Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Ryčio Krasausko (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. Z. skundą atsakovui Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

1. Pareiškėjas R. Z. 2019 m. lapkričio 4 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2019 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. 21R-687-(AG-622/04-2019) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) panaikinti Seimo kontrolierės, pavaduojančios Lygių galimybių kontrolierių, M. V. 2019 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą Nr. (19) SN-145) S-515 „Dėl Jūsų skundo“ (toliau – ir Sprendimas).

2.1. Sprendimu nuspręsta jo 2019 m. rugpjūčio 5 d. skundo Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje nenagrinėti, nes skunde nurodytų aplinkybių tyrimas nepriklauso lygių galimybių kontrolieriaus kompetencijai ir skundas tuo klausimu turėtų būti nagrinėjamas teisme. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu Sprendimu, kreipėsi į Komisiją, kuri pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjo manymu, toks Komisijos sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

2.2. 1996 m. birželio 25 d. nuomos sutarties pagrindu Kauno miesto savivaldybė (toliau – ir Savivaldybė) teikia 29,41 kv. m ploto gyvenamojo būsto, susidedančio iš 20,86 kv. m kambario, 5,32 kv. m pagalbinės patalpos ir 8,55 kv. m ploto 1/3 dalies bendrojo naudojimo patalpų nuomos paslaugas vartotojams. Pareiškėjas patyrė mažiau palankų Savivaldybės elgesį nei kiti gretimų gyvenamųjų būstų, besinaudojančių tomis pačiomis bendromis patalpomis, nuomininkai, pasireiškusį tuo, kad įrašant gyvenamųjų būstų, kurių dalį sudarė ir nuomos prieduose – gyvenamųjų patalpų pasuose, nurodytos bendrojo naudojimo patalpų dalys, nuomininkams jų nuomojamų būstų rinkos vertės dydžio valstybės garantijas, į pareiškėjo nuomojamo būsto rinkos vertę nebuvo įtraukta jam nuomotų bendrojo naudojimo patalpų rinkos vertė, nors kaimyninių būtų nuomininkams jų nuomojamų bendrųjų patalpų dalių rinkos vertė į jų nuomojamų būtų rinkos vertę buvo įtrauktos. Nei lygių galimybių kontrolierius, nei Komisija to nepaneigė. Savivaldybė pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatą, kad prieš įstatymus visi asmenys lygūs ir draudimą varžyti žmogaus teises ir teikti jam privilegijas bet kokiu, tame tarpe ir asmens įsitikinimų ir pažiūrų, pagrindu.

2.3. Kol pareiškėjas iki 2008 m. gruodžio mėnesio nesiskundė dėl Savivaldybės klastočių, nustatinėjant pastato, esančio (duomenys neskelbtini), butų rinkos vertes, į pareiškėjo nuomojamo būsto rinkos vertę Savivaldybė įtraukinėjo ir būstui priklausančios 1/3 bendrojo naudingo ploto 8,55 kv. m dydžio dalies rinkos vertę. Pareiškėją pradėjo išskirti iš kitų nuomininkų, t. y. diskriminuoti, nuo 2014 m. dėl nepakantumo Savivaldybės vykdomoms klastotėms, sąlygoto jo pažiūrų ir įsitikinimų.

2.4. Pareiškėjas akcentavo, kad jo skundo lygių galimybių kontrolieriui esmė yra ne pati valstybės garantijos dydžio nustatymo procedūra, o akivaizdus lygių galimybių pažeidimas. Lygių galimybių kontrolieriaus ir Komisijos argumentai, kad dėl neteisingo nekilnojamojo turto vertinimo pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą yra abstraktus (nenurodytas konkretus teismas) ir iškraipantis pareiškėjo skundo esmę.

3. Atsakovas Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba (toliau – ir Tarnyba) atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:

3.1. Pagal Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 4 dalies nuostatas, netiesioginė diskriminacija apibrėžiama kaip veikimas ar neveikimas, teisės norma ar vertinimo kriterijus, akivaizdžiai neutrali sąlyga ar praktika, kurie formaliai yra vienodi, bet juos įgyvendinant ar pritaikant gali atsirasti, atsiranda ar galėtų atsirasti faktinis naudojimosi teisėmis apribojimas arba privilegijų, pirmenybės ar pranašumo teikimas tam tikros lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos asmenims. Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje tiesioginė diskriminacija apibrėžiama kaip elgesys su asmeniu, kai lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu jam taikomos mažiau palankios sąlygos, negu panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui. Dėl nurodytų aplinkybių tiriant galimos diskriminacijos fakto buvimą ar nebuvimą, yra lyginami keli žmonės, kurie skiriasi savo tapatybės požymiais, kitais požymiais ir vertinama, ar panašiomis aplinkybėmis jie traktuojami vienodai.

3.2. Tarnyboje pagal 2019 m. rugpjūčio 5 d. pareiškėjo skundo turinį buvo atlikta situacijos analizė ir nustatyta, kad šis skundas nepriskirtinas lygių galimybių kontrolieriaus kompetencijai, nes iš skundo turinio nebuvo įmanoma nustatyti nė vieno draudžiamo diskriminacijos pagrindo, įtvirtinto antidiskriminaciniuose įstatymuose. Įsitikinimų ir pažiūrų sąvoka nėra įtvirtinta Lygių galimybių įstatyme, todėl, aiškinantis įsitikinimų ir pažiūrų sąvoką, vadovaujamasi teismų praktika, kurioje išaiškinta, jog asmens ankstesnis kreipimasis į teismą arba pasirinkimas ginti savo teises neleidžia priskirti asmens konkrečiai įsitikinimais ir pažiūromis apibrėžiamai asmenų grupei, taigi toks veiksmas negali būti laikomas įsitikinimais arba pažiūromis. Pats pareiškėjas nurodo, jog nuomojamo būsto rinkos vertės nustatymas buvo atliktas, siekiant nustatyti valstybės garantijos dydį. Tokią informaciją pareiškėjas teikė ir Tarnybai, ir teismui, tačiau, pasak atsakovo, būsto rinkos vertės nustatymas nebuvo įprasta paslauga, bet valstybės garantijos dydžio nustatymo procedūros dalis.

3.3. Atsakovui nustačius, kad skundas nepriklauso lygių galimybių kontrolieriaus kompetencijai, nebuvo (nėra) kito viešojo administravimo subjekto, kurio kompetencijai būtų priskirta valstybės garantijos dydžio nustatymo procedūros kontrolė, todėl pareiškėjo skundas nebuvo persiųstas. Atsižvelgiant į tai, kad valstybės garantijos dydžio nustatymas yra ypatinga procedūra, pareiškėjui buvo pasiūlyta kreiptis į teismą, jeigu jis nesutinka su nustatyta būsto verte. Asmuo į teismą turi kreiptis pats tiesiogiai, tuo tarpu viešojo administravimo subjektai negali atstovauti asmenį teisme arba juo labiau persiųsti asmens skundo teismui.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. spalio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5.1. Pareiškėjas 2019 m. rugpjūčio 5 d. pateikė Tarnybai skundą dėl diskriminavimo įsitikinimų ir pažiūrų pagrindu. Jame nurodė, kad skundžiamas veiksmas yra gyvenamosios patalpos rinkos vertės sumažinimas, sumažinus gyvenamosios patalpos vertinamąjį plotą turto vertinimo ataskaitose dėl pareiškėjo įsitikinimų ir pažiūrų sąlygoto nuomininko pilietiškumo, pasireiškusio neteisėtų Kauno miesto savivaldybės veiksmų (duomenų apie pastatą ir jo konstrukcijas suklastojimo ir jų panaudojimo turto vertinimo ataskaitose) apskundimu teismui pagrindu. Nuomininkai, kurie vedini kitokių įsitikinimų ir pažiūrų, dėl neteisėtų Savivaldybės veiksmų nesiskundė, gyvenamųjų patalpų plotai jų nuomojamų gyvenamųjų patalpų rinkos vertės nustatymo ataskaitose, sumažintos nebuvo. Prašė ištirti jo įsitikinimų ir pažiūrų, pasireiškusių pilietiškumu, pagrindu prieš pareiškėją įvykdytą diskriminacijos aktą ir perduoti tyrimo medžiagą tyrimo įstaigai ar prokurorui.

5.2. Lygių galimybių kontrolierius 2019 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu nusprendė, kad neturi kompetencijos nagrinėti pareiškėjo skundą, nes asmens ankstesnis kreipimasis į teismą arba pasirinkimas ginti savo teises negali būti laikomas įsitikinimais arba pažiūromis, kaip tai nurodyta įstatyme ir yra suformuota teismų praktikos. Sprendime atsakovas nurodė, kad dėl neteisėtos nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą.

5.3. Pareiškėjas kreipėsi į Komisiją, prašydamas panaikinti Sprendimą, nes, pareiškėjo manymu, asmenų, kaip būsto nuomos paslaugos vartotojų, lygių teisių būsto nuomos ir iš būsto nuomos sutarties kilusios teisės gauti nuomojamo būsto rinkos vertės dydžio valstybės garantiją, lygių galimybių įgyvendinimas yra lygios galimybių kontrolieriaus kontrolės objektas. Be to, Sprendimas yra laikytinas lygių galimybių kontrolieriaus neteisėtu vengimu vykdyti lygių galimybių kontrolieriui pavestas pareigas.

5.4. Komisijos sprendimu pareiškėjo skundas dėl Sprendimo panaikinimo atmestas kaip nepagrįstas, motyvuojant tuo, kad pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų nagrinėjimas nėra priskirtas viešojo administravimo institucijoms, o dėl neteisingo nekilnojamojo turto vertinimo (ploto sumažinimo) pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą. Komisijos sprendime nurodyta, kad lygių galimybių kontrolierius pareiškėjui jo teises išaiškino tinkamai, todėl panaikinti Sprendimo nėra jokio pagrindo.

6. Teismas apžvelgė Lygių galimybių įstatymo 27 straipsnio, nustatančio atsisakymo nagrinėti skundą tvarką, 1, 2 dalių nuostatas bei pažymėjo, kad Viešojo administravimo institucijų (šiuo atveju – Tarnybos) funkcijos yra griežtai apibrėžtos įstatymuose, todėl tokios institucijos negali veikti viršydamos įstatymuose nustatytų įgaliojimų.

7. Įvertinęs pareiškėjo Tarnybai 2019 m. rugpjūčio 5 d. skundo turinį, skundžiamo Sprendimo ir Komisijos sprendimo turinį, teismas priėjo prie išvados, kad Tarnyba pagrįstai konstatavo, jog nėra požymių, liudijančių pareiškėjo diskriminavimą dėl Lygių galimybių įstatyme įtvirtintų draudžiamų diskriminavimo pagrindų, todėl pagrįstai, vadovaudamasi Lygių galimybių įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 3–4 punktais (skunde nurodytų aplinkybių tyrimas nepriklauso lygių galimybių kontrolieriaus kompetencijai ir skundas tuo pačiu klausimu buvo išnagrinėtas, yra nagrinėjamas arba pagal įstatymus turi būti nagrinėjamas teisme), atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą. Teismas vertino, kad atsakovas griežtai laikėsi jam įstatyme nustatytų įgaliojimų.

8. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginys, kad Komisija nenurodė pareiškėjui, kur konkrečiai jis turėtų kreiptis ir iškreipė pareiškėjo skundo esmę, dėl ko Komisijos sprendimas turėtų būti panaikintas, yra nepagrįstas, nes Komisija, pritardama atsakovo pozicijai dėl to, kad pareiškėjo skundo nagrinėjimas nėra priskirtas viešojo administravimo institucijoms, tuo pačiu nurodė pareiškėjui, kad dėl neteisingo nekilnojamojo turto vertinimo (ploto sumažinimo) pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą. Šios pareiškėjo teisės taip pat jam buvo išaiškintos ir Tarnybos Sprendime.

9. Teismas konstatavo, kad nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti Seimo kontrolierės, pavaduojančios Lygių galimybių kontrolierių, Sprendimą bei Komisijos sprendimą.

III.

10. Pareiškėjas R. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Seimo kontrolierės M. V. 2019 m. rugpjūčio 9 d. aktą „Dėl Jūsų skundo“ Nr. (19)SN-145) S-515. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad:

10.1. Jo, kaip nuomininko lygių galimybių kitų to paties buto bendrojo naudojimo patalpoms tuo pačiu metu besinaudojančių nuomininkų atžvilgiu pažeidimą Savivaldybė, pasitelkusi turto vertintojus, įvykdė: 1) skirtingu buto buvimo vietos (pareiškėjui – vietovėje 15.9, kurios vertingumo koeficientas k=0,70, o kitiems nuomininkams – vietovėje 15.4, kurios vertingumo koeficientas k=1,00) traktavimu, tai yra taikydama mažiau palankias sąlygas; 2) skirtingu bendrojo naudojimo patalpų dalių priskyrimo tų pačių bendro naudojimo patalpų nuomininkams, nustatinėjant nuomininkų nuomotų būtų rinkos vertes, klausimo sprendimu (pareiškėjui jo nuomotos bendrojo naudojimo patalpų dalies vertės prie jo nuomoto kambario vertės nepridėjo, o kitiems tų pačių bendrojo naudojimo patalpų nuomininkams jų nuomotų bendrojo naudojimo patalpų dalių vertes prie jų nuomotų kambarių verčių pridėjo), tai yra taikė mažiau palankias sąlygas. Būtent šiais veiksmais buvo pažeistos pareiškėjo lygios teisės, o pareiškėjo nuomoto buto rinkos vertės nustatymas yra tik diskriminacinių veiksmų pasekmė (rezultatas). Todėl aplinkybė, kad, pareiškėjui pasiskundus dėl diskriminacinių veiksmų, teismas išaiškino teisę kreiptis į teismą ne dėl pačių diskriminacinių veiksmų, o dėl tų diskriminacinių veiksmų pasekmių (rezultato), parodo, kad teismas nukrypo nuo pareiškėjo skundo esmės.

10.2. Atsakovas teismo posėdyje patvirtino, kad neginčija aplinkybės, jog pareiškėjui Savivaldybė taikė mažiau palankias jo nuomoto buto rinkos vertės nustatymo sąlygas, todėl kad pareiškėjas 2008 m. buvo apskundęs Savivaldybės neteisėtus veiksmus. Savivaldybei pritaikius mažiau palankias pareiškėjo nuomoto buto vertinimo sąlygas, pažeidžiamos pareiškėjo lygios galimybės, kurios Lygių galimybių įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje yra vertinamos kaip tiesioginė diskriminacija. Tačiau atsakovas ne tik nenori to tirti, bet ir nevykdo šio įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje nustatytos pareigos.

10.3. Atsakovas net nesiaiškino ar, pavyzdžiui, Audito, apskaitos, turto vertinimo i nemokumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nebuvo (nėra) tas viešojo administravimo subjektas, kurio kompetencijai būtų priskirta nekilnojamojo turto rinkos vertės (tai yra valstybės garantijos dydžio) nustatymo procedūros kontrolė, o, paskubomis atsakydamas į pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 5 d. skundą, ginčijamu 2019 m. rugpjūčio 9 d. raštu pats pažeidė pareiškėjo lygias galimybes Įstatymo 10 straipsnyje nustatytu lygių galimybių pažeidimo būdu.

10.4. Pareiškėjas, remdamasis Įstatymo 27 straipsnio 2 dalimi ir 4 straipsniu „Įrodinėjimo pareiga“, nurodo, kad atsakovas nesiekė, jog Savivaldybė kaip juridinis asmuo įrodytų, kad lygių galimybių principas nebuvo pažeistas, nors atsakovas teisme pripažino lygių galimybių pažeidimą, tik nelaikė jo diskriminacija Baudžiamojo kodekso prasme.

10.5. Šiuo atveju teismas sudarė sąlygas atsakovui tinkamai nevykdyti įstatymų ir lygių galimybių kontrolieriui suteiktų įgaliojimų ir pareigų.

11. Atsakovas Tarnyba atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

11.1. Atsakovas palaiko atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus bei laikosi pozicijos, kad asmens ankstesnis kreipimasis į teismą arba pasirinkimas ginti savo teises neleidžia priskirti asmens konkrečiai įsitikinimais ir pažiūromis apibrėžiamai asmenų grupei, taigi toks veiksmas negali būti laikomas įsitikinimais arba pažiūromis, kaip tai išaiškinta pagal teismų praktiką. Todėl, nesant Lietuvos antidiskriminaciniuose įstatymuose numatyto pagrindo, kuriuo diskriminacija draudžiama, lygių galimybių kontrolierius neturėjo kompetencijos vertinti pareiškėjo skundo.

11.2. Atsikirsdamas į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad, remiantis Lygių galimybių įstatymo 4 straipsnio „Įrodinėjimo pareiga“ nuostatomis, lygių galimybių kontrolierius turėjo kreiptis į Savivaldybę ir pareikalauti įrodyti, kad lygių galimybių principas nebuvo pažeistas, atsakovas pažymi, jog pagal šias Įstatymo nuostatas, pareiškėjas pirmiausia privalo nurodyti aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl diskriminacijos fakto buvimo. Iš pareiškėjo skundo Tarnybai nebuvo galima nustatyti Lygių galimybių įstatymo ar Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme numatyto pagrindo, kuriuo diskriminacija draudžiama. Pagrindą „įsitikinimai ar pažiūros“ pareiškėjas suvokė kitaip negu šis pagrindas yra suvokiamas teisine prasme. Todėl nėra galimybės teigti, kad pareiškėjas nurodė prima facie aplinkybes, iš kurių būtų galimą daryti prielaidą, kad diskriminacijos faktas buvo. Dėl šios priežasties lygių galimybių kontrolierius nustatė, kad pareiškėjo situacija nepatenka į lygių galimybių kontrolieriaus kompetenciją, o taip pat įrodinėjimo pareiga nėra perkeliama skundžiamajam asmeniui (Savivaldybei).

11.3. Nesutikdamas su pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytu teiginiu, kad Tarnyba pareiškėjo skundą turėjo persiųsti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas savo 2019 m. rugpjūčio 5 d. skunde Nr. (19)SN-145 Tarnybai skundė Savivaldybės veiksmus nustatant valstybės garantijos dydį, bet ne turto vertinimą atlikusį subjektą, kurio priežiūrą pagal kompetenciją galėtų priklausyti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo tarnybai. Be to, iš skundo tyrimo metu turėtos medžiagos, buvo galima daryti išvadą, kad turto vertinimas ir valstybės garantijos dydžio nustatymas buvo susijęs su teismo sprendimo vykdymu. Atsakovo manymu, pareiškėjo nurodyta Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo tarnyba nebuvo tinkamas subjektas nagrinėti pareiškėjo skundą dėl Savivaldybės veiksmų.

11.4. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjo teiginys „<...> atsakovas teisme viešai pripažino, kad neginčija Pareiškėjo patirto lygių galimybių pažeidimo, pripažįsta lygių galimybių pažeidimą esant, o tik nelaiko jo diskriminacija baudžiamojo kodekso prasme“ neatitinka tikrovės. Pareiškėjui buvo paaiškina, jog ne kiekvienas galimas lygiateisiškumo pažeidimas priklauso lygių galimybių kontrolieriaus kompetencijai, taigi buvo pasakyta, kad pareiškėjo nupasakota situacija galbūt galėtų būti laikoma lygiateisiškumo principo pažeidimu, bet ji negali būti laikoma diskriminacija kaip tai apibrėžta Lygių galimybių įstatyme, t. y. tokia situacija nepriklauso lygių galimybių kontrolieriaus kompetencijai, kadangi iš skundo turinio nebuvo įmanoma nustatyti nė vieno draudžiamo diskriminacijos pagrindo, įtvirtinto antidiskriminaciniuose įstatymuose. Taip pat atkreipia dėmesį, kad lygių galimybių kontrolierius remiasi teismo nutartimi baudžiamojoje byloje tik tame kontekste, kiek toje byloje yra aiškinamas įsitikinimų ar pažiūrų pagrindas, kuriuo diskriminacija yra draudžiama (pagal Lygių galimybių įstatymą, o taip pat ir pagal Baudžiamojo kodekso 169 str. nuostatas).

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Seimo kontrolierės, pavaduojančios Lygių galimybių kontrolierių, M. V. 2019 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo Nr. (19) SN-145) S-515, kuriame konstatuota, kad pareiškėjo skundo tyrimas Tarnyboje nenagrinėtinas, teisėtumo ir pagrįstumo.

13. Pirmosios instancijos teismas, aktualaus teisinio reguliavimo kontekste įvertinęs pareiškėjo Tarnybai teikto 2019 m. rugpjūčio 5 d. skundo turinį, skundžiamo lygių galimybių kontrolieriaus 2019 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo bei Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2019 m. spalio 4 d. sprendimo motyvus, konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo juos panaikinti. Teismo vertinimu, atsakovas laikėsi jam įstatyme nustatytų įgaliojimų ir pagrįstai atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu faktinių ir teisinių aplinkybių vertinimu, prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti skundžiamą atsakovo Sprendimą.

15. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

16. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

17. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lygių galimybių įstatymas, kurio paskirtis – užtikrinti, kad būtų įgyvendintos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatos, įtvirtinančios asmenų lygybę ir draudimą varžyti žmogaus teises ir teikti jam privilegijas lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu.

18. Lygių galimybių įstatymo vykdymo priežiūrą atlieka lygių galimybių kontrolierius (Įstatymo 14 str. 1 d.), kuris pagal Įstatymo 17 straipsnyje apibrėžtą kompetenciją tiria skundus, atlieka tyrimus savo iniciatyva ir teikia konsultacijas dėl paklausimų. Įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas fizinis, juridinis asmuo, kita organizacija ir jos padalinys turi teisę pateikti lygių galimybių kontrolieriui skundą dėl lygių galimybių pažeidimo. Įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje lygios galimybės apibrėžiamos kaip tarptautiniuose žmogaus ir piliečių teisių dokumentuose ir Lietuvos Respublikos įstatymuose įtvirtintų žmogaus teisių įgyvendinimas nepaisant lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, diskriminacija – tai tiesioginė ir netiesioginė diskriminacija, priekabiavimas, nurodymas diskriminuoti lyties, rasės, tautybės, pilietybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu.

19. Lygių galimybių įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nustatyti atsisakymo nagrinėti skundą atvejai, t. y. lygių galimybių kontrolierius ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo skundo gavimo dienos priima sprendimą atsisakyti nagrinėti skundą, apie tai informuodamas pareiškėją, jeigu: 1) neįmanoma pradėti tyrimo dėl duomenų trūkumo arba jeigu skundo tekstas neįskaitomas, o pareiškėjas lygių galimybių kontrolieriaus prašymu per nustatytą terminą jų nepateikia ar nepatikslina; 2) skundas pateiktas praėjus šio įstatymo 26 straipsnyje nustatytam terminui; 3) skunde nurodytų aplinkybių tyrimas nepriklauso lygių galimybių kontrolieriaus kompetencijai; 4) skundas tuo pačiu klausimu buvo išnagrinėtas, yra nagrinėjamas arba pagal įstatymus turi būti nagrinėjamas teisme; 5) dėl skundo dalyko yra priimtas procesinis sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą; 6) pakartotinai pateiktas skundas tuo pačiu klausimu jau buvo išnagrinėtas Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje, išskyrus atvejus, kai nurodoma naujų aplinkybių ar pateikiama naujų faktų. Taigi, nustačius bent vieną iš šių atvejų, lygių galimybių kontrolieriui pateiktas skundas atsisakomas priimti.

20. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2019 m. birželio 5 d. skundu (b. l. 54–57) kreipėsi į lygių galimybių kontrolierių, prašydamas ištirti galimą pareiškėjo diskriminaciją įsitikinimų ir pažiūrų pagrindu ir perduoti tyrimo medžiagą tyrimo įstaigai ar prokurorui. Pareiškėjas skunde nurodė, kad skundžia gyvenamosios patalpos rinkos vertės sumažinimą, įvykdytą nuomininko įsitikinimų ir pažiūrų dėl jo pilietiškumo, pasireiškusio neteisėtų Kauno miesto savivaldybės veiksmų (duomenų apie pastatą ir jo konstrukcijas suklastojimo ir jų panaudojimo turto vertinimo ataskaitose) apskundimu teismui pagrindu. Pareiškėjo manymu, tokie Savivaldybės veiksmai, kai dėl to, kad nuomininkas pasiskundė dėl neteisėtų savivaldybės veiksmų ir turto vertinimo ataskaitose savivaldybės prašymu vertinamas plotas buvo sumažintas nuo 29,41 kv. m iki 20,86 kv. m, yra akivaizdi nuomininko R. Z. ir jo šeimos diskriminacija jo įsitikinimų ir pažiūrų pagrindu.

21. Lygių galimybių kontrolierius ginčijamu 2019 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjo skundą Lygių galimybių įstatymo 27 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punkte nurodytais pagrindais, konstatavęs, kad lygių galimybių kontrolierius neturi kompetencijos nagrinėti pareiškėjo skundą dėl to, kad asmens ankstesnis kreipimasis į teismą arba pasirinkimas ginti savo teises negali būti laikomas įsitikinimu arba pažiūromis kaip tai nurodyta Įstatyme ir suformuota teismų praktikos. Lygių galimybių kontrolierius nurodė, kad pareiškėjas dėl neteisėtos nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos turi teisę kreiptis į teismą.

22. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytą teisinį reglamentavimą, pareiškėjo lygių galimybių kontrolieriui teikto skundo turinį, lygių galimybių kontrolieriaus Sprendimo turinį, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nėra teisinio pagrindo šį Sprendimą panaikinti. Kaip matyti, pareiškėjas, kreipdamasi į lygių galimybių kontrolierių, siekė, kad būtų ištirta galima diskriminacija būtent įsitikinimų ir pažiūrų pagrindu, nes, gindamas savo teises, jis kreipėsi į teismą dėl gyvenamosios patalpos rinkos vertinimo pagrįstumo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad asmens teisių ir teisėtų interesų gynimas teisme negali būti siejamas su įsitikinimais ir pažiūromis. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra pamatinė asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.). Faktinė aplinkybė, kad asmuo kreipėsi į teismą, gindamas savo galbūt pažeistas teises ar teisėtus interesus, per se (pati savaime) nesudaro pagrindo šį asmenį priskirti tam tikrų įsitikinimų ir pažiūrų asmenų grupei.

23. Nagrinėjamu atveju nesant Lygių galimybių įstatyme numatyto pagrindo, kuriuo diskriminacija draudžiama, lygių galimybių kontrolierius neturėjo kompetencijos vertinti pareiškėjo nurodomo atvejo. Šiuo aspektu taip pat pažymėtina, kad viešojoje teisėje galioja principas, nustatantis, jog viešojo administravimo subjektui leidžiama tik tai, kas yra numatyta jo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, todėl viešojo administravimo subjektų veiksmai ir priimtų sprendimų teisėtumas turi būti vertinamas pagal tai, ar jie veikia pagal jiems įstatyme suteiktą kompetenciją.

24. Iš pareiškėjo skundo lygių galimybių kontrolieriui turinio taip pat matyti, kad pareiškėjas jame dėsto aplinkybes, jog nesutinka su atliktu trijų butų (tarp kurių ir pareiškėjo nuomojamo buto) vertinimu bei nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitose pateiktais duomenimis. Specialioji teisėjų kolegija 2007 m. birželio 26 d. nutartyje Nr. T-2007-06 administracinėje byloje, kurioje buvo prašoma panaikinti nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą, nurodė, jog tokios kategorijos bylos teismingos bendrosios kompetencijos teismui. Šiuo atveju lygių galimybių kontrolierius Sprendime pareiškėjui išaiškino teisę kreiptis į teismą ir ginčyti galbūt neteisėtą (nepagrįstą) nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą. Taigi pareiškėjui jo teisės buvo išaiškintos tinkamai.

25. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo R. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.