Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Čepukėnienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo apeliacine tvarka baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. G. apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 20 d. nuosprendžio, kuriuo

K. G. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste - BK) 140 str. 1 d. laisvės apribojimu 3 mėnesiams, įpareigojant per bausmės laiką neatlygintinai išdirbti 40 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. G. privataus kaltinimo skundu buvo kaltinamas ir nuteistas dėl to, kad mušdamas nežymiai sužalojo žmogų:

jis, 2014 m. rugsėjo 27 d. apie 15.00 val. (duomenys neskelbtini), V. K. sodybos kieme, kumščiu sudavė V. K. į dešinį skruostą, nuo ko V. K. parkrito ant žemės, tokiais veiksmais padarydamas jai poodinę kraujosruvą dešinės akies - dešinio skruosto srityje, kas nežymiai sutrikdė jos sveikatą.

Be to, anot apelianto, teismas neteisingai jam paskyrė įpareigojimą – per bausmės laiką neatlygintinai išdirbti 40 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, nepaisant jo sveikatos būklės - jis 2014 m. yra patyręs dvi sunkias stuburo operacijas ir tapo neįgaliuoju. Šiuo metu jo darbingumo lygis yra 55 procentai.

Šių aplinkybių pagrindų mano, kad teismo nuosprendis yra neteisėtas, kadangi priimtas ir surašytas, nesilaikant baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų nėra pagrįstos išsamiai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Teismas bylos aplinkybes vertino selektyviai, suteikiant vienoms, o būtent kaltinančioms aplinkybėms, prioritetą kitų atžvilgiu, taip pažeidžiant baudžiamąjį įstatymą dėl įrodymų vertinimo. Todėl teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir naikintinas.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja palaikė apeliacinio skundo argumentus ir prašė skundą tenkinti. Nukentėjusiosios atstovas prašė teismo skundą atmesti ir palikti galioti apylinkės teismo nuosprendį nepakeistą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo K. G. apeliacinis skundas netenkintinas.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, K. G. neigia padaręs BK 140 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, tvirtina, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje buvo priimtas, netinkamai įvertinus baudžiamojoje byloje surinktus duomenis. Taigi apeliantas iš esmės ginčija surinktų ir ištirtų įrodymų vertinimą bei padarytų išvadų atitiktį bylos faktinėms aplinkybėms.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami pagal BPK 20 str. 5 d. nustatytas taisykles. Pagal įrodymų vertinimo baudžiamajame procese taisykles bylą nagrinėjantis teismas kiekvienu atveju sprendžia, ar byloje surinkti duomenys laikytini įrodymais, remdamasis savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir vadovaudamasis įstatymu. Jokie teismui pateikiami duomenys neturi iš anksto nustatytos galios, lemiančios vienokio ar kitokio sprendimo priėmimą. Tik patikrinęs ir objektyviai įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, teismas priima galutinį sprendimą byloje.

Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga, apeliacinio skundo argumentais, įvertinus proceso dalyvių pasisakymus apeliacinės instancijos teismo posėdyje, skundžiamo nuosprendžio turinį, darytina išvada, kad priešingai, nei nurodoma apeliaciniame skunde, visos aplinkybės, turinčios reikšmės nuteistojo veiksmų kvalifikavimui pagal BK 140 str. 1 d., buvo ištirtos, teismo įvertintos ir pagrįstai pripažintos įrodymais, pagrindžiančiais K. G. kaltę, padarius jam inkriminuotą veiką. Visi byloje esantys duomenys, nepažeidžiant BPK 20 str. reikalavimų, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo buvo išanalizuoti ir įvertinti visų byloje objektyviai nustatytų aplinkybių kontekste. Skundžiamame Širvintų rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 20 d. nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes, nėra jokio pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, abejoti teismo padarytomis išvadomis ir su jomis sutiktina. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų visumos pagrindu padarytų išvadų dėl apelianto kaltės, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nenustačius, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 str. reikalavimus, konstatuotina, kad vien apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymo nuostatoms.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad K. G., kumščiu sudavęs V. K. į dešinį skruostą bei tokiais veiksmais padaręs jai poodinę kraujosruvą dešinės akies – dešinio skruosto srityje, nežymiai sutrikdė jos sveikatą. Apeliantas neneigė, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje jis buvo, kilus konfliktui tarp V. K. ir Ž. K. ir į jį įsikišus A. F., į konfliktą įsikišo ir jis, tačiau teigė, kad jis V. K. jokių smūgių nesudavė. Anot apelianto, V. K. nežymų sveikatos sutrikdymą galėjo padaryti A. F., puldamas apeliantą - pastarasis, gindamasis nuo A. F. veiksmų, sugriebė jį už rankų, po ko matė, kaip V. K. nukrito. Tuo tarpu nukentėjusioji V. K. ir liudytojas A. F. parodė, kad, jiems genėjant medžius, juos užsipuolė nukentėjusiosios dukra Ž. K., po ko, A. F. užstojus V. K., įsikišo ir dukros sugyventinis K. G.. K. G. susistumdžius su A. F. bei nukentėjusiajai būnant prie jų, K. G., pasakęs jai „ir tu dar čia“, trenkė V. K. kumščiu į dešinį skruostą, nuo ko nukentėjusioji parkrito. Tiek V. K., tiek A. F., duodami parodymus pirmosios instancijos teisme, pažymėjo, kad K. G. smūgis buvo nukreiptas tiesiogiai į nukentėjusiąją. Nukentėjusiosios V. K. ir liudytojo A. F. parodymus patvirtina baudžiamojoje byloje pateikta medicininių dokumentų išrašo kopija, kad V. K. iš karto po įvykio kreipėsi į (duomenys neskelbtini) kliniką, bei specialisto išvada Nr. G3337/14(01), kurioje detalizuotas V. K. padaryto sužalojimo vieta ir pobūdis, atitinkantys nukentėjusiosios ir liudytojo A. F. nurodytas jos sužalojimo aplinkybes. Specialisto išvada nustatyta, kad V. K. buvo padaryta poodinė kraujosruva dešinės akies – dešinio skruosto srityje. Ši išvada konstatuoja, kad sužalojimas, kuris vertinamas nežymiu, V. K. buvo padarytas, paveikus kietu buku daiktu, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku. Kaip matyti iš šioje byloje esančios Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Širvintų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus prevencijos poskyrio medžiagos Nr. (duomenys neskelbtini) dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą duomenų, nukentėjusioji V. K. tą pačią dieną, t.y. 2014 m. rugsėjo 27 d. kreipėsi į policijos įstaigą pareiškimu, kuriame pateikė iš esmės analogiškas įvykio - kilusio konflikto bei patirto sužalojimo aplinkybes.

Aukščiau aptartuose dokumentuose užfiksuotas 2014 m. rugsėjo 27 d. nukentėjusiosios sužalojimo faktas, nustatytas sužalojimo pobūdis ir laipsnis patvirtina nukentėjusiosios nurodytą aplinkybę apie nuteistojo K. G. veiksmus jos atžvilgiu ir jų pobūdį. Kaip matyti, nukentėjusioji betarpiškai po įvykio kreipėsi tiek į sveikatos priežiūros įstaigą, tiek policijos pareigūnui davė paaiškinimą dėl įvykio bei per protingą terminą kreipėsi į medicinos ekspertus padarytiems sužalojimams užfiksuoti ir jų laipsniui nustatyti. Byloje nėra duomenų, kuriais remiantis pirmos instancijos teismas galėjo suabejoti nukentėjusiosios V. K. ir liudytojo A. F. parodymais, ar kurie patvirtintų, kad pastarieji asmenys yra suinteresuoti nepagrįstai apkaltinti K. G. nusikaltimo padarymu, jie iš esmės sutampa tarpusavyje, yra patvirtinti objektyviais bylos įrodymais – specialisto išvada apie V. K. sveikatos sužalojimo mastą. Teisėjų kolegija laiko, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiosios sveikatos sutrikdymo masto aplinkybę, pagrįstai rėmėsi tiek nukentėjusios, tiek liudytojo parodymais, juos vertindamas kartu su šioje byloje esančių duomenų visuma ir baudžiamojoje byloje ištirtų įrodymų pagrindu padarė teisingą išvadą, kad V. K. specialisto išvada nustatytas sužalojimas atsirado nukentėjusiosios ir liudytojo nurodytomis įvykio aplinkybėmis.

Apelianto argumentas, kad nukentėjusios V. K. parodymai yra prieštaringi, t.y. kad pastaroji tiksliai negalėjo nurodyti kuo – ranka ar kumščiu, buvo suduotas smūgis į dešinį jos skruostą, kad policijoje teigė, jog buvo stumdoma, o vėliau tai paneigė, atsižvelgus į bylos įrodymų visumą, atmestinas kaip nepagrįstas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodyta aplinkybė nelaikytina esminiu prieštaravimu parodymuose, o tuo pačiu nesudaro pagrindo atmesti V. K. nurodytas aplinkybes, iš esmės parodymai sutampa tarpusavyje, yra patvirtinti objektyviais bylos įrodymais.

Apeliantas teigia, kad jo paties duoti parodymai, kurie patvirtinti liudytojos Ž. K. parodymais, nepagrįstai buvo nevertinti ir atmesti. Su šiuo argumentu sutikti nėra pagrindo.

Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad įvykio dieną tarp nukentėjusiosios V. K. ir jos dukters liudytojos Ž. K. kilo žodinis konfliktas dėl sodo genėjimo, į jį vėliau įsijungė nukentėjusiosios V. K. draugas A. F. ir Ž. K. sugyventinis K. G.. V. K. ir A. F. nuosekliai teigia, kad K. G. sudavė smūgį kumščiu į dešinį skruostą, gi K. G. teigia nematęs dėl ko pargriuvo V. K., jis pats jai nesudavė, o liudytoja Ž. K. nurodė, kad A. F., traukdamas rankas iš K. G. rankų, kai šis laikė, kad nesuduotų jam smūgių, atgalia ranka trenkė kairėje nuo jo stovėjusiai V. K.. K. G. daro prielaidą, kad V. K. galėjo būti sužalota A. F., šiam stengiantis išsivaduoti nuo jo laikymo. Šios aplinkybės paneigtos byloje surinktais ir ištirtais įrodymais - nukentėjusiosios nuo pat kreipimosi į policiją įvykio dieną iki teisminio bylos nagrinėjimo duodamais iš esmės nuosekliais parodymais, kurie patvirtinti liudytojo A. F. parodymais bei specialisto išvada apie sužalojimo lokalizaciją, mechanizmą. Nors pirmosios instancijos teismas, atmesdamas liudytojos Ž. K. parodymus, iš esmės dėl jų nepasisakė, visgi iš skundžiamo nuosprendžio argumentų matyti, kad teismas, vertindamas apeliantui pareikšto kaltinimo pagrįstumą, kiekvieną iš faktinių duomenų vertino pagal tai, kiek juos patvirtino arba paneigė kiti byloje surinkti įrodymai. Duomenų, kad V. K. konstatuotas sužalojimas galėjo būti padarytas kitokiomis aplinkybėmis, baudžiamojoje byloje nebuvo surinkta. Teisėjų kolegijos vertinimu, visa tai paneigia K. G. apeliacinio skundo argumentus, kad jis nukentėjusiajai smūgio nesudavė. Tiek liudytojos Ž. K. teiginys, kad V. K., stovinčiai kairėje nuo A. F., pastarasis, traukdamas rankas, atgalia ranka sudavė smūgį į veidą, tiek K. G. prielaida apie tokį galimą nukentėjusiosios sužalojimo būdą, neatitinka įvykio situacijos yra nelogiškas ir prieštarauja aukščiau aptartų įrodymų visetui. Visuma baudžiamojoje byloje ištirtų įrodymų patvirtina, kad nukentėjusiajai nustatytas sužalojimas atsirado jos (V. K.) nuosekliai nurodomomis įvykio aplinkybėmis, jas atitinka nukentėjusiajai padaryto sužalojimo pobūdis ir lokalizacija, o tuo pačiu paneigia nuteistojo versiją, jog jis (K. G.) nukentėjusiosios atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė ne tik į jo, bet ir į Ž. K. parodymus dėl nagrinėjamo įvykio, atmetant juos kaip gynybos priemonę, nepagrįstas.

Apelianto nurodytas argumentas, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino aplinkybių, jog šio aptariamo įvykio metu, užpultas A. F., jis (K. G.) nukentėjo ir pats, ką patvirtina ir specialisto išvada, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju neturi esminės reikšmės, nustatant nuteistojo K. G. veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., sudėtį. Nors bylos duomenys rodo, kad, įvykus konfliktui tarp Ž. K. ir V. K. bei į jį įsikišus A. F. ir K. G., tarp pastarųjų susiklostė konfliktiniai santykiai, ši aplinkybė nepaneigia aukščiau aptartų įrodymų visumos nagrinėjamu atveju.

Šių aptartų įrodymų pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetą bei padarė pagrįstą išvadą dėl K. G. kaltės, todėl naikinti skundžiamą nuosprendį ir apeliantą išteisinti dėl šios veikos nėra jokio teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

Apeliaciniu skundu keliamas klausimas ir dėl apeliantui skirto įpareigojimo – per bausmės laiką neatlygintinai išdirbti 40 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, pagrįstumo, teigiant, jog apylinkės teismas šį įpareigojimą skyrė, žinodamas apie K. G. sveikatos būklę, t.y. jog yra patyręs dvi stuburo traumas bei jam nustatytas ribotas 55 procentų darbingumo lygis.

Su šiuo apelianto argumentu sutikti nėra pagrindo. Teismas, parinkdamas šį įpareigojimą, baudžiamojo įstatymo nuostatų nepažeidė, elgėsi teisėtai ir pagrįstai. Skiriant bausmę, turi būti atsižvelgiama į visus BK 41 str. dalyje numatytus bausmės tikslus: sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas veikas, paveikti bausmę atliekančius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis bendrais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgęs į K. G. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, pobūdį, padarymo aplinkybes, kaltės formą, veikos motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, konstatavo, jog bausmės tikslai bus pasiekti, K. G. paskyrus laisvės apribojimo bausmę, nustatant įpareigojimą – per bausmės laiką neatlygintinai išdirbti 40 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Nors apeliantas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo skirto įpareigojimo tikslingumu, teisėjų kolegijos vertinimu, šis įpareigojimas paskirtas pagrįstai, įvertinus šioje byloje ištirtais įrodymais nustatytų faktinių duomenų visumą, siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, sulaikyti nuteistąjį nuo nusikalstamų veikų darymo, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą bei pasiekti bausmės tikslus. Aplinkybės, kad apeliantas anksčiau buvo patyręs dvi stuburo traumas, jam nustatytas 55 procentų darbingumo lygis, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismo įpareigojimas paskirtas, pažeidžiant atitinkamas įstatymo nuostatas, ir jį panaikinti. Atsižvelgdama į paminėtas aplinkybes, konstatuotina, kad skundžiamu nuosprendžiu teismas tinkamai individualizavo K. G. paskirtą bausmę. Keisti nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo K. G. skundą atmesti.