Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2020 m. spalio 23 d. iki 2021 m. kovo 31 d. buvo laikomas Vilniaus PN sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra nurodęs, jog pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, kuris taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; LVAT 2017 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017; LVAT 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4543-520/2017; LVAT 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017).

Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jo asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nebuvo užtikrintas minimalus plotas. Gyvenamąjį plotą mažino baldai ir kiti įrenginiai, esantys gyvenamojoje patalpoje.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – ir Taisyklės) 11¹ punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (11¹.2 punktas). Vėlesnėse Taisyklių redakcijose vienam nuteistajam tenkančio ploto minimali riba išliko nepakitusi.

Iš Vilniaus PN pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko I-o gyvenamojo korpuso 2-o nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 203. Bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos Nr. 203 plotas – 34,41 kv. m, įrengta 11 miegamųjų vietų.

Teismas pažymi, jog atsakovės atstovas nepateikė tikslių duomenų, kiek ginčo laikotarpiu buvo apgyvendinta asmenų kartu su pareiškėju gyvenamojoje patalpoje Nr. 203, nes tokių duomenų nekaupia. Pareiškėjas gi skunde tvirtino, kad patalpoje Nr. 203 buvo nuo 7 iki 9 asmenų. Įvertinus pareiškėjo nurodytą asmenų, gyvenusių ginčo laikotarpiu su juo gyvenamojoje patalpoje Nr. 203, skaičių, matyti, kad vienam asmeniui šioje patalpoje teko nuo 3,82 k. m iki 4,92 kv. m gyvenamosios patalpos ploto. Netgi laikant, kad gyvenamoji patalpa Nr. 203 ginčo laikotarpiu buvo visiškai užpildyta, atsižvelgiant į įrengtų miegamųjų vietų skaičių vienam asmeniui teko 3,12 kv. m. gyvenamosios patalpos ploto. Todėl, darytina išvada, jog minimalus 3,1 kv. m. ploto reikalavimas nebuvo pažeistas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2021 m. sausio 6 d. Vilniaus PN administracijai pateikė skundą, kuriame prašė pateikti raštu atsakymą, kodėl 2-ajam būriui nėra įrengtas poilsio kambarys.

Vilniaus PN 2021 m. vasario 6 d. raštu Nr. 42-440 pareiškėjui paaiškino, kad vadovaujantis Įrengimo taisyklių 6.8 punktu, įkalinimo įstaigoje nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas laisvalaikio (užsiėmimų) kambarys (kiekvienam būriui). Tačiau minėtų taisyklių 2 punktas nurodo, kad: „Šios Taisyklės privalomos naujai projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems, kapitališkai remontuojamiems statiniams, o veikiančioms įkalinimo įstaigoms taikomi tik tie taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su statinių rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbais“. Vilniaus PN atkreipė dėmesį, kad iki 2020 m. gruodžio 22 d. galiojusių Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 5.8. ir 6 punktai nurodė, kad laisvalaikio kambarys, esant išimtinių aplinkybių dėl gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos, gali būti įrengiamas vienas dviem būriams. Informavo, kad Vilniaus PN kiekviename aukšte yra įrengti laisvalaikio kambariai (po vieną dviem būriams). Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“, laisvalaikio kambariuose yra televizoriai. Kambariai aprūpinti virtuvine technika, taigi, juose nuteistieji laisvu laiku gali ruošti maistą, žiūrėti televizorių. Vilniaus PN rašte konstatavo, kad laisvalaikio kambarių įrengimas nepažeidžia aukščiau minėtų teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjas 2021 m. sausio 25 d. pateikė dar vieną skundą dėl laisvalaikio kambario neįrengimo (b. l. 33). Vilniaus PN 2021 m. vasario 24 d. pateikė pareiškėjui atsakymą Nr. 42-636, kuriame nurodė iš esmės tas pačias aplinkybes ir argumentus, kaip ir 2021 m. vasario 6 d. rašte.

Iš pareiškėjo skundo argumentų matyti, kad jam buvo leidžiama naudotis laisvalaikio kambariu-virtuve. Pareiškėjas iš esmės nepatenkintas tuo, kad šia patalpa naudojasi du būriai.

Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir aukščiau nurodytų teisės aktų nuostatas dėl laisvalaikio kambario įrengimo, daro išvadą, kad laisvalaikio kambario-virtuvėlės įrengimas Vilniaus PN atitinka teisės aktų reikalavimus.

Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog jis išgyveno kančią, žiūrėdamas, kaip jo akivaizdoje kiti nuteistieji (priklausantys lengvajai nuteistųjų grupei) valgo uogienę, kiaušinius, miltinius produktus, yra subjektyvus pareiškėjo situacijos vertinimas. Pažymėtina, kad pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-447 patvirtintus valgiaraščius nuteistiesiems yra užtikrinamas pilnavertis maitinimas. Byloje duomenų, kad pareiškėjas būtų reiškęs pretenzijas dėl nepakankamo maisto raciono, nėra. Taip pat byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų reiškęs pretenzijas dėl to, kad negalėjo naudotis laisvalaikio kambaryje-virtuvėlėje esančiu šaldytuvu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Vilniaus PN neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu konstatuoti nėra pagrindo.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad nepatogumų patyrė ir dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų. Teigė, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 203 buvo šalta (temperatūra nesiekė 18 laipsnių), neveikė ventiliacija, buvo prastas dieninis apšvietimas (dienos šviesai į patalpą trukdė patekti ant langų įrengtos grotos, šviestuvai buvo techniškai netvarkingi), o naktinio apšvietimo apskritai nebuvo.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, (toliau – HN 134:2015) 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 ,,Dėl patvirtinimo”, buvo 16.10 papunktyje nustatyta, kad kameros turi būti šildomos ir vėdinamos. Kameros vėdinamos per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pataisos įstaigų (tardymo izoliatorių) įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.18. papunktyje nustatyta, kad nuteistųjų laikymo patalpos turi būti šildomos ir vėdinamos. Patalpos vėdinamos per langus, išskyrus tas patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami šių Taisyklių 4 punkte nurodytose higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, gyvenamieji kambariai turi būti aprūpinami elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais.

Vilniaus PN atsiliepime į patikslintą skundą nurodė, kad šaltuoju metų laiku visose gyvenamosiose patalpose veikia šildymo sistema, todėl gyvenamosiose patalpose yra užtikrinamas Lietuvos higienos normos HN 134:2015 16 punkto nuostatų laikymasis. Vilniaus PN veikia automatinis šilumos mazgas, kuris reguliuoja šildymo temperatūrą pagal lauko oro temperatūrą. Tokiu būdu šildymas tiekiamas į visų gyvenamųjų patalpų radiatorius. Patalpų šildymo sistema veikia visada, palaikydama optimalią oro temperatūrą patalpose.

Pagal Įrengimo taisyklių 11.5 papunktį nuteistųjų laikymo patalpose turi būti užtikrintas natūralios dienos šviesos patekimas. Langai iš lauko pusės turi būti apsaugomi grotomis (šis reikalavimas netaikomas pusiaukelės namams). Jei nėra galimybės įrengti langų sienose, denginyje įrengiami šviesos langai.

Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad visose Vilniaus PN gyvenamosiose bendrabučio tipo patalpose, drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, kamerų tipo patalpose įrengti skaidraus stiklo langai, kurie užtikrina natūralų šių patalpų apšvietimą. Sumontuoti tvarkingi langai, kuriuos nuteistieji turi galimybę atsidaryti, tokiu būdu yra užtikrinta galimybė patalpose esantiems nuteistiesiems vėdinti gyvenamąsias patalpas Bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų languose sumontuotos apsauginės grotos neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Grotos buvo sumontuotos pačių nuteistųjų saugumo sumetimais bei draudžiamų daiktų pateikimo į įstaigą bei jų platinimo įstaigoje prevenciniais tikslais.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl lango įrengimo atitinka Lietuvos higienos normos 134:2015 ir Įrengimo taisyklių reikalavimus. Šiuo atveju atsakovės atstovui nustatyta pareiga įrengti patalpas vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, todėl ant lango įrengtos grotos nesudaro pagrindo išvadai dėl atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų. Pareiškėjo teiginiai, jog dėl įrengtų grotų nepatekdavo dienos šviesa ir oras, teismo vertinimu, pagrįsti vien subjektyvia jo nuomone, nepatvirtinta jokiais byloje esančiais objektyviais duomenis, todėl atmestini kaip nepagrįsti. Kaip matyti, pareiškėjas turėjo galimybę patalpą vėdinti per langą.

Lietuvos higienos normos HN 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Įrengimo taisyklių 11.6 papunktyje nustatyta, kad nuteistųjų laikymo patalpose įrengiamas dirbtinis apšvietimas, o naujai statomuose, rekonstruojamuose, kapitališkai remontuojamuose, atnaujinamuose (modernizuojamuose) gyvenamuosiuose korpusuose ir naktinis (budintis) apšvietimas. Dirbtinis apšvietimas turi būti įrengtas taip, kad atitiktų Lietuvos Respublikos higienos normas. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 ,,Dėl patvirtinimo”, 11.6 papunktyje buvo nustatyta, kad gyvenamuosiuose kambariuose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.

Vilniaus PN atsiliepime į skundą nurodė, kad patalpose įrengtas dieninis elektros apšvietimas. Kiekvienoje Vilniaus PN gyvenamojoje patalpoje yra įrengti šviestuvai su apsauginiais gaubtais. Šviestuvų įrengimas užtikrina patalpų dirbtinį apšvietimą, nustatytą Higienos normoje. Nuteistieji neretai ardo, laužo patalpose įrengtus šviestuvus. Tik dėl pačių nuteistųjų tyčinių veiksmų atsiranda tam tikri neženklūs apšvietimo trūkumai gyvenamosiose patalpose. Vilniaus PN atsiliepime taip pat nurodė, kad dėl valstybėje paskelbto karantino Nacionalinis visuomenės sveikatos centras Vilniaus PN ginčo laikotarpiu neatliko visuomenės sveikatos apsaugos kontrolės veiksmų.

Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo teiginiai dėl higienos normų reikalavimų pažeidimų nesudaro pagrindo įrodinėjimo naštą dėl higienos normų reikalavimų atitikties perkelti Vilniaus PN administracijai, kadangi pareiškėjas nesikreipė į Vilniaus PN administraciją su prašymais ar skundais, susijusiais su higienos normų reikalavimų pažeidimais, taip pat ir į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Įvertinus tai, kas aukščiau išdėstyta, Vilniaus PN neteisėtų veiksmų, susijusių su higienos normų reikalavimų laikymusi, nenustatyta.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 (toliau – Įrengimo taisyklės) 5.7. papunktyje nustatyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Įrengimo taisyklių 6.7 papunktyje nustatyta, kad įkalinimo įstaigoje nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Tų pačių taisyklių 7 punkte nustatyta, kad, kai esamose įkalinimo įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti Taisyklių 6.6 – 6.12 punktuose nurodytas patalpas kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams (išskyrus laisvalaikio kambarį, kuris turi būti įrengiamas kiekvienam būriui). Primintina, kad šios taisyklės privalomos naujai projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems, kapitališkai remontuojamiems statiniams, o veikiančioms įkalinimo įstaigoms taikomi tik tie taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su statinių rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbais (Įrengimo taisyklių 2 punktas).

Vilniaus PN atsiliepime nurodė ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus, kad I-o gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po 2 (du) sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų). I-ame korpuse kiekviename aukšte įrengti sanitariniai mazgai yra identiški. Kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas (b. l. 18-20, 28). Pareiškėjas iš esmės šių aplinkybių neneigia.

Pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybė, kad Vilniaus PN personalas naudojosi tais pačiais sanitariniais įrenginiais, nepatvirtinta jokiais objektyviais duomenimis. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Įrengimo taisyklių 6.5 papunktį ir iki šių taisyklių galiojimo buvusį teisinį reguliavimą personalui buvo numatytas atskiro tualeto įrengimas.

Teismo vertinimu, sanitarinių mazgų įrengimas ir jų skaičius atitinka teisės aktų reikalavimus. Byloje duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Vilniaus PN administraciją dėl nepakankamo sanitarinių mazgų skaičiaus, nėra. Neteisėtų Vilniaus PN veiksmų šiuo aspektu konstatuoti nėra pagrindo.

BVK 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio Kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. BVK 73 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas.

Vilniaus PN atsiliepime į skundą nurodė, kad paprastosios grupės nuteistiesiems kasdien pasivaikščioti skirta 4 valandas, t. y. daugiau, nei numatyta pagal įstatymą.

Byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjas gyvena I-o gyvenamojo korpuso antrajame aukšte (2-ame nuteistųjų būryje). Pagal 2020 m. vasario 14 d. patvirtintą Vilniaus PN administracijos grafiką Nr. 81-262(1) pareiškėjas pasivaikščiojimo teise gryname ore nuo 2020 m. spalio 23 d. iki 2020 m. gruodžio 28 d. galėjo naudotis kasdien nuo 18.00 iki 22.00 val., o nuo 2020 m. gruodžio 28 d. pagal patvirtintą nuteistųjų pasivaikščiojimo grafiką Nr. 14–3971 – darbo dienomis nuo 18 val. iki 20 val., šeštadieniais nuo 8.00 val. iki 12.30 val., sekmadieniais nuo 14.00 val. iki 18.00 val. (b. l. 22, 23). Pateiktų pasivaikščiojimo grafikų duomenys taip pat patvirtina, kad kitų būrių nuteistiesiems taip pat buvo suteikta teisė pasivaikščioti gryname ore grafike nustatytu laiku, bet ne daugiau, nei pareiškėjui, t. y. 4-4,5 valandas per dieną. Taigi, pareiškėjo skundo teiginiai, kad visą jo buvimo Vilniau PN laiką pasivaikščiojimų metu jis matė mažai dienos šviesos ir buvo diskriminuojamas nuteistųjų, laikomų kituose būriuose atžvilgiu, neatitinka tikrovės. Pažymėtina ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas Vilniaus PN administracijai būtų reiškęs nusiskundimus aptariamu aspektu.

Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovės atstovo neteisėto veikimo ar neveikimo dėl šių aplinkybių nenustatyta.

Pareiškėjas skunde teigė, kad nesaugumo jausmą patyrė dėl to, jog gyvenamosiose patalpose nebuvo gesintuvo, priešgaisrinės sistemos bei avarinio išėjimo.

Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas nepateikė jokių paaiškinimų ir įrodymų, paneigiančių šiuos pareiškėjo teiginius, tačiau šiuo atveju pažymėtina, kad gesintuvo, priešgaisrinės sistemos bei avarinio išėjimo nebuvimas pats savaime negali būti laikomas pareiškėjo teisių pažeidimu. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus gesintuvu, priešgaisrinėmis sistemomis bei avariniu išėjimu, ar dėl to būtų patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Vilniaus PN vertė pasinaudoti gesintuvu, priešgaisrinėmis sistemomis bei avariniu išėjimu ar dėl kurių nebuvimo jam nebuvo suteikta pagalba. Vien abstraktaus pobūdžio pretenzijos nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjas dėl gesintuvo, priešgaisrinės sistemos bei avarinio išėjimo nebuvimo patyrė neturtinę žalą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pastebėtina, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Taigi pareiškėjas, grįsdamas ir nurodydamas galimus neteisėtus veiksmus įrodinėjimo kontekste yra saistomas pirmiau nurodytos pareigos, kurios šiuo atveju pareiškėjas nepagrindė, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardijo orumo pažeminimu, reputacijos pablogėjimu, dvasiniais sukrėtimais, emociniais, dvasiniais išgyvenimais, bendravimo galimybių sumažėjimu. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą. Taip pat nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsi. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)), LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

Nagrinėjamoje byloje nenustačius atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir prašomos neturtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkinamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. T. skundą atmesti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.