Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės MB A. N. konsultacinės poliklinikos ieškinį atsakovams S. P., S. P. ir L. K. dėl skolininko dalies bendrame turte ir servituto nustatymo, ir atsakovų S. P., S. P. ir L. K. priešieškinį ieškovei MB A. N. konsultacinei poliklinikai dėl santuokoje įgyto turto padalinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkinitinas iš dalies, priešieškinis tenkintinas visiškai.

Dėl ginčo teisenos taikymo bylos nagrinėjimui.

Taigi išieškotojas, kaip asmuo turintis teisę į skolos grąžinimą, turi pasirinkti, jo nuomone, veiksmingiausią (greičiausią, ekonomiškiausią ir pan.) „procesinį kelią“ šiam reikalavimui patenkinti: t. y. arba supaprastinto proceso tvarka kreiptis į teismą dėl skolininko dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatymo, arba ginčo teisenos tvarka pareikšti ieškinį teisme dėl skolininko turto atidalijimo iš bendrosios jungtinės nuosavybės. Nagrinėjamu atveju MB A. N. konsultacinės poliklinikos atstovas pateikdamas pareiškimą teismui nurodė, kad pareiškimą teikia ypatingosios teisenos tvarka dėl skolininko dalies bendrame turte ir servituto nustatymo, tačiau suformuluotas reikalavimas atitinka ginčo teisenos taisykles, nes teismui pateiktu procesinio dokumento yra siekiama išieškoti iš atsakovei priklausančios turto dalies, tai yra prašoma ne tik nustatyti skolininko turto dalis, bet ir konkrečią turto dalį, tai yra žemės sklypo dalį, kurią vėliau antstolis vykdydamas vykdomąją bylą galėtų parduoti iš varžytinių. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai pateikė priešieškinį dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, į tai, kad vienas iš MB A. N. konsultacinės poliklinikos reikalavimų yra servituto nustatymas ir su jo nustatymu susijusių klausimų išsprendimas, į tai, kad bylos nagrinėjimo metu iš dalies pasikeitė bylos aplinkybės ir ginčo tarp šalių dėl dalinamos ir skolininkei priskiriamos sklypo dalies bei servituto lokacijos nebekilo, o ginčas tarp šalių liko tik dėl servituto turinio, t. y. ploto ir jo atlygintinumo, byla išnagrinėta pagal ginčo teiseną reglamentuojančias teisės normas.

Dėl žemės sklypo padalinimo ir turto dalių nustatymo.

Tiek byloje esančiais rašytiniai įrodymais, tiek ir vykdomojoje byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatytos aplinkybes, kad atsakovas S. P. ir S. P. yra sutuoktiniai, kurių santuoka įregistruota (duomenys neskelbtini). Duomenų apie galiojančias skolininko vedybų, sugyventinių ir turto padalijimo sutartis byloje nėra. Byloje esantis 2018 m. balandžio 6 d. išrašas iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko patvirtina, kad atsakovės S. P. vardu, pagal 2002m. lapkričio 27 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. MV7-27914 ir tos pačios dienos priėmimo – perdavimo aktą Nr. MV7-27915, bei 2016 m. birželio 2 d. apylinkės teismo sprendimą Nr. 2-41-729/2016, yra įregistruotos nuosavybės teisės į 0,2900 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajone, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuriam nuo 2016 m. liepos 11 d. yra uždėtas areštas (e. b. I t., b. l. 131-132).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 3.82 straipsnis numato, kad jeigu sutuoktiniai nėra sudarę vedybų sutarties, jų turtui taikomas įstatymo nustatytas teisinis rėžimas. CK 3.87 straipsnio numato, kad turtas įgytas po santuokos sudarymo yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalintas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisės nėra pasibaigusios kitokiu būdu.

Šalys iš esmės neginčija ir pripažįsta, kad atsakovės vardu įregistruotas žemės sklypas, esantis Plikių miestelyje, Klaipėdos rajone, yra įgytas atsakovų santuokos metu ir yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Byloje nėra ginčo, kad vykdomojoje byloje yra atliekamas išieškojimas dėl atsakovės S. P. asmeninės prievolės.

Asmeninės sutuoktinio prievolės yra tokios, kurios yra susijusios su jo asmeniu, asmeniniu turtu arba asmeninių poreikių tenkinimu. Asmeninėmis prievolėmis pripažįstamos iki santuokos įregistravimo atsiradusios prievolės (CK 3.110 straipsnio 1 dalis), iš dovanojimo sutarčių ir paveldėjimo kylančios prievolės, išskyrus atvejus, kai dovana ar palikimas buvo gauti kaip bendras turtas (CK 3.111 straipsnis), baudos už vieno iš sutuoktinių padarytus teisės pažeidimus, taip pat žala, padaryta vieno iš sutuoktinių veiksmais (CK 3.115 straipsnis 1 dalis), kito asmens išlaikymo, mokestinės ir kitos prievolės. Asmenines prievoles savo vardu įgyja vienas iš sutuoktinių, kuris ir atsako pagal jas savarankiškai savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte. Išieškojimas pagal asmenines prievoles nukreipiamas į dalį bendrame turte tik po to, kai kreditorių reikalavimams patenkinti nepakanka turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė (CK 3.112 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

Vadovaujantis CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, turtas, pajamos, gautos po santuokos sudarymo sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, taip pat pensijos yra laikoma bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Pagal CK 3.117 straipsnio 1 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios. Nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik CK numatytais atvejais (CK 3.117 straipsnio 2 dalis). Esant nustatytoms aplinkybėms bei nurodytam teisiniam reglamentavimui, konstatuotina, kad atsakovės S. P. vardu įregistruotas žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) miestelyje, Klaipėdos rajone, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir byloje nenustatyta aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo, todėl pripažintina, jog sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios.

Įvertinus tai, kad tarp šalių nėra ginčo dėl dalių nustatymo, į tai, kad bylos nagrinėjimo eigoje tarp šalių nebeliko ginčo ir dėl žemės sklypo naudojimosi, darytina išvada, kad yra pagrindas atsakovų S. P. ir S. P. santuokos metu įgytą žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Plikių miestelyje, Klaipėdos rajone padalinti lygiomis dalimis, kiekvienam iš atsakovų po ½ dalį šio žemės sklypo, nustatant, kad atsakovui S. P. asmeninės nuosavybės teise atitenka naudotis žemės sklypo dalis, 2018 m. rugsėjo 10 d. UAB „Geomodera“ parengtame plane pažymėta indeksu „A“, o atsakovei S. P. dalis plane pažymėta indeksu „B“.

Dėl servituto nustatymo pagrįstumo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybes jos turėtojui naudotis svetimu daiktu. Servitutas nustatomas savanoriškai arba priverstinai. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas. CK 4.126 straipsnyje įtvirtintos dvi būtinosios sąlygos, kurioms esant, servitutas nustatytinas teismo sprendimu: 1) savininkų nesutarimas ir 2) būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį. Taigi teismas, spręsdamas, ar yra teisinis pagrindas nustatyti servitutą ir taip apriboti tarnaujančiojo daikto savininko teises, privalo konstatuoti šių abiejų sąlygų kumuliatyvų egzistavimą.

Servituto teisė pasižymi tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisės suvaržymais siekiant įgyvendinti viešpataujančiojo daikto savininko nuosavybės teisę. Nuosavybės teisė jokiais atvejais neturi būti varžoma nepagrįstai, tam būtinas objektyvus pagrindas. Dėl to ir daikto suvaržymas servitutu pateisinamas tik esant svarbioms priežastims (kai yra objektyviai būtinas). Kasacinio teismo praktika dėl servitutų nustatymo išplėtota ir nuosekli (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-433/2012; 2014 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2014). Joje pažymima, kad teismas pirmiausia turi įsitikinti, kad servitutas yra būtinas viešpataujančiajam daiktui naudoti. Tam teismas turi įvertinti, ar nenustačius servituto įmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis tinkamai naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį, ar daikto savininkas, siekdamas įgyti servituto teisę į kito asmens nekilnojamąjį turtą, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad galėtų savo daiktu tinkamai naudotis, neapribodamas kito asmens nuosavybės teisių ir interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94-248/2016, 13punktas).

Iš Valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo nustatyta, kad žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajone, nuosavybės teise priklauso S. P. (e. b. II t., b. l. 22-23). 2018 m. rugsėjo 10 d. MB „Geomodera“ parengė nekilnojamojo daikto - žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų bylą (e. b. II t., b. l. 13-33). Iš Valstybės įmonės registrų centro Klaipėdos filialo 2018 m. spalio 29 d. sprendimo Nr. 6419 nustatyta, kad žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini)rajone, kadastro duomenų byla yra tinkama žemės sklypo kadastro duomenų pakeitimui Nekilnojamojo turto kadastre (e. b. II t., b. l. 12).

Iš Valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo nustatyta, kad žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajone, nuosavybės teisėmis priklauso L. K. (e. b. II t., b. l. 9-10). 2018 m. rugsėjo 10 d. MB „Geomodera“ parengė nekilnojamojo daikto - žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų bylą (e. b. II t., b. l. 36-50). Iš Valstybės įmonės registrų centro Klaipėdos filialo 2018 m. spalio 22 d. sprendimo Nr. 1862 nustatyta, kad žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajone, kadastro duomenų byla yra tinkama žemės sklypo kadastro duomenų pakeitimui Nekilnojamojo turto kadastre (e. b. II t., b. l. 34).

Dėl nustatytino servituto turinio.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ginčas tarp šalių kilo dėl prašomo nustatyti servituto ploto ir teisės naudotis kelio servitutu nustatymo. Ieškovė prašo nustatyti 4 metrų pločio servitutą važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, varyti galvijus, leisti aptarnauti, naudoti požemines, antžemines komunikacijas, pagal byloje pateiktą UAB „Geoplanai“ 2019 m. vasario 21 d. parengtą žemės sklypo servitutinį planą ir nustačius servitutą įpareigoti tarnaujančio daikto savininkę L. K., atlaisvinti nustatyto servituto dalyje sklypą nuo esančių medžių, krūmų ar kitų augalų, kurie trukdo, riboja ar gali riboti naudojimąsi servitutu pagal jo paskirtį. Atsakovai prašo nustatyti 2,87 metrų pločio servitutą važiuoti transporto priemonėmis ir naudotis pėsčiųjų taku, pagal byloje pateiktą MB „Geomodera“ 2018 m. spalio 30 d. parengtą žemės sklypo servitutinį planą.

Pagal bendrąją taisyklę servituto santykiai susiklosto ir CK 4.111–4.140 straipsniuose apibrėžiami kaip santykiai tarp viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daiktų savininkų. CK 4.117-120 straipsniai atskleidžia kelio servituto sąvokos turinį. Pagal minėtas normas kelio servitutu gali būti nustatoma teisė naudotis pėsčiųjų taku, antžeminėms transporto priemonėms skirtu keliu ir taku galvijams varyti. Kai kelio servitutu suteikiama teisė naudotis pėsčiųjų taku, papildomai nenustatant galimybės pasinaudoti juo kitais tikslais ir nenustatant naudojimosi juo apribojimų, laikoma, kad tokiu pėsčiųjų taku gali eiti pėstieji, važiuoti dviračiai, neturintys variklių, ir gali būti vedami už pasaito galvijai. Kai kelio servitutu suteikiama teisė važiuoti transporto priemonėmis, papildomai nenustatant galimybės pasinaudoti juo kitais tikslais ir nenustatant naudojimosi juo apribojimų, laikoma, kad tokiu keliu galima važiuoti įvairiomis transporto priemonėmis ir naudotis kaip pėsčiųjų taku. Kai kelio servitutu suteikiama teisė varyti galvijus, papildomai nenustatant galimybės naudotis juo kitais tikslais bei nenustatant naudojimosi juo apribojimų, laikoma, kad tokiu keliu (taku) galima tik varyti galvijus bei servituto turėtojui naudotis juo kaip pėsčiųjų taku.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl aptarto servituto santykių teisinio reglamentavimo išaiškino, kad servitutu gali būti suteikiamos tik tokios teisės, kurios yra objektyviai būtinos viešpataujančiajam daiktui naudoti pagal jo paskirtį; servitutu nenustatomos teisės, susijusios su viešpataujančiojo daikto valdymu ar disponavimu; servituto santykiai reglamentuojami laikantis minimalaus savininko teisių ribojimo principo. Viešpataujančiojo daikto savininkui negali būti suteikiamos teisės, neatitinkančios šių kriterijų, tokių teisių suteikimas prieštarautų interesų derinimo ir proporcingumo principams ir reikštų nepagrįstą tarnaujančiojo daikto savininko teisių suvaržymą. Sprendžiant dėl servitutu suteikiamų ar atimamų teisių apimties būtina įvertinti viešpataujančiojo daikto tikslinę paskirtį, nes tai lemia faktinius daikto naudojimo poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje ŽŪK „N. B.“ ir kt. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-157/2009; kt.). Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad nustatant servitutą svarbu laikytis tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daikto savininkų interesų proporcingumo. Vienas proporcingumo reikalavimų yra tas, kad tarnaujančiajam daiktui gali būti nustatomi tik tokie ir tokios apimties ar dydžio suvaržymai, kurie būtini siekiant užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015, 2016 m. vasario 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-94-248/2016).

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad atsakovei S. P. priklausantis žemės sklypas yra žemės ūkio paskirties, o atsakovei L. K. priklausantis žemės sklypo naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorija. Ieškovė pareiškė reikalavimą nustatyti 4 metrų pločio servitutinį kelią važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, varyti galvijus, leisti aptarnauti, naudoti požemines, antžemines komunikacijas atsakovei L. K. priklausančiame žemės sklype, motyvuojant tuo, kad viešpataujantis daiktas yra žemės ūkio paskirties, todėl nustačius 2,87 m pločio servitutinį kelią juo negalėtų pravažiuoti speciali žemės ūkio technika, be to, toks kelias neatitiktų priešgaisrinių reikalavimų ir CK 4.119 straipsnio 2 dalyje numatytų reikalavimų. Iš atsakovų atstovo posėdžio metu duotų paaiškinimų, iš byloje pateikto MB „Geomodera“ 2018 m. spalio 30 d. žemės sklypo servitutinio plano nustatyta, kad tiek L. K. ir S. P. interesų pusiausvyrą atitiktų L. K. nuosavybės teisėmis priklausančiame žemės sklype suformuotas 2,87 m pločio (100 kv. m. ploto) kelio servitutas, nustatant teisę važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku. Taigi, nagrinėjamu atveju ginčas dėl servitutinio kelio pločio ir servitutu suteikiamų teisių yra kilęs tik tarp ieškovės ir atsakovų, tačiau ginčo tarp pačių atsakovų, t. y. tarnaujančio daikto savininkės L. K. ir viešpataujančio daikto savininkės S. P., nėra.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12, 178 straipsniai). Nors iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad atsakovei S. P. priklausantis žemės sklypas yra žemės ūkio paskirties, tačiau iš byloje pateiktų fotonuotraukų (e. b. II t., b. l. 59-61), servitutiniame plane esančios žemės sklypo išdėstymo schemos (e. b. II t., b. l. 72), taip pat nustatyta, kad atsakovei S. P. priklausantis žemės sklypas yra apželdintas žole, jame nestovi joks gyvenamasis namas, šis sklypas nėra naudojamas jokiems žemės ūkio darbams, be to, atsakovėms priklausantys žemės sklypai yra gan tankiai apgyvendintoje nuosavų namų teritorijoje. Byloje nėra duomenų, kad šį kelią atsakovė S. P. naudotų specialioms plačių gabaritų mašinoms važiuoti ar kad atsakovų prašomas nustatyti 2,87 metrų pločio (100 kv. m. ploto) kelias pažeistų žemės sklypų savininkų, t. y. S. P. ir L. K., interesų proporcingumo principą. Pažymėtina, kad šiuo atveju, nors ir pripažintina, kad ieškovė turi materialinio reikalavimo teisę į atsakovę S. P. dėl priteistos žalos atlyginimo, kurio pagrindu ir buvo pradėtas vykdymo procesas, tačiau pagal faktinę bylos situaciją viešpataujančio daikto savininkė yra atsakovė S. P., todėl aplinkybė, kad jai priklausančio žemės sklypo dalis, kurios dalį ir reikalaujama nustatyti šioje byloje, bus pardavinėjama iš varžytinių, negali paneigti tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daikto savininkų interesų pusiausvyros principo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad 2,87 metrų pločio (100 kv. m. ploto) kelio servitutas ir juo nustatoma teisė važiuoti transporto priemonėmis bei naudotis pėsčiųjų taku, pagal MB „Geomodera“ 2018 m. spalio 30 d. parengtą žemės sklypo servitutinį planą, laikytini atitinkančiais tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daikto savininkų interesus, todėl atsakovų priešieškinis dalyje dėl prašomo nustatyti servituto ploto ir teisės naudotis kelio servitutu nustatymo tenkintinas visiškai, o ieškinys šioje dalyje atmestinas.

Ieškovė taip pat pareiškė reikalavimą nustačius servitutą, įpareigoti tarnaujančio daikto savininkę L. K., atlaisvinti nustatyto servituto dalyje sklypą nuo esančių medžių, krūmų ar kitų augalų, kurie trukdo, riboja ar gali riboti naudojimąsi servitutu pagal jo paskirtį. Tokį reikalavimą reiškiančiai ieškovei tenka pareiga įrodyti tokio įpareigojimo taikymo būtinybę (CPK 178 straipsnis). Byloje nėra neginčijamų įrodymų, kad neįpareigojus atsakovės L. K. atlaisvinti nustatyto servituto dalyje sklypą nuo medžių, atsakovei S. P. bus neįmanoma normaliomis sąlygomis naudotis jai priklausančiu žemės sklypu pagal jo tikslinę paskirtį. Priešingai, atsakovų atstovas posėdžio metu paaiškino kad ginčo tarp atsakovių dėl naudojimosi servitutu, jo sutvarkymo, nėra. Vadovaujantis CK 4.112 straipsnio 1 dalyje numatytu teisiniu reglamentavimu, kad servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš tarnaujančio daikto savininko konkrečios naudojimosi daiktus teisės, matyti, jog nustatant kelio servitutą teisės ir pareigos atsiranda viešpataujančio ir tarnaujančio daikto savininkams. Teismo vertinimu, nesant ginčo tarp sklypų savininkų, toks ieškovės reikalavimas laikytinas pažeidžiančiu tiek tarnaujančiojo, tiek viešpataujančiojo daikto savininkų interesus, todėl ieškinys šioje dalyje atmestinas.

Dėl atlyginimo už servitutą dydžio.

Ieškovė prašo nustatyti vienkartinę 115,83 Eur kompensaciją už 139 kv. m. ploto servitutą vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2018 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 725 „Dėl maksimalaus dydžio vienkartinės kompensacijų, mokamų už naudojimąsi įstatymu ar sutartimi tinklų operatorių naudai nustatytu žemės servitutu, nustatymo metodikos patvirtinimo“. Atsakovai prašo nustatyti periodinę piniginę kompensaciją po 147,00 Eur per metus už 100 kv. m. ploto servitutą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 „Dėl Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“.

CK 4.129 straipsnyje nustatyta, kad dėl servituto nustatymo atsiradę nuostoliai atlyginami įstatymų nustatyta tvarka. Įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu, administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui. Tai, kad servituto turėtojas įgyja teisę naudotis svetimu daiktu, o šio daikto savininkas patiria atitinkamų teisių ribojimų, kurie turi būti kompensuojami yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2011; 2012 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-2010/2012; kt.). Pasisakydamas dėl nustatytinos kompensacijos dydžio Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, jog teismas nėra saistomas tarnaujančiojo daikto savininko pageidavimų ar viešpataujančio daikto savininko pasiūlymų, o vadovaujasi jam suteikta nuožiūros teise, remiasi konkrečiomis bylos aplinkybėmis. Pagal bendrąsias taisykles, teismas, spręsdamas dėl kompensacijos dydžio, turi atsižvelgti į tokias aplinkybes: kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys, pobūdis ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo; ar teisės aktuose nereglamentuojamas nuostolių dėl servituto nustatymo apskaičiavimas ir ar juos visus numatyta kompensuoti; taip pat į kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2009; 2011 m. gegužės 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2011; kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, jog tokio pobūdžio bylose nustatant kompensacijos dydį, reikia atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 „Dėl Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančiojo daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ (toliau – Metodika). Šios metodikos 9 punkte numatyta, jog vienkartinės ar periodinės kompensacijos dalis, mokama už nuostolius, patirtus dėl prarastos galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą (Nk), apskaičiuojama pagal formulę: Nk = Sp x Vk x Kn, šioje formulėje: Sp – žemės sklypo dalies, kuriai taikomas žemės sklypui nustatytas žemės servitutas, plotas (hektarais); Vk – vidutinė žemės sklypo rinkos vertė, apskaičiuojama pagal žemės verčių zonų žemėlapius, parengtus Masinio žemės vertinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1523 „Dėl Masinio žemės vertinimo taisyklių patvirtinimo ir Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymo nuostatų įgyvendinimo“, nustatyta tvarka; Kn – žemės sklypo, kuriame nustatomas žemės servitutas, naudojimo pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą, laipsnis. Kai žemės sklypo, kuriame nustatomas servitutas, ploto, kurį užima šis servitutas, negalima naudoti pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą, Kn lygus 1. Kai žemės sklypo, kuriame nustatomas žemės servitutas, ploto, kurį užima šis servitutas, iš dalies negalima naudoti pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, naudojimo būdą, Kn lygus 0,5.

Ieškovė nurodo, kad šiuo atveju pagal analogiją turėtų būti taikoma metodika, kuri reglamentuoja vienkartinių kompensacijų dydžius, už tinklų operatorių naudai nustatytus žemės servitutus, taip pat nurodo, kad atsakovai nepateikė teismui jokių įrodymų dėl priteistos kompensacijos dydžio pagrįstumo. Tokie ieškovės argumentai atmestini, nes teismo vertinimu, šiuo atveju nustatant kompensacijos dydį, turi būti vadovaujamasi kasacinio teismo praktikoje suformuluotais išaiškinimais dėl atlyginimo už servitutą nustatančių teisės normų taikymo panašaus pobūdžio bylose, taip pat būtina įvertinti abiejų susijusių nekilnojamojo turto objektų savininkų interesus bei teisingą jų derinimą. Tokio pobūdžio bylose nustatant kompensacijos dydį vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtinta metodika. Atsakovai prašo nustatyti 100 kv. m. ploto servitutą, todėl Sp reikšmė bus lygi 0,01 ha (e. b. II, b. l. 72); Vk – 14 700,00 Eur (e. b. II, b. l. 81-83); Kn – 1 (žemės sklypo, kuriame nustatomas servitutas, ploto, kurį užima šis servitutas, negalima naudoti pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį), todėl atsakovei L. K. priklausytų 147,00 Eur (0,01 x 14 700,00 x 1) kompensacija, mokama už nuostolius, patirtus dėl prarastos galimybės naudoti žemės sklypą ar jo dalį pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį. Atsižvelgiant į tai, kad servitutas yra nustatomas neterminuotam laikui, į tai, kad ginčo dėl atlyginimo už servituto nustatymą tarp atsakovių L. K. ir S. P. nėra, teismo vertinimu, tarnaujančio ir viešpataujančio daikto savininkių interesų pusiausvyrą geriausiai užtikrins atsakovų, prašoma nustatyti periodinė 147,00 Eur piniginė kompensacija už servitutą per metus.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 1 694,00 Eur (e. b. II, b. l. 102-103). Atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 1 225,00 Eur (e. b. II, b. l. 106-109).

Pažymėtina, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, taip pat efektyviai gintis nuo pareikšto ieškinio (CPK 5 straipsnio 1 dalis, 12 straipsnis). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu iš S. P. buvo priteistas nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimas, nuosprendžio pagrindu buvo pradėtas vykdymo procesas. Vykdymo proceso metu S. P. sutikimo dėl skolininko turto dalies, esančios bendra su kitais asmenimis nuosavybe, nustatymo nepateikė, todėl MB A. N. konsultacinė poliklinika privalėjo kreiptis į teismą dėl skolininko turto dalies nustatymo. Byla išnagrinėta ieškininės teisenos tvarka.

Pagal bendrąją taisyklę, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Įvertinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovės S. P. pasyvus elgesys vykdymo procese, sąlygojo tai, kad ieškovė, siekdama įgyvendinti materialinio reikalavimo teisę atsakovės atžvilgiu, privalėjo kreiptis į teismą. Nors teismo sprendimu ieškinio reikalavimai tenkintini iš dalies, o priešieškinio reikalavimai tenkinti visiškai, tačiau įvertinus bylos aplinkybių visetą, konstatuotina, kad šiuo atveju yra pagrindas nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgiant į tai, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis), bylos šalys paliekamos prie savo patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 265 straipsniu, 270 straipsniu, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti iš dalies, priešieškinį tenkinti visiškai.

Padalinti atsakovams S. P. ir S. P. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini)Klaipėdos rajonas, pagal 2018 m. rugsėjo 10 d. UAB „Geomodera“ parengtą planą, nustatant, kad atsakovui S. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise atitenka 1/2 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), jam asmeniškai skiriant naudotis žemės sklypo dalimi plane pažymėta indeksu „A“, o atsakovei S. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) asmeninės nuosavybės teise atitenka 1/2 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), jai asmeniškai skiriant naudotis žemės sklypo dalimi plane pažymėta indeksu „B“.

A. L. K ., asmens kodas (duomenys neskelbtini) žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajone (tarnaujantis daiktas), nustatytinas atlygintinas 100 kv. m. ploto servitutas – teisė važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku, ½ dalies žemės sklypo, 2018 m. rugsėjo 10 d. UAB „Geomodera“ parengtame plane pažymėtos indeksu „B“, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (viešpataujantis daiktas) savininkei atsakovei S. P., pagal 2018 m. spalio 30 d. UAB „Geomodera“ parengtą servitutinį planą.

Priteisti iš atsakovės S. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovei L. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) periodinę 147,00 Eur (šimto keturiasdešimt septynių eurų) per metus piniginę kompensaciją už 100 kv. m. servitutą, nustatytą atsakovei L. K. priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėdos rajone, iki kelio servituto pabaigos, kompensaciją už einamuosius metus sumokant iki einamųjų metų paskutinės kalendorinės dienos.

Likusioje dalyje ieškinį atmesti.

Įsiteisėjus sprendimui grąžinti antstoliui Aleksandrui Selezniovas vykdomąją bylą Nr. 0010/16/00031 (3 tomai).

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmus.