Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Henricho Jaglinskio ir Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. Ž. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei DNB bankui, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždara akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“, antstolis Arminas Naujokaitis, Č. Ž., dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu bei delspinigių sumažinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

3) Nepagrįsti apeliantės argumentai dėl per didelių iš jos Bankui priteistų bylinėjimosi išlaidų. Šioje byloje Bankas privalėjo, atsikirsdamas į ieškovės Bankui pareikštus reikalavimus, teismo įpareigojimu, rengti ir teikti teismui atsiliepimą į ieškinį, dalyvauti trijuose teismo posėdžiuose (2014-11-05, 2014-12-03, 2015-01-05), dėl ko patyrė bylinėjimosi išlaidų ir turi teisę į jų atlyginimą. Priešingas aiškinimas sudarytų galimybes ieškovams piktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis reikšti ieškinį ir apskritai prieštarautų sąžiningumo kriterijams - atsakovu patraukta šalis, siekdama atsikirsti nuo jai pareikštų reikalavimų, bus priversta naudotis procesinėmis gynybos priemonėmis, tarp jų ir advokato pagalba, dėl to patirs išlaidų, o atmetus ieškinį, atsakovas liktų be patirtų išlaidų atlyginimo. Byloje Bankas teikė atsiliepimą į ieškinį, Banko atstovė dalyvavo trijuose teismo posėdžiuose, todėl priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, 3630 Lt išlaidos neviršija Teisingumo ministro rekomenduotinų dydžių ir atitinka faktiškai byloje suteiktų teisinių paslaugų kiekį, profesionalią kokybę ir yra pagrįstos. Banko bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys įrodymai buvo pateikti teismui ir yra byloje – 2014 m. spalio 17 d. Mokėjimo pavedimas Nr. APM4048924 ir 2014 m. lapkričio 3 d. detalizuota užmokesčio už teisines paslaugas apskaičiavimo pažyma. Be to, nepagrįsti apeliantės argumentai dėl Banko atstovavimo išlaidų mažinimo tuo pagrindu, kad byloje Banko interesams teismo posėdžiuose atstovavo advokato padėjėja. Pažymėtina, kad Banko atstovas byloje yra advokatų profesinė bendrija „Pivoras, Balevičienė, Aleksaitė ir partneriai“, kuriai Bankas 2014 m. spalio 17 d. Mokėjimo pavedimu Nr. APM4048924 apmokėjo už suteiktas teisines paslaugas nagrinėjamoje byloje, o pagal Banko ir advokatų profesinės bendrijos atstovavimo sutartį, atstovavimo sutartimi suteiktus įgalinimus galima perduoti kitiems advokatų profesinės bendrijos advokatams ir/ar advokatų padėjėjams.

1) Bendrovė nedalyvavo sudarant, vykdant bei nutraukiant kredito sutartį. Bendrovės turimais duomenimis ir skirtingai nei teigia ieškovė, kredito sutartis su ieškove A. Ž. ir Č. Ž. nutraukta tinkamai ir teisėtai, kaip tai įtvirtinta įstatymų leidėjo bei kreditavimo sutartimi. Bankas bendrovei pateikė ieškovei ir Č. Z. prieš kreditavimo sutarties nutraukimą siųstus dokumentus. Įspėjimais ieškovė ir Č. Ž. pagal kreditavimo sutarties sąlygą buvo informuoti apie prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą ir iš to kilsiančias neigiamas pasekmes. Remiantis LAT formuojama praktika akivaizdu, kad Bankas vien išsiųsdamas raginimą vykdyti sutartį ir pranešimą apie kreditavimo sutarties nutraukimą jau tinkamai įvykdė savo pareigas, juolab, kad pati ieškovė tinkamai nevykdydama kreditavimo sutarties nevykdė vieno kertinių civilinėje teisėje įtvirtinto padą sunt servanda (sutarčių reikia laikytis) principo. Viena kreditavimo sutarties šalių, Č. Ž. yra ieškovės sutuoktinis, kuris kreditavimo sutarties nutraukimo neginčija, t. y. buvo tinkamai informuotas apie kreditavimo sutarties nutraukimą. Atsižvelgiant į tai, kad sutuoktinis ieškovės šeimos narys, apie kreditavimo sutarties nutraukimą buvo informuotas tinkamai, apie santuokos nutraukimą duomenų nėra, o taikant analogiją įteikimo klausimu ir analizuojant LR CPK 123 - 124 str. įtvirtintą teisinį reglamentavimą daugiau nei akivaizdu, kad įteikimas apie kreditavimo sutarties nutraukimą ir raginimas vykdyti sutartį ieškovės sutuoktiniui yra tinkamas įteikimas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, nenustatyta.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos aplinkybes, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išsprendė bylą, todėl naikinti sprendimą nėra jokio pagrindo.

Dėl teismo posėdžio atidėjimo ieškovės prašymu

Kaip teisingai nurodė apeliantė, civiliniame procese yra numatyta šalių pareiga naudotis procesinėmis teisėmis sąžiningai ir jomis nepiktnaudžiauti, rūpintis kuo greitesniu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 str. 2 d., 42 str. 5 d.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, į 2015 m. sausio 5 d. paskirtą teismo posėdį ieškovė neatvyko, pateikė prašymą jį atidėti dėl ligos, bei pateikė Medicinos dokumentų išrašą, kuris patvirtina, kad ji apie 1 metus laiko turi kelio sąnario atritą. Bylos duomenys patvirtina, kad prieš tai buvo paskirti du teismo posėdžiai, 2014 m. lapkričio 5 d., į kurį ieškovė neatvyko (teismo šaukimas grįžo neįteiktas) ir 2014 m. gruodžio 3 d., kuriame ieškovė nedalyvavo, pateikė prašymą jį atidėti dėl ligos (b. l. 140), pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. gruodžio 2 d. pažymą apie išduotus elektroninius nedarbingumo pažymėjimus.

Vertinant aplinkybę, ar pirmos instancijos teismas tinkamai sprendė netenkindamas ieškovės prašymo atidėti bylos nagrinėjimą 2015 m. sausio 5 d. teismo posėdyje, bei bylą išnagrinėjo iš esmės nedalyvaujant ieškovei, pažymėtina, kad CPK 246 str. 1 d. numato galimybę atidėti teismo posėdį, jei ieškovas pateikė dokumentus, pateisinančius savo neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentu, kad teismas turi teisę savo nuožiūra spręsti ar konkrečiu atveju šalies pateiktos neatvykimo į teismo posėdį priežastys laikytinos svarbiomis ar ne, bei teismas taip pat neturėtų jų vertinti tik formaliai. Kiekviena situacija yra nagrinėtina individualiai, todėl tik formaliai vadovaujantis LR CPK 246 str. 1 d., kuriame nurodyta, jog liga nėra laikoma pateisinama neatvykimo į posėdį priežastimi, neleistina. Kaip teisingai apeliantė citavo aukštesnio teismo praktiką, pagrindinis principas, leidžiantis šaliai išvengti neigiamų procesinių teisinių padarinių jai (šaliai) neatvykus į teismo posėdį, yra pareiga laiku informuoti teismą apie nedalyvavimą teismo posėdyje (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartis civ. b. Nr. 2-1777/2011).

Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas byloje susidariusios situacijos nevertino formaliai ir sudarė visas galimybes ieškovei atvykti į teismo posėdį bei pateikti savo paaiškinimus tiesiogiai, tačiau ieškovė savo teise dalyvauti teismo posėdyje nesinaudojo. Ieškovė prašė atidėti ir prieš tai vykusį teismo posėdį, konkrečiai 2014 m. gruodžio 3 d. teismo posėdį dėl ligos (b. l. 142), bei pateikė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2014 m. gruodžio 2 d. pažymą apie išduotus elektroninius nedarbingumo pažymėjimus. Pirmos instancijos teismas tenkino prašymą ir skyrė kitą teismo posėdžio datą 2015 m. sausio 5 d., nes ieškovė savo prašyme atidėti teismo posėdį prašė skirti teismo posėdį 2015 m. sausio mėnesį. Tačiau ieškovė ir į 2015 m. sausio 5 d. paskirtą teismo posėdį neatvyko ir pateikė prašymą dar kartą atidėti teismo posėdį dėl ligos. Pirmos instancijos teismas iš esmės teisingai sprendė, kad pateikti duomenys apie tai, kad ieškovė serga kelio sąnario atritu, nesudaro pagrindo jos neatvykimo į teismo posėdį priežastį pripažinti svarbia. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad ieškovė duomenų apie ligą nepateikė. Medicinos dokumentų išrašas/siuntimas apie tai, kad ji apie 1 metus laiko turi kelio sąnario atritą, nepatvirtina fakto, kad ji nurodytu laiku serga, šį dokumentą galima vertinti tik patvirtinantį aplinkybę, kad ieškovė turi kelio sąnario atritą. LR Sveikatos apsaugos ministro 2007-12-04 įsakymu Nr. V-989 nustatyta, koks dokumentas turi būti pateikiamas, patvirtinantis ligą. Įvertinus byloje esančius duomenis, teisėjų kolegija pripažįsta, kad teismas turėjo teisę tokį ieškovės elgesį, kai į teismo posėdžius neatvykstama, savo atstovavimu nepasirūpinama, o teikiami prašymai atidėti bylos nagrinėjimą, nevertinti kaip neatvykimą į teismo posėdį dėl svarbių priežasčių, bei nagrinėti bylą ieškovei nedalyvaujant. Tokiu elgesiu, kai teikiami prašymai atidėti teismo posėdį, juos tinkamai nepagrindžiant, iš esmės nesirūpinama operatyviu ir teisingu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 str.).

Dėl informavimo apie kredito sutarties nutraukimą

Apeliaciniame skunde ieškovė nurodė, kad sutartis gali būti laikoma nutraukta tik tuomet, jei tai padaryta teisėtai, o atsakovas sutartį vienašališkai nutraukė neteisėtai, nesilaikė sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, nes ieškovė nebuvo informuota apie sutarties nutraukimą. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali susitarti dėl sutarties nutraukimo sąlygų ir tvarkos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties nutraukimo sąlygas ar sutarties nutraukimo reikalavimus nustato imperatyvios teisės normos. Sutarties nutraukimą reglamentuoja CK 6.217 str. Vienas iš minėtame straipsnyje nurodytų atvejų, kai šalis turi teisę vienašališkai nutraukti sutartį, yra kitos šalies padarytas esminis sutarties pažeidimas. CK 6.217 str. ypatumas yra tas, kad nukentėjusiai šaliai leidžiama nutraukti sutartį, nesikreipiant į teismą (CK 6.218 str.). Tačiau tokiu atveju kita šalis turi teisę kreiptis į teismą ir ginčyti vienašališko sutarties nutraukimo pagrįstumą, įrodinėdama, kad sutarties pažeidimas nėra esminis. CK 6.217 str. 2 d. nurodyti kriterijai, kuriai remdamasis teismas nustato, ar sutarties pažeidimas yra esminis ar ne. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad CK 6.217 str. 5 d. leidžia sutarties šalims vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais ir tada, kai sutarties pažeidimas nėra esminis, tačiau šie atvejai sutartyje formuluojami kaip vienašališki jos nutraukimo pagrindai ir pagal CK 6.217 str. 2 d. įtvirtintus kvalifikuojančius požymius nevertinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-474/2008). Pagal sutarties laisvės principą šalys gali susitarti dėl teisės vienašališkai nutraukti sutartį joje numatytais atvejais, ir tai neprieštarauja CK 6.156 str. 4 d. nuostatai, kad sutarties sąlygas šalys nustato savo nuožiūra, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyvios teisės normos.

Bylos medžiaga nustatyta, kad 2008 m. kovo 21 d. Kreditavimo sutarties Nr. K-2400-2008-139 bendros dalies 44 p., 47.1. p. numato, kad bankas turi teisę ne mažiau kaip prieš 10 dienų raštu įspėjęs kredito gavėjus, vienašališkai, nesikreipdamas į teismą, nutraukti sutartį prieš terminą, jeigu kredito gavėjai nevykdo įsipareigojimų, nurodytų kredito sutarties 47 p. Nagrinėjamoje byloje ieškovė ir trečias asmuo Č. Ž. (jos sutuoktinis) tinkamai ir laiku nevykdė prisiimtų įsipareigojimų. Atsakovas siuntė 2010 m. liepos 1 d., 2010 m. rugpjūčio 2 d., 2010 m. rugsėjo 17 d., 2010 m. spalio 18 d. ieškovei ir jos sutuoktiniui įspėjimus dėl sutarties nutraukimo Bankui žinomais ir kredito gavėjų nurodytais gyvenamosios vietos adresais, kadangi faktiškai nuo 2010 m. liepos 1 d. iki sutarties nutraukimo dienos – 2010 m. lapkričio 4 d. pagal Kreditavimo sutartį nevykdė sutartinių prievolių – nemokėjo privalomų įmokų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009-06-18 nutartyje c. b. Nr. 3K-3-241/2009 yra išaiškinęs, kad „Negali būti pateisinamas sutarties šalies elgesys, kai šalis vengia priimti sutarta tvarka siunčiamą pranešimą, nepranešusi pakeičia gyvenamąją vietą, neinformavusi kitos šalies ilgam laikui išvyksta ir pan“.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą ir teisingą išvadą, jog ieškovė padarė esminį sutarties pažeidimą, sudariusį teisinį pagrindą atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį, nes toks įmokų nesumokėjimas leido atsakovui nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje (CK 6.217 str. 2 d. 4 p.). Pažymėtina ir tai, kad atsakovas tinkamai įvykdė Kreditavimo sutarties bendrosios dalies nuostatas ir įspėjo ieškovą ir trečią asmenį apie galimą kredito sutarties nutraukimą. Atsakovas šį įspėjimą išsiuntė ieškovei ir jos sutuoktiniui visais jam žinomais kredito gavėjų adresais, kas leido teismui preziumuoti, kad įspėjimas buvo įteiktas, tačiau kredito gavėjai nepadengė pradelstų mokėjimų gera valia. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atsakovas laikėsi sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, toks vienašališkas atsakovo kredito sutarties nutraukimas yra teisėtas, atitinkantis Kreditavimo sutarties bendrosios dalies 47 p. bei CK 6.874 str. 2 d. nuostatas, todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantės teiginiais, kad Kreditavimo sutarties nutraukimas atliktas neteisėtai. Kaip teisingai nurodyta trečiojo asmens atsiliepime, kitas kredito gavėjas, trečias asmuo Č. Ž., neginčija sutarties nutraukimo, tai tik leidžia spręsti, kad apie sutarties nutraukimą, kredito gavėjai buvo tinkamai informuoti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Apeliantė nurodė, kad be pagrindo teismas priteisė atsakovo naudai 1 051,32 EUR bylinėjimosi išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

Teisėjų kolegija vertina, kad pirmos instancijos teismas, priteisdamas prašomas bylinėjimosi išlaidas atsakovui už suteiktą teisinę pagalbą, iš esmės dydžio klausimą išsprendė teisingai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Bankas pateikė jų dydį patvirtinančius duomenis. Sprendžiant bylinėjimosi išlaidų dydį vertintina aplinkybės, jog byloje ieškovas pateikė išsamius procesinius dokumentus, byla buvo nagrinėjama trejuose teismo posėdžiuose, bei priteistos išlaidos, neviršijo Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių. Ta aplinkybė, jog ieškovą atstovavo advokato padėjėja neturi reikšmės sprendžiant bylinėjimosi išlaidų dydžio klausimą. Apeliantė nepateikė argumentų, kurie leistų mažinti priteistų bylinėjimosi išlaidų dydį už advokato pagalbą, bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus, ginčo šalių bei jų atstovų pasisakymus ginčo klausimu ir juos įvertinusi konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino materialines bei procesines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimo, todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Atmetus apeliacinį skundą, bylą pralaimėjusi šalis (apeliantas) neturi teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 str. 1 d.).

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos metu atsakovas AB DNB bankas pateikė duomenis, kad jo bylinėjimosi išlaidas sudaro 363 EUR už advokato suteiktas teisines paslaugas, atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Nors šios išlaidos neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nurodytų maksimalių atlygintinų išlaidų, tačiau atsižvelgiant į bylos dalyką, bei į tai, kad pateiktas atsiliepimas į apeliacinį skundą pagal teisinių santykių pobūdį nėra sudėtingas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teisingas ir protingas atlyginimas būtų 250 EUR, todėl prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma apeliacinės instancijos teisme mažinama iki nurodyto dydžio. Šios išlaidos priteistinos iš apeliantės atsakovo naudai (CPK CPK 93 str. 1 d., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str. 326 str. 1 d. p., 93, 98 str. str.

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės (ieškovės) A. Ž. (duomenys neskelbtini) 250 EUR (du šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų atsakovo AB DNB bankas (įm. k. 112029270) naudai.