Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų laikymo sąlygų Ligoninėje, kai buvo joje gydomas, atskirais laikotarpiais nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 1 d., atlyginimo.

Atsakovas prašo teismą pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 str. 5 d.).

Pareiškėjas Ž. Š. prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš galimai netinkamų kalinimo sąlygų atskirais laikotarpiais nuo 2013 m. sausio 1 d. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę žinoti apie savo teisių pažeidimą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat atvykimo į Ligoninę pradžios, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų į atsakovą arba teismą. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją. Į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2017 m. birželio 21 d. (skundą išsiuntė paštu; b. l. 6), t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo sužinojimo apie galimai pažeidžiamas jo teises dienos. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, sutiko, kad ginčui būtų taikoma atsakovo prašoma senatis, todėl remiantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgiant į teismų praktiką, nagrinėjamu atveju, atsakovo prašymas dėl ieškinio senaties termino taikymo tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.). Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpius nuo 2013 m. rugsėjo 11 d. iki 2013 m. rugsėjo 13 d. ir nuo 2013 m. spalio 2 d. iki 2013 m. spalio 9 d. atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).

Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo laikymo Ligoninėje sąlygos atskirais laikotarpiais nuo 2014 m. birželio 21 d. iki 2016 m. sausio 1 d.

Pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).

Skundą pareiškėjas grindžia ploto trūkumu palatose, kamerose-palatose ir dėl to kilusiais neigiamais išgyvenimais.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų LR teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.4 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014-07-22 nutarimu Nr. 740, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Kadangi atsakovas ginčui aktualiais laikotarpiais kamerose kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičiaus nepateikė, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas kameros plotą dalijant iš joje esančių miegamų vietų skaičiaus.

Atsakovo į bylą pateiktais duomenimis (b. l. 20, 21, 22) nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiais:

nuo 2014 m. liepos 23 d. iki 2014 m. rugpjūčio 8 d. (16 dienų) buvo laikomas Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 1, kurios plotas 22,84 kv. m., yra įrengtos 7 miegamos vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,26 kv. m.; Chirurginio skyriaus palatoje Nr. 3, kuriuos plotas 28,49 kv. m., yra įrengtos 6 miegamos vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,75 kv. m. ploto;

nuo 2014 m. rugsėjo 5 d. iki 2014 m. rugsėjo 10 d. (6 dienos) buvo laikomas Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 3, kuriuos plotas 19,80 kv. m., yra įrengtos 6 miegamos vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,30 kv. m. ploto;

nuo 2015 m. lapkričio 18 d. iki 2015 m. lapkričio 25 d. (8 dienos) buvo laikomas Bendrojo skyriaus kameroje-palatoje Nr. 17, kuriuos plotas 7,33 kv. m., yra įrengtos 4 miegamos vietos, todėl vienam asmeniui teko 1,83 kv. m. ploto.

Ginčo dėl palatų, kamerų-palatų, jų plotų byloje nėra, tačiau pareiškėjas skunde nurodė, kad palatose, kamerose-palatose buvo nuo 8 iki 10 asmenų. Kuriose konkrečiose palatose, kamerose-palatose, kokiu konkrečiu laikotarpiu, kiek konkrečiai asmenų buvo pareiškėjas nenurodė. Pastebėtina, kad Bendrojo skyriaus kameros-palatos plotui esant 7,33 kv. m., 10 gulimų vietų (5 dviaukščių lovų) įrengti nebūtų įmanoma. Pareiškėjas skunde nurodęs, kad Ligoninėje buvo laikomas apie 100 dienų, teismo posėdyje patikslino, jog 28 dienas. Taigi, pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra nenuoseklios, abstrakčios, todėl laikytinos nepatikimomis. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovo nurodytomis aplinkybėmis dėl vienoje palatoje, kameroje-palatoje laikytų asmenų skaičiaus, kurias patvirtina oficialūs dokumentai (Ūkio skyriaus komendanto pasirašytos pažymos, b. l. 20, 21, 22) ir fotonuotraukos (b. l. 23, 24). Tačiau, iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad visais nurodytais pareiškėjo gydymo laikotarpiais, t. y. 30 dienų, jam nebuvo skiriama pakankamai palatos, kameros-palatos ploto, todėl konstatuotinas vienam asmeniui turėjusio tekti nacionalinės teisės aktuose nustatytos ploto normos pažeidimas (Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.4 p.). Iš jų Bendrojo skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 17, neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto (atsakovo teigimu 1,42 kv. m.), 8 paras pareiškėjui teko tik 1,48 kv. m. ploto, todėl yra pagrindas konstatuoti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Argumentas, kad Ligoninė negali daryti įtakos atvykstančių gydytis suimtųjų ir nuteistų asmenų skaičiui, nagrinėjamo ginčo atveju neturi teisinės reikšmės, nes viešoji atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį atsiranda ir tais atvejais, kai viešojo administravimo subjekto padaryti teisės aktų pažeidimai buvo nulemti objektyvių sąlygų – nepakako patalpų, trūko lėšų ir pan. Aplinkybė, kad Ligoninės administracija neturėjo galimybių gydyti pareiškėją tokiomis sąlygomis, kad jam tektų ne mažiau kaip 5,1 kv. m ploto, neatleidžia valstybės nuo deliktinės atsakomybės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, kad sanitarinis mazgas Bendrojo skyriaus palatoje Nr. 17 nebuvo atskirtas nuo patalpos. Atsakovas nurodė, kad sanitarinio mazgo vietos buvo atskirtos 1,5 m. aukščio pertvara.

Lietuvos higienos normos HN 47:2011 „Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 (toliau – ir Higienos norma HN 47:2011), 32 punkte įtvirtinta, kad asmens sveikatos priežiūros įstaigos skyriuose, kuriuose įrengtos palatos, tualetas pacientams turi būti įrengiamas prie palatų, 1 tualetas turi būti skirtas ne daugiau kaip 2 palatoms arba skyriuje įrengiami atskiri tualetai vyrams ir moterims. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Iš atsakovo į bylą pateiktos Bendrojo skyriaus palatos-kameros Nr. 17 fotonuotraukos (b. l. 24) negalima daryti išvados, kad sanitarinio mazgo atitvarai atitinka teisės aktų reikalavimus, tačiau akivaizdu, kad sanitarinis mazgas įrengtas prie įėjimo, nėra uždaras, todėl patvirtina pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad pareigūnams stebint kameros aplinką, atidarant duris atviras sanitarinis mazgas yra akivaizdžiai matomas. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tualeto įrengimu turi būti sudarytos sąlygos asmens privatumui, kad ši vieta visada nebūtų matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. LVAT praktikoje taip pat ne kartą akcentuota, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais, o reikalavimų, susijusių su sanitariniais įrenginiais, nesilaikymas gali būti vienas iš veiksnių, nulemiančių Konvencijos 3 straipsnio, draudžiančio asmenį laikyti žeminančiomis žmogaus orumą sąlygomis, pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nustatęs, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau pertvara neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis dėlto galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių (žr., pvz., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją; 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją). Valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padaryta neteisėta veika CK 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nagrinėjamu atveju atsakovas nepaneigė, kad sanitarinių mazgų įrengimas kameroje-palatoje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, buvo pakankamas asmens privatumo sanitariniame mazge užtikrinimui, nors jam teko pareiga paneigti pareiškėjo skundo teiginius (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas; žr., pvz., LVAT 2005 m. kovo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-203/2005, 2007 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-301/2007), todėl darytina išvada, kad pareiškėjas sanitariniame mazge galėjo būti matomas kitų kartu laikomų asmenų (kameroje yra dviejų aukštų lovos) bei Ligoninės personalo, dėl to pareiškėjo nurodytos aplinkybės vertintinos kaip pareiškėjo teisės naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais pažeidimu.

Pareiškėjas išreiškė nuomonę, kad šilto vandens suteikimas 15-a minučių ir tik vieną kartą per savaitę, pasinaudojant dušu, yra antisanitarinių sąlygų įrodymas, nes Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių 19.4 punktas nustato, jog atitinkamų vonios ir dušo įrengimų skaičius turi būti pakankamas, kad kalinys galėtų maudytis klimatą atitinkančioje temperatūroje, jei galima, kiekvieną dieną, bet ne rečiau kaip du kartus per savaitę ar dažniau, jei to reikia higienai palaikyti. Taip pat nurodo, kad buvo netinkamai įrengtas klozetas (skylė grindyse).

Pagal, LR sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015 m. spalio 31 d.; toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 68 punktą, ir LR sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.; toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 44 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad jam buvo sudaryta galimybė praustis duše vieną kartą per savaitę, todėl teismas neturi pagrindo Higienos normos HN 76:2010 68 punkto ar Higienos normos HN 134:2015 44 punkto pažeidimo konstatavimui, nes tokia teisė nėra suteikiama rečiau nei nurodoma minėtose teisės normose. Iš EŽTT praktikos matyti, kad kai kuriais atvejais pareiškėjo kalinimo sąlygas pablogina ir ta aplinkybė, jog jis negalėjo naudotis dušu pakankamai dažnai (žr. 2012 m. liepos 10 d. sprendimą EŽTT V. prieš Rumuniją, 2012 m. kovo 13 d. sprendimą O. prieš Rumuniją). Tačiau 2001 m. EŽTT V. byloje yra pažymėjęs, kad pareiškėjo negalėjimas dušu naudotis neribotai, nepablogino jo teisės palaikyti asmeninę higieną taip, kad būtų pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (žr. 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą). Teismas vertina, kad pareiškėjui suteikiant vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, nacionaliniai teisės aktai pažeisti nebuvo. Galiojančiuose teisės aktuose taip pat nėra nustatyti konkretūs reikalavimai Ligoninėje įrengiamų tualetų konstrukcijai, nėra nustatyta, kad unitazas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad grindyse įmontuotu unitazu jis negalėjo naudotis, kad raštu kreipėsi į atsakovą dėl negalėjimo tokiu sanitariniu mazgu naudotis ar dėl to, jog trūko laiko praustis duše, todėl nėra pagrindo išvadai, kad jo teisė palaikyti asmeninę higieną ar naudotis sanitariniais įrenginiais galėjo būti pabloginta taip, kad būtų pažeisti galiojantys teisės aktai ir pareiškėjo skundo argumentai dėl neįrengto sėdimo tualeto (unitazai sumontuoti grindyse) ar suteikimo galimybės vieną kartą per savaitę praustis duše atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde žalą kildina iš to, kad asmenys sergantys tuberkulioze buvo laikomi kartu su asmenimis šia liga nesirgusiais, kad nuteistiesiems skiriamos dviaukštės lovos, į kurias neįmanoma užlipti, kad gyvenamojoje aplinkoje buvo uždraustos medžiagos – asbesto.

Specialiuosius tuberkuliozės kontrolės reikalavimus asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, kuriose tiriami ir gydomi pacientai, sergantys tuberkulioze ir išskiriantys tuberkuliozės mikobakterijas, reglamentuoja Sveikatos apsaugos ministro 2000 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 407 patvirtintas Epidemiologinio režimo asmens sveikatos priežiūros įstaigose, teikiant medicinos pagalbą sergantiems tuberkulioze ir išskiriantiems tuberkuliozės mikobakterijas asmenims, tvarkos aprašas. Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartimi pareiškėjui buvo suteikta teisė patikslinti aplinkybes, ar jis buvo laikomas kartu su sergančiais tuberkulioze, kokiu konkrečiu laikotarpiu ir kokioje konkrečioje palatoje, ar jam buvo paskirta lova antrame aukšte. Minėtų aplinkybių šalindamas skundo trūkumus ir teismo posėdžio metu pareiškėjas nepatikslino, jų nedetalizavo taip, kad būtų galima įvertinti ar konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus. Asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant, apdorojant, kai aplinkoje pasklinda smulkios, akimi nematomos skaidulos. Pareiškėjas nenurodė ir teismas byloje nenustatė, kad Ligoninėje būtų vykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių, pareiškėjas neindividualizavo ir nepagrindė dėl nurodytų aplinkybių jam atsiradusių pasekmių, todėl nėra pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui ir jo deliktinei atsakomybei kilti.

Pareiškėjas nurodė, kad palatose, kameroje-palatoje trūko inventoriaus, nebuvo įrengta lentynų indams laikyti, kamerose-palatose nebuvo šilto vandens.

Higienos normos HN 47:2011 21 punkte reglamentuojama, kad palatoje kiekvienam pacientui turi būti spintelė paciento asmeniniams daiktams laikyti bei spinta (ar atskira spintos dalis) arba kabykla viršutiniams drabužiams kabinti. Teisės aktai nenumato, jog palatose turi būti lentynos indams laikyti ar reikalavimo tiekti šiltą vandenį į palatas. Pareiškėjas turėjo galimybę teisės aktų nustatyta tvarka pasinaudoti šiltu vandeniu duše, ginčo byloje dėl galimybės pasinaudoti dušu byloje nėra, todėl nėra pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui.

Pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl netinkamo patalpų vėdinimo, oro drėgmės, dulkių, oro trūkumo, nepakankamo apšvietimo, tvyrojusios smarvės, šalčio žiemos metu, patalpų lubų ir sienų pasidengimo pelėsiais, grybeliais, graužikų buvimo paneigia atsakovo pateiktas Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. rugpjūčio 4 d. patikrinimo aktas (b. l. 17-19), kuriame, be kita ko, nurodoma, kad kamerose-palatose yra langai, patalpos vėdinamos natūraliai per langus, išmatuota dirbtinė dieninė apšvieta atitiko Higienos normos HN 47:2011 reikalavimus, oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, oro judėjimo greitis atitiko Lietuvos higienos normoje HN 42:2009 „Gyvenamųjų ir visuomeninių pastatų patalpų mikroklimatas“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1081, reglamentuojamas vertes, tarakonų, graužikų buvimo požymių vizualiai nenustatyta, dezinsekcijos, deratizacijos darbai atliekami pagal sutartį sudarytą su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, registruojami įstaigoje nustatyta tvarka specialiame žurnale, nurodoma darbų atlikimo data, vieta, atsakingo darbuotojo parašas, pelėsio požymių vizualiai nenustatyta. Pastebėtina, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Ligoninėje buvo liepos-rugpjūčio, rugsėjo, lapkričio mėnesiais, žiemos metu jam Ligoninėje neteko būti, todėl argumentas dėl šalčio žiemos metu vertintinas kritiškai. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovo pateiktais oficialiais dokumentais, pareiškėjo nurodytas aplinkybes, buvusias ginčui aktualiu laikotarpiu šiuo metu patikrinti neįmanoma, nes pareiškėjas dėl jų į atsakovą nei aplinkybių buvimo metu (gydantis Ligoninėje), nei iš karto grįžęs į pataisos įstaigą (paskutinį kartą iš Ligoninės išvyko 2015 m. lapkričio 25 d.), nesikreipė. Todėl nėra pagrindo pripažinti, kad atsakovas pažeidė pareiškėjo teises minėtomis, pareiškėjo nurodytomis, aplinkybėmis.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Išdėstytos faktinės aplinkybės bei jų teisinis vertinimas rodo, jog atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl privalomo vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto, buvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, todėl pareiškėjas galėjo patirti neigiamus išgyvenimus, kurių nebūtų patyręs, jei būtų laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Teismui nekyla abejonių, kad pareiškėjui buvo padaryta žala. Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, kalinimo sąlygų netinkamumas pripažįstamas neturtine žala nepriklausomai nuo to, ar medicininiuose dokumentuose yra užfiksuotos pasekmės. Atsižvelgiant į pažeidžiamos vertybės pobūdį, Ž. Š. subjektinės teisės – būti gydomam tinkamomis sąlygomis pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę (ploto pažeidimą patyrė 30 dienų, iš jų 8 paras pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas dėl ploto normos ir privatumo sanitariniame mazge), nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų kreipęsis į Ligoninės administraciją, kad jo sveikatos būklė būtų pablogėjusi dėl gyvenimo Ligoninėje sąlygų, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas Ligoninėje nebuvo nuolat (buvo tris kartus, nuo 6 iki 16 dienų trunkančiais epizodais), darytina išvada, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis vertintinas 360,00 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo Ž. Š. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti Ž. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 360,00 Eur (trys šimtai šešiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba pateikiant jį per Kauno apygardos administracinį teismą.