Aukščiau aptartų aplinkybių pagrindu, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino surinktus įrodymus, teisingai kvalifikavo D. S. nusikalstamas veikas ir pripažino jį kaltu dėl nuosprendyje nurodytų nusikaltimų padarymo, pagrįstai priteisė civilinį ieškinį. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti įrodymai ir jais remiantis padarytos faktines aplinkybes atitinkančios išvados kolegijai abejonių nekelia. Todėl nuteistojo D. S. apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, jį keisti ar naikinti skundo motyvais nėra teisinio pagrindo.

Kauno apygardos teismui apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiojo atstovė advokatė A. Ručienė pateikė 2014-10-14 ir 2015-02-10 pinigų priėmimo kvitus Nr. 612981 ir Nr. 612999 už nukentėjusiojo L. B. atstovavimą pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose (atitinkamai 3630 Lt ir 1000 Eur sumoms) ir prašė iš nuteistojo D. S. priteisti L. B. naudai turėtas atstovavimo išlaidas. Šis prašymas pagrįstas, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis yra moksleivis, savo pajamų neturi, todėl prašymas tenkintinas iš dalies (mažinant prašomą priteisti sumą vienu trečdaliu) ir priteistina iš nuteistojo D. S. 1367,55 Eur nukentėjusiojo L. B. atstovavimo išlaidoms atlyginti (BPK 106 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nuteistojo D. S. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 8 d. nuosprendžio atmesti.

Priteisti iš nuteistojo D. S. 1367,55 (vieną tūkstantį tris šimtus šešiasdešimt septynis eurus 55 ct) eurų nukentėjusiojo L. B. atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.