Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016-12-21 nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 3 dalyje, ir jai skirta 20 MGL (753,20 Eur, septynių šimtų penkiasdešimt trijų eurų 20 ct) dydžio bauda. Baudą nustatyta sumokėti per 10 (dešimt) mėnesių nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 66 straipsniu, įskaityta į atliktą bausmę R. K. laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2016-04-22, 19.52 val. iki 2016-04-23, 15.45 val. (1 para) ir nustatyta laikyti, kad R. K. yra atlikusi dalį bausmės – t. y. sumokėjusi 2 MGL (75,32 Eur, septyniasdešimt penkių eurų 32 ct) dydžio baudą.

Tenkintas iš dalies nukentėjusiosios M. A. atstovo advokato padėjėjo S. P. 1500 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų eurų) civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priteista 250 Eur (du šimtai penkiasdešimt eurų) iš kaltinamosios R. K. nukentėjusiajai M. A., šias lėšas pavedant tvarkyti įstatyminei atstovei K. M..

Tenkintas (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo už nukentėjusiosios M. A. gydymą (patikrą) ir priteista 44,33 Eur (keturiasdešimt keturi eurai 33 ct) iš kaltinamosios R. K. (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. K. nuteista už tai, kad ji smurtaudama sukėlė fizinį skausmą mažametei M. A., būtent 2016 m. balandžio 22 d., apie 19 val. 30 min., (duomenys neskelbtini) mieste, gyvenamojo buto, adresu (duomenys neskelbtini), kambaryje, tyčia sugriebė už kaklo mažametei nukentėjusiajai M. A., gim. (duomenys neskelbtini), ir parklupdė ją ant grindų, tuo sukeldama nukentėjusiajai M. A. fizinį skausmą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, susipažinusi su nuteistosios R. K. apeliacinio skundo argumentais ir patikrinusi skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo 2016-12-21 nuosprendį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatų, įvertino byloje esančius įrodymus, skundžiamas nuosprendis surašytas laikantis apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų, jame išdėstyti duomenys ištirti teismo posėdyje ir pripažinti įrodymais, nuosprendyje padarytos išvados yra teisiškai motyvuotos ir pagrįstos byloje surinktais įrodymais. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistosios R. K. kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 3 d., įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais, todėl teismas pagrįstai nuteistosios R. K. atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu R. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 3 d. nuteista už tai, kad ji smurtaudama sukėlė fizinį skausmą mažametei M. A.. Nuteistoji R. K. pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, neigia, kad ji padarė nusikalstamą veiką, kurios padarymu ji buvo pripažinta kalta ir nuteista apylinkės teismo nuosprendžiu. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai ištyrė bylos aplinkybes, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis priimtas remiantis bylos baigtimi suinteresuotos liudytojos K. M. nenuoširdžiais ir nenuosekliais parodymais, neatsižvelgus į jos (R. K.) duotus paaiškinimus dėl įvykio aplinkybių, neteisingai įvertinus kitų asmenų duotus parodymus bei tyrimo metu nustatytas aplinkybes. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad byloje yra surinkta patikimų įrodymų, kurių visuma leidžia daryti išvadą, jog R. K. padarė jai inkriminuojamą nusikalstamą veiką, t. y. smurtaudama sukėlė fizinį skausmą mažametei M. A.. Nors nuteistoji R. K. apeliaciniu skundu prašo ją išteisinti, tačiau tai, kad ji padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 str. 3 d., patvirtina: nukentėjusiosios mažametės M. A. ir liudytojo nepilnamečio M. A. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui, nukentėjusiosios mažametės M. A. atstovės pagal įstatymą K. M., liudytojų S. G., E. A., G. S., D. P. parodymai pirmosios instancijos teisme, eksperto J. S. paaiškinimai pirmosios instancijos teisme, taip pat 2016-04-22 Šiaulių apskrities VPK vyriausiojo patrulio E. A. tarnybiniame pranešime dėl sukelto fizinio skausmo mažametei, specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), 2016-04-22 greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje, 2016-04-23 įvykio vietos apžiūros protokole, 2016-12-02 VšĮ Dainų pirminės sveikatos priežiūros centro rašte Nr. (duomenys neskelbtini) esantys duomenys, kurių turinys yra atskleistas skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir teisėjų kolegija, laikydamasi nuostatos dėl apeliacine tvarka priimamo procesinio sprendimo surašymo ekonomiškumo, jų nekartoja. Teisėjų kolegija sprendžia, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą medžiagą, neabejotinai patvirtinančią nuteistosios R. K. kaltę dėl jai inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo.

Apeliaciniu skundu bandoma įtikinti, kad nukentėjusiosios mažametės M. A. atstovės pagal įstatymą K. M. parodymai yra subjektyvūs, nenuoširdūs ir nenuoseklūs. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog nukentėjusiosios mažametės M. A. atstovė pagal įstatymą K. M. galėjo apkalbėti nuteistąją R. K. nepagrįstai apkaltindama ją nusikalstamos veikos padarymu. Maža to, K. M. parodymus patvirtina ir kiti bylos duomenys, tai nukentėjusiosios mažametės M. A. ir liudytojo nepilnamečio M. A. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo teisėjui, liudytojų S. G., E. A., G. S., D. P. parodymai pirmosios instancijos teisme, eksperto J. S. paaiškinimai pirmosios instancijos teisme, jau anksčiau minėta rašytinė bylos medžiaga. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad kiekvienas liudytojas, prieš duodamas parodymus teisme, Lietuvos Respublikos BPK 277 str. nustatyta tvarka yra įspėjamas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą (Lietuvos Respublikos BK 235 str.) ir atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos BPK 163 str. už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus, prisiekia duoti teisingus parodymus. Vadinasi, byloje nenustačius, kad K. M. būtų sulaužiusi priesaiką, vengusi, atsisakiusi duoti arba davusi melagingus parodymus, nėra pagrindo jos parodymų laikyti melagingais ar neatitinkančiais tikrovės. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje taip pat nebuvo nustatyta jokių duomenų, kad nukentėjusioji mažametė M. A., liudytojas nepilnametis M. A., liudytojai S. G., E. A., G. S., D. P. yra suinteresuoti padėti nukentėjusiajai mažametei M. A. ar jos atstovei pagal įstatymą K. M. nepagrįstai apkaltinti R. K., kad duodami parodymus pirmosios instancijos teisme siekė apkalbėti R. K. ir dėl to būtų davę neobjektyvius parodymus. Todėl manyti, kad nukentėjusiosios M. A., liudytojų M. A., S. G., E. A., G. S., D. P. parodymai neatitinka tikrovės ir jais yra iškraipomos tikrosios įvykio aplinkybės, o nuteistosios R. K. parodymai atitinka tikrovę, nėra pagrindo. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiosios M. A., jos atstovės pagal įstatymą K. M., liudytojų M. A., S. G., E. A., G. S., D. P. nurodytos aplinkybės atitinka ir kitus anksčiau išdėstytus rašytinius bylos duomenis. Esant visoms šioms aptartoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo nesiremti minėtais nukentėjusiosios M. A., jos atstovės pagal įstatymą K. M., liudytojų M. A., S. G., E. A., G. S., D. P. parodymais ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais nuteistosios R. K. teiginiais, kad ji nukentėjusiosios M. A. nemušė, jokio smurto jos atžvilgiu nenaudojo ir net neturėjo tokio tikslo, už kaklo negriebė ir nepurtė, per veidą netrenkė, jos specialiai neklupdė, su M. A. ji tik kalbėjo, nebuvo net balso pakėlusi, į kambarį įėjusi M. A. mama ne taip suprato ir pradėjo isteriškai šaukti, to M. A. išsigando ir pradėjo verkti.

Nuteistosios R. K. teigimu, liudytojas policijos pareigūnas E. A. parodė, kad atvykus pagal iškvietimą nuomininkė elgėsi ramiai, o mergaitės mama visą laiką šaukė ant nuomininkės, kad ant mergaitės kūno jis jokių akivaizdžių sužalojimų nematė, kad į šį butą dėl smurto šeimoje yra kviečiamas ne pirmą kartą, su mama nuolatinės problemos, smurtauja mamos sugyventinis, o liudytoja R. M. patvirtino jos (R. K.) parodymus, kad vaikai imdavo jos (R. K.) daiktus ir apie tai ji yra sakiusi K. M., bet R. M. nėra girdėjusi, kad pastaroji būtų ėmusis dėl to kokių nors priemonių ar pati pakalbėjusi apie tai su vaikais. Nuteistoji R. K. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad liudytojas V. K. apklausos metu nurodė, jog K. M. mokykloje sakė, kad jos dukra M. buvo užpulta lauke su kitais vaikais ir kito vaiko mama, apie jokį įvykį namuose ji nesakiusi, pati M. taip pat nieko nesipasakojo, kad jų namuose priimta nuomininkė būtų prieš ją smurtavusi, jokių išorinių požymių, pokyčių nesimatė, jokio elgesio pasikeitimo taip pat nebuvo ir kt. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, šios liudytojų nurodytos aplinkybės nei patvirtina, nei paneigia, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu R. K. smurtaudama sukėlė fizinį skausmą mažametei M. A..

Apeliantės nuomone, tai, kad ji nenaudojo jokio fizinio smurto M. A. atžvilgiu, patvirtino ekspertas J. S. tiek specialisto išvadoje, tiek apklausiamas teisme ir nurodydamas, kad mergaitės apžiūros metu jokių sužalojimų nerasta, sumušimo nėra, kaklo patinimo nėra, objektyvių sužalojimo žymių nėra, taip pat tokių žymių nenustatyta ir kreipimosi į medikus metu. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į šią aplinkybę, jog mergaitės apžiūros metu M. A. kūne sužalojimų nerasta, negalima tvirtinti, jog byloje nagrinėjamo įvykio metu dėl R. K. veiksmų M. A. nepatyrė fizinio skausmo. Fizinio skausmo suvokimas yra subjektyvus ir nėra įtvirtinta jokių medicininių kriterijų fizinio skausmo sukėlimui konstatuoti. Nagrinėjamu atveju smurtavimo faktas, t. y. tai, kad R. K. sugriebė už kaklo mažametei nukentėjusiajai M. A. ir parklupdė ją ant grindų, tuo sukeldama nukentėjusiajai M. A. fizinį skausmą, įrodytas anksčiau minėtais įrodymais.

Remdamasi anksčiau išdėstytų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tai, jog R. K. smurtaudama sukėlė fizinį skausmą mažametei M. A., t. .y kambaryje tyčia sugriebė už kaklo mažametei nukentėjusiajai M. A. ir parklupdė ją ant grindų, tuo sukeldama nukentėjusiajai M. A. fizinį skausmą, – įrodyta. Nuteistoji R. K. betarpiškai realizavo visus jai inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 str. 3 d., požymius, todėl naikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016-12-21 nuosprendį ir ją išteisinti, kaip to apeliaciniu skundu prašo nuteistoji, nėra pagrindo. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajai R. K. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi apeliantė, nesant baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, ir naikinti ar keisti teismo sprendimą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija apeliacinio skundo teiginius, kad R. K. nusikalstamos veikos, dėl kurios yra nuteista, nepadarė, nukentėjusiosios M. A. nemušė, jokio smurto jos atžvilgiu nenaudojo ir net neturėjo tokio tikslo, už kaklo negriebė ir nepurtė, per veidą netrenkė, jos specialiai neklupdė, atmeta kaip paneigtus baudžiamojoje byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visuma ir vertina kaip nuteistosios R. K. gynybinę poziciją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiosios M. A. atstovas advokato padėjėjas S. P. pareiškė byloje civilinį ieškinį, prašydamas priteisti iš R. K. M. A. 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimo (1 t. 166 b. l.). (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa taip pat pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo buvo prašoma priteisti iš R. K. PSDF biudžetui padarytą žalą – 44,33 Eur už M. A. gydymą (1 t. 54-56 b. l.). Iš skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios M. A. atstovo advokato padėjėjo S. P. pareikštą civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir iš R. K. priteisė nukentėjusiajai M. A. 250 Eur neturtinės žalos atlyginimo. (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl žalos PSDF biudžetui atlyginimo už nukentėjusiosios M. A. gydymą (patikrą) tenkintas ir iš R. K. priteista 44,33 Eur (duomenys neskelbtini) teritorinei ligonių kasai. Apeliaciniu skundu nuteistoji R. K. prašo civilinį ieškinį atmesti kaip nepagrįstą, tačiau nenurodo su kuriuo civiliniu ieškiniu ji nesutinka, todėl teisėjų kolegija pasisakys dėl abiejų byloje pareikštų civilinių ieškinių.

Pirmiausia pažymėtina, kad teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d.). Lietuvos Respublikos BPK 109 str. nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie jam sukelia išgyvenimus. Asmeniui nenaudingą poveikį gali daryti fizinis skausmas, kūno sužalojimas, taip pat juos lydintys dvasiniai išgyvenimai asmeniui apmąstant įvykio pasekmes. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais (Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d.). Įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d.). Neturtinės žalos dydį teismas nustato įvertinęs visus byloje esančius teisiškai reikšmingus kriterijus, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką. Deliktinėje atsakomybėje galioja principas, kad, kuo svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama. Asmens sveikata yra viena iš svarbiausių, nesunkiai pažeidžiamų ir ne visada atkuriamų vertybių, todėl turi būti itin saugoma. Nustatant atlygintinos žalos dydį asmens sužalojimo atveju įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, bet ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68/2008). Susiformavusioje teismų praktikoje absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Taigi neturtinės žalos atlyginimo suma nustatoma tik visapusiškai įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą.

Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nukentėjusioji M. A. dėl nusikalstamų R. K. veiksmų patyrė fizinį skausmą, emocinius išgyvenimus, stresą, nepatogumus. Nukentėjusioji M. A. ikiteisminio tyrimo teisėjui nurodė, kad dėl nusikalstamų R. K. veiksmų ji juto skausmą kakle, ji verkė, nes skaudėjo ir labai išsigando, kreipėsi į gydytoją. Nukentėjusiosios mažametės M. A. atstovės pagal įstatymą K. M. teisiamajame posėdyje taip pat nurodė, kad po byloje nagrinėjamo įvykio M. A. skundėsi skausmu, matėsi paraudimai kaklo srityje nugaros pusėje, mergaitė išgyveno stresą, mėnesį gėrė vaistus, lankėsi pas psichologę. Nukentėjusiosios M. A. patirti negatyvūs reiškiniai ir pojūčiai teisėjų kolegijai nekelia abejonių ir atitinka Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 1 d. reglamentuotą neturtinės žalos turinį. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos nuosprendžio, teismas, spręsdamas apie priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į nukentėjusiajai M. A. sukeltas pasekmes, jos patirtus išgyvenimus. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos dydis nukentėjusiajai M. A. nagrinėjamu atveju atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus ir nėra per didelis. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas atlygintinos neturtinės žalos dydį, įsigilino į faktines bylos aplinkybes, įvertino neturtinės žalos atlyginimo klausimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių visumą ir nustatė teisingą neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajai M. A.. Byloje pareikštas (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys už nukentėjusiajai M. A. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas yra pagrįstas skaičiuote už suteiktas gydymo paslaugas (1 t. 56 b. l.), todėl pagrįstai buvo tenkintas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo keisti skundžiamo Šiaulių apylinkės teismo 2016-12-21 nuosprendžio dalies dėl civilinių ieškinių išsprendimo.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje nustatytas aplinkybes laikantis įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, teisingai kvalifikavo nuteistosios R. K. padarytą veiką, todėl tenkinti nuteistosios R. K. apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo 2016-12-21 nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus 2017-02-20 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, nurodant, kad nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos R. K., išlaidas sudaro 57,90 Eur advokato užmokestis ir prašant jas priteisti iš nuteistosios R. K.. Teisėjų kolegija šį prašymą atmeta.

Lietuvos Respublikos BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 str. 3 d. c p.) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistosios R. K. nepriteistinos, o Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą iš nuteistosios R. K. priteisti valstybės naudai 57,90 Eur dydžio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas atmesti.