Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėjai I. Š. (toliau – ir pareiškėja) ir A. A. (toliau – ir pareiškėjas) (toliau abu kartu – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) direktoriaus 2019 m. lapkričio 25 d. įsakymą Nr. P3/2019-307 „Dėl valstybės tarnautojos I. Š. nušalinimo nuo pareigų“ (toliau – ir Įsakymas 1); 2) panaikinti Tarnybos direktoriaus 2019 m. lapkričio 26 d. įsakymą Nr. P3/2019-308 „Dėl valstybės tarnautojo A. A. nušalinimo nuo pareigų“ (toliau – ir Įsakymas 2); 3) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad pareiškėjai 2017 m. lapkričio 26 d. buvo įteiktas Įsakymas 1, o pareiškėjui – Įsakymas 2. Įsakyme 1 ir Įsakyme 2 (toliau abu kartu ir – Įsakymai) nurodyta, kad pareiškėjai nušalinami nuo pareigų vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 3 dalimi, 41 straipsnio 2 ir 3 dalimis iki baudžiamojo proceso pabaigos. Įsakymais pareiškėjai buvo įpareigoti perduoti visus su tarnyba susijusius daiktus ir pažymėjimus, taip pat nuspręsta pareiškėjams nušalinimo laikotarpiu nemokėti darbo užmokesčio.

3. Pareiškėjai teigė, jog VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai nekaltumo prezumpcijai. VTĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas absoliutus pagrindas nušalinti valstybės tarnautoją, kai jam yra pareikšti įtarimai ar kaltinimai, nesant jokio įsiteisėjusio sprendimo pripažinti asmenį kaltu, pažeidžia Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes asmeniui yra taikomos itin jo teises ribojančios priemonės, kurios iš esmės prilyginamos bausmei. Valstybės tarnautojas, vien tik esant pareikštiems įtarimams, yra nušalinimas nuo tarnybos, jam nėra mokamas darbo užmokestis, valstybės tarnautojas iš karto netenka jokių socialinių garantijų (pavyzdžiui, teisės į ligos išmokas), nėra draudžiamas privalomuoju sveikatos draudimu, todėl faktiškai patiria pasekmes, lyg būtų atleistas iš valstybės tarnybos (VTĮ 41 str. 2 d.). Valstybės tarnautojo nušalinimas ir jam taikomos neigiamos pasekmės iš esmės suponuoja valstybės tarnautojo kaltumą padarius įtarime ar kaltinime nurodytas veikas. Nušalinimas nuo pareigų faktiškai sukelia net sunkesnes pasekmes nei atleidimas iš valstybės tarnybos, nes nušalintas asmuo, kuriam nėra mokamas darbo užmokestis, negali pasinaudoti valstybės pagalba įsidarbinant, nes asmuo vis dar laikomas turinčiu darbdavį.

4. Pareiškėjai pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat ne kartą konstatuota, kad vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas. Reikalavimas laikantis konstitucinio proporcingumo principo asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, be kita ko, suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens padėtį ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones. Taigi Įsakymai yra neteisėti ir nepagrįsti, neproporcingai suvaržo pareiškėjų teises, todėl naikintini.