- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-23
- Bylos Nr.
- 2A-2370-560/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-19733-2014-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Aldona Tilindienė, Dainius Rinkevičius, Loreta Bujokaitė
- Atsakovas
- M. I.
- Ieškovas
- O. P.
- Trečiasis asmuo
- A. I., N. P.-D.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Loretos Bujokaitės, Aldonos Tilindienės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės O. P. ieškinį atsakovui M. I. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, tretieji asmenys A. I., N. P.-D.,
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė O. P. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė atidalinti jai nuosavybės teise priklausančią turto dalį: 14/100 dalių trijų kambarių bendrojo 73,24 kv. m. (48,53 kv. m. gyvenamojo) ploto buto/patalpos – buto, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), priteisiant natūra ieškovės turto dalį atsakovui M. I., o ieškovei priteisiant iš atsakovo M. I. piniginę kompensaciją – 7 240,50 Eur (25 000,00 Lt) bei priteisti ieškovei jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad mirus ieškovės motinai L. P. 2013-04-04 ji paveldėjo 14/100 dalių trijų kambarių bendrojo 73,24 kv. m. ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini). Šio buto bendrasavininkiai taip pat yra atsakovas M. I., kuriam priklauso 65/100 dalys buto ir ieškovės sesuo N. P.-D., kuriai priklauso 21/100 dalys buto. 2014-01-07 N. P.-D. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį su trečiuoju asmeniu A. I., atsakovo M. I. sutuoktine. Apie ketinimą parduoti dalį jai nuosavybės teise priklausančio buto N. P.-D. ieškovei, kaip buto bendrasavininkei, raštu nepranešė, kaip pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybės teise priklausančią parduodamą dalį turinčiai buto bendrasavininkei pirkti jai priklausančią dalį buto nepasiūlė. Nuo 2014 m. sausio mėn. atsakovas M. I. su savo šeima savavališkai užvaldė visą butą, tokiu būdu pažeisdamas ieškovės kaip dalies buto bendrasavininkės teises ir teisėtus interesus. Bute, esančiame (duomenys neskelbtini), ieškovė negyvena, tačiau jame šiuo metu gyvena atsakovas M. I. su savo šeima – sutuoktine A. I., dviem nepilnamečiais vaikais ir močiute N. A.. Ieškovė pažymi, kad komunalinius ir kitus mokesčius už jai nuosavybės teise priklausančią buto dalį ji moka tvarkingai. Realiai naudotis jai priklausančia nuosavybe negali, kadangi atsakovas M. I. nesuinteresuotas susitarti dėl bendro turto naudojimo taisyklių. Butas yra trijų kambarių bendrojo 73,24 kv. m. (48,53 kv. m. gyvenamojo) ploto, jame yra viena virtuvė, viena vonia ir vienas koridorius. Ieškovei nuosavybės teise priklausančio buto dalis sudaro apie 10,25 kv. m. bendrojo ploto, iš jų 6,79 kv. m. gyvenamojo ploto (o mažiausio buto kambario plotas yra 11,56 kv. m), tai yra žymiai mažesnė dalis, nei atsakovo. Atidalinti butą, suformuojant du atskirus nekilnojamojo turto objektus taip, kad nebūtų padaroma neproporcinga žala daikto paskirčiai, galimybių nėra.
Atsiliepimas
Atsakovas M. I. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, jog nesutinka su pareikštu ieškiniu, prašė ieškinį atmesti. Pažymėjo, kad ieškinyje ieškovė nurodė tikrovę neatitinkančius ir melagingus faktus apie esamą situaciją. Ieškovei yra sudarytos visos sąlygos be apribojimų naudotis jai priklausančia 14/100 buto dalimi: ieškovė turi buto raktus ir bet tokiu laiku gali patekti į patalpas. Vienas buto kambarys nėra naudojamas, taigi ieškovė gali naudotis ir disponuoti savo turtu. Atsakovas sutinka sudaryti su ieškove naudojimosi butu tvarką, tačiau ieškovė nėra tuo suinteresuota ir visais įmanomais būdais bando priversti jį įsigyti jos turimą 14/100 buto dalį.
Trečiasis asmuo A. I. palaikė atsakovo poziciją, nurodė, kad ieškovė gali netrukdoma naudotis savo turtu, atsisako tartis dėl naudojimosi butu tvarkos nustatymo.
Teismo posėdžio metu atsakovas ir jo atstovė prašė ieškinį atmesti, priešingu atveju sutiko nupirkti buto dalį už 18 000 Lt, išsimokant per 4 metus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. vasario 23 sprendimu ieškovės O. P. ieškinį tenkino visiškai. Atidalino ieškovei nuosavybės teise priklausančią turto dalį: 14/100 dalių trijų kambarių bendrojo 73,24 kv. m. (48,53 kv. m. gyvenamojo ploto) buto/patalpos – buto, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), priteisiant natūra ieškovės 14/100 turto dalį atsakovui, o ieškovei priteisiant iš atsakovo piniginę kompensaciją – 7 240,50 Eur (25 000,00 Lt). Sprendimo vykdymą išdėstė 1 metams, priteistos sumos 7 240,50 Eur mokėjimą išdėstant po sprendimo įsiteisėjimo kas mėnesį mokant po 603,37 Eur ieškovės naudai. Taip pat priteisė iš atsakovo 397,55 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovei.
Pirmosios instancijos teismas įvertinęs byloje surinktus įrodymus, šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus, duotus teismo posėdžio metu, nustatė, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso trečiajam asmeniui N. P.-D. (21/100 dalis), ieškovei O. P. (14/100 dalių) ir atsakovui M. I. (65/100 dalys). Byloje ginčas kilo dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog iš bylos medžiagos matyti, jog ginčo objekto atidalijimas natūra taip, kad ieškovė ir atsakovas netrukdomai galėtų naudotis jiems priklausančiu turtu, yra negalimas, ginčo atveju neįmanoma 3 kambarių buto padalinti be neproporcingos žalos jo paskirčiai, kadangi jį padalijus pagal šalims tenkančias nuosavybės dalis, nėra galimybės atidalinti bendro naudojimo patalpų (virtuvės, vonios, koridoriaus ir kt.), o įrengti atskiras šios paskirties patalpas nėra galimybių. Iš buto plano akivaizdu, kad jame suformuoti atskirus savarankiškus nuosavybės teisės objektus – atskiras, neturinčias bendrų patalpų buto dalis, t. y. faktiškai du atskirus butus nėra jokios realios galimybės. Pažymėjo, kad atsakovas ir neteikė jokio projekto, pagal kurį būtų galima pertvarkyti 3 kambarių su bendro naudojimo patalpomis butą į atskirus turtinius vienetus – atskiras bendraturčiams priklausančias dalis. Be to, toks pertvarkymas iš esmės būtų žalingas turto paskirčiai, nes ginčo patalpos yra gyvenamosios, dėl kurių pertvarkymo galėtų būti neracionaliai ir ne pagal paskirtį panaudotas buto gyvenamasis plotas (pvz., jį panaudojant kitos paskirties patalpų įrengimui). Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 4.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų normų taikymo praktiką, atsižvelgdamas į bylos faktines aplinkybes bei į tai, kad ieškovė nuosavybės teise valdo žymiai mažesnę buto dalį, sprendė, kad laikantis protingos, teisingos ir sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros, ieškovės siūlomas atidalijimo būdas, išmokant kompensaciją už jai priklausančią buto dalį, o jai priklausančią buto dalį perleidžiant atsakovui, yra priimtiniausias bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas nagrinėjamu atveju. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas kompensacijos dydžio klausimą, atsižvelgė į tai, kad atsakovas neprašė skirti turto vertei nustatyti ekspertizės, orientavosi į buto rinkos vertę ir laikė, kad iš atsakovo priteisti ieškovės naudai ieškovės prašomą sumą nagrinėjamu atveju yra tinkama. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas prašė išdėstyti skolos mokėjimą 4 metams, nurodė, jog sunki jo materialinė padėtis, išlaiko du vaikus ir šiuo metu neturi galimybių sumokėti visos pinigų sumos iš karto, priteistos sumos mokėjimą pirmosios instancijos teismas išdėstė vieneriems metams, po sprendimo įsiteisėjimo kas mėnesį mokant po 603,37 Eur ieškovės naudai.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas M. I. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą panaikinti ir ieškovės O. P. ieškinį atmesti bei priteisti iš ieškovės apelianto naudai 635,45 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės klausimus reglamentuojančias teisės normas, nesant pagrindų taikė turto atidalijimo piniginiu ekvivalentu būdą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas, o ieškinys atmestinas. Pažymėjo, kad kadangi pareikštu ieškiniu ieškovė prašė atidalinti jos turto dalį išmokant jai piniginę kompensaciją, ieškovė turėjo pareigą įrodyti, kad atidalijimas natūra nagrinėjamoje byloje nėra galimas, tačiau ieškovė šių aplinkybių neįrodė, deklaratyviai nurodydama, kad atidalijimas natūra nėra įmanomas, nes tai pažeis sanitarines normas. Nurodyto pobūdžio ieškovės teiginiai negali būti laikomi teisiniu pagrindu, kuriuo vadovaudamasis pirmos instancijos teismas spręstų apie tai, kad nagrinėjamoje byloje buvo išnaudotos visos galimybės atsidalinti ieškovei priklausančią buto dalį natūra. Apeliantas mano, kad teismas netinkamai paskirstė tarp šalių įrodinėjimo pareigą – ieškovė turėjo pareigą įrodyti, kad 6,79 kv. m. gyvenamasis buto plotas, priklausantis ieškovei, negali būti atidalijamas natūra be neproporcingos žalos daiktui ir dėl to buvo priimtas neteisingas teismo sprendimas. Susipažinęs su teismo sprendimu ir matydamas, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog atidalijimas natūra nagrinėjamu atveju nėra įmanomas, apeliantas teikia į bylą 2015-03-16 matininkės L. Seniūnienės parengtą buto, esančio (duomenys neskelbtini), kambario padalijimo pasiūlymą, kuris patvirtina, kad ieškovei priklausančią 14/100 buto dalį yra galimybė atidalinti natūra. Apeliantas prašo prijungti prie bylos šį įrodymą, nes jo neištyrus nebus atskleista bylos esmė. Apeliantas taip pat pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad bendraturčiams priklausančių dalių iš bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimas nereiškia, jog tokiu atveju nebelieka jokių bendrojo naudojimo patalpų (lieka bendrosios konstrukcijos, bendroji inžinerinė įranga, kitos bendrojo naudojimo patalpos), todėl apeliantas nesutinka pirmos instancijos teismo sprendimo teiginiais apie negalimumą atidalinti ginčo objektu esančio buto natūra, nes nėra galimybės įrengti ginčo bute atskiras vonios, virtuvės, koridorių patalpas. Vertina pastarąją pirmosios instancijos teismo išvadą esant neteisinga, nes ji prieštarauja apelianto nurodytai teismų praktikai. Atidalijus ieškovei kambarį, kitos bendro naudojimo patalpos neprivalo būti atidalijamos. Apeliantas nurodė, jog iš apelianto ieškovės naudai priteisiant 7 240,50 Eur (25 000,00 Lt) dydžio piniginę kompensaciją, pirmos instancijos teismas nevertino apelianto galimybių realiai išmokėti tokio dydžio piniginę kompensaciją. Viena aplinkybių, kurią būtina nustatyti sprendžiant dėl atidalijimo iš bendrosios nuosavybės priteisiant kompensaciją, – tai bendraturčių galimybė tokią kompensaciją sumokėti. Nagrinėjamoje byloje to nebuvo padaryta, pirmosios instancijos teismas dėl to apskritai nepasisakė. Teismui išdėsčius priteistos kompensacijos sumos mokėjimą vieneriems metams, apeliantas kiekvieną mėnesį ieškovei turės mokėti po 603,37 Eur. Apeliantas teikė pirmos instancijos teismui rašytinius įrodymus apie jo gaunamas pajamas, tačiau teikdamas apeliacinį skundą apeliantas prideda prie jo 2015-02-05 UAB „Gelsva“ Darbuotojo darbo užmokesčio pažymą nuo 2014-01 iki 2014-12 mėn., kuri pateikia aktualią informaciją apie apelianto darbo užmokestį. Iš pažymos matyti, jog apelianto vidutinis mėnesinis darbo užmokestis, atskaičius mokesčius, 2014 m. siekė tik 556,98 Eur, todėl apeliantas objektyviai negali kiekvieną mėnesį mokėti po 603,37 Eur priteistos kompensacijos, nes realiai uždirba mažiau. Svarbu ir tai, kad apeliantas turi išlaikyti šeimą, kurioje auga du nepilnamečiai vaikai, apeliantas ir jo sutuoktinė turi didelių finansinių įsipareigojimų, susijusių su ginčo butu. Taip pat ginčo bute gyvena ir atsakovo senyvo amžiaus specialiųjų poreikių turinti neįgali senelė N. A., kurią apeliantas faktiškai išlaiko.
Atsiliepimas
Ieškovė O. P. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nurodė, kad apeliantas nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių apelianto pateiktas 2015-03-16 matininkės L. Seniūnienės parengtas buto, esančio Vilniaus (duomenys neskelbtini), kambario padalijimo pasiūlymas nebuvo pateiktas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, todėl nėra jokio teisinio pagrindo priimti šį naujai pateiktą rašytinį įrodymą. Ieškovė pažymėjo, kad apeliantas neteisingai traktuoja daikto atidalijimo natūra sąvoką ir tikslus. Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės reiškia bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimą, pasikeičia daikto teisinis režimas – suformuojami atskiri nuosavybės teisės objektai, kurie valdomi ir naudojami bei jais disponuojama savarankiškai. Nagrinėjamu atveju galimybės butą atidalinti natūra be proporcingos žalos daiktui nėra – bute nėra tokios patalpos, kurioje būtų galima atskirai įvesti kanalizaciją, santechniką, elektrą ir padarius atskirą įėjimą naudotis butu, nepatiriant neprotingai didelių išlaidų. Be to, buto atidalijimas natūra padarytų žalą daikto paskirčiai: suprastėtų daikto naudojimo sąlygos, būtų apribotos galimybės realizuoti turtą. Ieškovė nurodė, kad apeliantas visiškai nepagrįstai savo argumentus grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 5 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-639/2005, nes šioje nutartyje nagrinėjamas ne bute esančių bendro naudojimo patalpų, o name esančių bendro naudojimo patalpų atidalijimo klausimas. Ieškovė nesutinka su apelianto argumentais, kad jis neturi galimybės sumokėti pirmosios instancijos teismo ieškovei iš atsakovo priteistos kompensacijos ir tai yra pagrindas taikyti kitą bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo būdą. Ieškovė nurodo, jog pirmosios instancijos teismo priteista kompensacija yra mažesnė nei ieškovei priklausančios buto dalies vidutinė rinkos vertė, apeliantas gauna pastovias pajamas, turi ir kito nekilnojamojo turto – namą ir žemės sklypą. Be to, atsakovas nėra pateikęs jokių įrodymų apie jam nuosavybės teise priklausančias transporto priemones, jo sutuoktinės pajamas ir turtą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) straipsnio 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų nuostatų, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Kartu su apeliaciniu skundu apeliantas prašo prijungti prie bylos medžiagos 2015-03-16 matininkės L. Seniūnienės parengtą buto, esančio (duomenys neskelbtini), kambario padalijimo pasiūlymą ir 2015-02-05 UAB „Gelsva“ Darbuotojo darbo užmokesčio pažymą nuo 2014-01 iki 2014-12 mėn. CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Šiuo atveju apeliantas nurodo, kad pastarųjų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. 2015-03-16 matininkės L. Seniūnienės parengtu buto, esančio (duomenys neskelbtini), kambario padalijimo pasiūlymu apeliantas siekia įrodyti, kad ginčo objektu esantis butas gali būti atidalintas natūra be neproporcingos žalos daiktui, o 2015-02-05 UAB „Gelsva“ Darbuotojo darbo užmokesčio pažyma nuo 2014-01 iki 2014-12 mėn. – kad apeliantas neturi galimybių sumokėti ieškovei pirmosios instancijos teismo iš apelianto priteistą kompensaciją. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tiek atidalijimo būdo parinkimo, tiek galimybės sumokėti kompensaciją klausimai buvo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme, apeliantas nenurodo aplinkybių, iš kurių teismas galėtų pagrįstai spręsti, kad apeliantas realiai neturėjo galimybių minėtų įrodymų pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 314 straipsniu, atsisako juos priimti.
Bylos duomenimis nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso trečiajam asmeniui N. P.-D. (21/100 dalis), ieškovei O. P. (14/100 dalių) ir atsakovui M. I. (65/100 dalys). Byloje kilęs ginčas kilo atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
CK 4.80 straipsnyje reglamentuojamas atidalijimas iš bendrosios nuosavybės yra bendraturčio nuosavybės teisės į dalį bendrojoje nuosavybėje įgyvendinimo būdas, taip pat vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų, nes, šiuo būdu bendraturčiui įgyvendinus subjektinę nuosavybės teisę, bendrosios nuosavybės teisė pasibaigia. Nuosekliai formuojamoje kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atsižvelgdamas į bendrosios dalinės nuosavybės valdymo, naudojimo ir disponavimo apribojimus, susijusius su kitų bendraturčių teisėmis, bei į iš to galinčias kilti problemas ir bendraturčių nesutarimus, sprendžiant bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimo klausimus, prioritetas turi būti suteikiamas visiškam daikto atidalijimui, kaip geriausiai užtikrinančiam maksimalų įstatymų nustatytą bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2007; 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2009, kt.). Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir jis neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-559/2006; 2011 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2011; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-441-378/2015; kt.).
Nagrinėjamu atveju apeliantas laiko, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), turėjo būti padalintas natūra. Savo poziciją grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą t. y. ieškovė turėjo pareigą įrodyti, kad atidalijimas natūra nagrinėjamoje byloje nėra galimas, tačiau to neįrodė. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apelianto argumentais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad atsižvelgiant į būtinybę išlaikyti bendraturčių interesų pusiausvyrą, tokio pobūdžio bylose itin svarbus šalių įrodinėjimo pareigos paskirstymo klausimas. Bylose dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo sprendžiami dviejų ar daugiau lygiaverčių bendraturčių teisių ir pareigų klausimai, todėl jos, kaip ir kitos civilinės bylos, teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Bendrosios įrodinėjimo pareigos paskirstymo šalims taisyklės bylose dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo konkretinamos teismų praktikoje išaiškinant, kad bendraturtis, siekdamas atidalyti jam tenkančią dalį, turi įrodyti, jog jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, o kiti bendraturčiai turi teisę įstatymų nustatyta tvarka pateikti kitokius atidalijimo iš bendrosios nuosavybės variantus ir privalo juos pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2005; 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2009; 2012 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2012, kt.). Nagrinėjamu atveju ieškovė, siūlydama savo bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo variantą, prašė jai priteisti iš kito bendraturčio kompensaciją pinigais. Grįsdama šį reikalavimą, ieškovė pateikė įrodymus dėl turto ir jai priklausančios jo dalies vertės. Apeliantas, nesutikdamas su ieškovės pasiūlymu, prieštaravo ieškovės siūlomam variantui, tačiau nepateikė nei tokio pobūdžio bylose tinkamų nekilnojamojo turto atidalijimo pasiūlymų, nei jo poziciją dėl ieškovės pasiūlymo netinkamumo pagrindžiančių įrodymų. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien vizualus parodymas teismui buto plane apelianto siūlomo ieškovės buto dalies atidalijimo modelio teismo posėdžio metu nėra pakankamas pagrįsti, kad apelianto siūlomas ginčo objektu esančio buto atidalijimas yra galimas techniškai, nepadarant neproporcingos žalos daiktui. Taigi, atsižvelgiant į pirmiau aptartą šalių įrodinėjimo pareigą tokio pobūdžio bylose, apeliantui iš esmės nebendradarbiaujant, pasyviai neigiant ieškovės poziciją, tačiau nepateikiant savo pasiūlymą dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalijimo pagrindžiančių įrodymų ir šalims nepavykus rasti atidalijimo natūra varianto, ginčo atveju pirmosios instancijos teismo taikytas atidalijimo išmokant kompensaciją pinigais būdas pripažintinas tinkamu. Dėl to atmestini apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių, kad ieškovė neįrodė, jog 6,79 kv. m. gyvenamasis buto plotas, priklausantis ieškovei, negali būti atidalijamas natūra be neproporcingos žalos daiktui, ir pan. Rungimosi ir dispozityvumo principų reikalavimai tokio pobūdžio bylose nesuteikia teismui diskrecijos savo iniciatyva ieškoti galimų turto atidalijimo variantų, jei viena iš šalių nepakankamai naudojasi įrodinėjimo teise bei pareiga ir neįrodinėja realių galimybių turtą padalyti natūra, nerengia tokio padalijimo projektų, neteikia įrodymų dėl kitos šalies pasiūlymų netinkamumo ir pan. Apeliantui neįrodžius galimybės atidalyti butą bendraturčiams natūra, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino tinkamu ieškovės siūlytą atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdą.
Apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo teiginiais apie negalimumą atidalinti ginčo objektu esantį butą natūra, nes nėra galimybės įrengti ginčo bute atskiras vonios, virtuvės, koridorių patalpas. Vertina pastarąją pirmosios instancijos teismo išvadą esant neteisinga, nes ji prieštarauja apelianto nurodytai teismų praktikai, bei sąlygojusia neteisingo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, kaip nurodyta aukščiau, apeliantui nepakankamai pasinaudojus įrodinėjimo teise bei pareiga, nepateikus teismui padalijimo projektų, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus, pagrįstai sprendė dėl nekilnojamojo turto padalijimo būdo. Be to, apeliacinės instancijos teismas atskirai pažymi, kad yra sutiktina su ieškovės argumentu, jog apeliantas nagrinėjamu atveju remiasi nerelevantiška teismų praktika. Atsižvelgiant į išdėstytą, pastarieji apelianto argumentai yra atmestini.
Apeliantas nurodė, jog iš apelianto ieškovės naudai priteisiant 7 240,50 Eur (25 000,00 Lt) dydžio piniginę kompensaciją, pirmos instancijos teismas nevertino apelianto galimybių realiai išmokėti tokio dydžio piniginę kompensaciją, pirmosios instancijos teismas dėl to apskritai nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad tai, jog pirmosios instancijos teismas atskirai eksplicitiškai nepasisakė dėl apelianto galimybių sumokėti priteistą kompensaciją ieškovei sprendžiant dėl ginčo objektu esančio buto atidalijimo, nereiškia, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neapima motyvų nagrinėjamu klausimu. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl sprendimo įvykdymo išdėstymo, aptarė apelianto turtinę padėtį ir į ją atsižvelgė, o tai reiškia, kad apelianto galimybes išmokėti priteistą kompensaciją buvo vertinamos ir sprendžiant nekilnojamojo turto atidalijimo būdo parinkimo klausimą, tačiau remdamasis į bylą pateiktais įrodymais bei byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, pirmosios instancijos teismas nenustatė tokio apelianto turtinės padėties komplikuotumo laipsnio, kuris būtų kliūtis atidalinti nekilnojamąjį turtą priteisiant ieškovės prašomo dydžio kompensaciją, bet pripažino jį pagrindu išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą vieneriems metams, pažymėdamas, kad sprendimo išdėstymas visada turi būti siejamas tiek su skolininko, tiek su ieškovo tiek su atsakovo interesais ir išdėstant teismo sprendimo įvykdymą turi būti siekiama šių dviejų šalių interesų pusiausvyros, neturi būti pažeistas šalių lygiateisiškumo principas, kas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktiką panašiose bylose. Apeliacinės instancijos teismas paaiškina, kad teismo motyvų išdėstymas t. y. pasirinkta teisinio argumentavimo linija tiesiogiai priklauso nuo kiekvienos konkrečios bylos aplinkybių ir nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pritarti apelianto argumentams, kad pirmosios instancijos teismas nevertino apelianto galimybių realiai išmokėti priteistą piniginę kompensaciją ir dėl to nepasisakė, todėl šie argumentai yra atmestini kaip nepagrįsti.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantas turi galimybę ieškovei išmokėti 7 240,50 Eur (25 000,00 Lt) dydžio piniginę kompensaciją, išdėstant sprendimo įvykdymą per vienerius metus. Nors apeliantas ir turi išlaikytinių, tačiau apeliantas gauna pastovias pajamas, turi kito nekilnojamojo turto. Taip pat pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju apeliantas siekdamas apginti savo poziciją turėjo pareigą pateikti teismui tai pagrindžiančius įrodymus, tačiau apeliantas iki galo neatskleidė savo turtinės padėties – nepateikė įrodymų apie jo turimas transporto priemones, jo sutuoktinės pajamas ir turimą turtą, kas kelia abejones dėl to, ar apelianto turtinė padėtis realiai yra tokia komplikuota, kaip apeliantas teigia. Be to, yra svarbu ir tai, kad būtent apeliantui pereina ieškovės ginčo objektu esančio buto dalis ir ji turi teisę, kad už tai būtų atlyginta t. y. turi būti siekiama bendraturčių interesų pusiausvyros.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kas anksčiau išdėstyta, konstatuoja, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas jį tinkamai motyvavus, o pakeisti ar panaikinti jį apeliacinio skundo motyvais ir argumentais nėra pagrindo (CPK 320 straipsnis).
Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmestinas, apeliantui bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo M. I. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.