- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-09-17
- Bylos Nr.
- e2S-1804-553/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-22235-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Aldona Tilindienė
- Kreditorius
- UAB „Žirmūnų būstas“
- Skolininkas
- I. P., G. P.
- Kategorijos
- 122.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 125.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus (apelianto) UAB „Žirmūnų būstas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-06-29 nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eL2-29690-566/2015 pagal kreditoriaus UAB „Žirmūnų būstas“ pareiškimą skolininkams I. P. ir G. P..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Kreditorius UAB „Žirmūnų būstas“ pateikė pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kuriuo prašė priteisti iš skolininkų 118,56 EUR skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad kreditorius teikia namo, esančio (duomenys neskelbtini), butų ir kitų patalpų savininkų nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas pagal 2012-12-20 Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymą Nr. 30-2551. Skolininkai I. P. ir G. P. yra buto, esančio adresu esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendrasavininkai, kuriems priklauso po ½ buto. UAB „Žirmūnų būstas“ suteikė daugiabučio namo savininkų bendrosios dalinės nuosavybės administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas name, kuriame skolininkai turi nuosavybės teise butą ir jiems dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendrojo naudojimo objektai, kuriuos skolininkai privalo išlaikyti ir mokėti mokesčius bei kitas rinkliavas už jų priežiūrą (CK 4.82 str. 3 d., 4 d., 4.84 str. 9 d.). Kiekvieną mėnesį šio buto adresu į pašto dėžutę buvo pateikiama sąskaita su nurodyta priskaičiuota mokėti suma. Sąskaitoje nurodyta suma turėjo būti sumokėta iki mėnesio, einančio po mėnesio, už kurį buvo suteiktos paslaugos, paskutinės dienos. Skolininkų skola už laikotarpį nuo 2014-10-01 iki 2015-04-30 yra: 118,56 EUR už administravimo, eksploatavimo ir komunalines paslaugas; 5 proc. metinių palūkanų; 3 EUR žyminio mokesčio; 0,87 EUR už Nekilnojamojo turto registro duomenų vieną paiešką duomenų bazėje ir vieno registro išrašo peržiūrėjimą ekrane; 24,20 EUR už UAB „SKOLOS LT“ suteiktas teisines paslaugas, rengiant pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015-06-29 nutartimi nutarė atsisakyti priimti pareiškimą. Nurodė, kad kreditorius prašo iš skolininko priteisti 24,20 EUR bylinėjimosi išlaidų už UAB „SKOLOS LT“ suteiktas teisines paslaugas rengiant pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog įstatymas nustato civilinio proceso dalyviui, kurio naudai priimtas sprendimas, teisę reikalauti iš kitos (pralaimėjusios) šalies savo patirtų atstovavimo civiliniame procese pagal pavedimą išlaidų atlyginimo tik tuo atveju, kai jam atstovavo advokatas arba advokato padėjėjas. Kitokios atstovavimo išlaidos civilinio proceso dalyviui negali būti priteistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinės bylos Nr. 3K-7-334-687/2015, 3K-3-212-219/2015). Teismas konstatavo, kad kreditoriaus patirtos išlaidos, susijusios su UAB „SKOLOS LT“ suteiktomis teisinėmis paslaugomis civiliniame procese, nepatenka į CPK 88 str. įtvirtintą atlygintinų civiliniame procese patirtų išlaidų sąrašą, todėl negali būti atlygintos. Atsižvelgiant į tai, kad CPK XXIII skyriaus nuostatose nėra numatyta teismui galimybė, priimant teismo įsakymą tenkinti kreditoriaus pareiškimą iš dalies, taip pat į tai, kad teismo įsakymo skundimo teisė ribojama (CPK 436 str. 7 d.), kreditoriaus pareiškimą, kaip aiškiai nepagrįstą atsisakyta priimti (CPK 435 str. 2 d.).
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas (apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-06-29 nutartį. Paaiškino, kad teismas, atsisakydamas priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo kaip aiškiai nepagrįstą, netinkamai įvertino, ar reiškiamas reikalavimas yra iš esmės neįmanomas, konstatuodamas, jog CPK XXIII skyriaus nuostatuose nėra numatyta teismui galimybė, priimant teismo įsakymą, tenkinti kreditoriaus pareiškimą iš dalies. Tokia teismo išvada yra nepagrįsta. Teismas nustatė, jog nėra numatyta galimybės tenkinti kreditoriaus pareiškimo iš dalies, kadangi tai nėra reglamentuota CPK XXIII skyriuje nurodyta tvarka. Tačiau, toks teismo argumentas neatitinka suformuluotos teismų praktikos (nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-817-278/2013). CPK nėra numatyto draudimo atsisakyti priimti pareiškimą ir išduoti teismo įsakymą dėl dalies pareiškime nurodytų reikalavimų. Pagrindinis kreditoriaus reikalavimas yra prašymas priteisti iš skolininko pagrindinę skolą, tuo tarpu kiti reiškiami reikalavimai dėl bylinėjimosi išlaidų laikytini išvestiniais. Todėl, kreditoriaus įsitikinimu pirmosios instancijos teismas be pagrindo atsisakė priimti kreditoriaus pareiškimą dėl pagrindinės skolos ir 3,00 Eur žyminio mokesčio priteisimo, kadangi kreditoriaus reikalavimai gali būti patenkinami tiek visi, tiek dalis jų, o CPK 435 str. 2 d. nurodyta, kad pareiškimas atsisakytinas priimti, jeigu jis yra visas aiškiai nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2015-06-29 nutartimi nutarė atsisakyti priimti ieškovo (apelianto) pareiškimą dėl įsakymo išdavimo. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sprendžia, jog atskirasis skundas dėl 2015-06-29 nutarties yra iš esmės nepagrįstas dėl žemiau nurodytų motyvų.
Apeliantas pirmos instancijos teismo nutartį kvestionuoja tuo pagrindu, kad įstatymas nedraudžia priimti teismo įsakymo tik dėl dalies reikalavimų, todėl pirmos instancijos teismas galėjo išduoti teismo įsakymą dėl pagrindinės skolos ir, teismo manymu, pagrįstų bylinėjimosi išlaidų.
Civilinio proceso kodekso 435 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, teismas netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo. Teismo pareiga – patikrinti, įgyvendino ar ne kreditorius procesines kreipimosi į teismą sąlygas (laikėsi teismingumo taisyklių, sumokėjo žyminį mokestį ir kita). Nustačius, jog yra įgyvendintos šios sąlygos, turi būti išduotas teismo įsakymas. Kitais atvejais, kai, sprendžiant pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, nustatoma, jog kreditorius nesilaikė procesinių pareiškimo pateikimo taisyklių, turi būti nustatytas terminas pareiškimo trūkumams šalinti arba apskritai atsisakyta priimti pareiškimą (Civilinio proceso kodekso 435 straipsnio 2 ir 4 dalys). Nors teismo vaidmuo apsiriboja procesinių taisyklių laikymosi patikrinimu, nereiškia, jog kreditorius gali reikšti bet kokį materialinį reikalavimą ir teismas bet kokio materialinio reikalavimo pagrindu išduos teismo įsakymą. Civilinio proceso kodekso 435 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog teismas nutartimi atsisako priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Tokiu (aiškiai nepagrįstu) pareiškimu laikytinas toks pareiškimas, kuriuo reiškiamų materialinių reikalavimų nepagrįstumas (galimybės gauti tokių reikalavimų patvirtinimą (patenkinimą) nebuvimas) yra toks akivaizdus, jog jį galima identifikuoti, atliekant formalųjį pareiškimo vertinimą, tai yra tikrinant, ar kreditorius įgyvendino procesines kreipimosi į teismą sąlygas.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai apelianto reikalavimą dėl išlaidų už juridinio asmens suteiktas teisines paslaugas atlyginimo priteisimo kvalifikavo aiškiai nepagrįstu reikalavimu. Remiantis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-212-219/2015), konstatuotina, jog toks reikalavimas negali būti patenkintas, nepriklausomai nuo to, pagal kokias procesines taisykles yra reiškiamas toks reikalavimas, ir nuo bylos baigties. Kitaip tariant, tiesiog nėra įmanomas reikalavimo kompensuoti išlaidas už juridinio asmens suteiktas teisines paslaugas patvirtinimas/patenkinimas.
Apelianto reikalavimas, kurį pirmosios instancijos teismas pripažino aiškiai nepagrįstu, yra procesinis reikalavimas. Kaip jau buvo nurodyta, pagrindas atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo egzistuoja tada, kai pareiškimu yra reiškiami aiškiai nepagrįsti materialiniai subjektiniai reikalavimai. Be to, ką pagrįstai nurodo ir apeliantas, Civilinio proceso kodekso XXIII skyriaus, reglamentuojančio bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo ypatumus, normos nenumato tiesioginio draudimo išduoti teismo įsakymą dėl kreditoriaus reikalavimų dalies. Iš kitos pusės, išdavus teismo įsakymą dėl apelianto materialinių subjektinių reikalavimų ir procesinio reikalavimo kompensuoti kitas (bylinėjimosi) išlaidas ir atsisakius priimti jo pareiškimą, kiek juo reikalaujama kompensuoti išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą, būtų iškreipta paties sumarinio proceso esmė. Šio procesinio instituto paskirtis – kuo mažesnėmis laiko, pastangų ir piniginėmis sąnaudomis bei kuo paprastesniu būdu išspręsti neginčijamų ir neprieštaraujančių įstatymams reikalavimų patvirtinimo ir išieškojimo klausimus. Tokio proceso galutinis rezultatas turi būti teismo įsakymo, esančio vykdomuoju dokumentu, išdavimas, teismui netikrinant jo pagrįstumo. Taip siekiama kuo greitesnio socialinės taikos tarp šalių atkūrimo įmanomai paprasčiausiu būdu. Bylos, išnagrinėtos Civilinio proceso kodekso XXIII skyriaus tvarka, proceso pasibaigimas kitokiu negu teismo įsakymas procesiniu dokumentu ir apeliacijos galimybė (netgi jeigu procesinių reikalavimų išsprendimo dalyje) yra nesuderinami su supaprastinto proceso tikslais. Išdavus teismo įsakymą dėl apelianto materialinių subjektinių reikalavimų ir procesinio reikalavimo kompensuoti kitas (bylinėjimosi) išlaidas ir atsisakius priimti jo pareiškimą, kiek juo reikalaujama kompensuoti išlaidas už suteiktą teisinę pagalbą, pirma, teismas turėtų priimti du procesinius sprendimus (teismo įsakymą dėl reikalavimų dalies ir nutartį dėl atsisakymo priimti pareiškimo dalį). Antra, atsisakius priimti pareiškimo dalį, kreditorius galėtų pasinaudoti teise į apeliaciją ir pareikšti atskirąjį skundą dėl tokios nutarties (Civilinio proceso kodekso 435 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, galima situacija, kai iš esmės vieno pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo pagrindu teismas priimtų du atskirus procesinius dokumentus ir taip vėliau vyktų du lygiagretūs procesai – išieškojimo ir apeliacijos. Kreditorius, pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo reikšdamas (nors ir vieną) aiškiai nepagrįstą reikalavimą, prisiima riziką netekti teisės supaprastintu būdu apsiginti galimai pažeistas ar pažeidžiamas materialines subjektines teises. Apeliantas vieną aiškiai nepagrįstą reikalavimą pareiškė. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti jo pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo.
Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.