Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Pranešėja Virginija Švedienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-145-256/2014

Teisėja Aiva Survilienė Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00052-2011-5 Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.10.3.; 1.2.10.4.; 2.4.; 2.4.5.; 2.4.7.

2014 m. kovo 13 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Švedienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos BK 167 str. 1 d., 168 str. 1 d. nepadarius veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. buvo kaltinamas tuo, kad neteisėtai rinko informaciją apie asmens gyvenimą:

2009 m. rugsėjo mėnesį, nenustatytu laiku, bute, esančiame S.Nėries g. 99-96, Vilniuje, neteisėtai skaitė ir nufotografavo L. K. mobiliojo ryšio telefono, kurio abonento Nr. (duomenys neskelbtini), SIM kortelėje esančias trumpąsias žinutes;

tęsdamas nusikalstamą veiką, 2009-09-16 neteisėtai iš UAB „Tele 2“ gavo L. K. telefono Nr. (duomenys neskelbtini) detalias skambučių ir trumpųjų žinučių išklotines;

tęsdamas nusikalstamą veiką, 2009 m. rudenį, nenustatytu laiku, Vilniaus mieste neteisėtai, ne mažiau kaip keletą kartų, sekė automobiliu L. K.;

tęsdamas nusikalstamą veiką, 2009 m. rudenį, nenustatytu laiku, neteisėtai slapta įrašinėjo L. K. asmeninius pokalbius;

tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011 m. sausio mėnesį, nenustatytu laiku, neteisėtai, prie Ateities g. 86 E pastato, Vilniuje, fotografavo L. K..

V. K. buvo kaltinamas ir tuo, kad neteisėtai panaudojo informaciją apie privatų asmens gyvenimą, t.y. 2009-12-23, Laisvės pr. 79a,Vilniuje, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl santuokos nutraukimo be L. K. sutikimo pateikė ir taip neteisėtai panaudojo informaciją, surinktą darant BK 167str. 1d. numatytą veiką, apie L. K. privatų gyvenimą.

Skundžiamu nuosprendžiu V. K. pagal BK 167 str. 1 d., 168 str. 1 d. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių.

Apeliaciniu skundu prokuratūra prašo nuosprendį panaikinti, V. K. nuteisti pagal BK 167 str. 1 d. 10 MGL (1300 Lt) dydžio bauda, pagal BK 168 str. 1 d. - 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda, bausmes subendrinti BK 63 str. tvarka ir galutinę nustatyti 20 MGL (2600 Lt) dydžio baudą. Nurodo, kad teismas netinkamai įvertino surinktus įrodymus, nors ir konstatavo, kad V. K. įrašė pokalbius ir tikrino L. K. asmeninius daiktus namuose, išreikalavo pastarosios telefono skambučių ir žinučių detaliąją išklotinę, šiuos veiksmus atliko kilus įtarimui dėl neištikimybės, siekdamas užfiksuoti netinkamą sutuoktinės elgesį šeimoje, surinktą informaciją panaudojo norėdamas įrodyti sutuoktinės kaltę santuokos nutraukimo byloje. Piktnaudžiavimas procesinėmis prievartos priemonėmis, jų taikymas kitokiais tikslais negu nustatyta BPK, negalimas. Šiuo atveju jokios pagal Lietuvos Respublikos įstatymus numatytos ir galimos prievartos priemonės L. K. atžvilgiu nebuvo taikomos, V. K. įrodymus civilinėje byloje rinko savo iniciatyva, neteisėtai, t.y. pažeisdamas įstatymų reikalavimus. Jis ne tik neteisėtai skaitė ir nufotografavo L. K. mobiliojo ryšio telefono SIM kortelėje esančias trumpąsias žinutes, bet ir neteisėtai iš UAB ,,Tele 2“ gavo jos telefono detalias skambučių ir trumpųjų žinučių išklotines bei neteisėtai slapta įrašinėjo L. K. asmeninius pokalbius. V. K. parodymai, kad jis asmeninių pokalbių slapta neįrašinėjo, o kompaktą su įrašytais pokalbiais rado pašto dėžutėje, vertintini kaip gynybinė pozicija bei siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nors teismas konstatavo, kad V. K. versija dėl garso įrašų radimo pašto dėžutėje nepaneigta, tačiau nepasisakė dėl šios informacijos neteisėto panaudojimo - pateikimo teismui civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo. Išnagrinėjus bylą nustatyta, kad V. K. fotografavo L. K. ne Ateities g., o Didlaukio g., prie Valstybinės teismo medicinos tarnybos pastato. V. K. pripažino fotografavimo faktą, todėl ši aplinkybė turėtų būti iš kaltinimo ne šalintina, o taisytina. Tai leidžia daryti išvadą, kad V. K. kaltė yra visiškai įrodyta ir jo atžvilgiu turi būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Įvertinus V. K. asmenybę, nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį ir pobūdį, kaltės formą ir rūšį, atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, kitas BK 54 str. numatytas aplinkybes, jam skirtinos baudos.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 167 str. 1 d. atsako tas, kas neteisėtai rinko informaciją apie privatų asmens gyvenimą. Pagal BK 168 str. 1 d. atsako tas, kas be asmens sutikimo viešai paskelbė, pasinaudojo ar kitų asmenų labui panaudojo informaciją apie kito žmogaus privatų gyvenimą, jeigu tą informaciją jis sužinojo dėl savo tarnybos ar profesijos arba atlikdamas laikiną užduotį, arba ją surinko darydamas BK 165–167 straipsniuose numatytą veiką.

Byloje nustatyta, kad V. K. 2009 m. rugsėjo mėnesį skaitė ir nufotografavo L. K. mobiliojo ryšio telefono SIM kortelėje esančias trumpąsias žinutes, iš UAB „Tele 2“ gavo pastarosios telefono Nr. (duomenys neskelbtini) detalias skambučių ir trumpųjų žinučių išklotines, įrašė jos pokalbius, ir surinktą informaciją pateikė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismui civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl santuokos nutraukimo.

V. K. parodė, kad 2009 metais kilus įtarimui, kad L. K. yra jam neištikima, patikrino jos telefoną, kuriame rado meilužio nuotrauką ir meilės turinio žinutes, o rankinėje rado meilės raštelį. Toks tikrinimas nėra nusikaltimas, kadangi L. K. taip pat tikrindavo jo daiktus, toks elgesys jų šeimoje buvo įprastas. Nusprendęs išsituokti L. K. telefoną nunešė antstoliui, kad šis užfiksuotų sutuoktinės neištikimybės faktą. Tuo pačiu tikslu paskambino į UAB „Tele 2“ ir paprašė atsiųsti sutuoktinės telefono detalias žinučių ir skambučių išklotines. Iš gautų išklotinių nustatė, kad L. K. nuolat bendrauja su A. B.. L. K. pokalbius su meilužiu įrašė atsitiktinai, nes pastaroji jam grasino, todėl savo saugumui namuose palikdavo įjungtą ausinuką. Kitų L. K. pokalbių neįrašinėjo, o rado pašto dėžutėje. Vieną kartą nufotografavo L. K. naudojamą automobilį, nes pamatė, kad pastaroji savo reikmėms naudoja tarnybinį policijos automobilį. Vykstant skyrybų procesui visus surinktus duomenis pateikė teismui, siekdamas įrodyti sutuoktinės neištikimybę (t. 2 b. l. 26-28, 117-118). Šias aplinkybes dalinai patvirtina ir L. K. parodymai (t. 1 b. l. 21-28, t. 2 b. l. 112-113), liudytojų A. K., A. K., D. S., V. Č., R. S., L. Z., A. B. parodymai (t. 1 b. l. 112, 115, 109-110, 121-122, 126, 116, 163-164, t. 2 b. l. 113-117), bylos medžiaga.

Apeliacinio skundo argumentas, kad V. K. įrodymus civilinėje byloje rinko pažeisdamas įstatymų reikalavimus, yra nepagrįstas.

Asmens privataus gyvenimo neliečiamumo principas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str., kuriame numatyta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir CK 2.23 str., kuriame numatyta, kad fizinio asmens privatus gyvenimas neliečiamas. Informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama tik jo sutikimu. Privataus gyvenimo pažeidimu laikomas neteisėtas įėjimas į asmens gyvenamąsias ir kitokias patalpas, neteisėtas asmens stebėjimas, neteisėtas asmens ar jo turto apieškojimas, asmens telefoninių pokalbių, susirašinėjimo ar kitokios korespondencijos bei asmeninių užrašų ir informacijos konfidencialumo pažeidimas, duomenų apie asmens sveikatos būklę paskelbimas pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką bei kitokie neteisėti veiksmai. Draudžiama rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą pažeidžiant įstatymus.

Asmens privataus gyvenimo apsaugos nuo kito privataus asmens kišimosi apimtis priklauso, be kita ko, nuo šių asmenų tarpusavio santykių pobūdžio, kuris lemia privatumo ribas vienas kito atžvilgiu. Šeimos santykių teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikoje grindžiamas, be kita ko, santuokos savanoriškumo ir sutuoktinių lygiateisiškumo principais (CK 3.3 str. 1 d.). Įgyvendindami šeimos teises ir vykdydami šeimos pareigas, asmenys privalo laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles, geros moralės principus ir veikti sąžiningai (CK 3.5 str. 2 d.). Draudžiama piktnaudžiauti šeimos teisėmis, t.y. įgyvendinti jas tokiu būdu ir priemonėmis, kurios pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims (CK 3.5 str. 3 d.). Sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti, taip pat vienas kitą remti moraliai bei materialiai (CK 3.27 str. 1 d.). Teismas ir kitos institucijos turi siekti, kad šalys išspręstų ginčą taikiai – tarpusavio susitarimu, ir visokeriopai padėti šalims tokį susitarimą pasiekti (CK 3.5 str. 4 d.). Aiškinant šias nuostatas kartu su pirmiau išdėstytu konstituciniu privataus gyvenimo neliečiamumo principu darytina išvada, kad santuokos sudarymas ir asmenų kaip sutuoktinių statusas nepaneigia jų privatumo vienas kito atžvilgiu, taigi jie privalo jį gerbti ir nepažeisti, o pažeidimo atveju valstybei atsiranda pareiga apginti pažeistą teisę. Kita vertus, nustatant, ar sutuoktinio teisė į privataus gyvenimo gerbimą buvo apribota ir pažeista dėl kito sutuoktinio elgesio, būtina atsižvelgti į sutuoktinių tarpusavio privatumo ypatumus (kasacinė nutartis 2K-198/2013).

Nagrinėjant šeimos bylas, kuriose kilęs ginčas dėl sutuoktinių kaltės nutraukiant santuoką, įrodinėjimo dalykas yra susijęs su duomenimis ir faktais apie šalių šeimos gyvenimą, jų elgesį šeimoje (santuokoje) bei sutuoktinio pareigų pažeidimą, ir apima žmogaus teisę į privatumą. Tokiose bylose, siekiant apsaugoti teisę į privatumą, įstatymas netgi įtvirtina teismo posėdžių viešumo principo išimtį (CPK 9 str. 1 d., 379 str.), taip iš esmės deklaruojant, kad teisė į privatumą nėra absoliuti ir kad jose proceso dalyviai, įrodinėdami savo reikalavimus bei atsikirtimus, gali remtis atitinkamais duomenimis apie privatų žmogaus gyvenimą. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d. nutarime konstatuota, kad privataus gyvenimo teisinė samprata siejama su asmens būsena, kai asmuo gali tikėtis privatumo, su jo teisėtais privataus gyvenimo lūkesčiais; žmogaus privataus gyvenimo apsaugos ribos baigiasi tada, kai jis savo veiksmais nusikalstamai ar kitaip neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. 3K-3-1406/2002 išaiškino, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str. nuostatos, jog niekas nepatirtų neteisėto ir savavališko kišimosi į asmens asmeninį gyvenimą nereikėtų suprasti kaip absoliutaus draudimo kai kuriais atvejais riboti asmens privataus gyvenimo neliečiamumą; ar konkrečiu atveju privataus gyvenimo neliečiamumas bus ribojamas, nulemia šios asmeninės neturtinės vertybės esmė ir jos suderinamumas su kitų asmenų teisėmis ir teisėtais interesais; asmens tikėjimasis „būti paliktam vienam“ šiuo atveju priklauso nuo paties asmens siekimo, kad tai, kas susiję asmeniškai su juo, nebūtų prieinama kitiems asmenims, kai jis turi kontaktų su kitu asmeniu. Vertinant, ar atsakovo pateikti įrodymai yra padaryti pažeidžiant (nepažeidžiant) įstatymų reikalavimus ir ar jie pagal CPK 177 str. nuostatas pripažintini leistinais įrodymais sprendžia teismas (kasacinė nutartis 3K-3-269/2012).

Iš bylos medžiagos matyti, kad V. K. ir L. K. 2009 m. rugsėjo mėnesį savanoriškai gyveno santuokoje, viename bute, vedė bendrą ūkį, buvo lygiateisiai sutuoktiniai. Nagrinėjamoje byloje šiuo aspektu svarbu tai, kad pagal nustatytas aplinkybes L. K. neišsakė sutuoktiniui savo nuomonės dėl galimai buvusių santuokinio gyvenimo problemų, noro pagyventi atskirai ir panašiai, taip siekdama nustatyti savo privatumo ribas bei deklaruoti siekį sąlyginai „būti paliktai vienai“ privatumo neliečiamumo principo prasme. Priešingai, siekdama sudaryti iliuziją, kad sutuoktinių santykiai yra geri, ji slėpė savo intymius santykius su A. B..

Tuo metu V. K. kilo įtarimas, kad L. K. gali būti neištikima, nes ji nuolat su savimi turėjo mobilaus ryšio telefoną ir jis pagalvojo, jog pastaroji su kažkuo susirašinėja. Tada jis patikrino L. K. mobiliojo ryšio telefoną, kuriame rado meilės turinio SMS žinutes ir A. B. nuotrauką (t. 2 b. l. 27). Po to V. K. įrašė sutuoktinės pokalbius, nufotografavo telefone esančias SMS žinutes, išreikalavo telefono skambučių ir žinučių detaliąsias išklotines. Šiuos veiksmus atliko per trumpą laikotarpį, siekdamas užfiksuoti netinkamą sutuoktinės elgesį šeimoje, surinktą informaciją panaudojo norėdamas įrodyti sutuoktinės kaltę santuokos nutraukimo byloje. Tai buvo daroma siekiant teisėto tikslo, kuris pateisina įstatymuose garantuojamos asmens teisės į privataus gyvenimo gerbimą apribojimą. Informacija apie L. K. rinkta ne asmens terorizavimo, manipuliavimo ar kitame neteisėtame kontekste, o vadovaujantis teisės ir moralės požiūriu priimtinu sutuoktinių teisių ir pareigų supratimu. V. K. savo veiksmus grindė tik su įrodymų dėl sutuoktinės neištikimybės skyrybų bylai rinkimu, tuo siekė įgyvendinti savo procesines teises santuokos nutraukimo byloje. Šioje situacijoje L. K. objektyviai negalėjo duoti sutikimo tokio pobūdžio informacijos rinkimui, todėl pokalbių įrašymas, SMS žinučių skaitymas ir fotografavimas, telefono skambučių ir žinučių detaliųjų išklotinių išreikalavimas šiuo atveju yra teisėtas informacijos apie asmens privatų gyvenimą rinkimas (BK 167 str. 1 d.) ir šios informacijos panaudojimas civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo (BK 168 str. 1 d.).

CPK 177 str. 3 d. nustato, kad įrodinėjimo priemonėmis taip pat gali būti nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų. Siekiant garantuoti Konstitucijoje ir kituose įstatymuose įtvirtintų asmenų neturtinių teisių ir vertybių apsaugą teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad garso ir vaizdo įrašai yra leistina įrodinėjimo priemonė byloje, jeigu jie yra būtini siekiant apginti asmens pažeistas teises ir jeigu jais remiantis būtina įrodyti byloje reikšmingas aplinkybes (Nr. 3K-3-302/2005). Iš Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-01-27 sprendimo matyti, kad V. K. ir L. K. santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nes V. K. šeimoje elgėsi despotiškai, o L. K. buvo neištikima sutuoktiniui su A. B.. Neištikimybės faktas įrodytas antstolio D. S. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, trumpojo pranešimo turiniu, telefono atmintyje išsaugota fotonuotrauka, TELE 2 skambučių išklotinėmis, pokalbių stenogramomis (t. 1 b. l. 93-95). Teismas, nagrinėdamas civilinę bylą dėl santuokos nutraukimo, V. K. pateiktus įrodymus dėl L. K. neištikimybės pripažino teisėtais.

Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog privačių asmenų įrodymų rinkimas negali faktiškai prilygti operatyvinei veiklai, kurios priemones gali naudoti tik valstybės įgalioti asmenys (kasacinė nutartis Nr. 3K-3-136/2004). Nagrinėjamoje byloje V. K. panaudotos informacijos rinkimo priemonės, mastas ir trukmė nėra artimi operatyvinei veiklai, dėl to apeliacinio skundo argumentas, kad V. K. L. K. atžvilgiu neteisėtai naudojo procesines prievartos priemones yra nepagrįstas.

Esant tokioms aplinkybėms V. K. išteisintas pagrįstai.

Pirmosios instancijos teismas ištyrė įrodymus nepažeisdamas įstatymo reikalavimų, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, visos bylos aplinkybės ištirtos išsamiai ir nešališkai, nuosprendis pagrįstas teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, atitinkančiais BPK reikalavimus. Byloje surinktų pakako pagrįstai išvadai, kad V. K. nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo požymių. BPK reikalauja, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 str. 5 d.). Šioje byloje nenustatyta, kad vertinant įrodymus teismas buvo šališkas arba pažeidė BPK normas, taip pat nenustatyta aplinkybių, duodančių pagrindą abejoti teismo išvadomis.

Padarius išvadą, kad V. K. išteisintas pagrįstai ir išnagrinėjus pagrindinius apeliacinio skundo argumentus netikslinga aptarinėti kiekvieną neesminį skundo motyvą, neturintį reikšmės sprendžiant V. K. kaltės ir kitus klausimus.

Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.