Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėja R. Stonkuvienė Teisminio proceso Nr. 1-04-6-00015-2017-7

2019 m. vasario 14 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kursevičienės ir Lino Pauliukėno,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. Š. ir juridinio asmens UAB (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį 150 MGL (5649 Eur (penkių tūkstančių šešių šimtų keturiasdešimt devynių eurų)) dydžio bauda.

UAB (duomenys neskelbtini) pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį 250 MGL (9415 Eur (devynių tūkstančių keturių šimtų penkiolikos eurų)) dydžio bauda.

Nuosprendžiu dėl kaltinimų pagal BK 202 straipsnio 1 dalį A. Š. ir UAB (duomenys neskelbtini) išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1.1. A. Š. nuteistas už tai, kad apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą: A. Š., būdamas UAB (duomenys neskelbtini) (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini)) direktoriumi pagal Lietuvos Respublikos 2001-11-06 Buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 21 straipsnio 1 dalį, kuri numato, kad „Už apskaitos organizavimą pagal šio Įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“, būdamas atsakingas už juridinio asmens ūkinę – finansinę veiklą, buhalterinės apskaitos organizavimą, ūkinių operacijų pagrindimą apskaitos dokumentais, pažeisdamas 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, numatančią, kad „Į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 12 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią, kad „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais <...> Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus“, siekdamas, kad jo vadovaujamos uždarosios akcinės bendrovės apskaitos informacija nebūtų išsami, objektyvi išorės informacijos vartotojams ir taip siekdamas išvengti mokesčių mokėjimo į valstybės biudžetą, organizavo apgaulingą UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos tvarkymą – tyčia į UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą neįtraukė ir apskaitos dokumentais nepagrindė įvykusių finansinių operacijų, o būtent:

laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d., Klaipėdos m. asmeniškai organizavo ir pardavė UAB (duomenys neskelbtini) vardu palydovinės televizijos įrangą, pajungimo bei palydovinės televizijos programų retransliavimo paslaugas, asmeniškai arba per atsakingą darbuotoją – A. Š., kuris jo daromos nusikalstamos veikos pobūdžio nesuvokė, tarėsi su klientais dėl įrangos kainos, jos pajungimo datos bei palydovinės televizijos programų rinkinio ir retransliavimo įkainių. Klientai už įsigytą įrangą ir suteiktas paslaugas sumokėjo grynais pinigais, tačiau, A. Š., būdamas atsakingu už kasos darbo organizavimą ir kasos operacijų atlikimą, veikdamas per UAB (duomenys neskelbtini) buhalterę G. P., kuri jo daromos nusikalstamos veikos pobūdžio nesuvokė, nepateikė pastarajai duomenų apie faktiškai įvykusias finansines operacijas – bendrovės gautas pajamas, dėl ko buhalterė G. P. jų neįtraukė į UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą ir nepagrindė apskaitos dokumentais, t. y. laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d. 31 atveju UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos dokumentais nepagrindė, į apskaitą neįtraukė ir neužregistravo apskaitos registruose iš viso 5118,60 Eur piniginių lėšų gavimo, iš jų: A. Z. (258 eurų), D. B. (150 eurų), R. V. (168 eurų), A. K. (550 eurų), J. D. (250 eurų), K. M. (270 eurų), S. L. (100 eurų), L. Š. (140 eurų), A. Š. (100 eurų), A. T. (162 eurų), J. V. (100 eurų), A. S. (36 eurų), A. V. (10 eurų), A. P. (132 eurų), P. J. (218 eurų), T. M. (102 eurų), V. Š. (180 eurų), V. R. (10 eurų), V. K. (36 eurų), V. A. (68 eurų), L. K. (565 eurų), E. Z. (150 eurų), A. P. (14 eurų), R. S. (30 eurų), V. B. (104,4 eurų), N. A. (315 eurų), T. P. (90 eurų), V. S. (339,2 eurų), A. B. (126 eurų), J. B. (240 eurų), L. T. (105 eurų).

Taip A. Š. nepriskaičiavo ir nesumokėjo už 2015 m. 349 Eur pelno mokesčio ir laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d. 27 atvejais 888 Eur mokėtino į biudžetą PVM, iš jų: 2015 m. sausio mėn. 36,45 Eur, 2015 m. vasario mėn. 44,08 Eur, 2015 m. kovo mėn. 12,67 Eur, 2015 m. balandžio mėn. 61,06 Eur, 2015 m. gegužės mėn. 100,49 Eur, 2015 m. birželio mėn. 12,84 Eur, 2015 m. liepos mėn. 26,21 Eur, 2015 m. rugpjūčio mėn. 2,43 Eur, 2015 m. rugsėjo mėn. 12,84 Eur, 2015 m. spalio mėn. 19,06 Eur, 2015 m. lapkričio mėn. 58,49 Eur, 2015 m. gruodžio mėn. 122,70 Eur, 2016 m. sausio mėn. 50,47 Eur, 2016 m. vasario mėn. 14,06 Eur, 2016 m. kovo mėn. 13,02 Eur, 2016 m. balandžio mėn. 35,02 Eur, 2016 m. gegužės mėn. 7,81 Eur, 2016 m. birželio mėn. 16,49 Eur, 2016 m. liepos mėn. 20,97 Eur, 2016 m. rugpjūčio mėn. 62,65 Eur, 2016 m. rugsėjo mėn. 13,02 Eur, 2016 m. spalio mėn. 8,64 Eur, 2016 m. lapkričio mėn. 19,96 Eur, 2016 m. gruodžio mėn. 86,08 Eur, 2017 m. sausio mėn. 16,97 Eur, 2017 m. vasario mėn. 2,6 Eur, 2017 m. kovo mėn. 11,28 Eur.

Dėl to, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d., negalima iš dalies nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

1.2. Be to, A. Š. buvo kaltinamas tuo, kad neteisėtai vertėsi ūkine, komercine veikla: A. Š., būdamas UAB (duomenys neskelbtini) (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini)) direktoriumi, kuri, vadovaujantis 1996 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (Nr. I-1418) 2 straipsnio 60 dalies nuostata (2015 m. gegužės 21 d. įstatymo Nr. XII-17314 pakeitimas) būdama retransliuotoja, pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (Nr. I-1418) 33 straipsnio 10 dalį (2015 m. gegužės 21 d. įstatymo Nr. XII-17314 pakeitimas) numatantį, kad „Radijo ir (ar) televizijos programų retransliuotojai <…> atsako už šio įstatymo nustatytus reikalavimus atitinkančių radijo ir (ar) televizijos programų arba atskirų programų parinkimą, teikimą skleisti ir skleidimą bei tokios veiklos teisėtumą”, A. Š. būdamas atsakingas už pranešimus Lietuvos radijo ir televizijos komisijai apie vykdomą veiklą, įmokų mokėjimą, tyčia nesilaikydamas 1996 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (Nr. I-1418) 33 straipsnio 1 dalies (2015 m. gegužės 21 d. įstatymo Nr. XII-17314 pakeitimas) nuostatos, numatančios, kad „<…> retransliuotojai, kurie radijo ir (ar) televizijos programoms retransliuoti nenaudos radijo dažnių skyrimo radijo ir televizijos programoms transliuoti ir siųsti plane numatytų radijo dažnių (kanalų) <…> prieš pradėdami šią veiklą privalo Transliavimo veiklos ir retransliuojamo turinio licencijavimo taisyklėse nustatyta tvarka pranešti apie tai Komisijai. Pradėti nelicencijuojamą radijo ir (ar) televizijos programų <…> retransliavimo veiklą <…> asmenys gali kitą dieną nuo atitinkamo pranešimo pateikimo Komisijai dienos arba nuo pranešime nurodytos dienos, jeigu ši diena yra vėlesnė negu pranešimo pateikimo Komisijai diena. Šioje dalyje nurodyti asmenys, pradėję vykdyti veiklą, privalo per 30 kalendorinių dienų sumokėti metinę įmoką” bei 47 straipsnio 16 dalies (2015 m. gegužės 21 d. įstatymo Nr. XII-17314 pakeitimas) nuostatos, numatančios, kad „Komisijos veiklai finansuoti radijo ir (ar) televizijos programų <…> retransliuotojai <…> gaunantys pajamas iš radijo ir (ar) televizijos programų <…> retransliavimo <…> veiklos, privalo mokėti įmokas į Komisijos, kaip biudžetinės įstaigos, sąskaitą”, siekdamas išvengti mokesčių sumokėjimo, nepranešęs Lietuvos radijo ir televizijos komisijai apie vykdomą veiklą organizavo ir teikė versliškai televizijos programų retransliavimo per palydovinį ryšį paslaugą, o būtent:

A. Š. pats arba per atsakingą darbuotoją – A. Š., nesuvokusį pastarojo daromos nusikalstamos veikos pobūdžio, laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki 2017 m. spalio 31 d. Klaipėdos apskrityje su klientais sutaręs dėl įrangos kainos, jos pajungimo datos bei palydovinės televizijos programų rinkinio ir retransliavimo įkainių, už sutartą abonentinį mėnesinį mokestį, ne mažesnį nei 4 Eur, techninėmis ir programinėmis priemonėmis sudarė galimybę ne mažiau kaip 23 klientams priimti elektroninių ryšių tinklais perduodamą palydovinės televizijos programų paketą (duomenys neskelbtini), iš jų: laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 1d. iki 2017 m. sausio 1 d. V. K., laikotarpiu nuo 2015 m. (tikslesnė data tyrimo metu nenustatyta) iki 2017 m. birželio 19 d. A. Z., laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2017 m. birželio 20 d. R. V., laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2017 m. birželio 26 d. J. D., laikotarpiu nuo 2015 m. (tikslesnė data tyrimo metu nenustatyta) iki 2017 m. vasario 28 d. L. Š., laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. A. Š., laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d. A. T., laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d. J. V., laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d. A. P., laikotarpiu nuo 2015 m. spalio-lapkričio mėn. iki 2016 m. balandžio mėn. P. J., laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 1 iki 2016 m. gegužės 31 d. T. M., laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2017 m. spalio 31 d. V. Š., laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2016 m. gegužės 31 d. V. A., laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d. L. K., laikotarpiu nuo 2016 m. lapkričio-gruodžio mėn. iki 2017 m. vasario 28 d. A. P., laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. R. S., laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2017 m. sausio mėn. V. B., laikotarpiu nuo 2015 lapkričio 30 d. iki 2017 m. kovo 31 d. T. P., laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d. V. S., laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2016 m. spalio mėn. A. B., laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d. J. B., laikotarpiu nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d. P. P., laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 31 d. iki 2017 m. kovo 31 d. L. T..

2.1. UAB (duomenys neskelbtini) apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą: UAB (duomenys neskelbtini) atstovaujama direktoriaus A. Š., kuris vadovaudamas UAB (duomenys neskelbtini), turėjo teisę jai atstovauti, priimti sprendimus bendrovės vardu bei kontroliuoti jos veiklą ir būdamas atsakingas už juridinio asmens ūkinę – finansinę veiklą, buhalterinės apskaitos organizavimą, ūkinių operacijų pagrindimą apskaitos dokumentais, pažeisdamas 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, numatančią, kad „/ apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, finansavimo sumų, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimui, 12 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią, kad „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais <...> Apskaitos dokumentai surašomi ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus", veikdamas UAB (duomenys neskelbtini) vardu, jos naudai ir interesais, siekdamas, kad jo vadovaujamos uždarosios akcinės bendrovės apskaitos informacija nebūtų išsami, objektyvi išorės informacijos vartotojams ir taip siekdamas išvengti mokesčių mokėjimo į valstybės biudžetą, organizavo apgaulingą UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos tvarkymą – tyčia į UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą neįtraukė ir apskaitos dokumentais nepagrindė įvykusių finansinių operacijų, o būtent:

laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d., Klaipėdos mieste asmeniškai organizavo ir pardavė UAB (duomenys neskelbtini) vardu palydovinės televizijos įrangą, pajungimo bei palydovinės televizijos programų retransliavimo paslaugas, asmeniškai arba per atsakingą darbuotoją – A. Š., kuris jo daromos nusikalstamos veikos pobūdžio nesuvokė, tarėsi su klientais dėl įrangos kainos, jos pajungimo datos bei palydovinės televizijos programų rinkinio ir retransliavimo įkainių. Klientai už įsigytą įrangą ir suteiktas paslaugas sumokėjo grynais pinigais, tačiau, A. Š., būdamas atsakingu už kasos darbo organizavimą ir kasos operacijų atlikimą, veikdamas per UAB (duomenys neskelbtini) buhalterę G. P., kuri jo daromos nusikalstamos veikos pobūdžio nesuvokė, nepateikė pastarajai duomenų apie faktiškai įvykusias finansines operacijas – bendrovės gautas pajamas, dėl ko buhalterė G. P. jų neįtraukė į UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinę apskaitą ir nepagrindė apskaitos dokumentais, t. y. laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d. 31 atveju UAB (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos dokumentais nepagrindė, į apskaitą neįtraukė ir neužregistravo apskaitos registruose iš viso 5118,60 Eur piniginių lėšų gavimo, iš jų: A. Z. (258 eurų), D. B. (150 eurų), R. V. (168 eurų), A. K. (550 eurų), J. D. (250 eurų), K. M. (270 eurų), S. L. (100 eurų), L. Š. (140 eurų), A. Š. (100 eurų), A. T. (162 eurų), J. V. (100 eurų), A. S. (36 eurų), A. V. (10 eurų), A. P. (132 eurų), P. J. (218 eurų), T. M. (102 eurų), V. Š. (180 eurų), V. R. (10 eurų), V. K. (36 eurų), A. V. (68 eurų), L. K. (565 eurų), E. Z. (150 eurų), A. P. (14 eurų), R. S. (30 eurų), V. B. (104,4 eurų), N. A. (315 eurų), T. P. (90 eurų), V. S. (339,2 eurų), A. B. (126 eurų), J. B. (240 eurų), L. T. (105 eurų).

Taip A. Š. nepriskaičiavo ir nesumokėjo už 2015 m. 349 Eur pelno mokesčio ir laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d. 27 atvejais 888 Eur mokėtino j biudžetą PVM, iš jų: 2015 m. sausio mėn. 36,45 Eur, 2015 m. vasario mėn. 44,08 Eur, 2015 m. kovo mėn. 12,67 Eur. 2015 m. balandžio mėn. 61,06 Eur, 2015 m. gegužės mėn. 100,49 Eur, 2015 m. birželio mėn. 12,84 Eur, 2015 m. liepos mėn. 26,21 Eur, 2015 m. rugpjūčio mėn. 2,43 Eur, 2015 m. rugsėjo mėn. 12,84 Eur, 2015 m. spalio mėn. 19,06 Eur, 2015 m. lapkričio mėn. 58,49 Eur, 2015 m. gruodžio mėn. 122,70 Eur, 2016 m. sausio mėn. 50,47 Eur, 2016 m. vasario mėn. 14,06 Eur, 2016 m. kovo mėn. 13,02 Eur, 2016 m. balandžio mėn. 35,02 Eur, 2016 m. gegužės mėn. 7,81 Eur, 2016 m. birželio mėn. 16,49 Eur, 2016 m. liepos mėn. 20,97 Eur, 2016 m. rugpjūčio mėn. 62,65 Eur, 2016 m. rugsėjo mėn. 13,02 Eur, 2016 m. spalio mėn. 8,64 Eur, 2016 m. lapkričio mėn. 19,96 Eur, 2016 m. gruodžio mėn. 86,08 Eur, 2017 m. sausio mėn. 16,97 Eur, 2017 m. vasario mėn. 2,6 Eur, 2017 m. kovo mėn. 11,28 Eur.

Dėl to, laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d., negalima iš dalies nustatyti UAB (duomenys neskelbtini) veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

2. Be to, UAB (duomenys neskelbtini) buvo kaltinama tuo, kad neteisėtai vertėsi ūkine, komercine veikla: UAB (duomenys neskelbtini) atstovaujama direktoriaus A. Š., kuris vadovaudamas UAB (duomenys neskelbtini), turėjo teisę jai atstovauti, priimti sprendimus bendrovės vardu bei kontroliuoti jos veiklą, vadovaujantis 1996 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (Nr. 1-1418) 2 straipsnio 60 dalies nuostata (2015 m. gegužės 21d. įstatymo Nr. XII-17314 pakeitimas) būdama retransliuotoja, pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (Nr. 1-1418) 33 straipsnio 10 dalį (2015 m. gegužės 21 d. įstatymo Nr. XII-17314 pakeitimas) numatantį, kad „Radijo ir (ar) televizijos programų retransliuotoj ai <...> atsako už šio įstatymo nustatytus reikalavimus atitinkančių radijo ir (ar) televizijos programų arba atskirų programų parinkimą, teikimą skleisti ir skleidimą bei tokios veiklos teisėtumą”, A. Š. būdamas atsakingas už pranešimus Lietuvos radijo ir televizijos komisijai apie vykdomą veiklą, įmokų mokėjimą, veikdamas UAB (duomenys neskelbtini) vardu, jos naudai ir interesais, tyčia nesilaikydamas 1996 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (Nr. 1-1418) 33 straipsnio 1 dalies (2015 m. gegužės 21 d. įstatymo Nr. XII-17314 pakeitimas) nuostatos, numatančios, kad „<...> retransliuotojai, kurie radijo ir (ar) televizijos programoms retransliuoti nenaudos radijo dažnių skyrimo radijo ir televizijos programoms transliuoti ir siųsti plane numatytų radijo dažnių (kanalų) <...> prieš pradėdami šią veiklą privalo Transliavimo veiklos ir retransliuojamo turinio licencijavimo taisyklėse nustatyta tvarka pranešti apie tai Komisijai. Pradėti nelicencijuojamą radijo ir (ar) televizijos programų <.. .> retransliavimo veiklą <...> asmenys gali kitą dieną nuo atitinkamo pranešimo pateikimo Komisijai dienos arba nuo pranešime nurodytos dienos, jeigu ši diena yra vėlesnė negu pranešimo pateikimo Komisijai diena. Šioje dalyje nurodyti asmenys, pradėję vykdyti veiklą, privalo per 30 kalendorinių dienų sumokėti metinę įmoką” bei 47 straipsnio 16 dalies (2015 m. gegužės 21 d. Įstatymo Nr. XII-17314 pakeitimas) nuostatos, numatančios, kad „Komisijos veiklai finansuoti radijo ir (ar) televizijos programų <...> retransliuotojai <.. .> gaunantys pajamas iš radijo ir (ar) televizijos programų <...> retransliavimo <...> veiklos, privalo mokėti įmokas į Komisijos, kaip biudžetinės įstaigos, sąskaitą”, siekdamas išvengti mokesčių sumokėjimo, nepranešęs Lietuvos radijo ir televizijos komisijai apie vykdomą veiklą organizavo ir teikė versliškai televizijos programų retransliavimo per palydovinį ryšį paslaugą, o būtent:

3. Apeliaciniu skundu nuteistieji A. Š. ir UAB (duomenys neskelbtini) prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. lapkričio 23 d. nuosprendžio dalį, kuria A. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje ir priimti naują nuosprendį, kuriuo, vadovaujantis BK 40 straipsniu, A. Š. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti arba, atsisakius tenkinti minėtą prašymą, sumažinti jam skundžiamu nuosprendžiu paskirtą baudą. Taip pat apeliaciniu skundu prašoma sumažinti ir UAB (duomenys neskelbtini) paskirtą baudą. Apelianto A. Š. nuomone, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas ir nepagrįstai atsisakė atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, realiai egzistuojant visoms numatytoms būtinosioms sąlygoms. Be to, apeliantų manymu, pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės (piniginės baudos), atsižvelgiant į inkriminuotos nusikalstamos veikos pobūdį bei pavojingumą, yra aiškiai per didelės bei neproporcingos.

3.2. Dėl apeliantams A. Š. ir UAB (duomenys neskelbtini) paskirtų bausmių. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, nepagrįstai nurodė, jog nėra nustatyta A. Š. atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių. Mano, jog A. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe turėtų būti laikomas jo prisipažinimas dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, išankstinio žalos atlyginimo, gailėjimosi dėl savo neteisėtų veiksmų ir kritinio savo elgesio vertinimo. Be to, apeliantas pažymi, jog jam paskirta 150 MGL (5649 Eur) bauda šiuo metu yra sunkiai pakeliama finansinė našta, kadangi jo vienintelės gaunamos pajamos yra darbo užmokestis iš UAB (duomenys neskelbtini). Nurodo, jog dėl baudžiamosios bylos pablogėjo UAB (duomenys neskelbtini) dalykinė reputacija, sumažėjo įmonės apyvarta bei klientų skaičius, todėl bendrovės pajamų vos pakanka darbuotojų darbo užmokesčiui ir privalomiems mokesčiams sumokėti. Pažymi, jog UAB (duomenys neskelbtini) taip pat neturės jokių galimybių sumokėti teismo paskirtą 250 MGL (9415 Eur) baudą ir bus priversta sustabdyti veiklą. Nurodo, jog A. Š. yra vienintelis bendrovės akcininkas bei direktorius, todėl tapus UAB (duomenys neskelbtini) nemokiai, A. Š. taip pat neteks vienintelio pajamų šaltinio. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog A. Š. ir jo vadovaujamos įmonės tęstinė nusikalstama veika, padaryta idealiąja sutaptimi, truko nuo 2015-01-01 iki 2017-03-31 imtinai, todėl mano, jog pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmes bei nustatydamas piniginių baudų dydžius, nepagrįstai taikė nuo 2017-01-01 įsigaliojusią BK 47 straipsnio 3 dalies redakciją, priimtą 2016-03-25 įstatymu Nr. XII-2277. Mano, jog pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusia 2011 04 21 įstatymu Nr. XI-1350 patvirtinta BK 47 straipsnio redakcija, kuri numatė mažesnius baudų dydžius. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog iš faktinių byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog apelianto bei jo vadovaujamos įmonės atlikta nusikalstama veika nebuvo itin pavojinga ar sukėlė didelę žalą, tuo tarpu apeliantams pirmosios instancijos teismo paskirtų baudų suma viršija A. Š. gautas pajamas ir įmonėje neapskaitytas pajamas net tris kartus.

Motyvuojamoji dalis

5. Apeliacinis skundas atmestinas.

6. Nuteistųjų A. Š. ir UAB (duomenys neskelbtini) apeliaciniu skundu neginčijamos teismo išvados dėl jų kaltės, padarius nusikalstamas veikas. Apeliaciniu skundu nesutinkama tik su pirmosios instancijos teismo sprendimu netaikyti nuteistajam A. Š. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą instituto bei nesutinkama su teismo apeliantams paskirtomis bausmėmis, o tiksliau su baudų dydžiais. Būtent šiais klausimais (dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą instituto taikymo ir bausmių individualizavimo) apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

Dėl BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatų taikymo

7. Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, todėl nepagrįstai atsisakė atleisti nuteistąjį A. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė, jog nagrinėjamu atveju nenustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga, t. y. kad kaltininkas visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais nuteistojo A. Š. apeliacinio skundo argumentais ir mano, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai netaikė nuteistajam atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą instituto ir pagrįstai nurodė, jog nėra nustatytos visos BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytos būtinosios sąlygos. Pažymėtina, jog pagal BK 40 straipsnio 1 dalį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Pagal BK 40 straipsnio 2 dalį asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

8. Pagal formuojamą Lietuvos teismų praktiką, viena iš laidavimo instituto taikymo sąlygų yra kaltininko visiškas savo kaltės pripažinimas ir gailėjimasis padarius nusikalstamą veiką. Be to, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą nusikalstamą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos nusikalstamos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios nusikalstamos veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat kaltininkas besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius bylos faktus. Toks pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau tai nėra tapatu. Asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu, gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir panašiai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-685/2012, 2K-137/2015). Iš paminėtų aplinkybių darytina išvada, jog nustatant BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygą, t. y. visišką kaltės pripažinimą ir gailėjimąsi, kuris yra būtinoji laidavimo instituto taikymo sąlyga, svarbu tinkamai įvertinti paties kaltinamojo parodymus ir jo pozicijos ikiteisminiame tyrime bei teisme nuoseklumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog nors A. Š. prisipažino kaltu dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, tačiau savo kaltę jis pripažino tik teisiamojo posėdžio metu, po visų liudytojų apklausos, o ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymus jis atsisakė, todėl jo prisipažinimą pirmosios instancijos teismas įvertino tik kaip formalų byloje nustatytų faktinių aplinkybių pripažinimą. Pažymėtina, jog nors pagal teismų praktiką kaltės nepripažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti bylos nagrinėjimo teisme metu, tačiau tokiu atveju yra reikšminga tai, kad prisipažinimas būtų kaltinamojo asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai kaltė yra aiškiai įrodyta kitais bylos duomenimis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-516-697/2015). Todėl Apygardos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytai išvadai, jog A. Š. bylos teisminio nagrinėjimo metu pripažino savo kaltę ir davė parodymus tik dėl baudžiamojoje byloje surinktų nenuginčijamų jo kaltės įrodymų, turėdamas išskaičiavimą būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, taip išvengiant galimos bausmės. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks tik formalus A. Š. savo kaltės pripažinimas teisme ir parodymų davimas, negali būti pagrindu išvadai, jog šiuo atveju yra nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta būtinoji sąlyga, todėl visiškai pagrįstai netenkino A. Š. prašymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

Dėl bausmių individualizavimo

9. Nuteistasis A. Š. apeliaciniame skunde nurodo, jog jei apeliacinės instancijos teismas nuspręs, jog nėra pagrindo atleisti jo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tuomet prašo sušvelninti jam pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę, t. y. sumažinti paskirtą piniginę baudą. Apeliaciniu skundu taip pat prašoma sušvelninti ir UAB (duomenys neskelbtini) paskirtą bausmę – sumažinti paskirtos piniginės baudos dydį. Pažymėtina, jog individualizuojant bausmę svarbu tinkamai įvertinti tiek BK specialioje dalyje esančio straipsnio, kuriame numatyta kaltininkui inkriminuota nusikalstama veika, sankcijoje nustatytų bausmių rūšis ir jų ribas, tiek BK bendrosios dalies VIII skyriaus nuostatų suteikiamas galimybes atsižvelgti į kitas reikšmingas aplinkybes. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria tokią bausmę, kuri numatyta įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismas, spręsdamas klausimą dėl kaltininko asmenybės pavojingumo bei jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo, ar kaltininkas yra toks pavojingas, kad jo neizoliavus nuo visuomenės gali kilti grėsmė visuomenės, jos narių saugumui ir pan.

10. BK 222 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatyta baudos bausmė yra švelniausia bausmės rūšis, kuri gali būti teismo paskirta, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir nuteistojo asmenybės pavojingumą bei ja bus pasiekti BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinys patvirtina, kad nuteistiesiems A. Š. ir UAB (duomenys neskelbtini) bausmės, t. y. piniginės baudos, buvo paskirtos atsižvelgus į jų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus bei tikslus bei įvertinus nuteistojo A. Š. asmenybę.

11. Apylinkės teismas, skirdamas nuteistajam A. Š. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis padarė vieną tyčinį apysunkį nusikaltimą, į kaltinamojo asmenybę, jog yra darbingo amžiaus, išsituokęs, dirbantis, neteistas, praeityje baustas administracine tvarka. Be to, buvo atsižvelgta į A. Š. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą. Nors nuteistasis A. Š. apeliaciniame skunde nesutinka su tuo, jog pirmosios instancijos teismas jo prisipažinimo, padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau apeliacinio teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo pozicija šiuo klausimu pagrįsta ir teisinga. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai padarė išvadą, jog šiuo atveju bausmės tikslai bus pasiekti A. Š. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymą, paskyrus sankcijoje numatytą bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, t. y. baudą, jos dydį nustatant mažesnį nei šių bausmių vidurkis. Apygardos teismo vertinimu, nuteistajam A. Š. pirmosios instancijos teismo paskirta bausmės rūšis ir dydis yra realus ir atitinka bausmės paskirtį. Taip pat apeliacinės instancijos teismo nuomone, bausmė, paskirta UAB (duomenys neskelbtini) taip pat yra pagrįsta, parinktos bausmės rūšis ir dydis taip pat yra realūs bei atitinka bausmės paskirtį. Pažymėtina, jog skirdamas bausmę UAB (duomenys neskelbtini), pirmosios instancijos teismas vadovavosi tiek bendraisiais, tiek juridiniams asmenims taikomais bausmių skyrimo pagrindais, įvertindamas ir BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad UAB (duomenys neskelbtini) padarė vieną tyčinį apysunkį nusikaltimą, kad bendrovė anksčiau nebuvo teista, jos atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nėra nustatyta, todėl padarė pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju bausmės tikslai bus pasiekti už padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskyrus sankcijoje numatytą bausmę, nesusijusią su bendrovės veiklos apribojimu ar likvidavimu, t. y. baudą, o jos dydį nustatė mažesnį nei šių bausmių vidurkis. Todėl, įvertinusi anksčiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. Š. ir UAB (duomenys neskelbtini) bausmes, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų bei tinkamai vadovavosi BK VIII skyriuje išdėstytomis bausmių skyrimo nuostatomis, todėl laikyti A. Š. ir UAB (duomenys neskelbtini) paskirtas bausmes aiškiai per griežtomis ar paskirtomis pažeidžiant baudžiamąjį įstatymą nėra jokio pagrindo.

12. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, jog A. Š. ir jo vadovaujamos įmonės tęstinė nusikalstama veika, padaryta idealiąja sutaptimi, truko nuo 2015-01-01 iki 2017-03-31 imtinai, todėl mano, jog pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmes bei nustatydamas piniginių baudų dydžius, nepagrįstai taikė nuo 2017-01-01 įsigaliojusią BK 47 straipsnio 3 dalies redakciją, priimtą 2016-03-25 įstatymu Nr. XII-2277. Apeliantų manymu, pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusia 2011-04-21 įstatymu Nr. XI-1350 patvirtinta BK 47 straipsnio redakcija, kuri numatė mažesnius baudų dydžius. Pažymėtina, jog tiek 2016-03-25 įstatymu Nr. XII-2277 patvirtinta BK 47 straipsnio redakcija, tiek 2011-04-21 įstatymu Nr. XI-1350 patvirtinta BK 47 straipsnio redakcija, numato tokio paties dydžio sankcijas, t. y. už apysunkį nusikaltimą fiziniam asmeniui numatyta iki 1000 MGL dydžio bauda ( BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punktas), o juridiniam asmeniui – iki 50 000 MGL dydžio bauda (BK 47 straipsnio 4 dalis), todėl šiuo konkrečiu atveju minėto straipsnio kitos redakcijos pritaikymas neturi jokios įtakos A. Š. ir UAB (duomenys neskelbtini) paskirtų piniginių baudų dydžiams. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 54 straipsniu, paskyrė A. Š. tik 150 MGL dydžio (5649 Eur) baudą, o UAB (duomenys neskelbtini) – 250 MGL dydžio (9415 Eur) baudą, todėl akivaizdu, jog paskirtos baudos yra žymiai mažesnės už įstatymo numatytus baudos vidurkius, todėl atmestini kaip nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismo nuteistiesiems paskirtų piniginių baudų dydžiai yra aiškiai nepagrįsti ir neproporcingi.

13. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė bausmes, todėl keisti nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo. Nuteistųjų A. Š. ir UAB (duomenys neskelbtini) apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl teisėjų kolegija jį atmeta.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistųjų A. Š. ir UAB (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.