- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-09-12
- Bylos Nr.
- I-2911-406/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00581-2016-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- P. I.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. I. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas P. I. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 25000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas savo skunde (b.l. 10-15) nurodė, kad nuo 2013 m. kovo 21 d. iki 2016 m. balandžio 8 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namų – atvirojoje kolonijoje. Tam tikrą laiko tarpą jis atliko bausmę bendrabučio tipo patalpose, kur vienam asmeniui vidutiniškai teko 2.5 kv. m. atmetus baldų užimamą plotą. Pažymėjo, jog pasivaikščiojimo kiemeliai buvo apie 370 kv. m. ir juo naudojosi apie 150-190 nuteistųjų. Virtuvės patalpose buvo pilna parazitų, tualetai, dušai ir prausykla buvo prastos ir baisios būklės, bėgo tik šaltas vanduo. Nebuvo sudaryta galimybė skalbti bei džiovinti drabužius. Prie pat įėjimo į gyvenamąją patalpą buvo pastatyta šiukšliadėžė, kuri vasarą dvokdavo. Šioje kalinimo įstaigoje buvo stengiamasi susidoroti su nuteistaisiais. Akcentavo, jog taip pat bausmę atliko ir kamerų tipo patalpose, kur gyvenamasis plotas siekė vos 10 kv. m. ir jose gyveno 5-6 asmenys, iš sanitarinio mazgo sklido nemalonūs kvapai, o langas buvo vienintelė ventiliacija. Pažymėjo, kad baudos izoliatoriuje buvo kalinamas apie 40 parų, pasivaikščioti leisdavo tik 1 valandą, pasivaikščiojimo kiemelio plotas siekė vos 7 kv. m., ir jame vaikščiojo 5-6 asmenys. Pareiškėjas teigia, kad jam atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje, kalinimo sąlygos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (veikimo ar neveikimo), pareiškėjo laikymo nuo 2013 m. pataisos namuose teisės aktų normas neatitinkančiomis, antisanitarinėmis, nežmoniškomis, sveikatą žalojančiomis sąlygomis jis patyrė nepatogumus, papildomą diskomfortą, didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, žmogiškojo orumo pažeminimą, sumažėjusį pasitikėjimą savimi. Mano, kad valstybė neužtikrino jo laisvės atėmimo vietoje sveikos ir higieniškos gyvenamosios aplinkos, todėl jis buvo nuolatinėje streso būsenoje, taigi dėl neteisėtų atsakovo veiksmų jis patyrė 25000 Eur neturtinę žalą.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (b.l. 17-22) laikotarpiui nuo 2013 m. kovo 28 d. iki 2013 m. gegužės 5 d. prašo taikyti ieškinio senatį, nes pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą nuo pat jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, t. y. nuo 2013 m. kovo 28 d. Nurodė, jog pareiškėjas iš Kauno tardymo izoliatoriaus į pataisos namus atvyko 2013 m. kovo 28 d. ir gyveno skirtingose gyvenamosiose patalpose bei atlikinėjo nuobaudas uždarosios zonos kamerose. Duomenų, kiek tiksliai asmenų buvo tose gyvenamosiose ir miegamose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas bausmės atlikimo metu, pateikti negali, nes tokie duomenys nėra kaupiami. Teigia, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, kuriomis būtų pažeidžiamos jo gyvenimo sąlygos. Įstaiga stengiasi, kad būtų užtikrintas teisės aktų nustatytas gyvenamasis plotas. Pabrėžia, kad priešingai nei teigia pareiškėjas, jokie teisės aktai nenumato, kad baldų, esančių patalpoje, taip pat joje esančio inventoriaus užimamas plotas turėtų būti išskaičiuotas iš bendro ploto. Akcentuoja, kad Pravieniškių pataisos namai - atviroji kolonija nėra kalėjimų ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių neribojama nuo kėlimosi iki gulimosi laiko. Per visą bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose kartu su kitais nuteistaisiais. Nuteistieji turi galimybę judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Nurodo, kad įstaigoje nėra avarinės ar antisanitarinės būklės gyvenamųjų patalpų, patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus. Įstaiga centralizuotai užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose, esant būtinumui, nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai, ventiliatoriai. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir ventiliacines angas, savo nuosavus rūbus nuteistieji gali skalbti kartą per savaitę – dienotvarkėje nustatytu būrio maudymosi laiku, be to siekiant pagerinti nuteistųjų laikymo sąlygas, būriuose įrengti vandens šildytuvai. Pasivaikščiojimo kiemelių, laiptinių, prausyklų, sanitarinių mazgų dydžio, teisės aktai nereglamentuoja. Įstaiga sudariusi sutartį kenkėjų kontrolės paslaugas teikiančia įstaiga – UAB „Dezinfa“, kuri, teikia kenkėjų kontrolės paslaugas. Nurodo, kad bausmės atlikimo laikotarpiu pareiškėjo sveikatos istorijoje fiksuoti tik nežymūs susirgimai, be to eilę sunkių susirgimų pareiškėjas jau turėjo prieš atvykstant į pataisos namus, todėl jo argumentai dėl pablogėjusios sveikatos būklės, kurią sąlygojo įkalinimo sąlygos, visiškai nepagrįsti. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nėra kreipęsis į Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos administraciją. Europos žmogaus teisių teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis pažeidžiamas tik tuomet, kai asmeniui yra draudžiama judėti, užkertama galimybė mankštintis, pasivaikščioti lauke, varžoma nuteistojo galimybė laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje. Pareiškėjas savo skunde nurodė nekonkrečius, abstrakčius, deklaratyvius teiginius, nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų, o tuo pačiu ir objektyviai neįrodė, kad Pravieniškių pataisos namai nesilaikė tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos.
Motyvuojamoji dalis
Skundas nepagrįstas ir atmestinas.
Pareiškėjas teisme pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam netinkamomis sąlygomis atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pataisos įstaiga). Savo reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad, pažeidžiant taikytinus teisės aktus, jis buvo laikomas perpildytose patalpose, taip pat buvo neužtikrintos higienos ir sanitarinės sąlygos.
Byloje nustatyta, jog pareiškėjas į Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos 3 –čiąjį sektorių atvyko 2013 m. kovo 28 d.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
Kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos vyriausias administracinis teismas, įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius, todėl nustato ilgesnį ar trumpesnį ieškinio senaties terminą. Šis ne tik skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kita teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Taigi, taikant normas, reguliuojančias ieškinio senatį, būtina atsižvelgti tiek į abiejų teisinio santykio šalių interesus, tiek ir į ieškinio senaties instituto normų tikslus.
CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011 m. rugsėjo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už laikymą Pravieniškių pataisos namų- atvirojoje kolonijoje nuo 2013 m. kovo 21 d. (pagal į bylą pateiktus Pataisos įtaigos duomenis pareiškėjas bausmę atliko nuo 2013 m. kovo 28 d. (b.l. 23)) nepriimtinomis, antisanitarinėmis, nežmoniškomis sąlygomis. Pabrėžtina, kad skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2016 m. balandžio 12 d. (b.l. 6). Vertinant nurodyto teisės pažeidimo mastą ir pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo skunde nurodytą laikotarpį žinojo apie tas laikymo sąlygas pataisos įstaigoje, kurios, jo nuomone, buvo nežmoniškos ir kankinančios. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog ieškinio senatį prašė taikyti atsakovas.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama,
teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).
Pabrėžtina, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A727-858/2015, A784-858/2015).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat analogiškai laikomasi pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas nurodo, jog dėl nepriimtinų gyvenimo sąlygų patyręs išgyvenimus, nepatogumus. Jei pareiškėjas realiai patyrė būtent tokius išgyvenimus, kuriuos jis nurodo nagrinėjamoje byloje, tai visiškai akivaizdu, jog jo laikymo Pataisos įstaigoje momentu jis turėjo galimybę taip pat realiai suvokti, jog jo teisės tokiu būdu yra pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Akcentuotina, jog gavęs atsakovo atsiliepimą, kuriame buvo prašoma taikyti ieškinio senatį ir su juo susipažinęs, pareiškėjas nepateikė teismui prašymo dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, taip pat nenurodė jokių svarbių bei objektyvių termino praleidimo priežasčių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti ieškinio senaties taikymo klausimą.
Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo, o jo skunde nurodytam laikotarpiui nuo 2013 m. kovo 21 d. iki 2013 m. balandžio 12 d. taikytina trijų metų ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Atitinkamai pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su šiuo laikotarpiu ir galimu neturtinės žalos padarymu, netirtinos bei nevertintinos. Pritaikius trejų metų senaties terminą laikyta, jog, sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2013 m. balandžio 12 d. iki 2016 m. balandžio 8 d.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pareiškėjas nurodo, kad Pataisos įstaigoje jis buvo laikomas per mažose patalpose, kuriose vienam nuteistajam teko mažiau ploto, nei nustatyta teisės aktuose.
Gyvenamosios patalpos sąvoka laisvės atėmimo vietų patalpų kontekste yra apibrėžta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos reikalavimai" (Žin., 2010, Nr. 41-1999) (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), kurioje nurodyta, kad gyvenamosios patalpos – bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos.
Higienos normos HN 76:1999 6.15 punkte nustatant ploto normą vienam asmeniui buvo nurodyta, kad ši norma (ne mažiau kaip 3 kv. m. vienam žmogui) yra taikoma pataisos įstaigų bendrabučio gyvenamajam kambariui (neteko galios nuo 2010 m. balandžio 11 d.) (Žin., 2010, Nr. 41-1999).
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau– ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3.1 kv. m. vienam žmogui, 11¹.2 punktas garantuoja ne mažesnį kaip 3.6 kv. m. plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.
Kadangi objektyvių duomenų apie Pataisos įstaigoje konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje brigadoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios brigados gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš Pataisos įstaigos atsiliepime ir pažymose (b.l. 18, 24, 26) nurodyto konkrečios brigados miegamųjų vietų skaičiaus.
Atsižvelgus į pritaikytą ieškinio senaties terminą ir iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad pradedant nuo 2013 m. balandžio 12 d. pareiškėjas iki 2013 m. liepos 3 d. gyveno 3 būryje 2-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas - 51.14 kv. m. ir buvo 9 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas - 5.68 kv. m.; nuo 2013 m. liepos 3 d. iki 2013 m. rugpjūčio 19 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 29 d. iki 2014 m. vasario 18 d. bei nuo 2014 m. vasario 21 d. iki 2014 m. rugpjūčio 12 d. pareiškėjas buvo apgyvendintas 6 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kurios gyvenamasis plotas – 34.87 kv. m., miegamųjų vietų – 6, todėl vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas – 5.81 kv. m.; nuo 2014 m. rugpjūčio 12 d. iki 2016 m. vasario 15 d. pareiškėjas buvo laikomas 5 būrio 1-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 35.45 kv. m., miegamųjų vietų – 5, todėl vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas – 7.09 kv. m.; nuo 2016 m. vasario 15 d. iki 2016 m. kovo 2 d. 9 būrio 1–oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 16.20 kv. m., miegamųjų vietų 5, todėl vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas – 3.24 kv. m.; ir nuo 2016 m. kovo 2 d. iki 2016 m. balandžio 8 d. – 9 būrio 4–oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas – 14.61 kv. m. miegamųjų vietų – 4, todėl vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas – 3.52 kv. m. Taigi, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktas, numatantis, jog bendrabučių tipo patalpose vienam žmogui turi tekti 3.1 kv. m. gyvenamojo ploto, nebuvo pažeistas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2013 m. rugpjūčio 19 d. iki 2013 m. rugpjūčio 29 d. ir nuo 2014 m. vasario 18 d. iki 2014 m. vasario 21 d. bausmę atliko kamerų tipo patalpoje Nr. 9, kurios plotas - 14.61 kv. m. ir buvo 4 miegamosios vietos ir vienam nuteistajam tenkantis gyvenamasis plotas buvo 3.65 kv. m., todėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.2. punktas, numatantis, jog kamerų tipo patalpose vienam žmogui turi tekti 3.6 kv. m. gyvenamojo ploto, nebuvo pažeistas.
Teismas nesutinka su pareiškėjo teiginiais dėl jam ginčo laikotarpiu tekusio gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos. Šiuo aspektu pažymėtina, jog apskaičiuojant vienam kalinimo įstaigoje laikomam asmeniui tenkantį minimalų gyvenamąjį plotą, teisės aktai nenumato reikalavimo, eliminuoti kameroje laikomo baldų, inventoriaus užimamą plotą.
Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (tą patį numato ir Konstitucijos 21 str.). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje V. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98, kt.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tačiau, vadovaujantis minėtų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktu, garantuojančiu minimalų 3.1 kv. m. plotą, 11¹.2. punktu, garantuojančiu minimalų 3.6 kv. m. gyvenamosios patalpos plotą, nuostatomis ir teismui pateiktų duomenų pagrindu darytina išvada, jog ši Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatyta minimali ploto norma vienam asmeniui nagrinėjamam ginčui aktualiu, šioje byloje vertinamu laikotarpiu nebuvo pažeista. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, paneigiančių atsakovo pateiktus duomenis. Tokiu būdu byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo pripažinti pareiškėjo argumentus pagrįstais bei konstatuoti, kad P. I. ginčo laikotarpiu, atliko bausmę nepriimtinomis, žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis, kurios nulemtų neturtinės žalos padarymo fakto konstatavimą.
Pareiškėjas savo skunde taip pat nurodė, jog bausmės atlikimo metu negalėjo išsiskalbti drabužių.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintomis Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normomis, kiekvienas nuteistasis aprūpinamas patalyne ir asmens higienos priemonėmis. Iš 2012 m. kovo 20 d. Paslaugų teikimo sutarties Nr. 76-25 (b.l. 72) matyti, kad įstaigos išduotą nešvarią patalynę, t.y. paklodes, užvalkalus, antklodes, rankšluosčius, bei apatinius rūbus, spec. rūbus ir kt. iki 2014 m. liepos 23 d. skalbdavo UAB „Kauno skalbykla“, nuo 2014 m. liepos 23 d. tai atlieka UAB „Vilniaus skalbykla“ (b.l. 59). Atsakovas pažymėjo, jog savo nuosavus rūbus nuteistieji gali skalbti kartą per savaitę – dienotvarkėje nustatytu būrio maudymosi laiku, be to būriuose įrengti vandens šildytuvai todėl pareiškėjo argumentai dėl galimybės nebuvimo išsiskalbti drabužius abstraktūs, deklaratyvūs ir atmestini.
Bausmių vykdymo kodekso 110 straipsnio 3 dalies, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.5. punktu, 73.6. punktu 73.8. punktu, 255 punktu bei Higienos normos HN 76:2010 58 punktu įpareigoja pačius nuteistuosius (tame tarpe ir pareiškėją) nuolat rūpintis patalpų švara. Pažymėtina, kad už gyvenamųjų patalpų valymą drėgnuoju būdu, nepaliekant ant sienų ir lubų pelėsio, yra atsakingi patys nuteistieji, todėl, pareiškėjo teiginys, kad patalpose buvo pelėsis, patvirtina aplinkybę, kad atsakingas už kameros tvarkymą asmuo neatliko tinkamai pareigos tvarkyti kamerą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginys dėl pelėsio buvimo yra deklaratyvaus pobūdžio ir atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su buitiniais parazitais (pelės, tarakonai), esančiais maisto gaminimo patalpose.
Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pataisos įstaigos patalpose buvusių buitinių parazitų. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (tarakonų, pelių) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Atsakovo į bylą pateikta tarp UAB „Dezinfa“ ir Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. KN-P-2014/392/76-145 (b.l. 68-70) teismui nekelia abejonių, jog Pataisos įstaigoje pastoviai atliekamas kenkėjų naikinimas. Atsižvelgiant į išdėstyta, pareiškėjo teiginiai dėl buitinių parazitų buvimo ir neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų, laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjo argumentai dėl ventiliacijos sistemos neatitikimo teisės aktų reikalavimams, taip pat paneigti, kadangi gyvenamosios patalpos vėdinamos taip, kaip tai yra numatyta Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkte - per langus ir orlaides. Be to, byloje esantys duomenys patvirtina, kad esant būtinumui, nuteistiesiems išduodami ventiliatoriai (b.l. 59).
Pagal Higienos normos HN 76:2010 18.4. punktą, laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai. Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore (11 p.). Pareiškėjas neginčija, kad jam buvo sudaromos sąlygos ne mažiau kaip valandą pasivaikščioti kiemelyje. Byloje nėra šią aplinkybę paneigiančių duomenų. Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelio ploto, vienu metu kiemelyje leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus. Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo nurodytas argumentas, kad pasivaikščiojimo kiemelio plotas per mažas, o pasivaikščiojimo laikas per trumpas, laikytinas nepagrįstu.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pataisos įstaigoje avarinės ar antisanitarinės būklės gyvenamųjų patalpų nėra. Įstaigoje patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus, be to atsiradę trūkumai nebūna ilgalaikiai, t.y. atsiradę defektai nedelsiant šalinami (b.l. 59), todėl pareiškėjo teiginys, kad patalpos neremontuojamos ir yra netinkamos naudoti, atmestinas kaip neįrodytas.
Atmestinas pareiškėjo teiginys dėl per mažos virtuvėlės Pataisos įstaigoje. Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja maisto gaminimo patalpų ploto.
Pareiškėjas teigia, kad jam kildavo problemų naudojantis sanitariniu mazgu, kadangi tekdavo laukti eilėje po 30 min. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog nuteistajam būtų kilę problemų ir jis būtų skundęsis dėl naudojimosi tualetu ar prausykla, dėl to, kad reikia laukti eilėje, ar dėl to, kad galėtų atlikti sanitarinius ar higieninius reikalus. Bylos duomenys patvirtina, kad Pataisos įstaigos sanitariniai mazgai įrengti laikantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (b.l. 59). Atsižvelgiant į išdėstyta, šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip neįrodyti.
Kaip neturtinės žalos atsiradimo pagrindą pareiškėjas nurodė netinkamą pareigūnų elgesį, t.y., kad pareigūnai atsisakydavo registruoti ir siųsti jo prašymus ir skundus kitoms viešojo administravimo įstaigoms bei grasindavo susidoroti, tačiau pareiškėjas į bylą jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų (pvz. rašytų, bet neįteiktų skundų, rašytinių liudytojų parodymų ir pan.) nepateikė, taip pat nenurodė jokių konkrečių pareigūnų pavardžių, konkrečių atvejų, konkretaus laiko, kada, kokiu būdu tai pasireiškė. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, jokiais faktiniais duomenimis nepagrįsti pareiškėjo abstraktūs tvirtinimai apie tai, kad su juo buvo netinkamai elgiamasi, todėl šie skundo argumentai vertintini, kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai ir atmestini.
Vadovaudamasis aukščiau išdėstyta teisiškai reikšmingų aplinkybių visuma bei ginčo situacijos teisiniu reglamentavimu, teismas sprendžia, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl antisanitarinių sąlygų Pataisos įstaigoje yra grindžiami abstraktaus, deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, nepatvirtinta jokiais objektyviais įrodymais, todėl šie argumentai nevertintini lėmusiais neturtinės žalos atsiradimą. Šioje skundo reikalavimų dalyje byloje esantys įrodymai nepatvirtina neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, tiek priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų aplinkybių bei jo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų, o tuo pačiu, ir neturtinės žalos atsiradimo fakto.
Kaip minėta, pareiškėjas bausmę atliko specifinėje Pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius – kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę. Pataisos namų teritorijoje yra įrengtos krepšinio, tinklinio, futbolo aikštelės su dirbtine danga, sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, nuteistieji, pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą dienotvarkę, gali dirbti, lankytis nuteistųjų koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), dvasiškai tobulėti bei užsiimti kita pataisos namuose leistina veikla. Buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal darbotvarkę skirtu miegui laiku, be to, būrių, kuriuose bausmę atliko pareiškėjas bendrojo naudojimo patalpos yra gana didelės, kas iš dalies kompensuoja gyvenamam plotui skirtą normą vienam asmeniui, nors nagrinėjamu atveju pareiškėjui tekęs gyvenamasis plotas atitiko teisinį reglamentavimą. Atkreiptinas dėmesys, jog ir EŽŽT 2001 m. liepos 24 d. sprendime V. prieš Lietuvą, 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendime N. prieš Rusiją yra pažymėjęs, kad ribota erdvė sąlyginai gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Konstatuotina, kad pareiškėjas, nurodęs, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sumažėjo pasitikėjimas savimi, nuolatos jaučia baimę, nepateikė į bylą jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Atsakovas į bylą pateikė oficialią Pataisos įstaigos Psichologinės tarnybos pažymą (b. l. 58), kurioje nurodoma, kad pareiškėjas dėl psichologinių problemų, t.y. dėl nuolatinio streso, pastovios nervinės įtampos, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, kreipęsis nebuvo.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kartu pabrėžtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Atsakovo pateikti teismui duomenys apie sveikatos būklę yra niekuo neišsiskiriantys nuo laisvėje esančių asmenų sveikatos problemų, pareiškėjas įrodymų apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamų gyvenimo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Iš į bylą pateiktų įrodymų matyti, kad medicinine pagalba pareiškėjas naudojosi, tačiau ne kalinimo sąlygos Pataisos įstaigoje lėmė pareiškėjo nusiskundimus. Todėl teismas daro išvadą, jog skundo reikalavimas dėl 25000 Eur neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 57 str.). Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.