Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Palubinskaitė teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos M. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-455-773/2013 pagal pareiškėjos M. B. pareiškimą suinteresuotiems asmenims L. J. B., A. B., D. P., I. J., G. A. B. dėl termino palikimui priimti pratęsimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Teismo išvada, kad termino palikimui priimti pratęsimas neatitiks termino paskirties stabilizuoti nuosavybės teisinius santykius neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kadangi paveldėjimo teisės liudijimas po J. B. mirties niekam neišduotas, nuosavybės teisės į palikėjo J. B. žemę neatkurtos, įstatyminis įpėdinis L. J. B. sutinka su termino palikimui priimti pratęsimu, o suinteresuotas asmuo G. A. B. jokių veiksmų neatliko 18 metų.Priimta nutartis neatitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo kriterijų, kadangi šie principai būtų įgyvendinti, jei palikėjo valia būtų įvykdyta. Pareiškėja daug metų slaugė palikėją, nurodyta aplinkybė yra visiems žinoma ir neginčijama, tad palikėjas, savo turtą testamentu palikdamas pareiškėjai, vadovavosi teisingumo, sąžiningumo principu ir morale, dėl ko neįvykdyti palikėjo valios būtų amoralu.Teismas nepagrįstai sprendė, kad palikėjas, padovanodamas dalį jam nuosavybės teise priklausančio turto suinteresuotam asmeniui G. A. B. po testamento sudarymo, pakeitė savo valią ir pareiškėjai nepaliko turto. Duomenų apie tai, kad sudarytas testamentas būtų pakeistas ar panaikintas nėra, todėl palikėjo valia, išreikšta testamente, galioja, o teisės aktai nedraudžia testamentu palikto turto dalį perleisti kitam asmeniui. Teismas, spręsdamas apie palikėjo valios pakeitimą pasielgė neobjektyviai, ne pagal įstatymą, priešingai byloje esantiems įrodymams.Teismas nepagrįstai nurodė, kad pareiškėja turėtų ginčyti 2002 m. gegužės 27 d. teismo sprendimą, kuriuo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad suinteresuotas asmuo L. J. B. priėmė palikimą po savo tėvo mirties faktiškai pradėdamas valdyti palikimą sudariusį turtą, kadangi suinteresuotas asmuo neginčija pareiškėjos prašymo dėl termino pratęsimo, o be to, paveldėjimo teisės liudijimas įstatyminiam įpėdiniui nebūtų išduodamas, jei paaiškėtų, kad palikimą priėmė įpėdinis pagal testamentą.Teismo išvada, kad neegzistavo aplinkybės, dėl kurių pareiškėja per įstatyme nustatytą terminą nesikreipė į notarų biurą dėl palikimo priėmimo, padaryta remiantis tik spėliojimais, o ne byloje esančiais įrodymais. Remiantis byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais ir liudytojų parodymais nėra nustatyta, kad pareiškėja per įstatyme nustatytą 6 mėnesių terminą palikimui priimti būtų žinojusi apie sudarytą testamentą ir galėjusi per numatytą terminą realizuoti savo teisę į palikimą. Aplinkybės, jog pareiškėjai apie sudarytą testamentą buvo žinoma per 6 mėnesių laikotarpį nuo palikimo atsiradimo dienos, nepatvirtino ir liudytojai J. bei K.. Teismas nepagrįstai nevertino liudytojo G. parodymų, kuris patvirtino, kad palikėjas niekada nebuvo sakęs apie sudarytą testamentą.Pareiškėjai apie jos naudai sudarytą testamentą tapo žinoma tik 2011 m. gruodžio 11 d., kai suinteresuotas asmuo J. L. B. testamento kopiją gavo iš archyvo. Tai objektyvūs duomenys, patvirtinantys momentą, kada pareiškėjai tapo žinomas testamento sudarymo faktas. Pareiškėja dėl praleisto termino palikimui priimti pratęsimo kreipėsi praėjus penkiems su puse mėnesio nuo fakto apie sudarytą testamentą paaiškėjimo, nors materialinės teisės normos nenustato konkretaus termino, per kurį testamentinis įpėdinis gali kreipti dėl tokio termino pratęsimo.Teismas nutartyje nurodęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką neatsižvelgė į tai, kad nurodytose bylose buvo sprendžiamas klausimas dėl termino palikimui priimti pratęsimo įstatyminiams įpėdiniams, kurie nuo pat pradžių žino apie savo teisę į palikimą po palikėjo mirties, kai nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl termino testamentinei įpėdinei, kuriai, o taip pat ir kitiems įstatyminiams įpėdiniams, nebuvo žinoma apie sudarytą testamentą ir testamento sudarymo jos naudai faktas buvo netikėtas, pratęsimo. Nepagrįsti argumentai dėl to, jog pareiškėja darė spaudimą palikėjui dėl testamento sudarymo, kadangi testamento sudarymo metu pareiškėjos namuose nebuvo, o iniciatyvą sudaryti testamentą rodė palikėjo brolis K., kuris, tikėtina, ir atvežė pareiškėjui notarą tuo metu, kai pareiškėjos nebuvo namuose ir tik tam, kad palikėjas norėjo testamento sudarymo faktą nuslėpti nuo savo vaikų ir anūkų.Teismas pareiškėjos žinojimą apie testamento sudarymo faktą grindė liudytojų parodymais, nors pats suinteresuotas asmuo G. A. B. savo pareiškime civilinėje byloje Nr. 2-561-191/2013 nurodė, kad palikėjas testamento nepaliko. Teismas neįvertino nurodytos aplinkybės, kuri parodo minėto asmens nesąžiningumą ir negalėjimą tikėti jo tvirtinimais teisme.Teismas, spręsdamas, ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo ar ne, vadovaujasi tikimybių pusiausvyros principu. Byloje esant skirtingiems liudytojų parodymams apie galimą pareiškėjos žinojimą apie sudarytą testamentą, į aplinkybes, kad testamentas buvo sudarytas pareiškėjai nesant namuose, įvertinus liudytojo G. parodymus, suinteresuoto asmens G. A. B. pareiškimą, nesant įrodymų, kad pareiškėjai buvo žinoma apie sudarytą testamentą, spręstina, kad yra didesnė tikimybė, jog pareiškėjai nebuvo žinomas testamento sudarymo faktas ir apie jį pareiškėja sužinojo tik 2011 m. gruodžio 12 d.

Pareiškėja nesąžiningai nurodo, jog jai apie sudarytą testamentą nebuvo žinoma iki 2011 m. gruodžio 12 d., kadangi tiek suinteresuotų asmenų G. A. B. ir I. J. paaiškinimais, tiek ir liudytojų G. M., A. J. ir A. K. parodymais nustatyta, kad apie testamento egzistavimą pareiškėja bei jo sutuoktinis ne kartą buvo užsiminę, kai kildavo ginčai dėl žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini). Be to, neįtikėtina, kad palikėjas, ilgą laiką slaugomas pareiškėjos, nebūtų užsiminęs apie testamento jos naudai sudarymą. Testamento vienas egzempliorius buvo pateiktas palikėjui, kuriam mirus kambarys, kuriame jis gyveno, atiteko pareiškėjos šeimai. Kadangi palikėjas po testamento sudarymo dalį nekilnojamojo turto padovanojo suinteresuotam asmeniui, manytina, jog palikėjo valia pasikeitė, tikėtina, kad pareiškėja testamento niekam nerodė, o kilus ginčams dėl žemės nurodydavo suinteresuotam asmeniui, kad jei pateiktų testamentą, suinteresuotam asmeniui išvis niekas nepriklausytų.Pareiškėja neginčija įsiteisėjusiu 2001 m. gegužės 27 d. Kauno apylinkės teismo sprendimu nustatyto juridinę reikšmę turinčio fakto, kad suinteresuotas asmuo L. J. B. priėmė palikimą po savo tėvo J. B. mirties pradėjęs turtą faktiškai valdyti.Nepagrįstai teigiama, kad termino pratęsimas neigiamai nepaveiks suinteresuotų asmenų, kadangi pareiškėjos sutuoktiniui, kaip įstatyminiam įpėdiniui, gavus paveldėjimo teisės liudijimą nuosavybės teisių atkūrimo procese grąžinimui suformuotas žemės sklypas jam atitektų asmeninės nuosavybės teise, kai pratęsus terminą palikimui priimti žemės sklypas atitektų pareiškėjai asmeninės nuosavybės teise. Be to, pagrįstus lūkesčius paveldėti žemės sklypą turi ir suinteresuotas asmuo, kuris, jei būtų patenkintas jo pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, paveldėtų ½ dalį žemės sklypo. Teismas pagrįstai nurodo, kad pratęsus daugiau kaip 18 metų praleistą terminą tai neatitiktų termino paskirties stabilizuoti nuosavybės teisinius santykius atsiradus palikimui, nei bendrų protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų.Nesutinka, kad aplinkybė, jog po testamento sudarymo palikėjas dalį palikimą sudarančio turto padovanojo kitam asmeniui, nereiškia palikėjo valios pasikeitimo, kadangi pagal tuo metu galiojančius teisės aktus nebuvo numatyta galimybė paveldėti turtinę teisę, o tik konkretų turtą, todėl nepagrįstai teigiama, jog palikėjas manė pareiškėjai paliekantis žemę, į kurią nebuvo atkurtos nuosavybės teisės.Atskirajame skunde nepagrįstai teigiama, kad su pareiškėjos prašymu sutiko visi suinteresuoti asmenys, išskyrus G. A. B., kadangi su pareiškimu nesutiko suinteresuotas asmuo I. J., o A. B. ir D. P. tiesiog nenori kištis į paveldėjimo reikalus, dėl ko su viskuo sutinka ir jokių pretenzijų nereiškia.Nors pareiškėja teigia, kad apie sudarytą testamentą jai nieko nebuvo žinoma iki 2011m. gruodžio 12 d., tačiau pareiškėjos elgesys suinteresuotam asmeniui kreipusis su pareiškimu į teismą leidžia spręsti priešingai. Pareiškėjai pirmą kartą pateikus į bylą testamento kopiją jis buvo pateiktas tik kaip rašytinis įrodymas, patvirtinantis pareiškėjos gyvenamąją vietą ir faktą, jog ji gyveno su palikėju, ir pareiškėja dėl testamento sudarymo nebuvo nustebusi, nurodė, kad į palikimo priėmimą testamento pagrindu nepretenduoja ir sutinka, kad palikimas priklausytų jos vyrui, ir tik vėliau pareiškėja su savarankiškais reikalavimais kreipėsi į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kuriame nebuvo užsiminta apie testamentą ir tik vėliau, 2012 m. gegužės 29 d. teismui pateikiamas ieškinys, kuriame vienas iš reikalavimų yra pratęsti terminą palikimui pagal testamentą priimti.Pareiškėja nenurodė jokių priežasčių, kodėl dėl termino pratęsimo kreipėsi praėjus penkiems su puse mėnesio po to, kai jai tapo žinoma apie sudarytą testamentą. Aplinkybė, jog pareiškėja testamento sudarymo dieną buvo Palangoje, nėra reikšminga, kadangi pareiškėjos buvimo Palangoje laikotarpis yra gana trumpas, lyginant su tais metais, kiek pareiškėja slaugė palikėją, todėl neįtikėtina, kad palikėjui sudarius testamentą jis nebūtų informavęs pareiškėjos.Pareiškėja nepagrįstai teigia, jog suinteresuotas asmuo G. A. B. yra nesąžiningas, kadangi savo pareiškime taip pat yra nurodęs, jog palikėjas testamento nebuvo sudaręs. Nurodyti duomenys buvo pateikti remiantis notaro pažyma, kurioje duomenų apie testamentinius įpėdinius nėra pateikta, rengiant pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo buvo gilinamasi tik į šiuos klausimus ir nebuvo gilinamasi į kitus klausimus, kurie nesusiję su pareiškėjo prašomu nustatyti juridinę reikšmę turinčiu faktu, ir tik pareiškėjai teismo posėdžio metu pateikus testamentą suinteresuotas asmuo savo atstovei nurodė girdėjęs apie sudarytą testamentą, tačiau jo nematęs.

Nei vienas liudytojas nepatvirtino, kad pareiškėjai apie sudarytą testamentą buvo žinoma šešių mėnesių laikotarpiu, kuris nustatytas palikimui priimti. Suinteresuotas asmuo G. A. B., prieštaraujantis dėl termino pratęsimo, dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo kreipėsi į teismą irgi tik 2011 metų rudenį ir pats pareiškime nurodė, kad palikėjas testamento nebuvo sudaręs. Teismas nurodytų aplinkybių nepaneigė, o nurodytas suinteresuoto asmens tvirtinimas tik leidžia spręsti, jog niekas giminėje apie sudarytą testamentą nežinojo.Teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad palikėjas testamentą sudarė slapta ir nuo visų šį faktą slėpė. Teismas neįvertino liudytojo G. parodymų, kad palikėjas buvo santūrus, uždaras ir net ne iš jo liudytojui tapo žinoma, kad jis ketina sudaryti testamentą. Palikėjas testamento sudarymo laiką pasirinko tada, kad pareiškėjos nebuvo namuose ir galimai tik dėl to, kad nebūtų sužinota apie testamento sudarymo faktą ir kad neprasidėtų intrigos.Suinteresuotas asmuo G. A. B. jokio palikimo po palikėjo J. B. mirties nepriėmė, kadangi gyveno atskirai ir jokių daiktų, kurie galėtų būti traktuojami kaip palikimo priėmimas, nepriėmė.Teisingumas būtų pasiektas tik tuomet, jei pareiškėjos pareiškimas būtų patenkintas, kadangi toks teismo sprendimas atitiktų visuotinai priimtinas moralės normas. Suinteresuotam asmeniui G. A. B. palikėjas padovanojo pusę namo, kuris buvo paliktas testamentu pareiškėjai. Kadangi suinteresuotas asmuo palikėjo neprižiūrėjo ir neslaugė, todėl pareiškėjai teisėtai priklauso gauti likusį palikimą sudarantį turtą pagal testamentą.Suinteresuotas asmuo sutinka su pareiškėjos prašymu. Jų interesai dėl turto palikimo po jų mirties yra skirtingi, todėl pareiškėja paveldėtu turtu turės teisę disponuoti savo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.

Byloje kilo ginčas dėl to, ar yra pagrindas pareiškėjai M. B. pratęsti terminą palikimui, atsiradusiam po pareiškėjos uošvio J. B. mirties, priimti.

Byloje nustatyta, jog J. B. mirė 1993 07 13, todėl byloje taikytinos J. B. mirties momentu galiojusios 1964 m. CK normos. 1964 m. CK 587 str. nurodyta, kad palikimui įgyti įpėdinis turi jį priimti; laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą; šie įpėdinio veiksmai turi būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. 1964 m. CK 588 str. numatyta, jog šio Kodekso 587 straipsnyje nustatytą palikimui priimti terminą gali teismas prailginti, jeigu jis pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Palikimas gali būti priimamas, pasibaigus tam terminui, ir be kreipimosi į teismą, jeigu su tuo sutinka visi kiti priėmę palikimą įpėdiniai. Spręsdamas klausimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo (atnaujinimo), teismas turi įvertinti ne tik objektyvias aplinkybes, dėl kurių terminas buvo praleistas, ir tai, kiek jis buvo praleistas, bet ir kitas teisinės reikšmės turinčias priežastis, trukdžiusias asmeniui laiku kreiptis dėl palikimo priėmimo. Klausimą, ar konkrečios termino palikimui priimti praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis ir ar jos yra pagrindas terminui pratęsti, teismas turi spręsti atsižvelgdamas į terminų, nustatytų palikimui priimti, paskirtį, teisinius padarinius, konkrečias bylos aplinkybes, byloje dalyvaujančių šalių elgesį, asmens, prašančio pratęsti terminą (arba kurio vardu prašoma priimti palikimą), teisinį statusą, pareiškėjo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes. Įvertinęs byloje surinktus rašytinius įrodymus, liudytojų parodymus bei šalių argumentus, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pareiškėja nenurodė nei vienos priežasties, kuri būtų objektyviai sutrukdžiusi jai per įstatyme nustatytą terminą kreiptis dėl palikimo priėmimo. Sutiktina, kad pareiškėja pati savo teises įgyvendino aplaidžiai ir nerūpestingai. Termino palikimui priimti praleidimą pareiškėja grindžia aplinkybe, kad ji nežinojo, jog J. B. buvo sudaręs testamentą jos naudai. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka, kad ši aplinkybė galėtų būti pripažintina svarbia ir sudarančia pagrindą terminui atnaujinti. Kaip matyti iš pareiškėjos M. B. pareiškimo argumentų, pareiškėja nurodė, jog mirus uošviui J. B., jai nebuvo žinoma, kad šis 1990-03-05 buvo sudaręs testamentą, kuriuo jam priklausantį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), bei visą kitą mirusiajam priklausantį turtą, paliko pareiškėjai M. B.. Kaip matyti iš bylos duomenų, testamento sudarymo metu J. B. buvo 83 metų amžiaus. Iš byloje liudijusių asmenų parodymų bei pačios pareiškėjos parodymų matyti, jog J. B. ilgą laiką sirgo, M. B. jį prižiūrėjo, paskutinius du gyvenimo metus J. B. nebegalėjo savęs apsitarnauti, todėl jam buvo būtina kitų asmenų pagalba. Tokios aplinkybės, kad iki mirties J. B. 16 metų prižiūrėjo jo sūnaus L. J. B. šeima, tame tarpe ir pareiškėja, teismui leidžia objektyviai spręsti, jog pareiškėja negalėjo nežinoti apie J. B. sudarytą testamentą, tuo labiau, kad J. B. kartu gyveno su sūnaus ir pareiškėjos šeima. Be to, aplinkybę, kad pareiškėjai buvo žinomas testamento sudarymo faktas patvirtino ir byloje liudiję G. N. (t. 1, b. l. 146), A. J. ir A. K. (t. 1, b. l. 147). Kaip matyti iš pareiškėjos pateiktų argumentų civilinėje byloje Nr. 2-6690/2002, pareiškėjai buvo tiksliai žinoma, kad J. B. dalį savo turto buvo padovanojęs kitiems asmenims. Tai rodo, jog pareiškėja žinojo aplinkybes, susijusias su J. B. turtu bei jo valia dėl turto po J. B. mirties. Aptartų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad pareiškėja pati nesiėmė jokių aktyvių veiksmų susidariusiai situacijai išsiaiškinti ir išspręsti. Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad pareiškėja teismams nepateikė jokių duomenų apie tai, kad būtų susidariusi ypatinga situacija, dėl kurios terminas palikimui priimti praleistas dėl ne nuo pareiškėjos priklausančių, svarbių, objektyvių priežasčių. Pažymėtina, jog teisės į paveldimą turtą įgyvendinimą įstatymas sieja būtent su aktyviais įpėdinio veiksmais, ir nei įpėdinio abejonės dėl turto, nei kitos panašios priežastys negali sukliudyti paveldėjimo teisės realizavimo. Pareiškėjos elgesys, kai ji ėmė domėtis J. B. surašytu testamentu tik po to, kai Kauno miesto apylinkės teisme buvo iškelta civilinė byla suinteresuotam asmeniui G. A. B. dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo, nepateisina įstatymo reikalavimo priimti palikimą per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos nevykdymo ir lemia atitinkamus padarinius – teisės paveldėti palikėjo turtą praradimą. CK 1.6 str., nustatantis įstatymo ignoravimo teisinius padarinius, kartu reikalauja, kad kiekvienas asmuo domėtųsi savo teisėmis ir pareigomis, t.y. elgtųsi protingai, kadangi pažeistos teisės gali būti ginamos tik tada, kai pats asmuo elgiasi sąžiningai, apdairiai ir rūpestingai (CK 1.137 str.). Kilus neaiškumui dėl J. B. testamento realizavimo, pareiškėja turėjo galimybes į teismines institucijas kreiptis žymiai anksčiau, o šito nedarydama, jis veikė savo rizika. Todėl byloje esantys faktiniai duomenys leidžia manyti esant labiau tikėtinu, jog pareiškėjai buvo ar turėjo būti žinoma apie testamento egzistavimą (CPK 185 str.). Be to, teismas palaiko pirmosios instancijos teismo poziciją dėl termino palikimui priimti nepratęsimo dar ir dėl to, jog pareiškėja M. B. terminą praleido labai ilgą laiką, t.y. daugiau nei 18 metų. Per visą šį laikotarpį pareiškėja M. B. neatliko jokių veiksmų įgyvendinti teisę priimti palikimą, todėl apeliacinės instancijos teismo nuomone, pareiškėjos nurodytų aplinkybių visumos kontekste nesudaro pagrindo spręsti, kad pareiškėja per tokį laikotarpį neturėjo galimybės išsiaiškinti aplinkybių, susijusių su J. B. testamentu. Nagrinėjamu atveju įstatymo nustatyto termino pakankamai ilgas praleidimo laikotarpis negali būti pateisintas, o pareiškėjos nurodytos aplinkybės negali būti pripažintos svarbiomis.

Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog termino palikimui priimti pratęsimas pareiškėjai M. B. neatitiks termino paskirties stabilizuoti nuosavybės teisinius santykius ir kad pareiškėja turėtų ginčyti 2002 m. gegužės 27 d. teismo sprendimą, kuriuo buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad suinteresuotas asmuo L. J. B. priėmė palikimą po savo tėvo mirties faktiškai pradėdamas valdyti palikimą sudariusį turtą. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis šiais aspektais, todėl nekartoja skundžiamos teismo nutarties motyvų, konstatuodamas, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis tuo, pagrįstai atmetė pareiškėjos M. B. prašymą pratęsti terminą palikimui priimti po J. B. mirties.

Atsižvelgdamas į tai, kas pasakyta, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis visiškai atitinka įstatymų reikalavimus, yra teisėta ir pagrįsta, tinkamai motyvuota, ją priimant buvo vadovautasi įstatymo reikalavimais, esama teismine praktika tokio pobūdžio bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, todėl atskirasis skundas atmestinas, o Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 5 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus pareiškėjos atskirąjį skundą, suinteresuotam asmeniui G. A. B. iš pareiškėjos M. B. priteistinos 700 Lt bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 str. 1 d. ) (t. 2, b. l. 18).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti suinteresuotam asmeniui G. A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš pareiškėjos M. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 700 Lt (septynių šimtų litų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.