Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Šalies argumentai

1.1. 2017 m. lapkričio 26 d. pareiškėjai buvo įteiktas Įsakymas 1, o pareiškėjui Įsakymas 2. Įsakyme 1 ir Įsakyme 2 (toliau kartu ir – Įsakymai) nurodyta, kad pareiškėjai nušalinami nuo pareigų vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 3 dalimi, 41 straipsnio 2 ir 3 dalimis iki baudžiamojo proceso pabaigos. Įsakymais pareiškėjai buvo įpareigoti perduoti visus su tarnyba susijusius daiktus ir pažymėjimus, taip pat nuspręsta pareiškėjams nušalinimo laikotarpiu nemokėti darbo užmokesčio.

1.2. VAĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nekaltumo prezumpcija yra viena svarbiausių teisingumo vykdymo demokratinėje teisinėje valstybėje garantijų. VAĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytas absoliutus pagrindas nušalinti valstybės tarnautoją, kai jam yra pareikšti įtarimai ar kaltinimai, nesant jokio įsiteisėjusio sprendimo pripažinti asmenį kaltu, pažeidžia Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes asmeniui yra taikomas itin jo teises ribojančios priemonės, kurios iš esmės prilyginamos bausmei.

1.3. Valstybės tarnautojas, vien tik esant pareikštiems įtarimams, yra nušalinimas nuo tarnybos, jam nėra mokamas darbo užmokestis, valstybės tarnautojas iš karto netenka jokių socialinių garantijų (pavyzdžiui, teisės į ligos išmokas), nėra draudžiamas privalomuoju sveikatos draudimu, todėl faktiškai patiria pasekmes, jog būtų atleistas iš valstybės tarnybos (VTĮ 41 str. 2 d.). Valstybės tarnautojo nušalinimas ir jam taikomos neigiamos pasekmės iš esmės suponuoja valstybės tarnautojo kaltumą padarius įtarime ar kaltinime nurodytas veikas. Nušalinimas nuo pareigų faktiškai sukelia net sunkesnes pasekmes nei atleidimas iš valstybės tarnybos, nes nušalintas asmuo, kuriam nėra mokamas darbo užmokestis, negali pasinaudoti valstybės pagalba įsidarbinant, nes asmuo vis dar laikomas turinčiu darbdavį.

1.4. VAĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 41 straipsnio 2 ir 3 dalys prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, 31 straipsnio 4 daliai ir konstituciniams teisinės valstybės bei proporcingumo principams. VAĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 41 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatos, nustatančios absoliutų pagrindą nušalinti valstybės tarnautoją, jam pareiškus įtarimus ar kaltinimus, iš esmės išskiria valstybės tarnautojus iš kitų asmenų, kurių atžvilgiu vyksta baudžiamasis procesas, sudarant sąlygas žymiai labiau suvaržyti valstybės tarnautojų nei kitų asmenų teises. Tokiems valstybės tarnautojų suvaržymams yra taikoma itin paprasta procedūra, nes pagrindas nušalinti valstybės tarnautojui yra tik įtarimų ar kaltinimų pareiškimas. Valstybės tarnautojo nušalinimas nuo pareigų, skirtingai nei kitų asmenų atveju, neturi jokio konkretaus termino.

1.5. VAĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punkte, 41 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti suvaržymai, numatyti valstybės tarnautojui, faktiškai yra prilyginami bausmei, tačiau taikomi nesant jokio įsiteisėjusio sprendimo valstybės tarnautoją pripažinti kaltu, todėl prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 4 dalies nuostatai, jog bausmė skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencijoje taip pat ne kartą konstatuota, kad vienas iš konstitucinio teisinės valstybės principo elementų yra konstitucinis proporcingumo principas, kuris reiškia, kad įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, kad šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir kad jos neturi varžyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Reikalavimas laikantis konstitucinio proporcingumo principo asmens teisių ir laisvių įstatymu neriboti labiau, negu reikia teisėtiems ir visuomenei svarbiems tikslams pasiekti, be kita ko, suponuoja reikalavimą įstatymų leidėjui nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas pakankamai individualizuoti asmens teisių ir laisvių apribojimus: ribojantis asmens teises ir laisves įstatymo nustatytas teisinis reguliavimas turi būti toks, kad sudarytų prielaidas kiek įmanoma įvertinti individualią kiekvieno asmens padėtį ir, atsižvelgiant į visas svarbias aplinkybes, atitinkamai individualizuoti konkrečias tam asmeniui taikytinas ribojančias jo teises priemones. Taigi Įsakymai yra neteisėti ir nepagrįsti, neproporcingai suvaržo pareiškėjų teises, todėl naikintini.