Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Almos Urbanavičienės (pranešėja),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo N. A. ir atsakovo UAB „Sitoma“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. vasario 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo N. A. ieškinį atsakovui UAB „Sitoma“ dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovas atsakovo apeliacinį skundą palaikė ir prašė jį tenkinti, ieškovo apeliacinį skundą - atmesti. Teismo posėdyje CPK 314 straipsnio tvarka buvo priimtas ir ištirtas prekės istorijos buhalterinis išrašas (b.l. 98-100).

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama abiejų šalių apeliacinių skundų ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija arba pakeisti.

Byloje nustatyta, kad 2008-06-12 šalys sudarė sutartį Nr. E-830 dėl gaminių, nurodytų sutarties 1 punkte pardavimo ieškovui ir pristatymo (b.l. 6, 7). Šalys sutartyje susitarė, kad sutarties kaina yra 10833,54 Lt. Dalinis išankstinis apmokėjimas 3500 Lt mokamas sutarties pasirašymo dieną, o likusią sumos dalį (7333,54 Lt) ieškovas sumoka per 3 dienas, pristačius prekes į atsakovo sandėlį Vilniuje (sutarties 3 p.). Tačiau galutinę mokėtiną sumą atsakovas patikslina, priklausomai nuo faktiškai gautų grindų kiekio, ir praneša apie patikslinimą ieškovui (sutarties 5.10 p.). Sutarties 4 punktas numatė, kad prekės turėjo būti pristatytos 2008 m. birželio 24-27 dienomis. Prekės turėjo būti pristatytos už papildomą mokestį „iki durų“ arba į UAB „Sitoma“ sandėlį (sutarties 5.7. p.). Ieškovas 2008-06-13 sumokėjo atsakovui 3500 Lt dydžio avansą (b.l. 5). Prekės buvo pristatytos į atsakovo sandėlį 2008-06-25 (b.l. 44-46). Ieškovui nesumokėjus skolos, jam buvo nustatytas 30 dienų terminas skolai apmokėti (b.l. 8). Pirmosios instancijos teismas laikė, jog ieškovas šį raštą gavo 2008-10-10, todėl termino pabaiga laikytina 2008-11-10. Ieškovui 2008-10-13 paprašius patikslinti gautų grindų kiekį (b.l. 13), atsakovas 2009-10-22 nusiuntė pasirašytą sąskaitą-faktūrą, kurioje nurodė gautų grindų kiekį, bei pakartojo nustatyto atsiskaitymo termino pabaigos datą (2008-11-10). Ieškovas 2008-11-22 sumokėjo likusią skolos 7612,31 Lt sumą, (b.l. 17), kurią atsakovas grąžino (b.l. 11, 18). Ieškovas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo nustatyta sutarties nutraukimo data, laiko, jog sutartis buvo nutraukta nesilaikant CK 6.218 straipsnio 1 dalyje numatytos taisyklės ir šalių sutarties sąlygų. Teisėjų kolegija apelianto argumentus atmeta.

CK 6.217 straipsnyje numatyti esminio sutarties pažeidimo pagrindai turi būti nustatomi, atsižvelgiant į individualias sutarties ypatybes, šalių elgesį, tarp šalių susiklosčiusią sutarties vykdymo praktiką. Analizuojant sutarties vienašališko nutraukimo teisėtumą, pirmiausia reikia nustatyti sutartį pažeidžiančius šalies veiksmus ir įvertinti, ar nustatyti veiksmai leidžia kitai šaliai nesitikėti, kad sutartis ateityje nebus tinkamai vykdoma. Tad siekiant įvertinti, ar sutartis yra pažeista iš esmės, nepakanka nustatyti jos pažeidimo faktą, reikia įvertinti ir daugelį kitų veiksnių bei atsižvelgti į CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004-06-29 plenarinės sesijos nutartis civilinėje byloje Nr.3K-P-346/2004; 2002-12-04 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-1618/2002). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad sutartyje nurodytos prekės į atsakovo sandėlį pristatytos 2008-06-25 (prekės istorijos buhalterinis išrašas b.l. 98-100), o ieškovas buvo įsipareigojęs sumokėti už jas atsakovui per tris dienas, prekes pristačius į atsakovo sandėlį Vilniuje (sutarties 3.2 punktas). Ieškovui 2008-10-13 paprašius patikslinti gautų grindų kiekį, atsakovas 2009-10-22 nusiuntė pasirašytą sąskaitą-faktūrą, kurioje nurodytas gautų grindų kiekis, bei pakartota nustatyto atsiskaitymo termino pabaigos data - 2008-11-10 (b.l. 9-14). Ieškovas 2008-11-22 sumokėjo likusią skolos sumą (7612,31 Lt), t.y. pasibaigus atsakovo nustatytam papildomam terminui, todėl atsakovas nurodytą sumą grąžino (b.l. 11, 18). Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad šalys palaikydavo ryšius elektroninio ryšio priemonėmis, laiškus siųsdamos sutartyje nurodytu elektroninio pašto adresu arba paties ieškovo laiške nurodytu kitu adresu (b.l. 43, 55-58). Antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai patvirtina, kad atsakovas 2008-07-09 siuntė ieškovui jo nurodytu elektroninio pašto adresu pranešimą apie tai, kad prekės yra pristatytos, pranešė apie likusios sumos dydį ir pristatytų prekių sąrašą (b.l. 47-48). Liudytojų M. B. ir A. P. parodymai taip pat patvirtina, kad ieškovas buvo informuotas apie gautas prekes ir jų pristatymą į sandėlį (b.l. 73-75). Taigi tarp šalių vyko nenutrūkstamas bendravimas dėl prekių pristatymo, t.y. ieškovas žinojo, jog prekės pristatytos į atsakovo sandėlį, ir jų kainą, dėl ko privalėjo sumokėti likusią sumą per 3 dienas nuo sužinojimo apie pristatytas prekes, tačiau šios prievolės ieškovas laiku neįvykdė. Ieškovui buvo nustatytas papildomas terminas iki 2010-10-01 įvykdyti prievolę, tačiau ir per šį terminą ieškovas už prekes nesumokėjo likusios 7612,31 Lt sumos. Pažymėtina, kad ieškovas nesumokėjo įsiskolinimo ir per nustatytą papildomą terminą iki 2008-11-10 (b.l. 9-11). Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisingą išvadą, jog ieškovas neįrodė, kad geranoriškai rengėsi įvykdyti sutartį, dėjo visas pastangas sutartį įvykdyti laiku ir toks ieškovo elgesys davė pagrindą atsakovui nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, dėl ko toks sutarties pažeidimas laikytinas esminiu, o atsakovo vienašališkas sutarties nutraukimas pagrįstu (CK 6.217 str.). Pažymėtina, kad pats ieškovas patvirtino apie prekių gavimo svarbą šiltuoju metų laiku, todėl, remiantis CK 1.5 straipsnyje numatytais principais, nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovas, žinodamas sutartyje numatytą prekių pristatymo terminą, sumokėjęs avansą, nesidomėjo, ar prekės yra pristatytos, kur pristatytos ir kokia yra galutinė kaina.

Ieškovo argumentas, kad atsakovas nepagrįstai vienašališkai nutraukė sutartį nuo 2008-11-10, kadangi pranešimo apie sutarties nutraukimą papildomas terminas baigėsi 2008-11-12, yra nepagrįstas, kadangi pats ieškovas patvirtino, jog atsakovo 2008-10-07 raštą dėl užsakymo sutarties Nr. E-830 vykdymo gavo 2008-10-10, todėl susidariusio įsiskolinimo sumokėjimo termino pabaiga laikytina 2008-11-10. Be to, konstatavus, jog tarp šalių sudaryta sutartis buvo vienašališkai atsakovo nutraukta teisėtai ir tinkamai, nes ieškovo elgesys davė pagrindą atsakovui nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, tiksli sutarties nutraukimo data nagrinėjamu atveju teisinės reikšmės neturi, kadangi ieškovas savo sutartinių įsipareigojimų nevykdė sutartyje numatytais laikotarpiais.

Atsakovo argumentas, kad teismas netinkamai aiškino sutarties 5.2 punktą ir tuo pažeidė CK 6.193 straipsnį, atmestinas kaip nepagrįstas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs teisės aiškinimo taisyklę, jog, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo, kitas reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-04-02 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-156/2009; 2008-09-23 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-406/2008; 2008-04-01 nutartis civilinėje byloj Nr.3K-3-201/2008 ir kt.). Sutarties 5.2 punktas numato, jog ieškovui atsisakius užsakymo įsigaliojus sutarčiai, išankstinis apmokėjimas ieškovui negrąžinamas dėl netesybų. Tuo tarpu atsakovui vienašališkai nutraukus sutartį po trijų darbo dienų jai įsigaliojus, atsakovas ieškovui grąžina visą sumokėtą išankstinio apmokėjimo įmoką ir sumoka tokio paties dydžio baudą dėl netesybų (sutarties 5.3 p.). Netesybų, kurias įsipareigojo mokėti kaltoji šalis, paskirtis - sankcija už prievolės neįvykdymą arba netinkamą įvykdymą (CK 6.71 str.). Taigi atsakovui pareiga mokėti netesybas pagal sutarties 5.3 punktą atsirastų tik tuo atveju, jei sutartis būtų nutraukta dėl atsakovo kaltės. Byloje nustačius, jog sutartis buvo nutraukta dėl to, jog ieškovo elgesys davė pagrindą atsakovui nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, atsakovo kaltės dėl sutarties nutraukimo nėra ir bauda iš jo nepriteista pagrįstai.

Teisėjų kolegija atmeta atsakovo apeliacinio skundo argumentą, jog dėl ieškovo kaltės jis patyrė žymiai didesnius nuostolius nei sumokėta avanso suma, kadangi nurodytos aplinkybės nėra pagrįstos bylos duomenimis ir įrodymais (CPK 178 str.). Pažymėtina, jog tarp šalių kilo ginčas dėl 2008-06-12 gaminių, nurodytų sutarties 1 punkte pardavimo ieškovui ir pristatymo nevykdymo, tuo tarpu byloje atsakovas nereiškė reikalavimo dėl nuostolių, patirtų nutraukus sutartį, atlyginimo (CK 6.221 str.), todėl atsakovo turėtų ar neturėtų nuostolių klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad, sutarčiai pasibaigus jos nutraukimu ir ieškovui neįgijus sutartyje numatytų prekių (gaminių), atsakovas privalo grąžinti ieškovui jo sumokėtą 3500 Lt avansą (CK 6.245 str., 6.249 str.).

Teismo sprendimas laikomas pagristu, jeigu teismo išvados atitinka nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. CPK 185 straipsnis reikalauja, kad teismas pateikiamą įrodymų vertinimą grįstų savo vidiniu įsitikinimu, visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Šios įrodymų vertinimo taisyklės nustato teismo pareigą teisiškai vertinti bylos aplinkybes remiantis tikrai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, o ne prielaidomis. Tai reiškia, kad vieno ar kito bylai reikšmingo fakto buvimas ar nebuvimas ir teisinis to fakto vertinimas gali būti konstatuojami tada, kai tokioms išvadoms pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas reiškia, kad teismo išvados turi būti grindžiamos tokiais įrodymais, kurie nekelia pagrįstų abejonių savo įrodomąja galia, leistinumu ar sąsajumu. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo N. A. ieškinį iš dalies, analizavo ir vertino į bylą pateiktą šalių susirašinėjimą, šalių siunčiamus raštus dėl sutarties sąlygų vykdymo, ginčijamos sutarties nuostatas, kitus įrodymus, tačiau ieškinį tenkino iš dalies iš esmės dėl to, jog ieškovas neįrodė visų savo reikalavimų pagrįstumo (CPK 178 str.). Apeliantas nenuneigė pirmosios instancijos teismo išvados ir nenurodė teisinių pagrindų panaikinti sprendimą dėl netinkamo įrodymų vertinimo.

Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovo argumentu, jog atsakovo pateikta sąskaita neatitinka LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 6 punkto ir yra netinkamas įrodymas byloje. LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnis numato reikalavimus apskaitos dokumentams apibūdintiems šio įstatymo 2 straipsnyje, tuo tarpu PVM sąskaitų-faktūrų privalomieji rekvizitai nustatyti specialiame LR Pridėtinės vertės įstatymo 80 straipsnyje, kuris atitinkamai nenumato, jog PVM sąskaitoje faktūroje būtini asmenų, išrašiusių PVM sąskaitą faktūrą, vardai, pavardės, parašai. Kadangi šis rašytinis įrodymas (CPK 197 str.) nėra paneigtas nagrinėjamos civilinės bylos duomenimis, todėl yra pakankamai patikimas ir teismas pagrįstai jį vertino.

Ieškovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas byloje apklaustų liudytojų parodymus vertino netinkamai. Tačiau sutikti su tokiais argumentais teisėjų kolegija neturi pakankamo pagrindo, kadangi jie nepagrįsti įrodymais. Liudytojų parodymai yra viena iš įrodinėjimo priemonių, kuria teismas remiasi priimdamas sprendimą (CPK 177 str. 2 d.). Byloje nėra duomenų, apie tai, kad byloje apklausti liudytojai būtų šališki ir suinteresuoti bylos baigtimi, tokių įrodymų apeliantas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Priešingai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apklausti liudytojai tiesiogiai dalyvavo įvykiuose, apie kuriuos davė parodymus, t.y. apie bylai reikšmingas aplinkybes sužinojo betarpiškai, todėl jais netikėti nėra pakankamo pagrindo, juo labiau, kad apklaustų liudytojų parodymai atitiko kitus byloje esančius įrodymus (CPK 185 str.).

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantų argumentus, susijusius su bylinėjimosi išlaidų paskirstymu. Teismo sprendimu ieškinys patenkintas iš dalies (50 procentų), todėl pirmosios instancijos teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas tarp šalių, pagrįstai vadovavosi CPK 93 straipsnio nuostatomis. Ieškovo prašymą priteisti atstovavimo išlaidas teismas atmetė, konstatavęs, jog ieškovas nepateikė įrodymų, kad šias išlaidas realiai patyrė. Tačiau įvertinęs, jog byla nesudėtinga, nedidelės apimties, joje nebuvo keliami nauji teisės taikymo klausimai ir ieškinio suma nedidelė bei 2004-04-02 teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintus rekomenduojamus maksimalius advokato užmokesčio dydžius, atsakovo patirtų bylinėjimosi išlaidų dydį sumažino. Pirmosios instancijos teismas, nepriteisdamas ieškovo naudai atstovavimo išlaidų, nepažeidė CPK 178 straipsnio nuostatų, kadangi ieškovas realiai patirtų atstovavimo išlaidų nepagrindė jokiais įrodymais. Priteisdamas dalį - 800 Lt atstovavimo išlaidų atsakovui teismas taip pat nepažeidė CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatų, vadovavosi LR Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintomis Rekomendacijomis ir jose nustatytais maksimalaus dydžio kriterijais, atsižvelgė į bylos sudėtingumą, įvertino advokato ruoštų procesinių dokumentų kiekį ir apimtį, bylos sudėtingumą ir jos apimtį, keliamus teisės klausimus bei ieškinio sumą, vadovavosi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Pažymėtina, jog proceso įstatymas nenumato minimalaus atstovavimo išlaidų dydžio, tačiau apriboja maksimalų jų dydį (CPK 98 str. 2 d.).

Kiti ieškovo ir atsakovo apeliacinių skundų argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat nesudaro pagrindo skundžiamam teismo sprendimui panaikinti.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybių, kurios būtų pagrindu panaikinti iš esmės pagrįstą ir teisingą pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliantai nenurodė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė, todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas galioti iš esmės nepakeistas.

Sutinkamai su CPK 93 ir 98 straipsnių nuostatomis, atmetus abiejų šalių apeliacinius skundus, teisėjų kolegija atsakovo turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinėje instancijoje nepriteisia, tačiau iš abiejų šalių lygiomis dalimis valstybei priteisia 7,15 (po 3,57) Lt pašto išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo N. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir atsakovo UAB “Sitoma” (įmonės kodas 123291726) valstybei po 3 (tris) litus 57 centus iš kiekvieno pašto išlaidų (įmokos kodas 5660).