Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-2352-662/2019

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-09-25
Bylos Nr.: A-2352-662/2019
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-00583-2018-1
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Milda Vainienė
Pareiškėjas: P. I.
Atsakovas: Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos

Kategorijos

20.2.3.2Neturtinė žala

Administracinė byla Nr. A-2352-662-2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00583-2018-1Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2.; 20.5.1. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. rugsėjo 25 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. I. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. I. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas P. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) 33 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK atliko nuo 2013 m. kovo 28 d. iki 2016 m. balandžio 8 d. Bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose gyvenamojo ploto norma buvo nuolat pažeidinėjama, be to, dalį ploto užėmė ir patalpoje esantys baldai, asmeniniai daiktai. Bausmės atlikimo laikotarpiu nebuvo supažindintas su nuteistųjų teisėmis ir pareigomis, kadangi nuteistųjų perteklius ir pareigūnų trūkumas buvo akivaizdus. Pastatas, kuriame atliko bausmę, buvo avaringos, negyvenamos būklės, stogai padengti šiferinio stogo lakštais. Nuteistieji, iki jiems buvo diagnozuota tuberkuliozė, lankėsi bendro naudojimo patalpose, todėl buvo tikimybė užsikrėsti šia liga. Bendro naudojimo patalpose buvo verčiamas kvėpuoti tabako dūmais, kadangi nebuvo įrengta specialių patalpų rūkantiesiems. Sanitariniai mazgai buvo įrengti netinkamai, juose trūko inventoriaus, todėl tekdavo stovėti eilėse. Miegamosiose patalpose buvo blogas apšvietimas, geležiniai dviaukščiai gultai nebuvo pritvirtinti prie grindų. Nebuvo įrengta drabužių ir avalynės džiovykla, todėl buvo priverstas rūbus ir patalynę džiovinti miegamojoje patalpoje, dėl ko buvo drėgna, taip pat nebuvo įrengtas valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlis, laisvalaikio kambarys bei kambarys maisto produktams susidėti. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo per maži, be stogelių, dėl šalia esančių gamybinių patalpų oras juose buvo užterštas. Patalpose buvo kandžiojamas blakių, taip pat buvo pelių ir tarakonų. Tokiu būdu buvo pažeidžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis.

3. Pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų atsakovo atstovo veiksmų patyrė neturtinę žalą, t. y. didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, papildomus nepatogumus, diskomfortą, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, tapo dirglus, sutriko miegas, sumažėjo bendravimo galimybės.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad teismas neturėtų taikyti trejų metų senaties termino, kadangi pataisos įstaigos pareigūnai slėpė bet kokią teisinę informaciją tikslu nuslėpti galimybę laiku kreiptis į teismą dėl pastoviai pažeidinėjamų teisių. Apie nuteistųjų teises ir pareigas buvo supažindintas tik formaliai pasirašant.

Atsiliepimas

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti, taikyti trejų metų senaties terminą.

6. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas pataisos įstaigoje bausmę atliko nuo 2013 m. kovo 28 d. iki 2016 m. balandžio 8 d. 3-čio sektoriaus bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Minimaliai tenkanti vienam kalinamam bendrabučio tipo patalpose asmeniui gyvenamųjų patalpų norma pažeista nebuvo. Duomenų, kiek tiksliai asmenų buvo tose gyvenamosiose ir miegamose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas bausmės atlikimo metu, pateikti negali, nes tokie duomenys nėra kaupiami. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Ne visada visos miegamojo vietos būna užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka ir daugiau. Be to, pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Taigi, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Nuteistojo gyvenamasis plotas nėra tik vieta miegamajame kambaryje, nes pataisos namų teritorijoje yra įrengtos sporto aikštelės, salės, kuriomis bet kada gali naudotis nuteistieji. Stogo dangoje buvo asbestinio šiferio, tačiau ginčo laikotarpiu įstaigoje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių. Prie 8 ir 9 būrių kiemo plotas 425 kv. m. Būrių kiemuose buvo įrengtos stacionarios džiovyklos su stogeliu. 3-čio sektoriaus 6 ir 9 būriuose poilsio kambariai nebuvo įrengti, tačiau laisvu laiku nuteistieji galėjo naudotis virtuvėle, biblioteka, kompiuterių klase, būti gryname ore. 6 ir 9 būrių kieme yra įrengta stacionari džiovykla su stogeliu, nuteistieji rūbus ar avalynę gyvenamosiose patalpose džiovina savo iniciatyva. Virtuvėlėse yra spintelės ir šaldytuvai maisto produktams susidėti. Įstaiga yra sudariusi sutartį pagal kurią įstaigos objektuose buvo teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos ir informacija apie suteiktą paslaugą registruojama Atliktų kenkėjų kontrolės darbų ataskaitoje, be to, patalpose pastebėjus kenkėjus, papildomai atliekamas kenkėjų naikinimas. Gyvenamosios patalpos, kuriose bausmę atliko pareiškėjas, buvo vėdinamos per langus. Teisės aktai nenumatė pareigos lovų tvirtinti prie grindų, todėl jos ir nebuvo tvirtinamos. Teisės aktai reikalauja, kad gyvenamąsias ir bendro naudojimo patalpas turi valytis patys nuteistieji ir patalpoje gyvenantys nuteistieji gerai atliktų budėtojo pareigas, todėl jose negalėtų atsirasti blakių, parazitų. Kiemeliuose yra įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos.

7. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp nurodomų neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Reikalaujant neturtinės žalos atlyginimo nepakanka deklaratyviai ir abstrakčiai išvardyti galimai neteisėtas veikas, nes turi būti nurodyta, kokiais konkrečiais neteisėtais valstybės institucijos veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos asmens teisės ir teisėti interesai. Pravieniškių PN-AK laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos teisės aktuose. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs ir nepagrįsti.

II.

8. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. birželio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpyje nuo 2013 m. kovo 28 d. iki 2016 m. balandžio 8 d. (dėl perpildytų gyvenamųjų patalpų, dėl negalėjimo išsiskalbti drabužių, dėl maisto gaminimo patalpose buitinių parazitų, dėl pelėsio, vėdinimo, pasivaikščiojimo kiemelio ploto, neremontuojamų ir netinkamų naudoti patalpų, per mažos virtuvėlės, dėl sanitarinių mazgų netinkamo įrengimo ir inventoriaus trūkumo) nutraukė. Kitą skundo dalį teismas tenkino iš dalies ir pripažino, kad laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 22 d. iki 2016 m. balandžio 8 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (neįrengtas laisvalaikio kambarys) Pravieniškių PN-AK. Kitos skundo dalies teismas netenkino.

9. Teismas bylą dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpyje nuo 2013 m. kovo 28 d. iki 2016 m. balandžio 8 d. nutraukė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 2 punktu bei nustatęs, kad Kauno apygardos administracinis teismas įsiteisėjusiu 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2911-406/2016 pareiškėjo skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių PN-AK, dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2013 m. kovo 28 d. iki 2016 m. balandžio 8 d. atmetė.

10. Teismas, akcentuodamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, reglamentuojančias ieškinio senaties terminą, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo įkalinimo pradžios, nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Pravieniškių PN-AK, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Pravieniškių PN-AK ar kitų institucijų reikiamą informaciją. Pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo galimybę sužinoti nuo kalinimo pradžios, t. y. 2013 m. kovo 28 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2018 m. kovo 21 d., todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Teismas pažymėjo, kad pats pareiškėjas, teigdamas, jog su nuteistųjų teisėmis ir pareigomis buvo supažindintas formaliai pasirašant, patvirtino, kad yra susipažinęs su nuteistųjų teisėmis ir pareigomis. Be to, pareiškėjas skunde nurodė, kad visą ginčo laikotarpį jis patyrė neturtinę žalą, todėl apie tokios žalos faktą jam turėjo būti žinoma visą ginčo laikotarpį. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. kovo 28 d. iki 2015 m. kovo 21 d. atmetė kaip nepagrįstą.

Žemesnės instancijos teismas

11. Teismas nurodė, kad sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygos nuo 2015 m. kovo 22 d. iki 2016 m. balandžio 8 d.

12. Teismas, akcentuodamas CK nuostatas, reglamentuojančias viešosios atsakomybės sąlygas, Konvencijos 3 straipsnį, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalį, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) išaiškinimus dėl Konvencijos 3 straipsnio aktualumo nagrinėjamo ginčo kontekste, nustatė, kad nuo 2015 m. kovo 22 d. iki 2016 m. balandžio 8 d. pareiškėjas bausmę atliko Pravieniškių PN-AK 3-io sektoriaus 5 ir 9 būriuose.

Žemesnės instancijos teismas

13. Teismas nurodė, kad pareiškėjas įrodymais nepagrindė skundo argumentų, jog ginčo laikotarpiu jis buvo kalinamas avaringame, netinkamos būklės pastate. Teismas akcentavo šiai skundo daliai reikšmingą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 (toliau – ir higienos norma HN 134:2015) 12 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą ir nurodė, kad atsakovo atstovo paaiškinimais įstaigos patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į gyvenamųjų patalpų būklę. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių byloje nėra. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius dėl netinkamos patalpų būklės. Teismas vertino, kad pareiškėjas tik konstatavo savo nuomonę apie kalinimo sąlygas būriuose, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė, todėl darė išvadą, jog pareiškėjas šiuo atveju neįrodė kaltų atsakovo veiksmų ir neturtinės žalos egzistavimo fakto.

14. Teismas, įvertinęs į bylą pateiktus Pravieniškių PN-AK su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“ 2014 m. lapkričio 18 d. sudarytą sutartį Nr. KN-P-2014/392/76-145, Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalą, Atliktų kenkėjų kontrolės ataskaitas bei atsižvelgdamas į tai, kad į bylą nėra pateikti Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, kurie surašomi pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus bei nenustatęs, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų buvo kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją, atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, pareiškėjo teiginius dėl parazitų (tarakonų, blakių ir kt.) laikė nepagrįstais.

15. Teismas, akcentuodamas Tabako, tabako gaminių ir su jais susijusių gaminių kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos Respublikos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 76:2010) 6 ir 14 punktuose, higienos normos HN 134:2015 7 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, darė išvadą, jog Pravieniškių PN-AK lauke yra įrengtos ir atitinkamai pažymėtos rūkymo vietos, skirtos rūkyti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę Pravieniškių PN-AK vertinamu laikotarpiu, būtų kreipęsis į administraciją dėl kitų kartu su juo gyvenančių nuteistųjų rūkymo patalpose ar dėl jo perkėlimo į kitą kamerą. Teismas nenustatė, kad atsakovo atstovas būtų nesilaikęs teisės aktų reikalavimų, todėl pareiškėjo teiginius dėl nuteistųjų rūkymo patalpose ir nesančių įrengtų rūkymo vietų būriuose vertino kaip neįrodytus.

16. Teismas, vadovaudamasis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 5.8 punktu, iš atsakovo pateiktų duomenų nustatė, kad 5-ame ir 9-ame būriuose, kuriuose bausmę atliko pareiškėjas, nebuvo įrengti laisvalaikio kambariai, todėl pažeidimą laikė nustatytu.

Žemesnės instancijos teismas

17. Teismas nurodė, kad atsakovo į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad kiekvieno būrio virtuvėlėse yra šaldytuvai bei spintelės maisto produktams susidėti ir laikyti, todėl pareiškėjo teiginį dėl kambario maistui susidėti nebuvimo teismas vertino kaip neįrodytą. Teismas pažymėjo, kad bylos duomenys patvirtina, jog 3-iame sektoriuje veikiančioje džiovykloje yra sudarytos sąlygos džiovinti drabužius ar avalynę, todėl darė išvadą, kad įrengta džiovykla tenkino nuteistųjų poreikius ir nesudarė problemų. Be to, įstaigos 3-iame sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje buvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Būrių kiemuose buvo įrengta stacionari džiovykla su stogeliu. Pareiškėjas atsakovo neteisėtų veiksmų dėl neįrengtų drabužių-avalynės džiovyklų neįrodė. Pravieniškių PN-AK valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo sandėliai įrengti visuose būriuose.

18. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrindė skundo teiginių dėl nuteistųjų, sergančių tuberkulioze, laikymo bendrose patalpose ir dėl to jam kilusios neturtinės žalos, t. y. nepateikė duomenų, kad serga šia liga. Pravieniškių PN-AK 2018 m. balandžio 12 d. raštas Nr. 81(3)-176 patvirtina, kad šioje kalinimo įstaigoje nuteistieji, sergantys tuberkulioze, laisvės atėmimo bausmės neatlieka. Nuteistieji profilaktiškai kartą per metus tiriami dėl šios ligos. Profilaktiškai tiriant nuteistuosius buvo įtarta tuberkuliozė vienam asmeniui 2013 metais ir minėtas asmuo nedelsiant buvo išsiųstas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę.

19. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas, vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, 5 ir 9 būrio gyvenamosiose patalpose neturėjo pareigos gultus tvirtinti prie grindų, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo veiksmų šioje skundo dalyje neteisėtumą.

20. Teismas pažymėjo, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nereglamentuoja lokalinio sektoriaus kiemelių dydžių. Nuteistieji pagal Pataisos įstaigos direktoriaus nustatytą dienotvarkę gali būti ne tik pasivaikščiojimo kiemeliuose, bet judėti po visą lokalinį sektorių. Pravieniškių PN-AK 2018 m. balandžio 23 d. raštas Nr. 88-175 patvirtina, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose įrengtos lietaus surinkimo ir nuvedimo sistemos, nors teisės aktai to nenumato. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose nuolat buvo užterštas oras, tačiau tai pagrindžiančių įrodymų nepateikė. Teismas pareiškėjo argumentus dėl netinkamai įrengtų pasivaikščiojimo kiemelių atmetė kaip nepagrįstus.

21. Teismas, vertindamas skundo argumentus dėl pastatų dengimo šiferio danga ir dėl to pareiškėjui kilusios neturtinės žalos, vadovaudamasis higienos normos HN 76:2010 6 punktu, atsižvelgdamas į atsakovo atstovo paaiškinimus, į tai, kad byloje nėra duomenų apie pataisos namuose ginčo laikotarpiu vykdytus remonto darbus bei įrodymų dėl asbesto tiesioginės įtakos pareiškėjo sveikatai, pareiškėjo teiginius šioje skundo dalyje vertino kaip deklaratyvius.

Žemesnės instancijos teismas

22. Teismas nurodė, kad į bylą nėra pateikti Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai, todėl negalima vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamo apšvietimo galėjo patirti papildomus nepatogumus. Teismas nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu apie netinkamas sąlygas būtų informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Dėl to pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo apšvietimo yra nepagrįsti.

23. Teismas nenustatė, kad būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų sutriko pareiškėjo sveikata, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis. Pažymėjo, kad tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

24. Teismas pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo bausmės atlikimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Teismas nurodė, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Teismas vertino, kad pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III.

25. Pareiškėjas P. I. apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti, išreikalauti iš Kauno visuomenės sveikatos centro visus Pravieniškių PN-AK 3-iame sektoriuje nuo 2013 m. kovo 28 d. iki 2016 m. balandžio 8 d. atliktų patikrinimų aktus.

26. Pareiškėjo teigimu, teismas skundžiamą sprendimą priėmė šališkai, vadovaudamasis išimtinai atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, ignoruodamas skunde nurodytas aplinkybes.

27. Pareiškėjas pažymi, kad Konvencija nereglamentuoja galimybės taikyti senaties terminą. Konvencijos 3 straipsniu saugoma teisė yra absoliuti, todėl nacionalinė teisė negali šio termino nustatyti. Būtinumas atlyginti asmeniui jam padarytą žalą ir atstatyti jo pažeistas teises yra konstitucinis principas.

28. Pareiškėjas nurodo, kad įrodinėjimo našta pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT išaiškinimus tokio pobūdžio bylose tenka atsakovo atstovui.

29. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą ir kt., todėl egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, neužtikrinant jam minimalaus teisės aktais nustatyto gyvenamojo ploto bei padarant kitus skunde įvardintus pažeidimus bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Mažesnio nei 3 kv. m ploto asmeniui neužtikrinimas pagal EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus negali būti vertinamas kaip mažareikšmis pažeidimas.

Atsiliepimas

30. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

31. Atsakovo atstovas nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde kartoja tuos pačius argumentus, kuriuos išdėstė skunde pirmosios instancijos teismui, nenurodo jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių skundžiamas teismo sprendimas turėtų būti panaikintas arba pakeistas. Atsakovo atstovo nuomone, teismas išsamiai ištyrė visas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, įvertino aktualią teismų praktiką. Teismas vertino tiek pareiškėjo, tiek atsakovo nurodytus duomenis. Konkrečiu atveju pažeidimo (Pravieniškių PN-AK 5-ame ir 9-ame būriuose neįrengti laisvalaikio kambariai) pripažinimas yra tinkamas ir proporcingas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo būdas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

32. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas P. I. kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN-AK veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

33. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, pirmiausia, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 2 punktu bei atsižvelgdamas į Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2911-406/2016 (teisminio proceso Nr. 3-62-3-00581-2016-7) bylą dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo laikotarpyje nuo 2013 m. kovo 28 d. iki 2016 m. balandžio 8 d. (dėl perpildytų gyvenamųjų patalpų, dėl negalėjimo išsiskalbti drabužių, dėl maisto gaminimo patalpose buitinių parazitų, dėl pelėsio, vėdinimo, pasivaikščiojimo kiemelio ploto, neremontuojamų ir netinkamų naudoti patalpų, per mažos virtuvėlės, dėl sanitarinių mazgų netinkamo įrengimo ir inventoriaus trūkumo) nutraukė. Teismas taip pat atsakovo prašymu taikė ieškinio senaties terminą ir apribojo ginčo laikotarpį, todėl pasisakė tik dėl pareiškėjo argumentų, nurodytų už laikotarpį nuo 2015 m. kovo 22 d. iki 2016 m. balandžio 8 d. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ginčo laikotarpiu buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas, t. y. Pravieniškių PN-AK 5-ame ir 9-ame būriuose nebuvo įrengti laisvalaikio kambariai.

34. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu teigdamas, jog teismas sprendimą priėmė šališkai, vadovaudamasis išimtinai atsakovo atstovo pateiktais duomenimis. Konvencijos 3 straipsniu saugoma teisė yra absoliuti, todėl nacionalinė teisė negali nustatyti ieškinio senaties termino. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neturtinę žalą, todėl egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai, neužtikrinant jam minimalaus teisės aktais nustatyto gyvenamojo ploto bei padarant kitus skunde įvardintus pažeidimus bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo išreikalauti į bylą papildomus įrodymus.

35. Dėl pareiškėjo prašymo išreikalauti į bylą įrodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką byloje nesant duomenų, kad pareiškėjui buvo apribota teisė teikti prašymus išreikalauti įrodymus pirmosios instancijos teisme, taip pat pareiškėjui nepaaiškinus, dėl kokių priežasčių jis tokio pobūdžio prašymo nebuvo pareiškęs nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, pareiškėjo prašymas išreikalauti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme netenkinamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4468-520/2018, 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1218-520/2018). Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje pateiktų duomenų visuma yra pakankama teisingam sprendimui priimti, todėl išreikalauti ir vertinti papildomus duomenis nėra jokio pagrindo. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodo jokių aplinkybių, kad naujų įrodymų išreikalavimo būtinybė iškilo jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ir kad nebuvo galimybės šiuos įrodymus išreikalauti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bei nepaaiškina, kuo šie duomenys gali būti reikšmingi. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytas aplinkybes, pareiškėjo prašymo išreikalauti įrodymus netenkina.

36. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

37. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Pravieniškių PN-AK sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nagrinėjamu atveju pasitvirtino pareiškėjo skundo argumentai dėl Pravieniškių PN-AK 5-ame ir 9-ame būriuose laisvalaikių kambarių nebuvimo. Laisvalaikio kambario įrengimo privalomumą nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.8 punktas.

38. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Tai reiškia, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus tenka atsakovui. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4217-520/2018, 2018 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018, 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013; taip pat žr., pvz., EŽTT 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03), 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93), 426 p.).

39. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie laisvalaikio kambario įrengimą 5-ame ir 9-ame būriuose, kuriuose bausmę atliko pareiškėjas, todėl šis atsakovo pažeidimas pagrįstai pirmosios instancijos teismo pripažintinas nustatytu. Kadangi apeliaciniame skunde apsiribota deklaratyvaus pobūdžio argumentais ir bendro pobūdžio teiginiais, kad dėl skunde įvardintų kitų pažeidimų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, nėra pagrindo šias aplinkybes nagrinėti plačiau ar vertinti kitaip. Teisėjų kolegija pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, į kuriuos pareiškėjas atkreipia dėmesį apeliaciniame skunde, t. y. dėl ieškinio senaties netaikymo, teisės aktais nustatytos ploto normos neužtikrinimo bei negalimumo mažesnio nei 3 kv. m ploto normos vienam asmeniui neužtikrinimą traktuoti kaip mažareikšmį pažeidimą.

40. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančią medžiagą, nenustatė pirmosios instancijos teismo šališkumo požymių, dėl to kaip nepagrįsti atmestini pareiškėjo argumentai dėl galimo bylą nagrinėjusio teismo šališkumo.

41. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė trejų metų senaties terminą, nes Konvencijos 3 straipsniu saugoma teisė yra absoliuti, todėl nacionalinė teisė negali šio termino nustatyti.

42. Dėl ieškinio senaties termino nustatymo, visų pirma, pažymėtina, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau EŽTT yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 1 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97). EŽTT taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1794-624/2018, 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-984-662/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-291-822/2018 ir kt.).

43. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, vertintina, jog šiuo atveju gali ir turi būti taikomos būtent nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad Europos teisės aktai (Konvencijos 3 str.) ieškinio senaties terminų nenumato ir šiuo atveju ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas.

44. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

45. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjamos kategorijos bylose, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017, 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013 ir kt.).

46. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties

terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

47. Įvertinus šioje byloje pateiktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 28 d. iki 2016 m. balandžio 8 d., tačiau skundą teismui išsiuntė tik 2018 m. kovo 21 d. Pareiškėjas skunde patvirtino, kad buvo supažindintas su nuteistųjų teisėmis ir pareigomis, skundo reikalavimą grindė per visą kalinimo laikotarpį patirta neturtine žala. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, nenustatęs svarbių termino praleidimo bei atnaujinimo priežasčių, taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą ir skundo reikalavimo pagrįstumą vertino už pareiškėjo kalinimo Pravieniškių PN-AK laikotarpį nuo 2015 m. kovo 22 d. iki 2016 m. balandžio 8 d.

48. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja minimalios teisės aktais nustatytos gyvenamojo ploto normos pažeidimą. Nurodo, kad mažesnio nei 3 kv. m ploto asmeniui neužtikrinimas pagal EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus negali būti vertinamas kaip mažareikšmis pažeidimas.

49. Teisėjų kolegija dėl nurodyto skundo argumento pažymi, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo neužtikrinant pareiškėjui teisės aktais nustatytą vienam asmeniui tenkančią ploto normą laikotarpiu nuo 2013 m. kovo 21 d. iki 2016 m. balandžio 8 d. buvo išnagrinėtas Kauno apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-2911-406/2016 (teisminio proceso Nr. 3-62-3-00581-2016-7) pagal pareiškėjo P. I. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių PN-AK, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir šiuo klausimu 2016 m. rugsėjo 12 d. priimtas teismo sprendimas. ABTĮ 103 straipsnio 2 punktas nustato, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Iš nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad pakartotinis ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu nagrinėjimas negalimas. Atsižvelgiant į tai, teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai nutraukė administracinę bylą, be kita ko, dalyje dėl minimalios ploto normos pareiškėjui neužtikrinimo laikotarpyje nuo 2013 m. kovo 21 d. iki 2016 m. balandžio 8 d, nes šis klausimas yra išspręstas kitoje byloje. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo papildomai pasisakyti dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su minimalios ploto normos neužtikrinimu ir šio pažeidimo mastu.

50. Pareiškėjas, apeliaciniame skunde prašydamas jo skundą tenkinti, iš esmės siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimais pinigais.

51. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2008 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1966/2008; 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017 ir kt.).

52. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo akcentuota, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014; 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1629-552/2018 ir kt.).

53. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, pripažindamas, kad nustatyto teisės pažeidimo (Pravieniškių PN-AK 5-ame ir 9-ame būriuose laisvalaikio kambarių nebuvimas) pripažinimas yra pakankama satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, todėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. I. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasVaida Urmonaitė-MaculevičienėMilda Vainienė