Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alfredo Vilbiko, Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Žindulienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 260 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 9 (devyniems) metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausme, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedant dalį neatliktos bausmės, paskirtos Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) metų. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2017 m. vasario 13 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose. Bausmės vykdymo pradžia nustatyta nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. M. apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įrodymų vertinimo

Dėl veikos kvalifikavimo

Pagal BK 260 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė arba kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnyje, kvalifikavimui įtakos turi narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekybinė išraiška – baudžiamoji atsakomybė už šiame straipsnyje numatytas veikas diferencijuojama pagal tai, kokiu narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiu buvo neteisėtai disponuota. BK 269 straipsnio 2 dalyje skiriami trys – nedidelis, didelis ir labai didelis – narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekiai, kurie nustatomi remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintomis rekomendacijomis. Įgyvendinant BK 269 straipsnio 2 dalies nuostatas, priimtas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymas Nr. V-239 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ (su vėlesniais pakeitimais (toliau – ir Rekomendacijos). Pagal šių Rekomendacijų 19 punktą nagrinėjamu atveju neteisėtai disponuotų narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių) didelis kiekis yra tada, kai disponuojama didesniu nei 500 g šių narkotinių medžiagų kiekiu, o labai didelis kiekis yra tada, kai disponuojama didesniu nei 2500 g šių narkotinių medžiagų kiekiu. Kadangi nuteistasis R. M. neteisėtai disponavo narkotine medžiaga – kanapėmis (antžeminėmis dalimis), kurių masė yra 1577,590 g, jo veika atitinka BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytus objektyviuosius požymius. BK 260 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis yra formali, o joje nurodytos veikos (gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno, siuntė, pardavė ar kitaip platino) turi alternatyvią savarankiškų veikų teisinę reikšmę, todėl šiame straipsnyje numatytas nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai kaltininkas atliko bet kurią iš minėtų alternatyvių veikų, nepriklausomai nuo padarinių atsiradimo (neatsiradimo).Esminis kriterijus, atribojantis baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą disponavimą narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje ir 260 straipsnio 2 dalyje, yra kaltininko tikslas tokias medžiagas platinti. Pažymėtina, kad šio tikslo turėjimas yra subjektyvusis neteisėtų veikų požymis, kuris reiškia kaltininko norą atlygintinai ar neatlygintinai perleisti narkotines ar psichotropines medžiagas bent vienam asmeniui. BK 260 straipsnio 2 dalyje nurodytas tikslas narkotines ar psichotropines medžiagas parduoti ar kitaip platinti reiškia kaltininko norą, ketinimą tas medžiagas atlygintinai ar neatlygintinai perduoti bent vienam asmeniui. Kaltininko tikslas „parduoti ar kitaip platinti“ gali susiformuoti jau įgijus narkotinių ar psichotropinių medžiagų arba dar prieš įsigyjant šias medžiagas. Tai, ar kaltininkas turėjo tokį tikslą, įrodinėjama vertinant objektyvius bylos duomenis, taip pat – ir kaltininko parodymus. Iš susiformavusios teismų praktikos matyti, kad aplinkybės, įrodančios tikslo platinti narkotines ar psichotropines medžiagas buvimą, gali būti kaltinamojo atlikti veiksmai, jų pobūdis, intensyvumas, būdas, pastangos juos padarant, šių medžiagų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, jų rūšis, kaina, paruoštų vartoti dozių skaičius, jų pakuotės (dydis, svoris), duomenys apie tai, kad kaltininkas tai žinojo, rastos priemonės (svarstyklės ir taip toliau), ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas (kokias, ar organizme rastos medžiagos sutampa su medžiagomis, rastomis pas jį, ir pan.), ar buvo susitarimas su vartotoju ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-453/2014; Nr. 2K-52-699/2015; Nr. 2K-105-699/2016, Nr. 2K-155-693/2016). Platinimo tikslo nebuvimas reiškia, kad minėtus veiksmus asmuo atlieka norėdamas patenkinti tik savo asmeninius vartojimo poreikius. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad nuteistasis R. M. jo tėvams priklausančiame sandėliuke rastas narkotines medžiagas laikė turėdamas tikslą jas platinti, todėl nuteistojo apeliacinio skundo prašymas perkvalifikuoti jo veiką iš BK 260 straipsnio 2 dalies į BK 259 straipsnio 1 dalį atmestinas kaip nepagrįstas. Visų pirma, šio veiką kvalifikuojančio požymio buvimą neabejotinai patvirtina rastos narkotinės medžiagos kiekis - 1577,590 g kanapių. Tai kiekis, net 3 kartus viršijantis kiekį, nuo kurio nustatomas „didelis kiekis“ ir daugiau nei 315 kartų viršijantis kiekį, nuo kurio nustatomas „nedidelis kiekis“ (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymo Nr. V-239 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ (su vėlesniais pakeitimais) 19 punktas). Nors tiksliai nenustatyta, kiek dozių būtų galima „paruošti“ iš šio kiekio, tačiau vien kaltinamojo R. M. apeliacinės instancijos teisme nurodytos aplinkybės, kad nuo 2016 metų vasaros iki 2017 m. vasario 13 d., kada jis buvo sulaikytas, jam vartojimui visiškai užteko 32 g gramų šios narkotinės medžiagos, konstatuotina, kad viso kratos metu rasto kiekio - 1577,590 g kanapių, vienam žmogui būtų užtekę labai ilgam (daugeliui metų). Antra, nuteistojo tikslą platinti kratos metu rastas narkotines medžiagas patvirtina jo namuose rastos „graminės“ svarstyklės, ant kurių rasta narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių) ir (arba) kanapių dervos pėdsakų (1 t., 172-173 b. l.). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokios svarstyklės įprastai naudojamos siekiant tiksliai išmatuoti realizuojamų narkotinių medžiagų kiekį, o „dozuojant“ sau vartojimui skirtas kanapes tokios svarstyklės nėra reikalingos. Taip pat svarbu tai, kad tiriant ankstesnę baudžiamąją bylą, kurioje buvo priimtas 2016 m. gruodžio 1 d. nuosprendis, visos tuo metu turėtos „graminės“ svarstyklės iš nuteistojo R. M. buvo paimtos (policijos pareigūnų A. U., M. S., R. K., P. M., P. P., V. V., S. V., apklaustų liudytojais, parodymai), vadinasi šias svarstykles R. M. įsigijo ir naudojo narkotinių kanapių produktams sverti jau po anksčiau minėtoje byloje atliktų kratų. Trečia, nuteistojo R. M. tikslą platinti kratos metu rastas narkotines medžiagas patvirtina ir tai, kad Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu jis jau buvo nuteistas už tai, kad dalį (474,752 g) neteisėtai laikytų kanapių (antžeminių dalių) realizavo A. J., tai yra anksčiau jis platino tas pačias narkotines medžiagas, kurios buvo rastos 2017 m. vasario 13 d. kratos metu. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ši aplinkybė įrodo, jog nuteistasis R. M. turėjo kontaktų su asmenimis, linkusiais įsigyti tokias narkotines medžiagas, taip pat žinojo šios nelegalios veiklos (neteisėto narkotinių medžiagų platinimo) pagrindinius principus. Ketvirta, apie tai, kad narkotinės medžiagos buvo laikomos turint tikslą jas platinti, leidžia spręsti ir tai, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog nuteistasis R. M. turėjo legalių lėšų pragyvenimui – bylos duomenys patvirtina, kad po jo paleidimo iš įkalinimo įstaigos 2009 m. kovo 26 d. (3 t., 99 b. l.) jis tik iki 2011 m. gegužės 31 d. vykdė individualią veiklą (3 t., 155 b. l.), o darbo biržoje buvo registruotas tik nuo 2016 m. spalio 25 d. iki 2017 m. kovo 25 d. (3 t., 154 b. l.), tačiau gyveno vienas jo motinai nuosavybes teise priklausančiame bute (1 t., 94 b. l.), važinėjo tėvo vardu registruotu automobiliu ,,Porsche Cayenne“. Legalaus pragyvenimo šaltinio neturėjimas ilgą laiką leidžia manyti, kad didelis narkotinių medžiagų kiekio laikymas sietinas su jų platinimu ir turtinės naudos gavimu.Penkta, svarbu ir tai, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo gauta jokių duomenų apie tai, kad nuteistasis R. M. pats vartoja narkotines medžiagas. Su apeliaciniu skundu nuteistasis pateikė VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės jam pateiktą 2017 m. vasario 9 d. medicininės apžiūros neblaivumui, girtumui ar apsvaigimui nustatyti aktą Nr. 56, tačiau iš jo matyti, kad R. M. vartojo psichoaktyviąsias medžiagas – kokainą ir benzodiazepinus (4 t., 134 b. l.). Duomenų apie tai, kad jis vartojo narkotines kanapes (be paties nuteistojo R. M. parodymų) byloje nėra. Dėl nuteistojo R. M. apeliacinio skundo argumento, jog jo atžvilgiu vykdant naudojamų abonentų numerių telefoninių pokalbių ir trumpųjų žinučių bei kitos telekomunikacijos tinklais perduodamos informacijos kontrolę, jos fiksavimą ir kaupimą nebuvo gauta jokios informacijos apie tai, kad jis platintų narkotines medžiagas, pažymėtina, kad pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį šią kontrolę buvo leista vykdyti laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 23 d. iki 2017 m. vasario 23 d. (2 t., 9 b. l.), tai yra vieną mėnesį laiko, o 2017 m. vasario 13 d. R. M. jau buvo sulaikytas (3 t., 4 b. l.), todėl ši kontrolė buvo vykdoma labai trumpą laiką. Atsižvelgus į tai aplinkybė, kad atliekant telekomunikacijos tinklais perduodamos informacijos kontrolę nebuvo gauta duomenų, jog R. M. platina narkotines medžiagas, neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad nuteistasis, laikydamas didelį kiekį kanapių, neturėjo tikslo jų platinti. Be to, kaip jau buvo minėta, Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu buvo nuteistas už tai, kad dalį (474,752 g) neteisėtai laikytų kanapių (antžeminių dalių) realizavo A. J.. R. M. A. J. realizuotas kanapių (antžeminių dalių) kiekis (474,752 g) leidžia manyti, kad jis neužsiimdavo narkotinių medžiagų realizavimu mažais kiekiais tiesiogiai juos vartojantiems asmenims.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma. Tokius reikalavimus turi atitikti kiekviena konkrečiam nuteistajam skiriama bausmė.Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę, vadovaudamasis BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Skiriant bausmes, BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte nurodytas teisingumo principas įgauna specifinių ypatumų, kuriuos nulemia būtinybė kaltininkui paskirti tinkamai individualizuotą bausmę. Baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę. Dėl to tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas gali motyvuotai paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę (BK 54 straipsnio 3 dalis). Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013).Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino R. M. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, ir jį nubaudė laisvės atėmimu 9 metams. Teismas, skirdamas bausmę, kuri lygi BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui, atsižvelgė į tai, kad jis padarė tyčinį sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis), į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas už tyčinį nusikaltimą, tai yra būdamas recidyvistu (BK 27 straipsnio 1 dalis, 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Taip pat teismas įvertino nuteistojo asmenybę apibūdinančias aplinkybes, tai yra tai, kad anksčiau jis teistas šešis kartus, tame tarpe ir už analogišką nusikalstamą veiką, jam inkriminuotą nusikaltimą padarė paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu (3 t., 96-104 b. l.), baustas administracine tvarka (tačiau galiojančių administracinių nuobaudų neturi) (3 t., 149-151 b. l.), nedirba, darbo biržoje neregistruotas (3 t., 154, 155 b. l.), yra neįgalus (nustatytas 55 procentų darbingumas), vedęs, turi du nepilnamečius vaikus (duomenų apie tai, kad vaikai gyventų su R. M., byloje nėra). Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo taikyti nei BK 62 straipsnio, nei 54 straipsnio 3 dalyje numatytų nuostatų dėl švelnesnės bausmės, nei numatyta BK 260 straipsnio 2 dalies sankcijoje, paskyrimo, su kuo aukštesnės instancijos teismas sutinka. Susipažinęs su paskirtos bausmės rūšies ir dydžio motyvais, skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad apylinkės teismo skirta bausmė R. M. gali užtikrinti BK 41 straipsnyje numatytus tikslus ne tik nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą, bet ir apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, siekti, kad ateityje nuteistasis daugiau nebedarytų nusikalstamų veikų.Nuteistasis R. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes subendrindamas paskirtą bausmę su pagal Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nuosprendį neatlikta laisvės atėmimo bausme, į bausmės laiką neįskaitė suėmimo laiko nuo 2014 m. liepos 14 d. iki 2014 m. spalio 14 d. Iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalyse nustatyta tvarka bendrindamas skundžiamu nuosprendžiu už nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 2 dalyje, paskirtą 9 metų laisvės atėmimo bausmę su Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu paskirta bausme (2 metai 4 mėnesiai laisvės atėmimo), prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės pridėjo dalį pagal Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nuosprendį neatliktos laisvės atėmimo bausmės ir paskyrė galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 10 metų.BK 64 straipsnyje reglamentuojamas bausmės skyrimas, kai neatlikus paskirtos bausmės padaroma nauja nusikalstama veika. Bendrindami bausmes pagal BK 64 straipsnio 1 dalį, kai neatlikus bausmės padaroma nauja nusikalstama veika, teismai bausmes tik visiškai ar iš dalies sudeda. Subendrinimo būdą teismai motyvuotai parenka kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgdami į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai nauju nuosprendžiu paskirta bausmė ir neatlikta bausmės dalis sudedamos iš dalies, teismai prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies prideda neatliktos bausmės dalį, nebent neatlikta bausmės dalis yra didesnė už nauju nuosprendžiu paskirtą bausmę. Tokiu atveju prie neatliktos bausmės dalies pridedama nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis. Bendrinant bausmes BK 64 straipsnio pagrindu jokie pagal ankstesnį nuosprendį paskirtos bausmės ar kardomojo kalinimo laikotarpių įskaitymai į galutinę subendrintą bausmę neatliekami. Šiuo atveju teismas neturėjo teisinio pagrindo į R. M. skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės laiką įskaityti kardomąjį kalinimą nuo 2014 m. liepos 14 d. iki 2014 m. spalio 14 d., kuris buvo taikomas baudžiamojoje byloje, kurioje buvo priimtas Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nuosprendis, kadangi prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtos 9 metų laisvės atėmimo bausmės buvo pridėta tik dalis (vieneri metai) pagal Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nuosprendį neatliktos bausmės, kurios nuteistasis R. M., priimant 2017 m. gruodžio 20 d. nuosprendį, dar nebuvo atlikęs. Nustatant pagal Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nuosprendį neatliktos bausmės dalį reikia iš 2016 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu paskirtos galutinės bausmės (2 metų 4 mėnesių laisvės atėmimo) atimti laikinajame sulaikyme ir suėmime toje byloje išbūtą laiką (nuo 2014 m. liepos 14 d. iki 2014 m. spalio 16 d.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 1 d. nuosprendžiu būtent ir buvo nuspręsta į atliktos bausmės laiką įskaityti laikino sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2014 m. liepos 14 d. iki 2014 m. spalio 16 d. (3 t., 146 b. l.). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju teisingai nustatė faktines šios bylos aplinkybes, tinkamai įvertino surinktus ir teisme tiesiogiai ištirtus įrodymus, jų visetą bei padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas dėl nuteistojo R. M. padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo bei paskyrė tinkamą bausmę. Esant šioms aplinkybėms, naikinti arba keisti skundžiamą nuosprendį R. M. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra, todėl nuteistojo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. M. apeliacinį skundą atmesti.