Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolita Rasiukevičienė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. D. patikslintą skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjas 2019 m. vasario 11 d. pateikė prašymą sudaryti periodinių mokėjimų grafiką dėl susidariusios 117 303,06 Eur nepriemokos. VMI 2019 m. vasario 15 d. pranešimu dėl periodinio mokėjimo grafiko Nr. (23.31-08) 325-138 informavo pareiškėją, kad yra sudarytas periodinių mokėjimų grafikas nuo 2019 m. vasario 25 d. iki 2021 m. sausio 25 d., išdėstyta 117 303,06 Eur nepriemokos suma, pareiškėjui mokant 4 887,63 Eur kas mėnesį.

VMI, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2021 m. rugsėjo 10 d. sprendimu Nr. 68-76 ,,Dėl Z. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) 2021-08-16 skundo“ nusprendė: 1) patvirtinti Šiaulių AVMI 2021 m. liepos 26 d. sprendimą Nr. Nr. 44.4/V44-24; 2) neatleisti pareiškėjo nuo 24 894,53 Eur GPM delspinigių mokėjimo. Pažymėjo, kad pareiškėjas neatitinka MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 141 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytų atleidimo nuo delspinigių pagrindų.

Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI Sprendimu Nr. 2, 2021 m. spalio 6 d. pateikė Komisijai skundą ,,Dėl 2021-09-10 Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM sprendimo Nr. 68-76“, kuriame nurodė, jog gauna pajamas tik iš Įmonės veiklos, taigi prasidėjus Covid-19 pandemijai ir Įmonei negavus planuotų pajamų (šios aplinkybės, pasak pareiškėjo, atsirado nepriklausomai nuo jo valios), nuo Covid-19 pandemijos sukeltų padarinių nukentėjo ne tik Įmonė, bet ir pats pareiškėjas, kuris negaudamas jokių pajamų negalėjo pagal grafiką laiku sumokėti nustatytų mokesčių. Atkreipė dėmesį, kad minėta aplinkybė patvirtina esant MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą pagrindą atleisti nuo delspinigių mokėjimo. Pažymėjo, kad nesutinka, jog valstybė dėl nesumokėtų mokesčių patyrė žalą, nes vėluojama sumokėti buvo tik 157 dienas ir tai lėmė nuo pareiškėjo nepriklausančios aplinkybės, kurios atsirado ne dėl pareiškėjo kaltės ir šių aplinkybių nebuvo galima numatyti. Teigė, kad VMI, priimdama sprendimą, klaidingai interpretavo faktines aplinkybes bei teisinį pagrindą, padarė klaidingas išvadas, nepasisakė dėl dalies pareiškėjo reikalavimų ir atsižvelgdamas į tai prašė: 1) panaikinti VMI Sprendimą Nr. 2; 2) panaikinti Šiaulių AVMI Sprendimą Nr. 3; 3) patenkinti prašymą ir atleisti nuo 24 894,53 Eur GPM delspinigių mokėjimo visu terminu minėtai sumai.

Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2022 m. vasario 9 d. sprendimu Nr. S-15 (7-151/2021) nusprendė: 1) patvirtinti VMI 2021 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. 68-76; 2) neatleisti pareiškėjo nuo 24 894,53 Eur GPM delspinigių mokėjimo. Pažymėjo, kad VMI tinkamai nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, todėl skundžiamas Sprendimas Nr. 2 paliekamas nepakeistas.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Komisijos, VMI ir Šiaulių AVMI sprendimais, pateikė skundą teismui.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja MAĮ, nustatantis pagrindines sąvokas ir taisykles, kurių būtina laikytis vykdant mokesčių įstatymus, pagrindinius apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principus, įtvirtina Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašą, nustato mokesčių administratoriaus funkcijas, teises ir pareigas, mokesčių mokėtojo teises ir pareigas, mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą, mokesčio bei su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo bei mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką.

MAĮ 81 straipsnis, kuriame nustatyti pagrindiniai mokestinės prievolės vykdymo principai, įtvirtina taisyklę, kad mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokestį to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokesti ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodytas papildomai apskaičiuotų mokesčių, paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių sumas mokesčių mokėtojas privalo sumokėti per 20 dienų nuo minėto sprendimo įteikimo jam dienos, jeigu atitinkamo mokesčio įstatymas arba šis straipsnis nenustato kito termino.

MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad delspinigiai yra vienas iš mokestinės prievolės užtikrinimo būdų. Pagal MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktą, delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant mokestį, kuris turėjo būti apskaičiuotas muitinės deklaracijoje).

MAĮ 100 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų (neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu: 1) tokia teisinė galimybė yra numatyta specialiajame mokesčių įstatyme (MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 2 punktas); 2) yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas (MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 3 punktas); 3) kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą, tačiau šis atleidimo pagrindas taikomas tik mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims (MAĮ 100 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Pareiškėjas skunde nurodo, kad nagrinėjamu atveju nesavalaikis 53 763,93 Eur sumos sumokėjimas pagal 2019 m. vasario 15 d. sudarytą periodinių mokėjimų grafiką buvo sąlygotas nuo jo valios nepriklausančių Covid-19 pandemijos pasekmių, kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti, tačiau tai nebuvo įvertinta. Teigia, kad aplinkybė, jog Įmonė nukentėjo nuo pandemijos, pagrindžia, kad pareiškėjas taip pat nukentėjo nuo pandemijos padarinių, taigi šis faktas patvirtina, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas pagrindas.

MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog atleidimo pagal šio įstatymo 139 ir 140 straipsnius paskirtų baudų mokėjimo pagrindai yra: 1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo; 2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti; tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas; 3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas, nepadaroma žala biudžetui; 4) kai mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu, jei suteikta konsultacija centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka buvo įrašyta ir yra galimybė nustatyti skambinantį asmenį – mokesčių mokėtoją (ar jo atstovą), suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.

Pažymėtina, jog LVAT, aiškindamas MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą, yra pažymėjęs, kad iš šio teisinio reguliavimo matyti, jog šioje teisės normoje yra įtvirtintos tik bendro pobūdžio taisyklės, visų pirma, nustatančios įrodinėjimo naštos tarp mokesčio mokėtojo ir mokesčių administratoriaus paskirstymą, pagal kurią pareiga įrodyti teisiškai reikšmingas aplinkybes tenka mokesčio mokėtojui. Vertinant šioje teisės normoje nustatytą sąlygą – mokesčio mokėtojas turi būti nekaltas dėl padaryto pažeidimo – jos apibrėžtumo aspektu, matyti, kad ši sąlyga yra abstraktaus pobūdžio, nekonkretizuojant, kokios aplinkybės kiekvienu konkrečiu atveju patvirtina šios sąlygos buvimą ar nebuvimą. Aplinkybės, kurios konkretizuoja mokesčio mokėtojo kaltės buvimą ar nebuvimą dėl skirtingų mokesčių įstatymų pažeidimų, gali būti skirtingos, nes šių aplinkybių pobūdis, apimtis, gali būti sąlygoti tų specialiųjų teisės normų reikalavimų, kurios reglamentuoja atitinkamus mokesčius (žr., pvz., LVAT 2011 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2122/2011; 2019 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-364-968/2019).

Atkreiptinas dėmesys, jog LVAT praktikoje taip pat pažymima, kad vertinant, ar taikyti šį atleidimo pagrindą, yra reikšminga mokesčio mokėtojo subjektyvinė pusė, t. y. kaltė, kurios išraiška yra nepakankamas atidumas, rūpestingumas ar apdairumas, kurio reikalaujama iš veikiančio asmens konkrečiomis sąlygomis. Asmuo, kuris nevykdė pareigos elgtis rūpestingai ir atidžiai arba nesugebėjo toks būti konkrečioje situacijoje, negali būti atleistas nuo atsakomybės (delspinigių) nesant kaltės dėl padaryto pažeidimo (žr., pvz., LVAT 2015 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-81-261/2015).

LVAT, aiškindamas MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatą, ne kartą yra pažymėjęs, jog šis atleidimo nuo baudos pagrindas sietinas su nenugalimos jėgos poveikiu (force majeure) ir atsitiktinių aplinkybių poveikiu (cas fortuit), kurių savo veikloje mokesčių mokėtojas nenumatė ir numatyti negalėjo, ir šių aplinkybių poveikio pasekoje atsiradę padariniai negalėjo būti įtakojami mokesčių mokėtojo valios. Minėtomis aplinkybėmis pripažintinos gamtos jėgos, valstybinės valdžios institucijų neteisėti veiksmai ir žmogaus poveikis. Tačiau žmogaus poveikis mokesčio mokėtojo veiklai tik tuomet eliminuoja mokesčio mokėtojo valią, kai prieš jį naudojamas absoliutus smurtas, kurio mokesčio mokėtojas negali išvengti, jam pasipriešinti ar nuo jo apsiginti (žr., pvz., LVAT 2005 m. vasario 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A15 -141/2005; 2013 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-941/2013).

Teismo įsitikinimu, atsakovė, įvertinusi pareiškėjo nurodytų argumentų ir surinktų duomenų visumą, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų apie minėtų aplinkybių buvimą. Kaip teisingai savo atsiliepime pažymėjo atsakovė, pareiškėjui pareiga sumokėti GPM atsirado už 2014-2015 m. mokestinį laikotarpį, o šio mokesčio delspinigiai buvo apskaičiuoti už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 5 d. iki 2019 m. rugpjūčio 20 d., t. y. iki Covid-19 viruso pandemijos ir visuotinio karantino paskelbimo, kai nebuvo tokių aplinkybių, kurias galima būtų prilyginti nenugalimos jėgos arba atsitiktinių aplinkybių poveikiui. Jokių kitų duomenų apie aplinkybių, kurios nepriklausė nuo pareiškėjo valios ir kurių jis negalėjo numatyti, pareiškėjas nenurodė. Atkreiptinas dėmesys, kad nors pareiškėjas skunde nurodo, jog Šiaulių AVMI ir VMI nepasisakė dėl pareiškėjo prašymo atleisti nuo GPM delspinigių mokėjimo, įvertinus tai, jog Įmonė yra įtraukta į įmonių, nukentėjusių nuo COVID-19, sąrašą ir jai teikiama valstybės parama, teismas su šiais pareiškėjo argumentais nesutinka. Šiuo aspektu pažymėtina, kad mokesčių administratorius sprendimuose akcentavo, jog delspinigiai buvo apskaičiuoti už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės 5 d. iki 2019 m. rugpjūčio 20 d., t. y. iki Covid-19 viruso pandemijos ir visuotinio karantino paskelbimo. Teismo vertinimu, kadangi tiek GPM, tiek delspinigiai buvo paskaičiuoti už laikotarpį iki Covid-19 pandemijos ir visuotinio karantino paskelbimo, pareiškėjas pagrįstai nebuvo atleistas nuo GPM delspinigių mokėjimo, nes šis pagrindas taikomas tik esant nenugalimai jėgai arba atsitiktinėms aplinkybėms.

Pagal MAĮ 138 straipsnį, mokesčių įstatymų pažeidimu yra laikomas neteisėtas asmens elgesys, kuriuo yra pažeidžiami mokesčių įstatymų reikalavimai. Kiekvieno mokesčio mokėtojo atsakomybė yra individuali ir taikoma atsižvelgiant į konkrečiu atveju atsakomybėn traukiamo, o ne į kito mokesčių mokėtojo padarytą pažeidimą ar jam taikomus mokestinių sankcijų dydžius (žr., pvz., LVAT 2011 m. gegužės 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1034/2011). MAĮ 40 straipsnio 1 ir 4 punktuose nustatyta mokesčių mokėtojų pareiga laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę, t. y. teisingai apskaičiuoti mokesčius, vadovaujantis mokesčių įstatymais. Šiame kontekste paminėtina, jog pareiškėjo mokestinės prievolės buvo deklaruotos tik mokesčių administratoriui inicijavus pareiškėjo kontrolės veiksmus. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad dėl objektyvių priežasčių nustatytu laiku negalėjo teisingai deklaruoti iš Įmonės kasos jam išmokėtų išmokų, priskiriamų vieno dalyvio pajamoms iš pelno po apmokestinimo ir atitinkamai sumokėti GPM, todėl dėl nurodomų priežasčių pagrįstai buvo atsisakyta atleisti pareiškėją nuo delspinigių mokėjimo MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu.

Dėl kitų atleidimo nuo delspinigių pagrindų, nustatytų MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3-4 punktuose, tiek VMI, tiek ir Šiaulių AVMI skundžiamuose sprendimuose išsamiai pasisakė, pareiškėjas skunde nurodytų argumentų neginčija, todėl jie nebus vertinami.

Pareiškėjas skunde, be kita ko, nurodo, kad nors sudarytame periodinių mokėjimų grafike akcentuojamas 180 dienų delspinigių skaičiavimo terminas, delspinigių detalizacijoje delspinigiai yra skaičiuojami už kelių metų laikotarpį.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjui delspinigiai apskaičiuoti nuo nesumokėtos 52 966,51 Eur sumos laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 5 d. iki 2019 m. rugpjūčio 20 d. Patikslintą 2014 m. metinę pajamų deklaraciją pareiškėjas pateikė 2019 m. sausio 31 d., galiojant 2018 m. birželio 28 d. MAĮ Nr. IX-2112 2, 38, 68, 87, 100, 132, 139, 140 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 40-1 straipsniu įstatymo Nr. XIII-1329 11 straipsnio nuostatoms, kurios nustatė, jog: 1) mokesčių mokėtojams laiku nedeklaravusiems ir nesumokėjusiems MAĮ 13 straipsnyje nurodytų mokesčių už mokestinį laikotarpį, pasibaigusį ne vėliau kaip 2018 m. gruodžio 31 d., nuo nesumokėtų mokesčių sumų delspinigiai neskaičiuojami, jei jie MAĮ 139 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka ir sąlygomis pateikia MAĮ 68 straipsnyje nurodyto mokesčių apskaičiavimo ar perskaičiavimo laikotarpio (termino) atitinkamo mokesčio deklaraciją ir per 20 dienų nuo jos pateikimo sumoką mokestį (MAĮ pakeitimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalis); 2) mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo prašymu atideda šio straipsnio 1 dalyje nurodytos mokesčių sumos sumokėjimą iki dvejų metų, pasiūlydamas periodinių mokėjimų grafiką. Per dvejus metus nesumokėjus visos mokesčių sumos, nuo likusios nesumokėtos mokesčių dalies apskaičiuojami delspinigiai už visą laikotarpį, skaičiuojant nuo kitos dienos, kai mokestis pagal atitinkamą laikotarpį turėjo būti sumokėtas iki 180-os dienos po šio straipsnio 1 dalyje numatyto 20 dienų termino pabaigos dienos (MAĮ pakeitimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalis).

Nurodytas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad MAĮ pakeitimo įstatymo 11 straipsnio nuostatomis mokesčių mokėtojams buvo sudaryta galimybė būti atleistiems nuo apskaičiuotų delspinigių mokėjimo, tačiau tik įvykdžius privalomą to sąlygą, t. y. sumokėjus nesumokėtus mokesčius, kurie gali būti išdėstyti per dvejų metų laikotarpį. Kadangi pareiškėjas pagal 2019 m. vasario 15 d. mokėjimo grafiką nesumokėjo visos 2019 m. sausio 31 d. deklaruotos GPM sumos, jam buvo pritaikytos įstatymuose nustatytos sankcijos ir vadovaujantis MAĮ pakeitimo įstatymo 11 straipsnio nuostatomis, nuo likusios nesumokėtos pagal 2019 m. sausio 31 d. pateiktą patikslintą 2014 m. metinę pajamų deklaraciją GPM sumos skaičiuojami delspinigiai: nuo 2015 m. gegužės 5 d. (data, kada turėjo būti įvykdyta mokestinė prievolė pagal 2014 m. metinę pajamų deklaraciją), pridedant 20 dienų pagal MAĮ pakeitimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalį (nuo 2019 m. vasario 1 d. iki 2019 m. vasario 20 d.) bei dar 180 dienų (iki 2019 m. rugpjūčio 20 d.).

MAĮ 97 ir 98 straipsniuose yra įtvirtinta bendroji taisyklė, kad delspinigiai, pradėti skaičiuoti MAĮ 97 straipsnyje nustatyta tvarka, skaičiuojami kiekvieną dieną ir baigiami skaičiuoti mokesčio sumokėjimo (sugrąžinimo) į biudžetą dieną (įskaitytinai) arba tą dieną, kai mokestinė prievolė pasibaigia kitais MAĮ 93 straipsnyje nustatytais pagrindais. Pareiškėjo nurodytas 180 dienų terminas numatytas MAĮ 98 straipsnio 2 dalyje yra taikomas jame numatytiems atvejams. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog pastarasis 180 dienų terminas yra taikomas tik skaičiuojant delspinigius už laikotarpį nuo mokesčių įstatymuose numatytos teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo momento. Kitaip tariant, šis terminas netaikomas situacijoms, kai delspinigiai apskaičiuojami už bet kokį kitą įstatyme nustatytą laikotarpį, kai dar nėra atsiradusi mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką (žr., pvz., LVAT 2010 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-401/2010, 2009 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-206/2009, 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2385-575/2019).

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas sutinka su skundžiamame Sprendime Nr. 1 padaryta išvada, kad pareiškėjui nustatytu terminu nesumokėjus jam apskaičiuotų mokesčių, jis prarado galimybę būti atleistas nuo delspinigių, kaip tai nustato MAĮ pakeitimo įstatymo 11 straipsnio 2 dalis.

Pareiškėjas taip pat kelia klausimą dėl MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos taisyklės, kad mokesčių administratorius, administruodamas mokesčius, privalo vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagrindinė mokesčių paskirtis – fiskalinė, jie naudojami sudaryti valstybės iždui, skirtam visuomenės ir valstybės viešiesiems poreikiams tenkinti. Be to, mokesčiais reguliuojami valstybėje vykstantys socialiniai, ekonominiai procesai, remiamos naudingos ūkinės pastangos, pritraukiamas kapitalas, investicijos arba priešingai – stabdomos nepageidautinos socialinės–ekonominės raidos tendencijos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. nutarimas). Kartu primintina, kad asmens pareiga mokėti mokesčius – konstitucinė pareiga, todėl turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kad būtų užtikrintas mokesčių tinkamas mokėjimas, kad mokesčiai būtų mokami laiku. Šiam tikslui pasiekti, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos inter alia (lot. k. be kita ko) konstitucinių teisingumo, proporcingumo, teisinio tikrumo, aiškumo principų) reikalavimais, gali būti pasirinktos įvairios priemonės: baudos, delspinigiai, palūkanos ir kt. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutarimas). Mokesčių surinkimas, kaip ne kartą yra pažymėjęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas bei LVAT, yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Nemokant mokesčių, viešasis interesas yra pažeidžiamas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo, mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Tokiu būdu pažeidžiami ir mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principai, nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje nei juos mokantys (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-963/2013).

Teisingumas, protingumas ir sąžiningumas yra vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje priimti teisingiausią, protingiausią ir sąžiningiausią sprendimą. Pareiškėjui apeliuojant į teisingumo ir protingumo kriterijų netaikymą, neįvardytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, turinčios įtakos teisingumo ir protingumo kriterijų taikymui. Mokesčių administratorius elgėsi tinkamai, vykdydamas savo funkcijas, pareiškėjo teisių nepažeidė, o pareiškėjas laiku nevykdė pareigos tinkamai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti mokesčius įstatymo nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai, teismas neturi pagrindo nepritarti nagrinėjamu atveju skundžiamuose sprendimuose išdėstytiems argumentams, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo, vadovaujantis MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje nurodytais principais, atleisti pareiškėją nuo apskaičiuotų delspinigių mokėjimo.

LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad mokesčių mokėtojui mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nesumokėjus į biudžetą mokėtinos mokesčio sumos, biudžetas laiku negauna pajamų atitinkamo mokesčio forma, todėl jam (biudžetui) paprastai padaroma žala ir tokiu būdu nėra MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytos sąlygos mokesčių mokėtojo atleidimui nuo delspinigių ir baudos (žr., pvz., LVAT 2010 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-773/2010). Teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad delspinigių pagrindinė paskirtis yra ne nubausti, o kompensuoti valstybei dėl pavėluotai patekusių pinigų į biudžetą. Bylos medžiaga patvirtina, kad mokesčiai laiku nebuvo sumokėti. Pinigai, turėję būti valstybės žinioje, buvo pareiškėjo žinioje, todėl kompensavimas valstybei dėl to delspinigių pavidalu yra teisingas. Teismas taip pat pažymi, kad LVAT yra nurodęs, kad delspinigių skaičiavimas nepriklauso nuo mokesčių administratoriaus elgesio, t. y. nuo patikrinimo akto surašymo laiko, ir pažymėjęs, jog tai priklauso nuo paties mokesčio mokėtojo, nes jis neturi jokios pareigos laukti, kol mokesčių administratorius atliks jo patikrinimą ir priskaičiuos jam mokėtinas į biudžetą sumas. Priešingai, mokesčių mokėtojas turi pareigą pats deklaruoti ir sumokėti mokesčius dar iki mokestinio patikrinimo. Jeigu mokesčių mokėtojas laiku būtų sumokėjęs mokesčius ir tokiu būdu tinkamai būtų įvykdęs savo pareigą sumokėti mokestį, dėl jo nebūtų reikėję atlikti mokestinį patikrinimą ir jam nebūtų buvę priskaičiuoti jokie delspinigiai (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-877/2009).

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ginčijami Šiaulių AVMI, VMI ir MGK sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, jų panaikinti remiantis pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas). Netenkinus pareiškėjo reikalavimų dėl minėtų sprendimų panaikinimo, netenkintinas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti Šiaulių AVMI iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl GPM delspinigių mokėjimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo Z. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.