Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Viktoro Preikšo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danguolės Šiugždinytės ir Gyčio Večersko,

dalyvaujant privačiam kaltintojui – nukentėjusiajam A. Š., jo atstovui advokatui Ge­ru­čiui Varanavičiui,

nuteistiesiems R. L., D. G., N. S. ir V. K., nuteistojo R. L. gynėjui advokatui Evaldui Liutkevičiui, nuteistųjų D. G. ir N. S. gynėjui advokatui Erikui Rugieniui, nuteistojo V. K. gynėjai advokatei Loretai Daukšienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. L., D. G., N. S. ir V. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nubaustas laisvės apribojimu trims mėnesiams, įpareigojant per visą bausmės laikotarpį atlyginti nukentėjusiajam turtinę žalą (BK 48 str. 1 d., 2 d., 6 d.,2 p.).

R. L. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir nubaustas laisvės ap­ri­bo­jimu trims mėnesiams įpareigojant per visą bausmės laikotarpį atlyginti nukentėjusiajam turtinę žalą (BK 48 str. 1 d., 2 d., 6 d.,2 p.).

N. S. pripažintas kaltu pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį ir nubaustas:

- pagal BK 140 straipsnį (nenurodyta dalis) – laisvės apribojimu trims mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsnio 2 dalimi bausmės subendrintos jas vi­siš­kai sudedant ir N. S. paskirta galutinė bausmė – laisvės apribojimas trims mėnesiams ir 188 eurų bauda, įpareigojant per visą bausmės laikotarpį atlyginti nukentėjusiajam turtinę žalą (BK 48 str. 1 d., 2 d., 6 d., 2 p.).

V. K. pripažintas kaltu pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 5 MGL (188 eurų) bauda.

D. G., R. L., T. K. ir N. S. baudžiamoji byla dėl kaltinimų pagal BK 155 straipsnio 1 dalį – nutraukta.

Civiliniai ieškiniai dėl turtinės ir neturtinės žalos tenkinti ir iš kaltinamųjų D. G., R. L., T. K., N. S. ir V. K. solidariai priteista A. Š. 85,15 Eur nusikaltimais padarytai turtinei ir 1448 Eur – neturtinei žalai atlyginti bei 500 Eur advokato atstovavimo išlaidų.

Civilinio ieškinio dalis dėl 4000 Lt žalos atlyginimo, palikta nenagrinėta.

Tuo pačiu nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nuteistas T. K., tačiau dėl šios nuosprendžio dalies apeliacinis skundas nepaduotas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

N. S. ir V. K. nuteisti už tai, kad būdami apsaugos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojais 2014 m. vasario 16 d. prekybos ir pramogų centre „(duomenys neskelbtini)“, esan­čiame (duomenys neskelbtini), surašė ir pasirašė tarnybinius pranešimus, kuriuose apie nu­kentėjusįjį A. Š. paskleidė žinomai tikrovės neatitinkančią informaciją, tai yra, kad jis elgėsi labai agresyviai, kad nereagavo į apsaugos darbuotojų pastabas, mosavo rankomis ir ban­dė suduoti smūgius apsaugos darbuotojams, tokiu būdu sukeldamas aplinkinių asmenų su ma­ža­me­čiais vaikais pasipiktinimą ir tokia veika kaltinamieji N. S. ir V. K. pas­klei­dė apie nukentėjusįjį tikrovės neatitinkančią informaciją, jį pažemino ir pakirto pasiti­kė­jimą juo.Be to, kaltinamieji, apsaugos bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai R. L., T. K., N. S. ir D. G. nuteisti už tai, kad 2014 m. vasario 16 d. prekybos ir pra­mogų centre „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), bendrais veiksmais nu­ken­tėjusiajam A. Š. sukinėdami rankas, verždami jas antrankiais už nugaros, prievarta ir smurtiniais veiksmais tempdami nukentėjusįjį į tarnybines patalpas bei suduodami nuken­tė­jusiajam kumščiais į įvairias kūno vietas ne mažiau kaip penkis kartus, sukėlė jam fizinį skausmą, padarė poodines kraujosruvas kairės akies apatiniame voke, kairiajame žaste, dešiniame dilbyje, tokiais tyčiniais smurtiniais veiksmais sukeldami nukentėjusiajam fizinį skausmą ir padarydami nežymų sveikatos sutrikdymą.Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad visi kalti­na­mie­ji, net ir neigdami savo kaltę, iš esmės pripažino pagrindines jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų subjektyviąsias ir objektyviąsias aplinkybes, o aptarti nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai papildo šių nusikalstamų veikų būtinuosius kvalifikuojančius požymius.Apeliaciniame skunde nuteistasis R. L. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nuosprendžio dalį, kuria apeliantas R. L. pripažintas kaltu padarius veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta laisvės apribojimo 3 mėnesiams bausmė, įpa­rei­gojant per visą bausmės laikotarpį atlyginti nukentėjusiajam turtinę žalą. Taip pat prašo bau­džiamąją bylą pagal privataus kaltintojo A. Š. skundą R. L. nutraukti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių bei priteisti iš privataus kaltintojo A. Š. bylinėjimosi išlaidas.Apeliaciniame skunde nurodo, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas, priimant nuosprendį neįvertino inkriminuojamų veiksmų ir nenurodė, ar šie veiksmai atitinka kurį nors iš BK 140 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytų nusikaltimo galimo padarymo būdų. Apelianto nuo­mone, jis vykdė savo tiesiogines funkcijas ir gavęs (duomenys neskelbtini) arenos darbuotojų pagalbos kvietimą, jog neblaivūs asmenys nori patekti į (duomenys neskelbtini) areną, atėjo į įvykio vietą. Neblaiviems asmenims nesutikus pasitikrinti blaivumo ir trukdžiusiems praeiti arenos lankytojams, ap­sau­gos darbuotojai A. Š. ir N. M. nuvedė šalin. Apeliantas atkreipia dėmesį, kad iš vaizdo įrašo matyti, jog už parankės veda net ne nukentėjusįjį asmenį, bet N. M.. Įsi­audrinusius asmenis, kuriems buvo uždėti antrankiai, apsaugos darbuotojai nuvedė į tar­nybines patalpas. Tokie apsaugos darbuotojų veiksmai buvo teisėti ir adekvatūs susidariusiai situacijai bei atitiko Lietuvos Respublikos Asmens ir turto saugos įstatyme numatytus ap­saugos darbuotojo įgalinimų ribas (15 str. 4 d.). Apsaugos darbuotojai jėgą panaudojo tik tam, kad nutrauktų aiškiai neteisėtus neblaivaus A. Š. veiksmus, o ne tam, kad jam sukeltų fizinį skausmą ar tyčia jį sužalotų. Teismas nepasisakė dėl subjektyvaus nusikalstamos veikos požymio – tyčios, nuosprendyje nėra nurodyta jokių motyvų dėl apelianto kaltės. Nesant visų nusikaltimo sudėties elementų, neįvykdyta ir nusikalstama veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, taip pat apeliantas nurodo, jog pagal privataus kaltintojo A. Š. skunde išdėstytus, teismo posėdžio metu išsakytus liudytojų parodymus matyti, kad A. Š. savo sužalojimo aplinkybes aiškina nenuosekliai ir skirtingai. Teismas dėl neaiškių priežasčių į teismo posėdį neiškvietė ap­klaus­ti nešališkų liudytojų E. K. ir V. L., nors jų parodymai svar­būs nagrinėjant bylą ir vertinant įrodymus, nes nuosprendis grįstas vien šališkais A. Š. artimųjų liudijimais. Pasisakydamas apie vaizdo įrašus teismas nukrypo nuo pareigos visas abejones vertinti kaltinamųjų naudai ir, remdamasis administracinio teisės pažeidimo bylos nutarimu, įvertino ne baudžiamosios bylos įrodymų pakankamumą, tačiau pasisakė kaip apie administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, paneigiančią A. Š. administracinę atsakomybę. Pagrindinį įrodymą – vaizdo įrašą – teismas vertino ne kaip kaltinamųjų kaltę paneigiantį ar patvirtinantį įrodymą, bet išimtinai tik kaip A. Š. pateisinantį įrodymą. Be to, teismo neįvertintos aplinkybės dėl nukentėjusiojo mušimo tyčios, iš vaizdo įrašo jokių kraujosruvų ant nukentėjusiojo veido nematyti, jo žmona patvirtino kad žymę ant jo veido matė tik naktį, vyrui grįžus iš policijos, todėl nėra nustatyta kokiomis aplinkybėmis žymė ant A. Š. veido galėjo atsirasti. Kauno apylinkės teismas pažeidė tiek materialines, tiek procesines teisės normas, nesivadovavo aukštesniųjų teismų praktika, nuosprendyje padarė baudžiamosios bylos medžiagos neatitinkančias išvadas, todėl nepagrįstai padarė išvadą kad apeliantas R. L. yra kaltas. Nuosprendis iš esmės grįstas prielaidomis ir spėlionėmis, yra nemotyvuotas. Nurodytos aplinkybės suponuoja pagrindą skundžiamą nuosprendį pa­nai­kinti ir išteisinti nuteistąjį, nes nepadaryta jokia veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.Nuteistieji D. G. ir N. S. apeliaciniame skunde prašo atnaujinti įrodymų tyrimą, pa­naikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – D. G. ir N. S. išteisinti. Skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendį iš esmės grindė tik kaltinimui palankia įrodymų dalimi, visiškai neatsižvelgdamas ir nevertindamas ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisiamojo posėdžio metu tirtų įrodymų visumos, o palankius D. G. ir N. S., nukentėjusiųjų ir liudytojų apklausos metu duotus parodymus, pirmos ins­tancijos teismas vertino netinkamai, tai yra nepalankiai kaltinamiesiems. Pabrėžė, kad pir­mosios instancijos teismas nuosprendyje tik išdėstė surinktus įrodymus, tačiau nepateikė jokių išvadų ir motyvų, kurie iš įrodymų patvirtina ar paneigia nusikalstamos veikos sudėties buvimą, nepateikė nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvų. Taip pat teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalį, nes netinkamai vertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, kurių pagrindu D. G. ir N. S. nuteisė. Teismas tik formaliai pasisakė dėl padarytos veikos, o ištyręs įrodymus, tame tarpe ir peržiūrėjęs filmuotą medžiagą, sąmoningai nutylėjo apeliantui palankius įro­dy­mus. Apeliantų nuomone, teismas savo argumentus taikė sąmo­ningai ir tendencingai tik nukentėjusiojo naudai, kadangi teisėja ir nukentėjusiojo advokatas G. Varanavičius ilgą laiką buvo kolegos, kas galimai turėjo įtakos priimant sprendimą. Teismas motyvavo, jog nukentėjusiojo ir liudytojų R. Š., N. M. ir V. M. parodymai iš esmės nuo pat pirmųjų apklausų administracinio teisės pažeidimo byloje buvo nuoseklūs, sutampantys tarpusavyje, tačiau tą patį galima pasakyti ir apie apeliantus, nors apeliantų nuomone, R. Š., N. M. ir V. M. parodymai yra siekis padėti savo giminaičiui, todėl vertintini kritiškai. Prijungtoje administracinėje byloje liu­dy­tojai E. K. ir V. L. patvirtino apeliantų parodymus, taip paneigdami nuken­tė­jusiojo ir R. Š., N. M. ir V. M. parodymus. Apeliantai nurodo, jog nukentėjusiajam panaudota prievarta buvo teisėta, kadangi jis viešoje vietoje, būdamas neblai­vus, trukdė kitiems asmenims patekti į (duomenys neskelbtini) areną ir nereagavo į apsaugos darbuotojų prašymus netrukdyti. Nepagrįstai teismas priteisė ir turtinės bei neturtinės žalos atlyginimą.Nuteistasis V. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį išteisinti. Skunde nurodo, kad teismas nepilnai ir nepakankamai kruopščiai ištyrė įvykio situaciją, pa­žeisdamas BPK normas padarė faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas dėl jo nusi­kals­ta­mos veikos sudėties įrodytumo. Apelianto nuomone sprendimas byloje priimtas 2014 m. ge­gužės 21 d. administracinės bylos Nr. A.9.-1801/2014 sprendimo pagrindu, teismas neana­lizavo bylos medžiagos, nevertino įrodymų arba vertino atmestinai, o minėta admi­nistracinė byla dėl galimo administracinio teisės pažeidimo pagal ATPK 250 straipsnį buvo inicijuota ir pradėta paties A. Š., kuris ir buvo suinteresuotas jos baigtimi. Nei ape­lian­tui, nei kitiems apsaugos darbuotojams nebuvo leidžiama pasisakyti, todėl žinojo, jog pri­im­tas sprendimas bus neobjektyvus. R. Š., N. M. ir V. M. paro­dy­mai vertintini kritiškai. Skunde taip pat teigiama, kad teismas nevertino nešališkų (duomenys neskelbtini) arenos darbuotojų parodymų. Taip pat visiškai nevertinti ir D. G., R. L., T. K., N. S. parodymai arba jie interpretuojami savaip. Policijos pareigūnų veiksmai buvo neatsakingi, aplaidūs ir teismas neturėjo jais vadovautis. Teismas neanalizavo apelianto darbo instrukcijos, kuria ape­liantas vadovaujasi ir kokiu pagrindu buvo surašytas protokolas, dėl ko apeliantas ir nuteistas. Apelianto veikoje nėra nusikaltimo požymių, numatytų BK 154 straipsnyje.Atsiliepime į nuteistųjų apeliacinius skundus nukentėjusysis A. Š. prašo apeliantų R. L., D. G. ir N. S. apeliacinius skundus atmesti ir skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą, o apelianto V. K. apeliacinio skundo nenagrinėti kaip pateiktą praleidus aps­kundimo terminą bei grąžinti jį apeliantui.Teismo posėdyje nuteistieji R. L., D. G., N. S., V. K. ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, nuteistuosius išteisinti. Nukentėjusysis A. Š. ir jo ats­tovas prašė apeliantų R. L., D. G., N. S. ir V. K. apeliacinius skun­dus atmesti ir skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą.Nuteistųjų R. L., D. G., N. S. ir V. K. apeliaciniai skundai ten­ki­nami.Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo as­mens veiksmuose (BK 2 str. 4 d.). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens vei­koje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai tei­sia­ma­jame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Nuosprendis yra teisėtas, kai pri­imtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleistos nu­si­kals­tamos veikos ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamas veikas padarę asmenys nu­baus­tas teisingai, t. y. būtent už tas veikas ir ta apimtimi, kurias yra padarę.Teismas savo išvadas turi grįsti patikimais įrodymais, taip pat turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti teismui padaryti nuosprendyje išdėstytas išvadas. Kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas, t. y. aprašomojoje jo dalyje turi būti pateikta įrodymų analizė visais klausimais, kurie išsprendžiami nuosprendžiu. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos tei­sia­majame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai turi būti patikrinti ir įvertinti teis­mo. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, ir kiek juos patvirtina kiti duomenys. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus.Įrodymų patikimumas nustatomas išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 str. 1, 4 d.). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Nagrinėjamu atveju, kolegijos nuomone, nėra pakankamai faktinių duomenų, kad nuteistieji padarė jiems inkriminuotus veiksmus, nėra surinkta, kaltinimai grindžiamas tik prielaidomis.Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, išimtinai rėmėsi admi­nis­tra­cinio teisės pažeidimo byla ir konstatavo, kad tai pakankamas N. S. ir V. K. kaltės įrodymas. Pirmosios instancijos teismas taip pat vadovavosi nukentėjusiojo ir jo sutuok­ti­nės bei draugų – liudytojų R. Š., N. M., V. M. parodymais, kuriuos laikė nuo­sekliais. Byloje esantį vaizdo įrašą teismas vertino ne kaip kaltinamųjų kaltę paneigiantį ar patvirtinantį įrodymą, bet išimtinai tik kaip A. Š. pateisinantį įrodymą.Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme nu­ma­tytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai bau­džia­majame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 str. 4 d.). Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Remiantis baudžiamosios teisės teorija ir teismų praktika, baudžiamojoje byloje turi būti nustatyta kaltininko padarytos veikos atitiktis BK Specialiojoje dalyje numatytai atitinkamos nusikalstamos veikos su­dėčiai, taigi turi būti nustatomi ir įrodomi nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji po­žymiai, nurodyti baudžiamajame įstatyme.Atlikusi skundžiamo teismo nuosprendžio analizę, apklausus liudytojus E. M. ir V. L., teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisiamajame po­sė­dyje įrodymus vertino netinkamai, nagrinėjamoje byloje nuteistųjų kaltė nustatyta vado­vau­jan­tis prielaidomis, bet ne byloje esančiais įrodymais, taigi nebuvo laikomasi reikalavimo įrodymus ver­tinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­jimu (BPK 20 str. 5 d.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra pakankamai duomenų, įrodančių, kad buvo padaryta nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje ir 154 straipsnio 1 dalyje, todėl už tai asmenys negali būti nuteisti (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiamas nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – išteisinamasis nuos­prendis (BPK 329 str. 1 p.). Vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė ape­lia­cinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Tačiau jeigu teismas, nagrinėdamas bylą, nustato esminių šio Kodekso pažeidimų, jis, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, pa­tikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems. Taigi, nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismas pasisakys ir dėl T. K. kaltės klausimų, nors pastarasis ir nėra pateikęs apeliacinio skundo.

Dėl D. G., R. L., T. K., N. S. nuteisimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Šioje byloje pagrindiniai įrodymai yra prieštaringi dviejų skirtingų suinteresuotų grupių paro­dymai bei vaizdo įrašas. Esant tokiai situacijai, teismas privalo itin atidžiai vertinti visų liudytojų parodymus, tikrinti, kurie iš jų yra nuoseklūs, patikimi, patvirtinti kita bylos medžiaga, o kurie – atmestini.Pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis parodė, kad kavinėje išgėrė dvi taures šampano. Paskui žmonoms ir keturiems vaikams buvo nupirkti 6 bilietai į (duomenys neskelbtini) areną, tačiau (duomenys neskelbtini) arenos darbuotojas nutaręs, kad nukentėjusysis ir N. M. yra girti, jų neįleido, nustūmė nuo vartelių, iškvietė apsaugą, kuri jį su pusbroliu išstūmė iš (duomenys neskelbtini) arenos praėjimo bei apsupo ratu. Paskui nukentėjusysis buvo mušamas, ir už nugaros surakintomis rankomis per (duomenys neskelbtini) prievarta nu­temptas bei patalpintas į sulaikymo kamerą. Liudytoja R. Š. patvirtino, kad mamas su vaikais atskyrė nuo vyrų ir įleido į areną, o abiejų vyrų nepraleido. Išėjus iš arenos, liudytoja pa­matė, kad apsaugininkai jos vyrui dviese laužia rankas, o kiti du jį stumia nuo arenos. N. M. iškvietė policiją. Kol laukė policijos, apsaugininkai užlaužė vyro rankas už nugaros ir už­dėjo jam antrankius. Toliau konflikto liudytoja nestebėjo, nes (duomenys neskelbtini) arenoje pasiliko prižiūrėti vai­kus. Liudytojas N. M. patvirtino, kad (duomenys neskelbtini) arenos darbuotojai pasirodė, kad jie yra iš­gė­rę. Jie paaiškino, kad nėra išgėrę. Tada buvo iškviesta apsauga. A. Š. stovėjo sunėręs prie­kyje rankas, o du apsaugininkai bandė jį pastumti alkūnėmis. Apsaugininkai pasiūlė jam eiti kartu, o šiam atsisakius, A. Š. paėmė už rankų iš pradžių du apsau­gi­ninkai, kadangi jis muistėsi, prisidėjo ir kiti. Kaip matyti iš aptartų parodymų, liudytojai skirtingai nurodė tam tikras esmines aplinkybes. A. Š. teigė, kad buvo išgėręs dvi taures šampano, tuo tarpu liudytojas N. M. tvirtino ir (duomenys neskelbtini) arenos darbuotojams aiškino, kad jie nėra išgėrę. Nukentėjusysis taip pat nurodo, kad nesi­muistė, tuo tarpu N. M. teigia, kad iš pradžių du apsaugininkai A. Š. paėmė už rankų, o kadangi jis muistėsi, prisidėjo ir kiti. Kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmosios ins­tan­ci­jos teismas vadovavosi liudytojos R. Š. ir V. M. parodymais, kurie yra abstraktūs, nepatvirtina reikšmingų faktinių aplinkybių, liudytojos tiesiogiai viso įvykio nematė. R. Š., N. M. ir V. M. nenurodė apie nuteistųjų galimai A. Š. suduotus smūgius. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertinusi šiuos nukentėjusiojo A. Š. ir minėtų liudytojų parodymus kitų bylos duomenų kontekste, daro išvadą, kad aptartų nukentėjusiojo parodymų nepatvirtina kiti bylos duomenys, liudytojų parodymai nenuoseklūs, todėl jie nelai­kytini patikimais ir jais remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį negalima.Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad visi kal­tinamieji, net ir neigdami savo kaltę, iš esmės pripažino pagrindines jiems inkriminuotų nusi­kals­ta­mų veikų subjektyviąsias ir objektyviąsias aplinkybes, o aptarti nukentėjusiojo ir liudytojų pa­rodymai papildo šių nusikalstamų veikų būtinuosius kvalifikuojančius požymius.Teisiamajame posėdyje apklausti nuteistieji nuosekliai neigė savo kaltę. N. S. parodė, kad A. Š. pradėjo reikšti pasipiktinimą apsaugos darbu, atsisakė alkotesteriu pasitikrinti gir­tu­mą, vartojo necenzūrinius žodžius, grasino, kad apsaugos darbuotojai neteks darbo ir nesutiko išeiti iš (duomenys neskelbtini) arenos. A. Š. buvo išvestas iš (duomenys neskelbtini) arenos į bendrąją erdvę, tačiau ir toliau įžeidinėjo apsaugos darbuotojus, smogė N. S. į veidą, todėl jis buvo pastatytas prie sienos ir surakintas antrankiais už nugaros. Vedant A. Š., jis pats vertėsi griūti ant nugaros. T. K. parodė, kad gavę pranešimą, jog į (duomenys neskelbtini) areną nori patekti neblaivus asmuo, jie su alkotesteriu nuėjo ten, tačiau nukentėjusysis tikrintis blaivumą atsisakė. Kaltinamojo teigimu tarp apsaugos darbuotojų ir A. Š. įvyko konfliktas, nes jis norėjo patekti į (duomenys neskelbtini) areną. Apsaugos darbuotojai liepė jiems pasitraukti, tačiau jie neklausė. Nukentėjusysis, kaltinamojo teigimu, keikėsi necenzūriniais žodžiais, nereagavo į įspėjimus, todėl jis buvo paimtas už rankų ir išvestas nuo (duomenys neskelbtini) arenos vartelių, nuvestas į tarnybines patalpas. R. L. paaiškino, kad gavęs pranešimą, jog (duomenys neskelbtini) arenoje vyksta neramumai, pasiėmė alkotesterį ir nuėjo į įvykio vietą. A. Š. ir kitam asmeniui buvo pasiūlyta pasitikrinti blaivumą, tačiau jie atsisakė. A. Š. buvo paprašytas išeiti, tačiau to nedarė ir pasyviai priešinosi. D. G. teigė, kad buvo gautas pranešimas, kad du neblaivūs asmenys nori patekti į (duomenys neskelbtini) areną. Nuėjus ten A. Š. pradėjo vartoti necenzūrinius žodžius, rodė nepasitenkinimą ir D. G. pastūmė. Tai buvo fiziniai veiksmai prieš apsaugos darbuotojus, todėl buvo panaudoti antrankiai.Taigi, visi nuteistieji nuosekliai teigė, jog A. Š. pradėjo reikšti nepasitenkinimą, atsisakė pa­sitikrinti girtumą, vartojo necenzūrinius žodžius. Jų parodymus patvirtina apeliacinės ins­tan­ci­jos posėdžio metu apklausti liudytojai. Liudytoja E. M., dirbanti (duomenys neskelbtini) arenoje administratore, parodė, kad matė, jog prie kasos vyksta kažkoks sujudimas, įspėjo žmones, kad dar reikia palaukti. Vėliau kolega V. L. nuėjo jų apraminti. Liudytoja pardavinėjo bilietus, juos pirko ir su nuken­tė­ju­siuoju buvusi grupė žmonių. Jie necenzūriniais žodžiais išreiškė nepasitenkinimą, kad turi laukti kaip debilai. Liudytoja prašė pasišalinti iš (duomenys neskelbtini) arenos neblaiviems asmenims. Kad jie var­toję alkoholio, sprendė iš kvapo ir elgsenos, necenzūrinių žodžių. Atėjus laikui suleisti žmones, jie pasakė, kad neleis kitų žmonių, kol jų neįleis į (duomenys neskelbtini) areną. Liudytoja turėjo įleisti kitus žmones į seansą per išėjimo vartelius, nes nukentėjusieji stovėjo įsikabinę į vartelius, per kuriuos turi būti įleidžiami žmonės. Atėję apsaugos darbuotojai prašė atlaisvinti praė­ji­mą, paeiti į šalį pasikalbėti. Nukentėjusieji į prašymus nereagavo, buvo įsikabinę į vartelius, sakė, kad neis. Apsaugos darbuotojai tuos žmones pašalino iš patalpos porą metrų atgal ir jie viską aiškinosi alėjoje. Konfliktą išprovokavo nukentėjusysis su savo draugais, apsaugos darbuotojai jų neprovokavo. Darbuotojams nurodyta neįleisti neblaivių į areną. Jei kyla ginčas, kviečiami apsaugos darbuotojai, kurie turi alkotesterį.Liudytojas V. L., dirbantis (duomenys neskelbtini) arenoje ekspeditoriumi, parodė, kad nukentėjusysis su kompanija nusipirko bilietus ir liudytojas išgirdo triukšmą, vartelių daužymą ir klausimą, „kodėl mes čia juos laikome kaip beždžiones narve“. Vartelius trankė nukentėjusysis. Liu­dy­tojas paprašė nusiraminti, pajuto, kad nuo jų sklinda alkoholio kvapas. Jie pradėjo laidyti replikas. Tada liudytojas pasakė, kad bus iškviesti apsaugos darbuotojai patikrinti blaivumą. Liudytojas nukentėjusiojo buvo išvadintas gaidžiu, piderastu, pusmenčiu ir kitais žodžiais. Aplinkui buvo šeimos su mažais vaikais ir jie patys buvo su mažais vaikais. Žmonės, kurie pirko bilietus, buvo pakraupę dėl tokio nukentėjusiojo elgesio, kai kurie atsisakė eiti ant (duomenys neskelbtini). Kadangi nukentėjusysis su savo kompanija nepraleido kitų žmonių, teko juos leisti per išė­ji­mą. Jie stūmė liudytoją nuo tų vartelių, kad jis praleistų. Atvyko iškviesti apsaugos dar­buo­tojai, kurie prašė, kad nukentėjusysis su savo draugu apsiramintų arba paliktų teritoriją. Liu­dy­tojas girdėjo, kad ten buvo apsistumdymas, nes nukentėjusysis nenusiramino ir neklau­sė apsaugos darbuotojų. Po to veiksmas persikėlė į priekį. Nematė jokių agresyvių apsaugos dar­buotojų veiksmų šių asmenų atžvilgiu, tik girdėjo kaip nukentėjusysis garsiai šūkavo, rei­kalavo paleisti, keikėsi. Išgėrusiems ant (duomenys neskelbtini) neleidžiama eiti. Jei kyla konfliktas iškvie­čia­mi apsaugos darbuotojai ir prašoma pasitikrinti blaivumą. Nukentėjusysis nesilaikė taisyklių.Liudytojų E. M. ir V. L. parodymai esminėse aplinkybėse sutampa, yra nuoseklūs, todėl nėra pagrindo jais netikėti. Abu nurodė, kad konfliktą išprovokavo nuken­tėjusysis. Jis vartojo įžeidžiančius žodžius, kėlė triukšmą.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pervertino A. Š. administracinio teisės pažeidimo bylą ir nutarimu šioje byloje vadovavosi grindžiant asmenų kaltę. Pažymėtina, kad byla buvo nutraukta, nes perduota teismui visiškai neatlikus tyrimo. Aplinkybė, kad pareigūnai, surašę ad­mi­nistracinį teisės pažei­di­mo protokolą kruopščiai neatliko savo pareigų ir dėl to administracinio teisės pažeidimo byla buvo nutraukta, pati savaime negali pagrįsti D. G., R. L., T. K., N. S. kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Kauno apylinkės teismas taip pat sprendė, jog byloje esantys įvykio vietos vaizdo įrašai patvirtina, kad nukentėjusysis A. Š. neatliko jokių chuliganiškų ar kitokių neteisėtų veiks­mų, o ramiai stovėjo prie įėjimo į (duomenys neskelbtini) areną, bendravo su savo ir M. šeimos vaikais, nesi­stumdė ir nesi­mosikavo rankomis, niekam nerodė jokių nepadorių gestų, niekam nebandė suduoti jokių smūgių, taip pat ramiai jis elgėsi ir uždarytas tarnybinėje patalpoje. Nors vaizdo įrašas begarsis, iš A. Š. ra­mios laikysenos bei gestikuliacijos teismas sprendė, kad jis nevartojo ir necenzūrinių žodžių. Kolegija pažymi, jog vaizdo įrašas patvirtina, kad A. Š. stovėjo prie bilietų par­da­vimo kasų, netoliese rikiavosi eilė žmonių patekti į (duomenys neskelbtini) areną, apsaugos darbuotojai gana ilgai kalbėjosi su A. Š., vėliau jį išvedė iš (duomenys neskelbtini) arenos. Begarsis vaizdo įrašas, priešingai nei tei­­giama skun­džia­mame nuosprendyje, negali nei patvirtinti, nei paneigti aplinkybės, kad A. Š. vartojo necenzūrinius žodžius. Šią aplinkybę apeliacinės instancijos teismas grindžia rem­da­masis liudytojų E. M. ir V. L. parodymais, kurie sutampa su D. G., R. L., T. K., N. S. duotais parodymais. Iš vaizdo įrašo nėra pagrindo spręsti, kad nuteistieji provokavo konfliktą.A. Š. buvo neblaivus (praėjus beveik dviem valandoms po įvykio jam buvo nustatytas 0,70 promilių girtumas), prie (duomenys neskelbtini) arenos kėlė triukšmą, trankė geležinius vartelius, kilnojo kojas, įžeidinėjo darbuotojus, t. y. nederamai elgėsi. Dėl paminėtų aplinkybių (duomenys neskelbtini) arenos darbuotojai pagrįstai iškvietė apsaugos darbuo­to­jus. A. Š. nepaklusus apsaugos darbuotojų reikalavimui pasitraukti nuo praėjimo į (duomenys neskelbtini) areną, jis buvo išvestas iš (duomenys neskelbtini) arenos. Šias aplinkybes patvirtina aukščiau paminėti liudytojų parodymai ir byloje esantis vaizdo įrašas. Aptartų aplinkybių visuma patvirtina faktą, kad nukentėjusiojo provokuojantis elgesys buvo ap­saugos darbuotojų veiksmų prieš A. Š. priežastis. Nuteistieji D. G., R. L., T. K., N. S. atliko savo tiesiogines pareigas. Šie apsaugos darbuotojai jėgą prieš A. Š. panaudojo ne savitiksliai, siekiant tyčia sukelti jam fizinį skausmą ar sužaloti, tačiau tikslu nutraukti aiškiai neteisėtus neblaivaus A. Š. veiksmus. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistųjų D. G., R. L., T. K., N. S. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėties, todėl dėl šio kaltinimo jie išteisinami nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar bau­džiamojo nu­si­žengimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Dėl N. S. ir V. K. nuteisimo pagal BK 154 straipsnio 1 dalį.

N. S. ir V. K. nuteisti už tai, kad surašė ir pasirašė tarnybinius pranešimus, ku­riuose apie nukentėjusįjį A. Š. paskleidė žinomai tikrovės neatitinkančią informaciją, tai yra, kad jis elgėsi labai agresyviai, kad nereagavo į apsaugos darbuotojų pastabas, mosavo rankomis ir bandė suduoti smūgius apsaugos darbuotojams, tokiu būdu sukeldamas aplinkinių asmenų su ma­žamečiais vaikais pasipiktinimą ir tokia veika kaltinamieji N. S. ir V. K. pa­s­kleidė apie nukentėjusįjį tikrovės neatitinkančią informaciją, jį pažemino ir pakirto pasitikėjimą juo.Pagal BK 154 straipsnio 1 dalį atsako tas, kuris paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas su­vo­kė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją. Taigi, objektyviai tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas dar nesu­daro šmeižimo nusikaltimo, nes būtina, remiantis bylos įrodymų visuma, nustatyti, kad tokia informacija buvo paskleista tyčia, t. y. kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes – neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį – bei norėjo paskleisti būtent tokią informaciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-9/2012, 2K-171/2013, 2K-57/2015).Iš bylos medžiagos matyti, kad N. S. ir V. K. patvirtino, kad būtent jie rašė ir pasirašė tarnybinius pranešimus, nurodydami, kad nuo dviejų piliečių sklido alkoholio kvapas, kad jų judesiai buvo sutrikę, o kalba nerišli, kad abu jie nereagavo į apsaugos darbuotojų įspėjimus dėl nederamo elgesio viešoje vietoje, kad vienas iš vyriškių (vėliau buvo nustatyta, kad tai A. Š.) pradėjo elgtis dar agresyviau, pradėjo mosuoti rankomis norėdamas suduoti smūgius ap­sau­gos darbuotojams ir, kad tokiu jo elgesiu buvo pasipiktinę aplinkiniai su mažamečiais vaikais.Tarnybiniuose pranešimuose nurodytą informaciją patvirtina liudytojų E. M. ir V. L. parodymai. Abu liudytojai nurodė, kad A. Š. buvo neblaivus (šią aplinkybę patvirtina ir alkotesterio rodmenys), vartojo įžeidžiančius žodžius. Tarnybiniuose pranešimuose taip pat nurodyta, kad abu vyriškiai nereagavo į apsaugos darbuotojų įspėjimus dėl nederamo elgesio viešoje vietoje. Pastaroji tarnybiniame pranešime nurodyta aplinkybė įžvelgiama ir iš vaizdo įrašo esančio byloje. Vaizdo įraše užfiksuota, kaip apsaugos darbuotojai ilgai kalbasi su A. Š., tačiau pastarasis nepasitraukia nuo praėjimo į (duomenys neskelbtini) areną. E. M. ir V. L. parodė, kad žmones į (duomenys neskelbtini) areną turėjo įleidinėti per išėjimo vartelius, nes praėjimą buvo užstojęs A. Š. ir nesitraukė. Kad A. Š. pradėjo elgtis agresyviai, patvirtina ne tik nuteistųjų, bet iš dalies ir liudytojo N. M. parodymai, kad A. Š. muistėsi. Tiek nuteistųjų D. G., R. L., T. K., N. S., tiek liudytojų E. M. ir V. L. nurodyti nukentėjusiojo A. Š. pavartoti žodžiai gal ir nėra akivaizdūs keiksmažodžiai, tačiau tokių žodžių sakymas viešoje aplinkoje – žmonių poilsio zonoje, šalimais esant vaikams ir moterims, teisėjų kolegijos nuomone, tikrai gali būti vertinamas ne tik kaip asmeninis įžeidimas, bet ir kaip viešos tvarkos trikdymas.Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 154 straipsnio 1 dalį teismas išskirtinę įrodomąją reikšmę suteikė administracinio teisės pažeidimo bylai. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad tarnybinių pranešimų pagrindu A. Š. buvo laikinai sulaikytas tiek (duomenys neskelbtini) tarnybinėse patalpose, tiek ir (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) komisariatuose, buvo pradėta administracinio teisės pažeidimo bylos teisena. Kauno apylinkės teismas, išnagrinėjęs prieš A. Š. pradėtą administracinio teisės pažeidimo bylą, konstatavo, kad A. Š. veiksmuose nėra pažeidimo, numatyto ATPK 174 straipsnyje sudėties, šią administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukė. Tačiau kaip jau buvo minėta, administracinio teisės pažeidimo byla buvo nutraukta, nes perduota teismui visiškai neatlikus tyrimo. Tai, kad teismas nepripažino, jog A. Š. padarė admi­nis­tracinį teisės pažeidimą, savaime neįrodo, kad N. S. ir V. K. tyčia surašė me­lagingus tarnybinius pranešimus, siekdami paskleisti šmeižikišką informaciją apie A. Š..N. S. ir V. K. tarnybiniuose pranešimuose nurodytos aplinkybės, kad du neblai­vūs piliečiai nori patekti ant (duomenys neskelbtini) čiuožti, kad nuo jų sklido alkoholio kvapas, kad jie nederamai elgėsi viešoje vietoje, kad nuteistieji juos dėl to įspėjo, kad vienas iš tų vyriškių elgėsi agresyviau ir buvo sulaikytas, teisėjų kolegijos nuomone yra pakankamai patikimai patvirtintos aukščiau ap­tar­tais įrodymais. Šios aplinkybės tarnybiniuose pranešimuose nurodytos pakankamai neutraliai ir korektiškai. Pažymėtina, kad V. K. tarnybiniame pranešime išdėstė aplinkybes, kurias radijo ryšiu jis sužinojo iš kitų apsaugos darbuotojų – R. L., T. K., N. S., D. G., apie ką ir nurodė tarnybiniame pranešime, todėl jo tyčios paskleisti tikrovės neatitinkančią ir asmenį žeminančią informaciją nėra ir šiuo aspektu.Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad N. S. ir V. K. neturėjo tyčios apšmeižti A. Š.. Būdami saugos tarnybos darbuotojais ir turėdami pareigą informavo Kauno regiono apsaugos vadovą ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto centro policijos komisariato viršininką apie incidentą, kuris įvyko apsaugos dar­buo­tojų darbo vietoje ir darbo metu. Kaip jau buvo minėta, liudytojų parodymai bei kita bylos medžiaga patvirtina, kad tarnybiniuose pranešimuose nurodyta informacija nebuvo išgalvota. Savo tarnybiniuose pranešimuose N. S. ir V. K. išdėstė savo subjektyvius ver­tinimus apie pažeidėjo atliktus veiksmus. Byloje nėra jokių duomenų, kad jie būtų turėję tikslą apšmeižti ar pažeminti A. Š.. Tei­sėjų kolegija sprendžia, kad nuteistųjų N. S. ir V. K. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnio 1 dalyje, sudėties, todėl dėl šio kaltinimo jie išteisinami nes nepa­daryta veika, turinti nusikaltimo ar bau­džiamojo nu­si­žen­gimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).Atsižvelgiant į išdėstytą Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nuosprendis nai­­kintinas ir priimtinas naujas nuosprendis, kuriuo nuteistieji išteisintini (BPK 3 str. 1 d. 1 p., 329 str. 1 p.).Išteisinus D. G., R. L., T. K., N. S. ir V. K., panaikintinos ir nuos­prendžio dalys dėl neturtinės ir turtinės žalos A. Š. priteisimo. Priimant išteisinamąjį nuos­prendį, kai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, A. Š. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 str. 3 d. 2 p.).R. L. apeliaciniame skunde prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Byloje pateiktas kvitas apie šias išlaidas – 120 Eur (t. 2, b. l. 28). BPK 105 straipsnio 6 dalyje numatyta, jog tais atvejais, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pa­reiškimą buvo pradėtas procesas. Kadangi byloje byloje dėl nukentėjusiojo A. Š. privataus kal­ti­nimo pareiškimo R. L. išteisinamas, jo reikalavimas priteisti proceso išlaidas yra pa­grįstas, todėl tenkinamas.Kauno apygardos teisme gauta Vals­ty­bės garan­tuo­ja­mos teisinės pagalbos tarnybos Kauno sky­riaus pa­žy­ma Nr. NTP-7-11299, kurioje nu­ro­doma, kad apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje an­tri­nės tei­si­nės pa­galbos, tei­kiamos nuteistajam V. K., iš­laidas sudaro 189,10 Eur. BPK 322 straipsnio 1 dalį im­pe­ratyviai nuro­dy­ta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje da­ly­vau­ja pro­ku­ro­ras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apelia­ci­niame procese, sie­kiant užti­k­rinti run­gi­mo­si principo įgy­ven­dinimą, dalyvauja tiek kalti­ni­mo, tiek gynybos pusės. Valstybė turi pareigą už­tikrinti galimybę teise į gynybą pasinaudoti kiek­vie­nam bau­džia­mo­jon atsa­ko­mybėn trau­kia­mam as­me­niui, nepaisant jo turtinės padėties. Todėl ant­rinės teisinės pa­galbos iš­lai­dų pri­tei­si­mas iš ape­lian­to gali būti laikomas ribojančiu jo galimybes pa­si­naudoti jam tiek tarp­tau­tinės tei­sės, tiek Lietuvos Respublikos Kons­ti­tu­ci­jos, tiek baudžiamojo pro­ceso įstatymo ga­ran­tuo­jama teise gintis nuo pa­reikš­to kaltinimo. Be to, pagal BPK 105 straips­nio 1 dalį ir 106 straipsnio 2 dalį teismas, priimdamas nuosprendį, pripažinęs kal­ti­namąjį kaltu, turi teisę nuspręsti iš nuteistojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pa­galbos tar­nybos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo. Kadangi V. K. išteisinamas, todėl Valstybės garan­tuo­jamos teisinės pa­gal­bos tarnybos Kauno skyriaus pra­šymas priteisti turėtas antrinės teisi­nės pagalbos išlaidas iš V. K. neten­ki­na­mas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

nuteistųjų R. L., D. G., N. S. ir V. K. ape­liacinius skundus tenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 25 d. nuosprendį, kuriuo R. L., D. G. ir T. K. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį, N. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį ir 154 straipsnio 1 dalį, o V. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos bau­džia­mojo kodekso 154 straipsnio 1 dalį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

R. L. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

D. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

T. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

N. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį ir 154 straipsnio 1 dalį išteisinti jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

V. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalį išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Priteisti R. L. iš A. Š. 120 Eur proceso išlaidų.

Nukentėjusiojo A. Š. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.