Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovui Panevėžio apygardos prokuratūros viešojo intereso skyriaus prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, Valdemarui Mociškiui,

trečiojo asmens bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Utenos antrinis popierius“ atstovui Artūrui Motiejūnui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Panevėžio apygardos prokuratūros viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovui G. U., trečiajam asmeniui atsakovo pusėje, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Utenos antrinis popierius“ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkinamas visiškai.

Bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Utenos antrinis popierius“, uždaroji akcinė bendrovė „Ūrus ir Ko“ ir G. U. 2015 m. gegužės 10 d. sudarė trišalę paslaugų ir reikalavimų įskaitymo sutartį, pagal kurią šalys susitarė atlikti atliekų sutvarkymo paslaugas ir įvykdyti tarpusavio atsiskaitymą už prievoles priešpriešinių reikalavimų įskaitymu. Atliekas tvarkyti priimanti antroji šalis privalo turėti galiojančius šią veiklą vykdyti leidimus. Minėtos sutarties 2 punktu šalys susitarė, kad pagal šią sutartį uždarosios akcinės bendrovės „Utenos antrinis popierius“ pateiktų atliekų sutvarkymui paslaugų vertė pagal Sutarties 1.1 punkte pateiktus preliminarius atliekų kiekius yra 11584,80 EUR (40000,00 Lt) uždarosios akcinės bendrovės „Ūrus ir Ko“ naudai. Atliekų kiekiai gali būti tikslinami paslaugų atlikimo metu, nekeičiant sutartyje aptartos paslaugų vertės. Sutarties 3 punktu konstatuota, kad G. U. yra neatsiskaitęs su uždarąja akcine bendrove „Utenos antrinis popierius“ 18244,41 EUR sumai. Sutarties III dalimi šalys susitarė dėl įskaitymo sąlygų, t. y. kad uždarosios akcinės bendrovės „Utenos antrinis popierius“ įsiskolinimą už atliekų sutvarkymo paslaugas uždarosios akcinės bendrovės „Ūrus ir Ko“ naudai užskaitomas reikalavimu iš G. U.. Minėtos sutarties šalių prievolės viena kitai turėjo būti vykdomos pagal jų tarpusavio sutartis (Sutarties 6 punktas). Šios sutarties sudarymo metu uždarosios akcinės bendrovės „Ūrus ir Ko“ prievolė, už kurią turėjo būti atsiskaityta G. U. prievolės uždarajai akcinei bendrovei „Utenos antrinis popierius“ įskaitymu, nebuvo įvykdyta. Iš tolimesnių šalių veiksmų matyti, kad uždaroji akcinė bendrovė „Ūrus ir Ko“ 2015 m. gegužės 10 d. trišalės paslaugų ir reikalavimų įskaitymo sutarties sudarymo metu neturėjo galiojančių leidimų vykdyti atliekų tvarkymo paslaugų veiklą ir vėliau tokių leidimų neįgijo. Uždarosios akcinės bendrovės „Ūrus ir Ko“ atliekų tvarkymo veikla buvo apribota teismine tvarka 2015 m. balandžio 29 d., ką patvirtina ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai – Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 19 d. nutartis administracinių nusižengimų byloje Nr. 2AT-20-697/2019. Šalys neginčija aplinkybės, jog uždarosios akcinės bendrovės „Ūrus ir Ko“ paslaugos, numatytos 2015 m. gegužės 10 d. trišalėje paslaugų ir reikalavimų įskaitymo sutartyje, uždarajai akcinei bendrovei „Antrinis popierius“ nebuvo suteiktos. Šiuo metu yra susiklosčiusi tokia situacija, jog uždaroji akcinė bendrovė „Utenos antrinis popierius“ negali būti likviduota dėl bankroto dėl to, kad jai priklausančios atliekos, kurias uždaroji akcinė bendrovė „Ūrus ir Ko“ įsipareigojo sutvarkyti 2015 m. gegužės 10 d. sutartimi, liko nesutvarkytos ir uždaroji akcinė bendrovė „Utenos antrinis popierius“ neturi lėšų šių atliekų tvarkymo paslaugoms apmokėti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad bankroto bylose yra viešojo intereso (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-270/2010; 2003 m. lapkričio 19 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-1099/2003). Bankroto bylos iškėlimas ir nagrinėjimas neišvengiamai turi įtakos visų įmonės kreditorių, taip pat visos visuomenės bei valstybės interesams, nes užbaigus bankroto bylą įmonė skolininkė paprastai yra likviduojama. Viešojo intereso įgyvendinimas bankroto byloje gali būti užtikrinamas tuo atveju, jeigu racionaliai panaudojami bankrutuojančios įmonės turtas ir lėšos ir pasiekiamas kuo maksimalesnis kreditorių reikalavimų patenkinimo rezultatas. Įmonės likvidavimo procedūrų nukėlimas neapibrėžtam laikui ir nekonstatavus tam akivaizdaus pagrindo laikytinas neatitinkančiu viešojo intereso ir prieštaraujančiu bankroto proceso principams. Nagrinėjamu atveju uždarosios akcinės bendrovės „Utenos antrinis popierius“ bankroto byloje viešasis interesas pažeidžiamas tuo, jog bankrutuojančiai įmonei priklauso nesutvarkytos atliekos, kurių dalis yra pavojingos. Panevėžio apygardos teismo 2021 m. gegužės 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1-252/2021 yra konstatuota, kad uždarosios akcinės bendrovės „Utenos antrinis popierius“ bankroto administratorius nesiima priemonių dėl atsakovo G. U. valdomų uždarosios akcinės bendrovės „Utenos antrinis popierius“ piniginių lėšų išieškojimo, apie ką pranešta Panevėžio apygardos prokuratūrai, siekiant inicijuoti viešojo intereso gynimą. Dėl minėtos priežastis negali būti užbaigtas uždarosios akcinės bendrovės „Utenos antrinis popierius“ likvidavimo dėl bankroto procesas, o nesutvarkius bendrovei priklausančių atliekų, pažeidžiamos aplinkosaugos reikalavimai bei gyventojų interesas į saugią gyvenamąją aplinką.

Atsakovas G. U. neginčija aplinkybės, jog jis liko skolingas uždarajai akcinei bendrovei „Utenos antrinis popierius“ 18244,14 EUR, įgijęs minėtas lėšas iš uždarosios akcinės bendrovės „Utenos antrinis popierius“ kaip atskaitingas asmuo. Šalių taip pat pripažįstama aplinkybė, jog šių lėšų dalį, sudarančią 6659,61 EUR atsakovas G. U. grąžino uždarajai akcinei bendrovei „Utenos antrinis popierius“ laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 10 d. iki 2017 m. kovo 24 d. atliktais mokėjimo pavedimais į uždarosios akcinės bendrovės „Utenos antrinis popierius“ banko sąskaitą. Atsakovas laiko, kad jo prievolė grąžinti likusią 11584,80 EUR sumą pasibaigė priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymu.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.130 straipsnio 1 dalis numato, kad priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymas yra prievolės pabaigos pagrindas. Priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymas yra vienašalis sandoris. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnyje nustatytas įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių taisykles, tokio sandorio buvimą privalo įrodyti asmuo, kuris įrodinėja savo prievolės pasibaigimą įskaitymu, t. y. nagrinėjamu atveju atsakovė. Taigi tuo atveju, kai atsakovas ginasi nuo ieškovo pareikšto reikalavimo įvykdyti prievolę, teigdamas, kad ši prievolė pasibaigė įskaitymu, jis turi procesinę pareigą įrodyti, kad įskaitymas įvyko, t. y. kad buvo pagrindas atlikti įskaitymą (CK 6.130 straipsnio 1 dalis), laikytasi įskaitymo tvarkos (CK 6.131 straipsnis).

Įskaitymas galimas vienašališku šalies pareiškimu, nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalies su tokiu prievolės pasibaigimo būdu. Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2009; 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2008, yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai atsakovas teisme pareiškia, jog prievolė pagal ieškinį yra pasibaigusi dėl iki bylos iškėlimo įvykusio įskaitymo, teismas turi patikrinti tokio atsikirtimo pagrįstumą, t. y. ar įskaitymas įvyko ir ar jis pagrįstas. CK 6.131 straipsnis imperatyviai nurodyta, jog apie įskaitymą turi būti informuojama priešinga šalis, kurios reikalavimą siekiama įskaityti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nurodytoje normoje nenurodyti visi pareiškimo ar pranešimo kitai šaliai būdai ar formos ir detali tvarka, t. y. joje nurodytos principinės įskaitymo nuostatos, kurių esmė yra ta, kad prievolės pasibaigimui įskaitymu pakanka vienos šalies valios, apie kurią turi būti informuojama kita šalis. Teismas, svarstydamas, ar šie reikalavimai įvykdyti, turi patikrinti, ar šalis yra padariusi pareiškimą, kad ji įskaito prievolę, ir ar ji apie tai kitą šalį informavo. Tai reiškia, kad įstatyme nenustatyta privaloma įskaitymo sandorio forma ir šį sandorį sudarančių asmenų (šalių) valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma. Sprendžiant ginčą dėl įskaitymo svarbu nustatyti, ar šalys dėl įskaitymo susitarė, o jei įskaitymas sudarytas vienos šalies valia, ar apie šią valią buvo informuota kita šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-407/2011). Teismas taip pat pažymi, jog nagrinėjamu atveju yra svarbus įskaitymo atlikimo momentas, kadangi turi būti vertinama, ar įskaitymas buvo atliktas iki ieškovės nemokumo ir ar jis nepažeidžia kitų ieškovės kreditorių interesų.

Nagrinėjamu atveju teismas sutinka su atsakovo argumentu, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 19 d. nutartis, priimta administracinių nusižengimų byloje Nr. 2AT-20-697/2019, neturi prejudicinės galios šioje civilinėje byloje, nes Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 2 punktas numato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Nagrinėjamu atveju minėta kasacinio teismo nutartis yra priimta administracinio teisės pažeidimo byloje, o pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje neturi prejudicinės galios civilinėje byloje. Be to, minėtoje kasacinio teismo byloje šios civilinės bylos šalys nedalyvavo, o administracinio teisės pažeidimo byla buvo pradėta A. M. kaip fizinio asmens atžvilgiu.

Taigi, bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Utenos antrinis popierius“, uždarosios akcinės bendrovės „Ūrus ir Ko“ ir G. U. 2015 m. gegužės 10 d. sudarytos trišalės paslaugų ir reikalavimų įskaitymo sutarties galiojimas įstatymo nustatyta tvarka nenuginčytas. Tačiau minėtos sutarties sąlygos nepatvirtina atsakovo G. U. prievolės grąžinti uždarajai akcinei bendrovei „Utenos antrinis popierius“ pastarosios sąskaita įgytas pinigines lėšas pasibaigimo, kadangi skirtingai, nei teigia atsakovas, šios lėšos nebuvo panaudotos uždarosios akcinės bendrovės „Utenos antrinis popierius“ prievolėms įvykdyti. 2015 m. gegužės 10 d. trišalė paslaugų ir reikalavimų įskaitymo sutartis nelaikytina įskaitymo sandoriu, nes šios sutarties sudarymo metu uždaroji akcinė bendrovė „Ūrus ir Ko“ nebuvo suteikusi uždarajai akcinei bendrovei „Utenos antrinis popierius“ sutartyje numatytų atliekų tvarkymo paslaugų ir neturėjo reikalavimo teisės uždarosios akcinės bendrovės „Utenos antrinis popierius“ atžvilgiu. Minėtos sutarties objektas – susitarimas dėl atlygintinų atliekų tvarkymo paslaugų teikimo ir atsiskaitymo už jas tvarkos.

Tam, kad būtų pagrindas atlikti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą turi egzistuoti asmens, kurio reikalavimas įskaitomas prievolė įskaitomai sumai. Nagrinėjamu atveju matyti, kad uždaroji akcinė bendrovė „Ūrus ir Ko“ nesuteikė uždarajai akcinei bendrovei „Utenos antrinis popierius“ atliekų tvarkymo paslaugų, kurios buvo šalių numatytos 2015 m. gegužės 10 d. trišalėje paslaugų ir reikalavimų įskaitymo sutartyje, todėl uždaroji akcinė bendrovė „Ūrus ir Ko“ neįgijo reikalavimo teisės 11584,80 EUR sumai uždarosios akcinės bendrovės „Utenos antrinis popierius“ atžvilgiu ir neturėjo pagrindo atlikti uždarosios akcinės bendrovės „Utenos antrinis popierius“ skolininko G. U. prievolių įskaitymą savo kaip G. U. skolininko prievolių pagal su G. U. sudarytą nuomos sutartį įvykdymui. 2015 m. gegužės 10 d. trišalės paslaugų ir reikalavimų įskaitymo sutarties 4 punktu šalys susitarė, kad uždarosios akcinės bendrovės „Utenos antrinis popierius“ įsiskolinimas už atliekų sutvarkymo paslaugas uždarosios akcinės bendrovės „Ūrus ir Ko“ naudai užskaitomas reikalavimu iš G. U., tačiau minėtas įsiskolinimas šios sutarties sudarymo metu neegzistavo ir sutartimi šalių nebuvo pripažintas, todėl sutarties sudarymo metu negalėjo būti įskaitytas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.720 straipsnio 3 dalis numato, kad suteikiamas paslaugas klientas apmoka sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Jeigu sutartis nenustato ko kita, klientas privalo sumokėti visą kainą, kai visos paslaugos pagal sutartį yra suteiktos. Šalių susitarimu dalis kainos gali būti sumokėta sutarties sudarymo metu ar sutartu laiku vėliau, o visiškai atsiskaitoma, kai paslaugų teikėjas įvykdo sutartį. 2015 m. gegužės 10 d. trišalėje paslaugų ir reikalavimų įskaitymo sutartyje nebuvo numatyta atsiskaitymo už uždarosios akcinės bendrovės „Ūrus ir Ko“ suteiktas atliekų tvarkymo paslaugas tvarka, taip pat nenumatyta, jog už šias paslaugas turi būti mokama avansu. Priešingai, pagal minėtos sutarties 4 punkte įtvirtintą sąlygą darytina išvada, jog už suteiktas paslaugas atsiskaitoma po jų suteikimo, t. y. įskaitymu padengiamas jau egzistuojantis uždarosios akcinės bendrovės „Utenos antrinis popierius“ įsiskolinimas už uždarosios akcinės bendrovės „Ūrus ir Ko“ suteiktas paslaugas.

Aplinkybę, jog uždaroji akcinė bendrovė „Ūrus ir Ko“ nesuteikė uždarajai akcinei bendrovei „Utenos antrinis popierius“ atliekų tvarkymo paslaugų, dėl kurių šalys susitarė 2015 m. gegužės 10 d. trišale paslaugų ir reikalavimų įskaitymo sutartimi, patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 19 d. nutartis, priimta administracinių nusižengimų byloje Nr. 2AT-20-697/2019, taip pat Panevėžio apygardos teismo 2021 m. gegužės 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. B2-1-252/2021. Minėtuose teismų procesiniuose sprendimuose konstatuota, kad uždarosios akcinės bendrovės „Utenos antrinis popierius“ atliekos buvo pervežtos ir laikomos uždarajai akcinei bendrovei „Ūrus ir Ko“ ir G. U. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, tačiau šių atliekų tvarkymo paslaugos nebuvo teikiamos. Nors minėti teismų procesiniai sprendimai neturi prejudicinės galios šioje civilinėje byloje, tačiau jie vertinami kaip rašytiniai įrodymai, kurių turinys patvirtina aukščiau išdėstytas aplinkybes. Kadangi uždarajai akcinei bendrovei „Utenos antrinis popierius“ priklausančios atliekos buvo pervežtos ir laikomos taip pat ir atsakovui G. U. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, preziumuojama, jog šis faktas atsakovui buvo žinomas. Taigi, atsakovui turėjo būti žinoma, kad jo kreditorius uždaroji akcinė bendrovė „Utenos antrinis popierius“ neįgijo prievolės sumokėti atliekų tvarkymo kainą uždarajai akcinei bendrovei „Ūrus ir Ko“ ir dėl to nėra pagrindo atsakovo prievolei pasibaigti uždarosios akcinės bendrovės „Utenos antrinis popierius“ atžvilgiu. Atsakovas nepanaudojo uždarosios akcinės bendrovės „Utenos antrinis popierius“ sąskaita įgytų piniginių lėšų uždarosios akcinės bendrovės „Utenos antrinis popierius prievolės įvykdymui.

Uždaroji akcinė bendrovė „Ūrus ir Ko“ 2015 m. liepos 22 d. išrašė uždarajai akcinei bendrovei „Utenos antrinis popierius“ išankstinę apmokėjimo sąskaitą 11584,80 EUR sumai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-15/2008, yra išaiškinta, kad vienos iš sutarties šalių išrašyta PVM sąskaita–faktūra savaime nėra sutartis, tačiau gali būti vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas. Pagrindinė PVM sąskaitos - faktūros paskirtis yra buhalterinė mokestinė, be to, PVM sąskaitomis - faktūromis remiasi komercinės veiklos subjektas, apskaičiuodamas į valstybės biudžetą mokėtinus mokesčius. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (PVMĮ) 2 straipsnio 30 dalyje PVM sąskaita - faktūra apibrėžiama kaip dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, taip pat avanso sumokėjimas ir kuris atitinka visus PVMĮ tokiam dokumentui nustatytus privalomus reikalavimus. Sistemiškai ir lingvistiškai nagrinėjant Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 79 straipsnio 1 ir 2 dalis, darytina išvada, kad asmens prievolė įforminti prekių tiekimą PVM sąskaita–faktūra paprastai atsiranda jau patiekus prekes. Taigi PVM sąskaitos–faktūros paskirtis – įforminti įvykusį prekių tiekimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-484/2009). Taigi, kai šalys nėra sudariusios rašytinės sutarties dėl prekių ar paslaugų tiekimo, konkrečių prekių PVM sąskaitos - faktūros išrašymas ir pateikimas kitam asmeniui leidžia daryti prielaidą, kad PVM sąskaitoje - faktūroje nurodytos konkrečios prekės jam buvo perduotos. Nagrinėjamu atveju tarp šalių buvo sudaryta rašytinė sutartis dėl atliekų tvarkymo, pagal kurioje numatytą atsiskaitymo tvarką už paslaugas turėjo būti atsiskaitoma po jų suteikimo. Uždarosios akcinės bendrovės „Ūrus ir Ko“ išrašyta sąskaita – faktūra nepatvirtina šių paslaugų suteikimo, nes tai paneigia aukščiau paminėti teismų procesiniai sprendimai, kuriais uždarosios akcinės bendrovės „Utenos antrinis popierius“ bankroto administratorius buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už bankrutuojančios įmonės nesutvarkytų atliekų netinkamą saugojimą.

Uždarosios akcinės bendrovės „Ūrus ir Ko“ 2016 m. gegužės 10 d. buhalterine pažyma įskaityta 11584,80 EUR už atliekų sutvarkymo darbus, buhalterinių operacijų apskaitos Nr. 00000772. Uždarosios akcinės bendrovės „Ūrus ir Ko“ debitorinės/kreditorinės operacijos pažymoje nurodyta, jog G. U. operacija 4431, dokumento Nr. SD05/10, data 2016 m. gegužės 10 d. debetas 11584,80 EUR. G. U. faktiškai jokių piniginių lėšų uždarajai akcinei bendrovei „Ūrus ir Ko“ nesumokėjo, o uždaroji akcinė bendrovė „Ūrus ir Ko“ neįgijo reikalavimo teisės į uždarąją akcinę bendrovę „Utenos antrinis popierius“ minėtuose buhalterinės apskaitos dokumentuose nurodytai sumai. Uždarajai akcinei bendrovei „Ūrus ir Ko“ atlikus minėtas buhalterines operacijas faktiškai susiklostė nepagrįsto praturtėjimo teisiniai santykiai tarp uždarosios akcinės bendrovės „Ūrus ir Ko“ ir G. U., nes uždaroji akcinė bendrovė „Ūrus ir Ko“ nepagrįstai įskaitė G. U. mokėtinas pinigines lėšas už patalpų nuomą. Todėl tokios buhalterinės apskaitos operacijos neįtakojo G. U. prievolės grąžinti uždarajai akcinei bendrovei „Utenos antrinis popierius“ pinigines lėšas, įgytas jos sąskaita kaip atskaitingo asmens, jam einant uždarosios akcinės bendrovės „Utenos antrinis popierius“ vadovo pareigas. Kadangi nei atsakovas G. U., nei uždaroji akcinė bendrovė „Ūrus ir Ko“ minėtų buhalterinės apskaitos operacijų atlikimo metu neturėjo galiojančios reikalavimo teisės uždarosios akcinės bendrovės „Utenos antrinis popierius“ atžvilgiu, nėra pagrindo laikyti, kad G. U. prievolė uždarajai akcinei bendrovei „Utenos antrinis popierius“ pasibaigė priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymu. Todėl likusi nesumokėta 11584,80 EUR skola priteisiama iš atsakovo ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Utenos antrinis popierius“, kadangi atsakovas šią sumą įgijo uždarosios akcinės bendrovės „Utenos antrinis popierius“ sąskaita be įstatymu ar sutartimi nustatyto pagrindo (CK 6.237 straipsnio 1, 2 dalys).

Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, ieškovei iš atsakovės priteisiamos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už priteistą 1315,00 EUR sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kadangi ieškinys patenkintas visiškai, o ieškovė pagal įstatymą yra atleista nuo žyminio mokesčio, žyminis mokestis ir procesinių dokumentų įteikimo išlaidos priteisiamos iš atsakovo valstybei (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 92 straipsnis, 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 - 260 straipsniais, 264 - 265 straipsniais, 268 straipsniu, 270 straipsniu teismas

nusprendžia:

ieškinį patenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovo G. U. ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Utenos antrinis popierius“ 11584,80 EUR (vienuolikos tūkstančių penkių šimtų aštuoniasdešimt keturių eurų, aštuoniasdešimties euro centų) skolą.

Priteisti iš atsakovo G. U. ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Utenos antrinis popierius“ 5 (penkis) proc. metinių palūkanų už priteistą 11584,80 EUR sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2021 m. birželio 11 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti iš atsakovo G. U. valstybei 261,00 EUR žyminio mokesčio ir 7,52 EUR procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, iš viso 268,52 EUR (du šintus šešiasdešimt aštuonis eurus, penkiasdešimt du euro centus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.