Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-420-662/2017

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2017-03-14
Bylos Nr.: A-420-662/2017
Teisminio proceso Nr.: 3-64-3-02557-2015-3
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Audrius Bakaveckas (pran.), Arūnas Dirvonas
Pareiškėjas: V. J.
Atsakovas: Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatorius

Kategorijos

20.2.3.2Neturtinė žala
37.2Kalinamųjų ir suimtųjų apgyvendinimas

Administracinė byla Nr. A-420-662/2017Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02557-2015-3Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. kovo 14 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Dirvono ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) 2015 m. rugsėjo 10 d. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad jis buvo laikytas Šiaulių TI nuo 2013 m. kovo 9 d. iki 2013 m. birželio 9 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Pareiškėjas buvo laikytas perpildytose kamerose, neatitikusiose higienos normų reikalavimų, dušu buvo galima naudotis tik kartą per savaitę, išduota patalynė buvo labai blogos būklės, nebuvo galimybės tinkamai išsiskalbti rūbus. Pareiškėjas trumpalaikio laikymo kamerose dažnai laikytas 3 ir daugiau valandų, o karantino kamerose kartais išbūdavo 4 ar daugiau valandų. Karantino kamerose buvo šalta, labai purvina, drėgna, nebuvo stalo, nors šioje kameroje tiektas maistas, o tualetas nuo patalpos neatskirtas pertvara, trūko ventiliacijos. Pareiškėjas teigė dėl netinkamų kalinimo sąlygų susirgęs odos liga ir patyręs neturtinę žalą, t. y. dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimą.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3 punktas nustato, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikytas skirtingose kamerose su dar 4-11 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 1,39 iki 3,76 kv. m. Atsakovas pabrėžė, kad Šiaulių TI administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet užtikrino vienam asmeniui 3,6 kv. m ploto, bet tokia situacija nebuvo pastovi.

Atsakovas nurodė, jog pareiškėjo laikymo Šiaulių TI metu Šiaulių visuomenės sveikatos centras netikrino kamerų, kuriose jis buvo laikytas. Pabrėžtina, kad Šiaulių TI buvo pastatytas ir įrengtas dar iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės) ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laivės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo sąlygas taikytini tik reikalavimai, nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Be to, atsakovo teigimu, Šiaulių TI administracija nuolat suimtųjų (nuteistųjų) reikalavo palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakė patys nuteistieji. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo ir tvarkė kameras, neturėjo problemų dėl pelėsio ar drėgmės kameroje, todėl šios pareiškėjo pretenzijos laikytinos nepagrįstomis.

Atsakovas pažymėjo, kad įstaigoje išduodama patalynė buvo nuolat skalbiama ir dezinfekuojama, susidėvėjusi patalynė pakeičiama nauja, todėl pareiškėjo teiginiai dėl pasibaisėtinos patalynės būklės buvo neįrodyti. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad jokie teisės aktai nereglamentavo džiovyklų įrengimo kamerose, bet nuo 2011 m. rugsėjo mėnesio Šiaulių TI esantiems suimtiesiems (nuteistiesiems) buvo išduodama patalynė bei rankšluosčiai, o suimtųjų (nuteistųjų) apatiniai drabužiai, asmeniniai drabužiai bei asmeninė patalynė buvo skalbiami ir džiovinami nemokamai. Atsakovas neturėjo duomenų dėl pareiškėjo kreipimosi į administraciją dėl skalbimo paslaugų. Šiaulių TI taip pat tinkamai įgyvendinama suimtųjų (nuteistųjų) teisė naudotis dušu: Šiaulių TI buvo 2 prausimosi patalpos, kuriose buvo po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį buvo vedami ne rečiau nei kartą per savaitę, į dušą vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji (nuteistieji).

Atsakovo nuomone, pareiškėjo išvardytos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodė realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Atsakovas taip pat akcentavo, kad pažeidimo fakto pripažinimas buvo asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris buvo pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

II.

Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą tenkino iš dalies ir pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, priteisė neturtinės žalos atlyginimą – 650 Eur.

Teismas iš 2015 m. rugsėjo 19 d. pažymos Nr. 60/09-31144 nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikytas nuo 2013 m. kovo 13 d. iki 2013 m. birželio 9 d., viso 85 dienas. 84 dienas pareiškėjas laikytas kamerose, kuriose jam tekęs kamerų plotas buvo pastoviai mažesnis, nei nustatyta norma, ir 1 dieną pareiškėjui tekęs kameros plotas iš dalies atitiko reikalavimus. Kadangi nebuvo galimybių tiksliai nustatyti, kiek laiko pareiškėjas tą dieną buvo laikytas nepažeidžiant nustatytos kameros ploto normos vienam asmeniui, 2015 m. rugsėjo 19 d. pažymos turinys vertintinas pareiškėjo naudai ir konstatuotina, jog laikymo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas visas 85 dienas buvo laikytas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktų reikalavimus kamerų plotui. Įvertinęs tai, kad kamerų plotas buvo užstatytas suimtųjų lovomis, kitais baldais ir buitiniais reikmenimis, teismas sprendė, jog iš tiesų pareiškėjui tekęs plotas tam tikrais laikotarpiais buvo itin mažas (teko 1,39 – 1,85 kv. m) ir jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo ženkliai pažeista. Toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, o Šiaulių TI administracija neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Dėl pareiškėjo laikymo sąlygų atitikimo higienos normoms teismas pažymėjo, jog byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu būtų buvę atlikti Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimai siekiant nustatyti, ar kameros, kuriose laikytas pareiškėjas, atitiko Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Kitų įrodymų dėl netinkamų kamerų būklės byloje nebuvo, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti, kad valstybės valdžios institucijos (Šiaulių TI) pareigūnai pareiškėją laikė kamerose, neatitikusiose joms keliamų Higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Šiaulių TI pastatytas ir įrengtas iki Eksploatavimo taisyklių ir Higienos normos HN 76:2010 įsigaliojimo, todėl analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas taikytini tik tie šių teisės aktų reikalavimai, kurie nebuvo susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Kadangi Šiaulių TI dėl pastato statuso negalėjo būti atlikti rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negalėjo būti pripažinta atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų.

Dėl naudojimosi dušu teismas pastebėjo, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog ne rečiau nei kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu, kirpėjo paslaugomis ir gauti išskalbtą patalynę ir apatinius rūbus. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punkte analogiška nuostata įtvirtinta ir nuteistųjų atžvilgiu. Pagal Higienos normos HN 76:2010 68 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau nei vieną kartą per savaitę. Iš Ūkio skyriaus pažymos matyti, kad Šiaulių TI buvo 2 prausimosi patalpos, kuriose buvo po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į pirtį buvo vedami ne rečiau nei kartą per savaitę, tarp suimtųjų maudymosi buvo 30 min. intervalas, kurio metu atliekama patalpos dezinfekcija. Šiaulių visuomenės sveikatos centras, 2013 m. birželio 26 d. atlikęs Šiaulių TI patalpų atitikties Higienos normai HN 76:2010 patikrinimą, pažeidimų nenustatė ir konstatavo, kad prausimosi-švarinimo patalpoje buvo 2 dušinės su 8 dušo rageliais, dušinėse ištraukiamoji ventiliacija neveikė, patalpose pelėsių nebuvo, kiekvienas asmuo naudojosi individualiomis plaušinėmis, rankšluosčiu ir muilu, tarp suimtųjų maudymosi buvo 30 min. intervalas, kurio metu atliekama patalpos dezinfekcija. Taigi, byloje nebuvo duomenų, kurie leistų teigti, kad Šiaulių TI administracija pažeidė teisės aktais nustatytą naudojimosi dušu tvarką.

Dėl patalynės teismas akcentavo, jog Higienos normos HN 76:2010 63 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi būti aprūpinami švariais lovos skalbiniais, rankšluosčiais ir asmens higienos priemonėmis pagal teisės akto nustatytas normas. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 patvirtintų Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normų (toliau – ir Aprūpinimo normos) 4 pastabą, vietoj dviejų paklodžių gali būti išduodamas užvalkalas antklodei. Taip pat pažymėtina, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 2 dalis suteikia teisę suimtiesiems naudotis savo patalyne, jeigu jie to pageidauja. Vadinasi, asmenys įstaigoje aprūpinami patalyne pagal jų poreikius. Šiaulių visuomenės sveikatos centras 2013 m. birželio 26 d. patikrinimo metu konstatavo, kad laisvės atėmimo vietoje suimtieji asmenys patalyne ir asmens higienos priemonėmis aprūpinami vadovaujantis Aprūpinimo normomis, o asmenys, atsisakantys patalynės ar jos dalies, asmens higienos priemonių, papildomai pasirašo Aprūpinimo drabužiais, avalyne ir patalyne asmeninės sąskaitos kortelėje; sanitarinėje švarykloje įrengtos 2 dezinfekcinės kameros, kasdien dezinfekuojama po 4 partijas minkšto inventoriaus (čiužinių, antklodžių, pagalvių). Byloje nebuvo duomenų, jog dėl per mažo, netinkamo patalynės kiekio, komplektacijos ar būklės pareiškėjas būtų kreipęsis į Šiaulių TI administraciją, skundęsis dėl to, ar kad būtų išreiškęs pageidavimą naudotis savo patalyne, todėl ši skundo dalis atmesta.

Dėl galimybės naudotis skalbykla teismas pažymėjo, kad, pagal Higienos normos HN 76:2010 64 punktą, laisvės atėmimo vietų veikiančiose skalbyklose turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Iš Ūkio skyriaus pažymos matyti, kad Šiaulių TI buvo sudaręs sąlygas nuteistųjų (suimtųjų) viršutinių rūbų skalbimui ar cheminiam valymui už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas, taip pat asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius suimtieji ir nuteistieji galėjo kameroje skalbti patys, tam tikslui išduodamos vonelės ir ūkinis muilas. Pareiškėjas nenurodė, kad jis kreipėsi, bet jam buvo atsisakyta skalbti jo asmeninius drabužius ar patalynę, arba kad jis neturėjo asmeninių lėšų drabužiams skalbti ir į tai nebuvo atsižvelgta, todėl pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo sudaryta galimybė išsiskalbti ir išsidžiovinti drabužius, buvo nepagrįsti ir neįrodyti.

Teismas iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos nustatė, jog pareiškėjas jau pirminės gydytojų apžiūros Šiaulių TI, atliktos 2013 m. kovo 14 d., metu skundėsi bėrimu įvairiose kūno vietose, nurodyta, kad pareiškėjas sirgo žvyneline. Kūno bėrimu pareiškėjas medikams skundėsi 2013 m. kovo 18 d. ir 26 d., 2013 m. balandžio 3 d. ir 10 d. bei 2013 m. gegužės 9 d. medicininių apžiūrų metu, jam buvo skirtas gydymas, leista perduoti vaistus iš laisvės, jis buvo išvežtas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Taigi, įrašai medicininiuose dokumentuose nesudarė pagrindo teigti, kad pareiškėjas odos liga susirgo tik patekęs į Šiaulių TI. Aplinkybė, kad pareiškėjas visą buvimo izoliatoriuje laikotarpį nuolat turėjo sveikatos problemų dėl odos ligos, leido daryti išvadą, kad būtent netinkamos laikymo sąlygos galėjo lemti pareiškėjo sveikatos pablogėjimą ir jam objektyviai reikėjo geresnių kalinimo sąlygų nei sveikiems asmenims, konkrečiai – teisės aktų reikalavimus atitinkančio bent minimalaus kameros ploto (jeigu administracija negalėjo pareiškėjui užtikrinti didesnio ploto, nei nustatyta minimali norma).

Teismas pabrėžė, jog asmuo, kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio 1 dalyje. Atsižvelgęs į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (85 dienos), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, jų sukeltas dvasines kančias, į kitus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, teismas sprendė, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (dvasinius išgyvenimus, nepatogumus), kuri negalėjo būti kompensuota vien tik pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu. Tam tikru laikotarpiu ženkliai pažeista minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto norma sukėlė pareiškėjui diskomfortą ir psichologinę kančią. Kita vertus, nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog pareiškėjas turėjo galimybę vieną valandą per dieną pabūti gryname ore. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas buvo kalintas pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį sąlygomis. Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai buvo neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę ir intensyvumą, atsižvelgęs į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad šiuo dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati priteistina suma buvo 650 Eur.

III.

Pareiškėjas V. J. apeliaciniu skundu prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą panaikinti ir tenkinti jo skundą.

Pareiškėjas pabrėžia, kad Šiaulių TI administracija tyčia ir sąmoningai pareiškėjui neužtikrino tinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjui turėjo būti užtikrina 3,6 kv. m minimalaus kameros ploto norma, neįskaitant unitazo ir praustuvės užimamo ploto. Pareiškėjo vertinimu, jam padaryta žala nebuvo visiškai atlyginta. Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjas mano, kad jam nereikia įrodinėti, jog, gyvenant tokiomis sąlygomis, jam pasireiškė psichologiniai sukrėtimai, jis buvo palaužtas dvasiškai ir sužlugdytas kaip asmenybė. Be to, pareiškėjas teigia, kad Šiaulių TI veiksmai nepašalinant žinomų trūkumų prilygo pareiškėjo diskriminacijai dėl socialinės padėties.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia skundo argumentais. Pareiškėjas visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė tai patvirtinančių duomenų.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimu pareiškėjui V. J., atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui 650 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir teigia, kad jo patirta neturtinė žala buvo didesnė.

Teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių TI administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą pirmiausiai kildina iš to, kad jis buvo kalintas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui.

Pastebėtina, jog ginčui aktualaus Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi minėtos normos, pastebėtina, jog, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013 ir 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių TI buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Šiaulių TI buvo laikytas nuo 2013 m. kovo 13 d. iki 2013 m. birželio 9 d. (85 dienas). Visą šį laikotarpį pareiškėjui teko mažesnis kameros plotas nei nustatyta norma. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis (2015 m. rugsėjo 19 d. pažyma dėl V. J. laikymo, b. l. 18-20) su šiomis nustatytomis aplinkybėmis iš esmės sutinka. Pažeidimų metu pareiškėjui teko nuo 1,39 kv. m iki 3,14 kv. m ploto. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Šiaulių TI pareiškėjo atžvilgiu pažeidė Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalaus ploto normą, t. y. institucija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

Dėl laikymo sąlygų trumpalaikio laikymo ir karantino kamerose teisėjų kolegija pabrėžia, kad Higienos normos HN 76:2010 nuostatose yra išskiriamos dviejų tipų patalpos: gyvenamosios ir bendros paskirties. HN 76:2010 5 punkte gyvenamosios patalpos yra apibrėžtos kaip bendrabučių gyvenamieji kambariai, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariai, kameros tipo patalpos, baudos, drausmės izoliatorių, kalėjimų, karcerio, tardymo izoliatoriaus, areštinių kameros, karantino (izoliavimo) patalpos. Taigi, karantino kameros laikytinos gyvenamosiomis patalpomis, o trumpalaikio laikymo kameros priskirtinos bendrosios paskirties patalpų tipui. Priešingai nei atsiliepime į skundą teigė atsakovas, kai kurios Higienos normos HN 76:2010 nuostatos yra taikomos ne tik gyvenamosioms, bet ir bendros paskirties patalpoms (pvz., 26 p.) arba laisvės atėmimo vietų patalpoms, nediferencijuojant jų į gyvenamąsias ir bendros paskirties (pvz., 60 ir 62 p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-93-858/2017). Vadinasi, Šiaulių TI privalėjo užtikrinti tam tikrus higienos reikalavimus ir trumpalaikio laikymo bei karantino kamerose.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės) 11 punktą, į izoliatorių priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau nei 2 valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Ši nuostata pakartota ir 20 punkte, nurodant, jog asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne ilgiau nei 2 valandoms, gali būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Iš teismui Šiaulių TI pateiktos 2015 m. rugsėjo 29 d. pažymos (b. l. 21) matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu laikino – paskirstymo kamerose buvo laikytas keturis kartus: 2013 m. kovo 13 d., 2013 m. balandžio 9 ir 17 d. bei 2013 m. gegužės 14 d. Pareiškėjas nenurodė, kuriomis iš šių dienų jis trumpalaikio laikymo kamerose buvo laikytas 3 ir daugiau valandų. Iš skundo turinio apskritai nėra aišku, ar šis pažeidimas pasireiškė ginčo laikotarpiu ir ar tai pareiškėjui sukėlė kokias nors neigiamas pasekmes ar išgyvenimus. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo teiginys apie kalinimo trumpalaikio laikymo kamerose reikalavimų pažeidimą yra abstraktus ir nepagrįstas jokiais duomenimis, todėl atmestinas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal Higienos normos HN 76:2010 50 punktą, tardymo izoliatorių ir areštinių karantino (izoliavimo) patalpose asmenys laikomi ne ilgiau nei 5 darbo dienas, per šį laiką turi būti patikrinta jų sveikata; tik po sveikatos patikrinimo asmenys perkeliami į bendras gyvenamąsias patalpas. Pareiškėjas teigė karantino kamerose kartais buvęs laikytas 4 ir daugiau valandų. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas tik abstrakčiai apibūdino neva padarytą pažeidimą ir kad pareiškėjo nurodyta apytikslė laikymo trukmė neviršijo Higienos normos HN 76:2010 50 punkte įtvirtintos maksimalios trukmės, šis nusiskundimas vertintinas kaip nepagrįstas ir atmestinas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas skunde teigė, jog karantino kamerose buvo šalta, purvina, drėgna, nebuvo stalo, nors šioje kameroje tiektas maistas, o tualetas nuo patalpos neatskirtas pertvara, nepakako ventiliacijos. Šiaulių TI Ūkio skyriaus 2015 m. rugsėjo 22 d. pažymoje (b. l. 22-25) nurodyta, kad vienvietėse trumpalaikio laikymo kamerose sanitarinių mazgų nėra, kitose trumpalaikio laikymo kamerose sanitariniai mazgai įrengti bendroje patalpoje, neatskirti, o kamerose yra tik metaliniai prie grindų pritvirtinti suoliukai; priėmimo-paskirstymo kamerose (karantinuose) yra neatitverti sanitariniai mazgai, vėdinama per langus, kamerose yra tik metaliniai pritvirtinti prie grindų gultai; įstaigoje nėra įrengtos ventiliacijos sistemos, todėl patalpose gali būti per mažas judėjimo greitis ir (ar) santykinės drėgmės lygis. Dėl šių pareiškėjo nusiskundimų teisėjų kolegija pirmiausiai akcentuoja, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (Higienos normos HN 76:2010 2 p.).

Higienos normos HN 76:2010 26 punkte pateiktoje lentelėje yra nurodyti reikalavimai gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui. Atsakovas nepateikė jokių duomenų apie šių parametrų laikymąsi karantino kamerose, bet pripažino, kad oro judėjimo greitis ir drėgmės lygis šiose kamerose galbūt neatitiko reikalavimų. Iš bylos duomenų negalima nustatyti, ar laikymo laikino-paskirstymo kameroje Nr. PK-5 2013 m. kovo 13 d., 2013 m. balandžio 9 ir 17 d. bei 2013 m. gegužės 14 d. pareiškėjui buvo užtikrinta tinkama oro temperatūra, drėgmė ir judėjimo greitis, todėl abejonės vertintinos pareiškėjo naudai. Atsižvelgiant į tai, kad reikalavimai dėl oro drėgmės ir judėjimo greičio buvo susiję su oro kondicionavimo ar kitos sistemos įrengimu arba langų angų didinimu, t. y. pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, jų neužtikrinimas negali būti pripažintas Šiaulių TI pareigūnų neteisėtais veiksmais. Tačiau atsakovas nepateikė paaiškinimų, kodėl pareiškėjui nebuvo užtikrinta tinkama oro temperatūra, todėl šis neatitikimas higienos reikalavimams laikytinas pareiškėjo teisių pažeidimu.

Higienos normos HN 76:2010 54 punkte įtvirtinta, kad visos laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs. Su švara susiję reikalavimai konkretiems objektams (patalpoms, įrengimams) yra detalizuoti kitose šios higienos normos nuostatose. Pagal Higienos normos HN 76:2010 58 punktą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose; tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Iš pareiškėjo teiginių ir Šiaulių TI 2015 m. rugsėjo 29 d. pažymos darytina išvada, jog pareiškėjas kameroje Nr. PK-5 būdavo tik po kelias valandas, todėl būtų neteisinga pripažinti, kad, jei kamera Nr. PK-5 iš tiesų buvo netvarkinga, tai nutiko dėl pareiškėjo kaltės. Kita vertus, pareiškėjas nedetalizavo, kuo pasireiškė nešvara karantino kameroje, kodėl jis ją vertino kaip labai purviną. Tokie bendro pobūdžio nusiskundimai neproporcingai apriboja atsakovo galimybes paneigti pareiškėjo teiginius dėl kalinimo sąlygų neatitikimo teisės aktų reikalavimams, o teismui kliudo nustatyti, kokias konkrečiai teisės aktų nuostatas ir kokiu mastu atsakovas pažeidė, todėl yra atmestini.

Eksploatavimo taisyklių 14 punkte yra nustatyti reikalavimai kamerų įrengimui, be kita ko, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti (14.6 p.). Kaip minėta, šie reikalavimai taikytini ir karantino kameroms. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas patvirtino, jog karantino kamerose yra tik metaliniai pritvirtinti prie grindų gultai, pareiškėjo teiginiai dėl baldų (stalo) trūkumo karantino kameroje laikytini pagrįstais ir įrodytais, t. y. Šiaulių TI pažeidė pareiškėjo teisę būti laikomam tinkamai įrengtose kamerose.

Eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte įtvirtinta, kad, be kita ko, kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa, nuo likusio kameros ploto atitverta ne žemesne nei 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji) besinaudojant tualetu gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016). Šiuo atveju atsakovas nurodė, kad priėmimo-paskirstymo kamerose (karantinuose) sanitariniai mazgai nėra atitverti. Remiantis tuo, konstatuotina, kad Šiaulių TI neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis tualetu.

Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritardama ginčijamo sprendimo motyvams, jų nebekartoja ir plačiau dėl kitų pareiškėjo kalinimo sąlygų nepasisakys. Juolab kad EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl galimybės pasinaudoti dušu, skalbykla, čiužinio ir patalynės būklės bei kamerų atitikimo Higienos normos HN 76:2010 reikalavimams dėl temperatūros, drėgmės, ventiliacijos ir apšvietimo. Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, pareiškėjas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

Teisėjų kolegija, spręsdama dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, akcentuoja, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96), 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus, t. y. jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir, tam tikrais atvejais, nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95). Tačiau net ir nesant tokio tikslo neįmanoma užtikrinti, kad Konvencijos 3 straipsnis nebus pažeistas.

EŽTT pažymi, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53254/99), 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 66802/01), 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07). 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) EŽTT pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui 85 dienas iš eilės teko nuo 1,39 kv. m iki 3,14 kv. m ploto, iš jų 77 dienas – mažiau nei 3 kv. m ploto, todėl laikytina, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2013 m. kovo 13 d. iki 2013 m. birželio 9 d.) pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam sąlygomis, kai jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, buvo smarkiai pažeista. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjui tekęs kameros plotas buvo užstatytas baldais ir kitais įrenginiais, todėl pareiškėjo galimybė kameroje normaliai judėti buvo suvaržyta. Tačiau pareiškėjas kameroje praleisdavo ne visą parą, pavyzdžiui, jis turėjo teisę kasdien ne mažiau nei vieną valandą pasivaikščioti gryname ore (Suėmimo vykdymo įstatymo 29 str. 1 d.). Kamerose, kuriose pareiškėjas buvo apgyvendintas (išskyrus karantino kameras), higienos normų reikalavimų pažeidimai nustatyti nebuvo, todėl laikytina, kad jos iš esmės atitiko teisės aktų reikalavimus. Karantino kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrinta tinkama oro temperatūra, tinkamas įrengimas (nebuvo stalo) ir privatumas naudojantis tualetu, bet iš pareiškėjo teiginių ir bylos duomenų darytina išvada, jog pareiškėjas šiose kamerose ginčo laikotarpiu buvo laikytas tik keturias dienas, po kelias valandas. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad atsakovas sąmoningai siekė pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų. Nepaisant to, įvertinusi šias aplinkybes, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir konstatuoja, jog šie laikymo sąlygų reikalavimų pažeidimai sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir buvo nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus. Šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi, įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444–619/2008, EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas buvo kalintas neužtikrinant vienam asmeniui turinčios tekti minimalaus ploto normos ir kitų teisės aktais nustatytų kalinimo sąlygų. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – sveikatai saugios gyvenamosios aplinkos neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

Pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu priteistinos neturtinės žalos dydžiu.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtine žala laikytina dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą. Tačiau tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, vertybės, į kurias buvo kėsintasi, ir jų pažeidimo būdas, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, reikalavimo užtikrinti sveikatai saugią gyvenamąją aplinką pažeidimo apimtis, pažeidimo tąsa, neigiamo poveikio pareiškėjo sveikatai mastas ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus bei į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2309-492/2016).

Šioje byloje pareiškėjas teigė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jis susirgo odos liga, kuri pasireiškė maždaug po savaitės nuo atvykimo į Šiaulių TI, taip pat patyrė didelį diskomfortą ir stresą. Iš išrašo iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos (b. l. 53-67) matyti, kad pareiškėjas pirminės gydytojų apžiūros metu (2013 m. kovo 14 d.) skundėsi bėrimu įvairiose kūno vietose, pareiškėjui diagnozuota žvynelinė. 2013 m. kovo 18 d. įraše pažymėta, kad bėrimai pareiškėjui atsirado prieš maždaug 3 mėnesius. Pareiškėjas dėl ligos pablogėjimo 2013 m. balandžio 12–17 d. buvo išsiųstas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Laisvės atėmimo vietų ligoninės epikrizėje pažymėta, kad ambulatorinis gydymas neturėjo teigiamos dinamikos, bet ligoninėje pareiškėjui pagerėjo. Grįžus iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės pareiškėjo nusiskundimai dėl bėrimo sveikatos istorijoje nebeužfiksuoti, tačiau išvykimo iš Šiaulių TI dieną (2015 m. gegužės 9 d.) nurodyta, jog pareiškėjas dar vis sirgo žvyneline. Pastebėtina, kad, pareiškėjui 2013 m. kovo 23 d. ir 2013 m. balandžio 26 d. paprašius leisti gauti vaistus iš išorės, šie jo prašymai buvo patenkinti. Taigi pareiškėjo teiginiai, jog jis susirgo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI, paneigti. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas galėjo neigiamai paveikti pareiškėjo ligos eigą, tačiau pažymėtina, jog pareiškėjui buvo suteikta medicininė pagalba, sudarytos galimybės gauti jo pageidaujamus vaistus. Be to, byloje nenustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į psichologus, taip pat teikęs skundus Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms (Šiaulių TI Socialinės reabilitacijos skyriaus 2015 m. rugsėjo 21 d. pažyma, b. l. 26), todėl pareiškėjo argumentai dėl patirto didelio diskomforto ir streso laikytini neįrodytais.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli, kad juos būtų galima įvertinti pareiškėjo prašoma 15 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016). Teisėjų kolegija sprendžia, kad, įvertinus Šiaulių TI padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydis – 650 Eur – yra adekvatus atsakovo padarytam teisės pažeidimui. Tuo tarpu pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių aplinkybių, į kurias nebūtų atsižvelgęs pirmosios instancijos teismas, bei nepateikė jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų keisti pirmosios instancijos teismo nustatytą pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį, todėl šis dydis paliekamas nepakeistas.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasArūnas DirvonasVaida Urmonaitė-Maculevičienė