- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-01
- Bylos Nr.
- e2-331-236/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00879-2019-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Kazys Kailiūnas
- Ieškovas
- Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro
- Atsakovas
- I. D., R. D.
- Kategorijos
- 3.2.6.5pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nutarties, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtu, civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams I. D. ir R. D. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras ieškiniu prašė solidariai iš atsakovų I. D. ir R. D. priteisti 55 440,52 Eur nuostolius regreso tvarka, 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuotinas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas nurodė, kad 2014-05-18 Jungtinėje Karalystėje dėl atsakovo I. D., vairavusio jam ir R. D. bendrąja jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę AUDI 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuri nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala. Kadangi eismo įvykis įvyko Jungtinėje Karalystėje ir jo metu žala buvo padaryta Lietuvos Respublikoje registruota, bet transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdrausta transporto priemone, tai Jungtinės Karalystės nacionalinis draudikų biuras atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą bei pateikė reikalavimą 49 164,65 GBP (55 440,52 Eur) sumai ieškovui. Ieškovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – ir TPVCAPDĮ) 17 straipsnio 5 dalimi ir Biurų tarybos Vidaus nuostatų 5 straipsniu, sumokėjo Jungtinės Karalystės nacionaliniam draudikų biurui reikalaujamą sumą. Ieškovas, vadovaudamasis TPVCAPDĮ 23 straipsniu, įgijo teisę iš atsakovų reikalauti grąžinti dėl padarytos žalos išmokėtą sumą. Nors ieškovas raštu kreipėsi į atsakovus, reikalaudamas grąžinti Jungtinės Karalystės nacionaliniam draudikų biurui sumokėtus 55 440,52 Eur, tačiau atsakovai reikalaujamos sumos nesumokėjo.
3. Teisėjo 2019-11-05 rezoliucija Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinys priimtas ir atsakovams nustatytas 20 dienų terminas atsiliepimui pateikti. Atsakovams I. D. ir R. D. teismo pranešimai siųsti ieškinyje nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), grįžo neįteikti.
Žemesnės instancijos teismas
4. Teismas, patikrinęs Gyventojų registro duomenis, nustatė, kad R. D. 2015-05-29, o I. D. 2016-03-26 deklaravo išvykimą į Jungtinę Karalystę.
5. Teisme gautas atsakovo I. D. atstovo advokato G. G. prašymas ieškinį palikti nenagrinėtu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 782 straipsnio pagrindu. Prašyme nurodoma, kad abu atsakovai yra deklaravę savo išvykimą į Jungtinę Karalystę, jų nuolatinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini). Šiuo atveju turėtų būti taikomas Europos Parlamento ir Tarybos 2012-12-12 reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – ir Reglamentas, reglamentas Briuselis I bis), kurio 4 straipsnio 1 dalis numato, jog asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę. Išimtys yra numatytos Reglamento 2-7 skirsniuose, tačiau ieškovė, pasirinkdama teismingumą, nesirėmė šiuose skirsniuose nurodytais išimtinio teismingumo pagrindais.
Atsiliepimas
6. Ieškovas atsiliepime į atsakovo prašymą nurodė, kad byla, vadovaujantis CPK 787 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis ,priskirtina Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, nes atsakovai Lietuvoje turi nekilnojamojo turto.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
7. Kauno apygardos teismas 2019-11-28 nutartimi nutarė ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams I. D. ir R. D. dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka palikti nenagrinėtu.
Šalies argumentai
8. Teismas nurodė, kad nors ieškovas pateiktame ieškinyje nurodė paskutinį žinomą atsakovų gyvenamosios vietos adresą Lietuvoje, tačiau byloje yra pateikti duomenys, patvirtinantys, kad šiuo metu atsakovų nuolatinė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), Jungtinėje Karalystėje. Kadangi Lietuvos Respublika ir Jungtinė Karalystė nėra pasirašiusios tarptautinės dvišalės sutarties dėl teisinės pagalbos civilinėse ir komercinėse bylose, tačiau abi šalys yra Europos Sąjungos (toliau – ir ES) narės, todėl sprendžiant jurisdikcijos klausimus taikytina Europos Parlamento ir Tarybos (ES) 2012-12-12 reglamentas Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse bylose ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (nauja Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 redakcija).
Žemesnės instancijos teismas
9. Teismas nurodė, kad Reglamento 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtina, kad pagal šį Reglamentą asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę. Asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik taikant šio skyriaus 2-7 skirsniuose nustatytas taisykles (Reglamento 5 straipsnio 1 dalis). Taigi, vadovaujantis minėtu Reglamentu valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose, o speciali jurisdikcija taikytina tik Reglamento 2-7 skirsniuose nustatytais atvejais, tačiau ieškovas nei ieškinyje, nei atsiliepime į prašyme nesiremia šiuose skirsniuose nurodytais išimtinio teismingumo pagrindais. Atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad pagal pareikštus ieškinio reikalavimus, šiuose skirsniuose įtvirtinti išimtinio teismingumo atvejai byloje nenustatyti.
10. Teismas pažymėjo, kad byloje reikalavimas pareikštas dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, o žalos kilimo vieta yra Jungtinėje Karalystėje (įvyko eismo įvykis).
11. Teismo vertinimu, ieškovo nurodyta aplinkybė, kad atsakovai Lietuvos Respublikoje turi nekilnojamojo turto, nagrinėjamu atveju nėra reikšminga, nes būtent atsakovų gyvenamoji vieta yra pagrindinis kriterijus, nustatant bylos su užsienio elementu teismingumą. Teismas pažymėjo, kad CPK 30 straipsnio 2 dalis, numatanti ieškovo teisę pasirinkti teismą, kuriame jis gali alternatyviai pareikšti ieškinį atsakovui, taikoma tik tuo atveju, jei tarptautinė sutartis (šiuo atveju minėtas Reglamentas), kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, teismų jurisdikcijos klausimo nereglamentuoja kitaip (CPK 780 straipsnis). Šiuo atveju pagal ieškovo pareikštą reikalavimą Reglamentas ieškovui nenumato alternatyvaus teismingumo galimybės, todėl jis nepagrįstai remiasi CPK 30 straipsniu. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovų gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje, todėl, vadovaujantis Reglamentu, byla nagrinėtina Jungtinės Karalystės teismuose, oieškovo ieškinys paliktinas nenagrinėtu (CPK 782 straipsnis).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019-11-28 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
12.1. Ieškovas ieškinį pareiškė pagal paskutinę žinomą atsakovų gyvenamąją vietą ir pateikė įrodymus, pagrindžiančius atsakovų stiprų ir nenutrauktą ryšį su Lietuvos Respublika – jų turimus gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto objektus (duomenys neskelbtini). CPK 30 straipsnio 1 dalies nuostatose numatyta, kad ieškinys atsakovui, kurio gyvenamoji vieta nežinoma, gali būti pareiškiamas pagal jo turto buvimo vietą arba pagal paskutinę žinomą jo gyvenamąją vietą. Todėl ieškovo ieškinys turėjo būti laikytinas pareikštas nepažeidžiant teismingumo taisyklių.
Atsiliepimas
12.2. Atsakovai nepateikė įrodymų, kad atsakovai iš tiesų nuolat gyvena nurodytu adresu – (duomenys neskeltbini).
12.3. Atsakovų deklaruotas išvykimas į Jungtinę Karalystę gali būti melagingas.
13. Atsakovas I. D. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
13.1. Ieškovas, akcentuodama CPK 30 straipsnį, suteikiantį jam teisę pasirinkti teismingumą, ignoruoja, kad ginčo atveju teismingumas yra reguliuojamas ne CPK normų, o Reglamento (CPK 780 straipsnis). Šiuo atveju ginčui aktualus ieškovo atgręžtinis reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo nepatenka į specialiosios jurisdikcijos atvejus, nustatytus Reglamento 7 straipsnyje, ar kitus Reglamente nurodytus atvejus, nukrypstančius nuo bendrosios taisyklės.
13.2. Abu atsakovai dar 2015 m. ir 2016 m. yra deklaravo išvykimą į Jungtinę Karalystę. Atsakovas teismui nurodė tikslų abiejų atsakovų gyvenamosios vietos adresą. Todėl tiek viešai deklaruoti duomenys, tiek atsakovo aiškiai ir nedviprasmiškai išreikšta pozicija patvirtina, kad atsakovai gyvena Jungtinėje Karalystėje.
Šalies argumentai
13.3. Ieškovo abejonės dėl esą melagingos informacijos, nurodytos Gyventojų registre, tėra grindžiamos ieškovo spėjimais ir prielaidomis, nepaneigiančiais Gyventojų registre nurodytų duomenų.
13.4. Reglamente numatyti konkretūs atvejai, kuomet ginčas teismingas pagal nekilnojamojo turto buvimo vietą: dėl daiktinių teisių į nekilnojamąjį turtą (Reglamento 8 straipsnio 4 punktas, 24 straipsnis), kai žala padaryta apdraustam nekilnojamajam turtui (Reglamento 12 straipsnis), kai ginčas, susijęs su nekilnojamojo turto nuoma (Reglamento 24 straipsnis). Išskyrus šiuos atvejus, nekilnojamojo turto valstybės narėje buvimo faktas nesudaro pagrindo šioje valstybėje pareikšti ieškinio nekilnojamojo turto savininkui.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
15. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar skundžiama teismo nutartis, kuria ieškinys paliktas nenagrinėtu, yra pagrįsta ir teisėta.
Dėl naujų įrodymų
16. Atsakovas I. D. su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naują įrodymą – Jungtinės Karalystės rezidento kortelės kopiją su vertimu į lietuvių kalbą, kuria įrodinėja aplinkybę, jog jis dar nuo 2008 m. gyvena Jungtinėje Karalystėje, rezidento kortelė jam išduota 2011 m.. Be to, ji patvirtina asmens nuolatinį rezidavimą Jungtinėje Karalystėje bei asmens gyvenamosios vietos adresą ir jo pokyčius.
17. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, priima į bylą atsakovo pateiktą naują įrodymą ir jį vertina.
Dėl taikytinos jurisdikcijos
18. Nagrinėjamu atveju byloje kilęs ginčas turi užsienio elementą. Teismas, nagrinėdamas tokią bylą, privalo ex officio (savo iniciatyva) tikrinti, ar byla jam yra teisminga (CPK 782 straipsnis). Jeigu yra galiojanti Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis, kurioje išspręsti teismingumo klausimai, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos, o ne teismingumo taisyklės, nustatytos nacionalinėje teisėje (CPK 780 straipsnis). Taigi, bylą nagrinėjantis teismas pirmiausia turi nustatyti, koks teisės aktas (Lietuvos vidaus teisė, tarptautinė dvišalė sutartis, tarptautinė daugiašalė sutartis, ES teisės aktai) reglamentuoja šios bylos teismingumo klausimą.
19. Jurisdikcijos ir teismų sprendimų pripažinimo bei vykdymo klausimus civilinėse ir komercinėse bylose, kylančius tarp Europos Sąjungos valstybių narių reglamentuoja 2012-12-12 Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (reglamentas Briuselis I bis). Šis teisės aktas Jungtinėje Karalystėje taikomas teismo procesams, pradėtiems 2015-01-10 arba vėliau (66, 81 straipsniai) iki 2020-12-31 (2020-01-31 Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos 67 straipsnio 1 dalies a punktas, 126 straipsnis). Dėl to pritartina pirmosios instancijos teismui, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl taikytinos ginčo jurisdikcijos atsižvelgtina į reglamento Briuselis I bis nuostatas.
20. Bendroji jurisdikcijos taisyklė, pagal kurią ieškiniai turi būti reiškiami (bylos keliamos) atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) valstybėje, nustatyta reglamento Briuselis I bis 4 straipsnio 1 dalyje. Tokia nuostata atkartojama ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikoje, pagal kurią numatyta bendros jurisdikcijos priskyrimo sistema yra pagrįsta principu, kad susitariančiojoje valstybėje nuolatinę gyvenamąją vietą turintiems asmenims, kad ir kokia būtų jų pilietybė, byla keliama tos valstybės teismuose (ESTT 2004-06-10 sprendimas Kronhofer, C 168/02).
21. Iš byloje esančių duomenų nenustatyta, kad ieškovui reiškiant ieškinį buvo žinoma atsakovų gyvenamoji vieta Jungtinėje Karalystėje. Ieškinys atsakovui, kurio gyvenamoji vieta nežinoma, gali būti pareiškiamas pagal paskutinę žinomą jo gyvenamąją vietą (CPK 30 straipsnio 1 dalis), o atsakovui, kuris neturi gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, pagal paskutinę žinomą jo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje (CPK 30 straipsnio 2 dalis). Šiuo atveju ieškovas pateiktame ieškinyje nurodė paskutinės žinomos atsakovų gyvenamosios vietos adresą Lietuvoje.
22. Nepaisant to, priėmus ieškinį, byloje iš Gyventojų registro duomenų paaiškėjo, kad abu atsakovai 2015-2016 m. yra deklaravę išvykimą į Jungtinę Karalystę. Atsakovas I. D. pateikė byloje duomenis apie abiejų atsakovų nuolatinę gyvenamąją vietą Jungtinėje Karalystėje, šią aplinkybę patvirtina I. D. išduotos Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės Vidaus reikalų ministerijos Jungtinės Karalystės rezidento kortelės duomenys. Atsižvelgiant į tai, atmestini atskirojo skundo argumentai, kad atsakovai galimai melagingai deklaravo išvykimą iš Lietuvos Respublikos į Jungtinę Karalystę ir kad duomenys apie jų gyvenamąją vietą yra nepagrįsti, kadangi byloje nėra duomenų, paneigiančių minėtus oficialių institucijų įrodymus / duomenis. Todėl atsakovų nuolatine gyvenamąja vieta laikytina Jungtinė Karalystė, adresu (duomenys neskelbtini). Vadinasi, bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus, kad byla neteisminga pagal bendrąją taisyklę Lietuvos Respublikos teismams, ieškinys turėtų būti reiškiamas atsakovų nuolatinės gyvenamosios vietos – Jungtinės Karalystės – teisme. Pažymėtina, kad tik tokiu atveju, kai ieškinio pareiškimo metu byla yra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, šis teismingumas išlieka neatsižvelgiant į tai, kad vėliau sąlygos pasikeičia. Nagrinėjamu atveju teismas, priimdamas bylą nenustatė, kad atsakovai nėra nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, todėl bylos pareiškimo metu byla nebuvo teisminga Lietuvos teismams.
23. Reglamento Briuselis I bis 5 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, kitos valstybės narės teismuose ieškiniai gali būti pareiškiami tik taikant šio skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles.
24. Reglamento Briuselis I bis 7 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas: bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto – vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismuose. Šiuo atveju žala, kurią buvo prašoma priteisti iš atsakovų, atsirado Jungtinėje Karalystėje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad civilinė byla inicijuotina Jungtinės Karalystės teisme. Pagal ESTT praktiką minėta specialiosios jurisdikcijos taisyklė pagrįsta itin glaudžia sąsaja tarp ginčo ir vietos, kurioje įvyko arba gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismų, o tai pateisina jurisdikcijos priskyrimą pastariesiems dėl gero teisingumo administravimo ir veiksmingo proceso organizavimo priežasčių (ESTT 2014-06-05 sprendimas byloje Coty Germany, C-360/12; 2015-09-10 sprendimas byloje Holterman Ferho Exploitatie ir kt., C-47/14). Ši taisyklė grindžiama tuo, kad delikto ir kvazidelikto bylose vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismas įprastai turi geriausias galimybes priimti sprendimą pirmiausia dėl ginčo dalyko artumo ir lengvesnio įrodymų rinkimo (ESTT 2015-05-21 sprendimas byloje CDC Hydrogen Peroxide, C-352/13; 2015-09-10 sprendimas byloje Holterman Ferho Exploitatie ir kt., C-47/14). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui, kad taikyti bendrosios jurisdikcijos taisyklės išimtį šiuo atveju nėra Reglamente nustatytų pagrindų, išskyrus reglamento Briuselis I bis 7 straipsnio 2 punkte numatytąjį, tačiau ginčo žalą sukėlęs įvykis įvyko Jungtinėje Karalystėje, todėl ši aplinkybė tik patvirtina daug glaudesnį ginčo ryšį su Jungtine Karalyste nei Lietuvos Respublika.
25. Ieškovas teisę reikšti reikalavimus Lietuvos Respublikos teismuose taip pat grindė aplinkybe, kad atsakovai Lietuvos Respublikoje turi nekilnojamojo turto. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais teiginiais neturi pagrindo sutikti. Šiuo atveju reglamentas Briuselis I bis tokios jurisdikcijos taikymo sąlygos ar bendrojo jurisdikcijos principo išimties nenumato. Šiuo atveju ESTT yra išaiškinęs, kad specialiosios jurisdikcijos taisyklės aiškintinos siaurai, neleidžiant jų aiškinti plačiau, nei tai aiškiai numatyta (ESTT 2004-06-10 sprendimas Kronhofer, C 168/02). Šiuo atveju aplinkybė, kad Reglamentas numato galimybę ginčus, susijusius su daiktinėmis teisėmis nagrinėti turto buvimo vietos teisme, nereiškia, kad atsakovams turint turto Lietuvos Respublikoje tarp šalių kilus ginčui dėl deliktinės atsakomybės, jis gali būti nagrinėjamas atsakovų turto buvimo vietos valstybėje.
Dėl procesinės bylos baigties
26. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.