Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Dalius Jocys, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs M. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-05-07 nutarimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-05-07 nutarimu M. P. nubausta pagal Lietuvos Respublikos ATPK 41³ straipsnio 1 dalį už tai, kad teikdama soliariumo paslaugas pagal individualios veiklos vykdymo pažymą, (duomenys neskelbtini), 2014 metų gruodžio mėnesio 6, 8, 9, 12, 13, 15, 16, 18, 19, 20 dienomis ir 2015 m. sausio mėnesio 6, 7, 9, 12, 16 ir 17 dienomis, pažeisdama Lietuvos Respublikos darbo kodekso 99 straipsnio 2 ir 3 dalies reikalavimus, leido dirbti (teikti soliariumo paslaugas) V. Ž., su ja nesudariusi rašytinės darbo sutarties bei nustatyta tvarka apie V. Ž. įdarbinimą neinformavusi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinio skyriaus. M. P. suteikė V. Ž. darbo vietą, prekes (įdegio kremus), sumokėjo su verslo liudijimo įsigijimu susijusius mokesčius.

Apeliaciniame skunde M. P. tvirtina, kad tiek VMI pareigūnams, tiek teismo posėdžio metu V. Ž. parodymai yra ne visai nuoseklūs, ji klydo nurodydama darbo užmokesčio dydį. VMI pareigūnams V. Ž. teigė, kad M. P. jai moka 16 eurų (iki euro įvedimo 45 Lt) per dieną, kad ji už 2014 m. gruodžio mėnesį gavo apie 600 Lt dydžio darbo užmokestį. Tačiau tai yra netiesa. Tokiu atveju V. Ž. turėjo gauti 450 Lt darbo užmokestį, kadangi gruodžio mėnesį dirbo dešimt dienų: 6, 8, 9, 12, 13, 15, 16, 18, 19 ir 20 dienomis. Teismo posėdžio metu V. Ž. parodydama, jog tariamai gaunamas darbo užmokestis yra skaičiuojamas valandiniu tarifu, taip dar kartą paneigė savo duotus paaiškinimus VMI atstovams. Tai, kad V. Ž. nurodė, jog ji taip pat, kaip ir M. P., dirbo soliariumo administratore, galėjo pasirinkti, kurias mėnesio dienas dirbs, gautas pajamas registruodavo laisvos formos žurnale, kad pasisakius ir nelaukiant iki mėnesio pabaigos, galėdavo pasiimti pinigų, apeliantės nuomone, patvirtina jos nurodytas aplinkybes, jog V. Ž. gaudavo ne darbo užmokestį, o tiek pinigų, kiek likdavo atskaičius darbo vietos nuomos mokestį, už įdegio kremus ir kitas komunalines išlaidas.

M. P. teigia, kad Lietuvos įstatymai nedraudžia keliems subjektams nuomotis tas pačias patalpas ir soliariumo įrangą, bei vesti bendrą vidinę apskaitą. Vertinant jų vykdomas veiklas, tikslinga būtų remtis CK 1.5 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, jog „kai įstatymai nedraudžia civilinių teisinių santykių subjektams šalių susitarimu nusistatyti tarpusavio teisių ir pareigų, šie subjektai turi vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais“.

Apeliantės nuomone, V. Ž. VMI patikrinimo dieną pasimetė ir nurodė aplinkybes, kurių faktiškai nebuvo ir po to nuosekliai jų laikėsi iš baimės. V. Ž. laukiasi kūdikio, jos emocinė būsena daug jautresnė. Ji galėjo išsigąsti vien pamačiusi VMI pareigūnus. Į jų užduodamus klausimus, „kas moka darbo užmokestį“, ji atsakė, kad M. P., turėdama omenyje vien tai, kad pinigus ji iš tikrųjų gauna iš jos (M. P.) rankų. V. Ž. taip nurodė nesuvokdama teisinės „darbo užmokesčio“ sąvokos ir reikšmės. M. P. pažymi, kad vadovaujantis jų tarpusavio susitarimu, ji paskaičiuodavo pinigus mėnesio pabaigoje pagal tai, kokios pajamos yra gaunamos konkrečiai kiekvienai iš jų ir kokias išlaidas kiekviena patiria. Po incidento su VMI atstovais V. Ž. nutarė nutraukti patalpų nuomos ir soliariumų įrangos nuomos sutartį su R. G. IĮ savininku, motyvuodama savo sveikatos pablogėjimu.

Įvertinus šioje byloje surinktus rašytinius įrodymus, apeliantės nuomone, galima daryti išvadą, kad nėra duomenų, jog ji buvo V. Ž. darbdavys, taip pat nėra tokios informacijos, kuri įrodytų darbo sutarties santykių, pavaldumo tarp jos ir V. Ž. buvimą. Nelegalaus darbo faktas gali būti konstatuojamas tik nustačius Darbo kodekso 93 straipsnyje nurodytų darbo sutarties požymių buvimą: darbuotojo įsipareigojimą dirbti tam tikrą darbą, paklūstant darbovietėje nustatytai darbo tvarkai bei darbdavio įsipareigojimą mokėti darbo užmokestį, užtikrinti darbo sąlygas, t. y. konstatavus darbo sutarties teisinius santykius. Šioje byloje ji ir V. Ž. buvo susitarusios dėl veiklos, kurią vykdys savarankiškai – ji su individualios veiklos pažyma, o V. Ž. su verslo liudijimu, ir tokie santykiai negali būti laikomi nelegaliu darbu Darbo kodekso 98 straipsnio prasme. M. P. nurodo kad abi dirbo vienodomis sąlygomis, pagal susitarimą pasirinkdamos darbo dienas. Abi veikė savo rizika, naudojosi soliariumų įranga pagal sutartis su R. G. IĮ, buvo atsakingos už soliariumų įrangos naudojimą R. G. individualiai įmonei, tai teismo posėdžio metu pripažino ir pati V. Ž.. V. Ž. kas mėnesį apmokamos sąskaitos už darbo vietos nuomą, už įdegio kosmetiką, yra svarbūs rašytiniai įrodymai apie jos savarankišką veiklą. Todėl neatsakingas V. Ž. paaiškinimas VMI patikrinimo metu, kad M. P. moka jai darbo užmokestį ir tai negali būti lemiantis įrodymas, kad tarp jų buvo susiklostę darbo teisiniai santykiai. Laikantis tokios logikos ir įrodymų vertinimo, apeliantės nuomone, visiškai nepagrįstai asmenį galima būtų įvardinti pažeidėju, nors rašytiniai įrodymai liudytų priešingai. Apeliantė nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką, yra nurodęs, kad įstatymai nedraudžia asmeniui savo darbą panaudoti sudarant civilines teisės reguliuojamas sutartis, užsiimti savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos. Asmuo gali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuojama jam inkriminuojamo administracinio teismo pažeidimo sudėtis (Teismų praktikos administracinių teisės pažeidimų bylose dėl nelegalaus darbo apibendrinimas ir teisės taikymo rekomendacijos, aprobuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005-07-14 pasitarime).

M. P. nuomone, taip pat svarbi aplinkybė jos nekaltumui įrodyti yra ir ta, kad teismas nutarime konstatavo, jog „neginčytinų įrodymų, jog V. Ž. išmokėtas 600 Lt darbo užmokestis, kuris neapskaitytas buhalterinėje apskaitoje, nėra“.

M. P. prašo skundžiamą nutarimą pakeisti – nutariamo dalį, kuria ji pripažinta kalta, padariusi administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 41³ straipsnio 1 dalyje, nutraukti (ATPK 250 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atsiliepime į apeliacinį skundą Klaipėdos apskrities VMI Pažeidimų vertinimo ir pastabų nagrinėjimo skyriaus patikrinimų aktų kontrolės ir vertinimo poskyrio vedėja N. Š. nurodo, kad nagrinėjant bylą nustatyta, jog V. Ž. į darbą pareiškėjos vykdomoje individualioje veikloje buvo priimta pareiškėjos iniciatyva ir faktiškai dirbo soliariume. Nors V. Ž. turėjo verslo liudijimą, tačiau savarankiškos veiklos ji nevykdė. Už verslo liudijimą sumokėtus pinigus jai grąžino pareiškėja. Nors V. Ž. dėl soliariumo įrangos ir patalpų nuomos su savininku pasirašė sutartį, tačiau nuomos mokesčio nemokėjo. Už soliariumo prekes sumokėdavo, pasirašyti sąskaitas paduodavo, į žurnalus surašytus duomenis tikrindavo M. P.. Šios faktinės aplinkybės įrodytos liudytojos V. Ž. parodymais teismo posėdžio metu bei jos 2015-01-17 rašytiniu paaiškinimu, duotu valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnams. Šių faktinių aplinkybių buvimas patvirtintas 2015-01-07 faktų fiksavimo pažyma Nr. FR1043-469 bei 2015-01-30 operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. FR1043-469. Darbą soliariume V. Ž. pasiūlė M. P.. Teismo posėdžio metu liudytoja V. Ž. parodė, kad skelbimą dėl darbo rado internete, dėl darbo soliariume ir dėl darbo užmokesčio dydžio susitarė su M. P.. V. Ž. parodė, kad darbo grafikas buvo aptariamas kartu su M. P., kad ji tikrindavo duomenis apie suteiktas soliariumo paslaugas. Ta aplinkybė, kad V. Ž. vardu buvo įsigytas verslo liudijimas, nepaneigia darbo santykių tarp M. P. ir V. Ž. egzistavimo. Šie santykiai įforminti rašytine darbo sutartimi nebuvo, tokiu būdu pažeidžiant Lietuvos Respublikos darbo kodekso normas.

Klaipėdos apskrities VMI Pažeidimų vertinimo ir pastabų nagrinėjimo skyriaus patikrinimų aktų kontrolės ir vertinimo poskyrio vedėja N. Š. prašo skundžiamą nutarimą palikti nepakeistą, M. P. apeliacinio skundo netenkinti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

2015-01-17 faktų fiksavimo pažymoje užfiksuota, kad 2015-01-17 10.30 val., atlikto operatyvaus patikrinimo metu (duomenys neskelbtini), buvo teikiamos soliariumo paslaugos ir parduodami kremai, patikrinimo metu dirbo V. Ž., kuri pateikė verslo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) kirpyklų, kosmetikos kabinetų ir salonų, soliariumų veiklai, nurodė, kad M. P. jai moka 16 eurų per dieną, iki euro įvedimo 45 Lt per dieną, pinigai išmokami iki kito mėnesio 10 dienos, pinigus moka M. P., 2014 m. gruodį gavo 600 Lt, kuriuos išmokėjo M. P., gautas pajamas registruoja laisvos formos žurnale (b. l. 21–22).

Operatyvaus patikrinimo pažymoje nurodyta, kad M. P. suteikusi V. Ž. darbo vietą, prekes, sumokėjusi su verslo liudijimu susijusius mokesčius, bei mokėdama darbo užmokestį, leido jai dirbti nelegaliai.

Faktų fiksavimo pažymoje ir operatyvaus patikrinimo pažymoje nurodytas aplinkybes V. Ž. paaiškinime patvirtino iš karto po to, kai VMI darbuotojai atliko patikrinimą. Tvirtinti, kad V. Ž. patikrinimo metu buvo pasimetusi, todėl paaiškinime nurodė neteisingas aplinkybes, nėra jokio pagrindo. Iš V. Ž. 2015-01-17 paaiškinimo matyti, kad ji nurodė tik jai vienai žinomas aplinkybes, kurių VMI darbuotojai patikrinimo metu žinoti negalėjo. V. Ž. nurodė, kad ji soliariumų veiklai yra išsiėmusi verslo liudijimą, tačiau už jos verslo liudijimą sumoka M. P., patalpas nuomojasi iš „(duomenys neskelbtini)“, už patalpų nuomą moka M. P., soliariumo įrangą nuomojasi iš R. G., soliariumo prekės pardavinėjamos klientams, jiems paprašius, išrašomas kvitas. Gautus pinigus už prekes ji palieka veiklos vykdymo vietoje, taip pat ten palieka ir pajamas gautas už soliariumo paslaugas, soliariumo prekes perka pati M. P., kuri iki mėnesio 10 d. išmoka jai už faktiškai dirbtą laiką, t. y. per dieną 16 eurų, už gruodį gavo apie 600 Lt, kuriuos išmokėjo M. P. (b. l. 23). Paaiškinime nurodytas aplinkybes, kad M. P. buvo nustačiusi darbo taisykles, darbo laiką, veiklos pobūdį, taip pat buvo aptartas ir atlyginimo dydis, kuris buvo skaičiuojamas pagal išdirbtų valandų skaičių, kad už jos verslo liudijimą bei už soliariumo nuomą mokėjo M. P., taip pat tikrindavo duomenis, susijusius su teikiamomis paslaugomis, o atlyginimo pati pasiimti negalėdavo, V. Ž. patvirtino ir teismo posėdyje. Be to, papildomai parodė, jog ji šį darbą soliariume surado internetu, kad buvo viena iš sąlygų, jog ji dirbs su verslo liudijimu (b. l. 53–54). Kadangi atlyginimas V. Ž. buvo skaičiuojamas pagal išdirbtas darbo valandas, todėl kiekvieną mėnesį jo dydis būdavo skirtingas.

Byloje aplinkybių dėl kurių V. Ž. būtų turėjusi pagrindo, turėdama verslo liudijimą, jei ji, kaip teigė M. P., būtų dirbusi savarankiškai, tvirtinti, jog ji dirba už atlyginimą M. P., nenustatyta. Tokių aplinkybių apeliaciniame skunde nenurodė ir M. P.. Kad apskaitą vedė ir soliariumo prekes pirko pati M. P., matyti ir iš gyventojų individualios veiklos pajamų-išlaidų apskaitos žurnalo (b. l. 11–14) bei PVM sąskaitų faktūrų (b. l. 15–17).

Apylinkės teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad pagal teismų praktiką, išduotas verslo liudijimas suteikia teisę verstis tam tikra veikla savarankiškai, bet jo išdavimo faktas neturi reikšmės nelegalaus darbo konstatavimui, nustačius darbo sutarties požymius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys Nr. N575-2744/2011; Nr. N575-454/2012) bei pagrįstai konstatavo, kad V. Ž. pirko verslo liudijimą, už kurį sumokėjo M. P., siekiama nuslėpti faktinius darbo santykius. V. Ž. su R. G. IĮ savininku sudarė ir soliariumų bei patalpų nuomos sutartį, kurioje nurodyta, kad nuomos mokestis sudaro 86,78 Eur be PVM, su PVM 105 Eur, nors analogiška sutartis 2015-01-02 jau buvo sudaryta su M. P., kurios pagrindu už patalpų nuomą ir soliariumo įrangą taip pat buvo nustatytas mokėtinas tas pats – 86,78 Eur be PVM, su PVM 105 Eur – mokestis. Ir tai nepaneigia V. Ž. nurodytos aplinkybės, kad už patalpų nuomą, soliariumo įrangos nuomą mokėjo būtent M. P. pagal 2015-01-02 sudarytą soliariumų bei patalpų nuomos sutartį, o V. Ž. turėjo pasirašyti analogišką sutartį dėl tų pačių priežasčių, kadangi M. P. siekė nuslėpti tarp jos ir V. Ž. buvusius faktinius darbo santykius.

Apygardos teismas neturi pagrindo nesutikti su skundžiamame nutarime apylinkės teismo padaryta išvada, kad V. Ž. su M. P. siejo darbiniai santykiai, V. Ž. skundžiamame nutarime nustatytu laikotarpiu soliariume dirbo nelegalų darbą, todėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-05-07 nutarimas, kuriuo M. P. nubausta pagal ATPK 41³ straipsnio 1 dalį, yra teisėtas ir pagrįstas, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nenaikintinas.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-05-07 nutarimą palikti nepakeistą, M. P. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.