- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-09-19
- Bylos Nr.
- A-556-2320-11
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00477-2010-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Arūnas Sutkevičius (pran.), Roma Sabina Alimienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Expogalvijai“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Advokatai
- Andrius Kaluina
- Kategorijos
- 9.2.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.3.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 9.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės - Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Expogalvijai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Expogalvijai“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Telšių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Expogalvijai“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Expogalvijai“) su skundu (b. l. 1-11), kurį patikslino (b. l. 19-30), kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Mokestinių ginčų komisija) 2010 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. S-23-(7-397/2009), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie FM) 2009 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. 69-294 ir Telšių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2009 m. gegužės 22 d. sprendimo Nr. A6-6 dalį, o kitą dalį dėl papildomo 10 566 Lt PVM priskaičiavimo palikti galioti.
Pareiškėjas nurodė, kad iš dalies nesutinka su papildomai apskaičiuotu 746 599 Lt pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – ir PVM) ir 151 464 Lt PVM delspinigių bei mano, jog nepagrįstai papildomai priskaičiuota buvo 736 033 Lt PVM. Tvirtino, kad VEEHANDEL & VEETRANSPORT JAN VAN DEN BRINK teikiamų tarpininkavimo paslaugų reikėjo, kad bendrovė galėtų bendrauti su Olandijos ūkininkais, aiškintis jų planus ir poreikius, susijusius su veršelių auginimu, siūlyti pirkti veršelius iš UAB „Expogalvijai“, t. y surasti konkretų pirkėją pareiškėjo parduodamiems veršeliams. Surastas pirkėjas veršelius užsakydavo ir apmokėdavo per VAN DRIE B.V, o veršeliai būdavo pristatomi pirkėjui tiesiogiai. VEEHANDEL & VEETRANSPORT JAN VAN DEN BRINK tarpininkavimo paslaugos buvo realiai suteiktos UAB „Expogalvijai“ ir nėra jokio pagrindo jas laikyti realiai neįvykusiu sandoriu. PVM sumokėtas už realiai suteiktas VEEHANDEL & VEETRANSPORT JAN VAN DEN BRINK paslaugas buvo pagrįstai įtrauktas į UAB „Expogalvijai“ apskaitą. Veršelių transportavimas įvyko realiai, priešingai nei nurodyta patikrinimo akte. Jokių kitų VEEHANDEL & VEETRANSPORT JAN VAN DEN BRINK ir VEEHANDEL & VEETRANSPORT W.H. Van den Brink pervežtų veršelių transportavimo išlaidų (kitų vežėjų paslaugų, išlaidų savam transportui ar pan.) bendrovė nedeklaravo ir neapskaitė. Pareiškėjo nuomone, pats veršelių pardavimo Olandijoje faktas yra pakankamas įrodymas, kad apskaitytos ir deklaruotos VEEHANDEL & VEETRANSPORT JAN VAN DEN BRINK ir VEEHANDEL & VEETRANSPORT W.H. Van den Brink paslaugos buvo realiai suteiktos. Sertifikatai kartu su važtaraščiais aiškiai įrodo, kad transportavimo paslaugas realiai teikė būtent JAN VAN DEN BRINK, ir todėl VEEHANDEL & VEETRANSPORT JAN VAN DEN BRINK sąskaitos buvo pagrįstai įtrauktos į UAB „Expogalvijai“ apskaitą. Kadangi sandoriai yra realūs ir susiję su apmokestinamųjų pajamų gavimu, su jais susijusios išlaidos buvo teisėtai ir pagrįstai priskirtos apmokestinamąjį pelną mažinančioms sąnaudoms, todėl papildomas pelno mokestis priskaičiuotas nepagrįstai. Nepagrįstai sumažinus apmokestinamąjį pelną mažinančius atskaitymus, atitinkamai padidinus UAB „Expogalvijai“ apmokestinamąjį pelną, nuo jo buvo nepagrįstai priskaičiuoti mokėtinas socialinis mokestis ir šio mokesčio delspinigiai. Kadangi laikotarpiu, už kurį apskaičiuotas mokestis, ir po jo einančiais laikotarpiais UAB „Expogalvijai“ pagrįstai deklaravo PVM permokas, mano, kad priskaičiuotas mokesčių sumas laiku nesumokėtais mokesčiais laikyti ir nuo jų skaičiuoti delspinigius nėra pagrindo. UAB „Expogalvijai“ realiai buvo sumokėjusi daugiau mokesčių nei jai priklausė, tačiau Inspekcija patikrinimo akte ir sprendime priskaičiuodama delspinigius į atitinkamais laikotarpiais buvusias mokesčių permokas visiškai neatsižvelgė. Dėl to nurodyti delspinigiai laikytini priskaičiuotais nepagrįstai. Centrinis mokesčių administratorius skundžiamame sprendime dėl šių argumentų išvis nepasisakė. Be kita ko, nurodė, kad Inspekcija bendrovei paskyrė 30 procentų priskaičiuotų mokesčių sumų baudas. Net jei būtų laikoma, kad mokesčiai buvo priskaičiuoti teisingai, akivaizdu, kad baudos dydis parinktas neteisingai: UAB „Expogalvijai“ bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi ir papildomai priskaičiuotas sumas iš dalies pripažino. Mokestinių ginčų komisija sprendime nurodė, kad baudos dydis nustatytas pagrįstai, nes mokesčių administratorius tinkamai nustatė tiek atsakomybę didinančias, tiek ją mažinančias aplinkybes. Tačiau pareiškėjas su šiais argumentais nesutinka ir mano, kad nustatytos aplinkybės kvalifikuotos netinkamai.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į skundą (b. l. 88-91) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo teisę į PVM atskaitą bei teisę į sąnaudas, mažinančias apmokestinamąjį pelną, neigė tuo, jog nustatė, kad ūkinės operacijos įvardytos Olandijos įmonių vardu išrašytose sąskaitose faktūrose realiai neįvyko. Dėl paslaugų įsigijimo iš Olandijos įmonių buvo kreiptasi į Olandijos mokesčių administratorių. Olandijos centrinė ryšių įstaiga informavo, kad VEEHANDEL & VEETRANSPORT JAN VAN DEN BRINK savininkas J. V. d. B. (UAB „Expogalvijai“ direktoriaus B. v. d. B. tėvas) mirė (duomenys neskelbtini). Pateiktame atsakyme Olandijos mokesčių administratorius labai abejoja dėl bendros suteiktų paslaugų sumos, nes tarp likusių biuro dokumentų rasti tik keli vykdytus gabenimus patvirtinantys dokumentai, kurių suma daug mažesnė. Nurodoma, kad įmonės biure nebuvo rasta jokių sąskaitų, užsakymų, sutarčių, transportavimo ar apmokėjimo dokumentų. Be to, nurodoma, kad VEEHANDEL & VEETRANSPORT JAN VAN DEN BRINK apskaitoje neapskaitė sandorių su pareiškėju, neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčių nuo pajamų, gautų už tarpininkavimo ir transporto paslaugų teikimą. Gautame atsakyme Olandijos mokesčių administratorius daro išvadą, kad pridėtos sąskaitos yra padirbtos. Dėl VEEHANDEL & VEETRANSPORT W.H. van den Brink Olandijos centrinė ryšių įstaiga informavo, kad pagal vedamą apskaitą mokesčių mokėtojas yra smulkus prekybininkas. Jis vykdo veiklą Olandijoje, vietos galvijų turguje perka ir parduoda nedidelį skaičių galvijų. Taip pat informavo, kad Olandijos mokesčių mokėtojas po tėvo J. V. d. B. mirties perėmė keletą nedidelių gyvulių pervežimų, bet tik Olandijos teritorijoje. Olandijos mokesčių administratorius nurodė, kad nerado įrodymų dėl jokių sandorių tarp mokėtojo ir pareiškėjo, nei paslaugų teikimo, nei prekių tiekimų Europos Bendrijoje, taip pat įrodymų dėl sąskaitose nurodytų paslaugų teikimo. Teigiama, kad nerasta užsakymų, sąskaitų, apmokėjimo, transportavimo dokumentų, kurie patvirtintų sandorius tarp Olandijos įmonės ir įmonės. Gautame atsakyme nurodoma, kad sąskaitose faktūrose atvaizduoti sandoriai neįvyko. Pareiškėjo kartu su skundu atsakovui pateikti Olandijos asmenų pateikti raštai neįrodo, kad parduodant veršelius Olandijos pirkėjams tarpininkavo Olandijos įmonės. Nors pateiktuose 8 raštuose nurodoma, kad asmenys pirko veršelius iš pareiškėjo, tačiau raštuose nėra pateikiama informacijos, jog sudarant pirkimo-pardavimo sutartis su bendrove buvo naudotasi tarpininkų paslaugomis. Pareiškėjo pateikti eksportų registracijos žurnalai taip pat neįrodo, kad pareiškėjas veršelius Olandijos pirkėjams parduodavo tarpininkaujant Olandijos įmonėms. Atsakovo nuomone, VEEHANDEL & VEETRANSPORT JAN VAN DEN BRINK ir VEEHANDEL & VEETRANSPORT W.H. van den Brink vardu buvo įformintos realiai neįvykusios ūkinės operacijos ir pagal įformintus sandorius pridėtinė vertė nebuvo sukurta, ūkinės operacijos nebuvo atliekamos ir realiai tarp nurodytų ūkio subjektų neįvyko, išrašyti apskaitos dokumentai nepatvirtina tikrojo ūkinės operacijos turinio, todėl neturi juridinės galios, nes neatitinka Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio reikalavimų. Todėl pagrįstai ir teisėtai buvo nuspręsta, kad pareiškėjas pagal juridinės galios neturinčias sąskaitas faktūras neįgijo teisės į 736 033 Lt pirkimo PVM atskaitą. Vadovaujantis LVAT suformuota praktika, sprendžiant tokio pobūdžio bylas, pareiškėjas pagal juridinės galios neturinčias sąskaitas faktūras neįgijo teisės į patirtų išlaidų priskyrimą sąnaudoms, mažinančiomis apmokestinamąjį pelną.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija su pareiškėjo skundu nesutiko (b. l. 85).
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 5 d. sprendimu (b. l. 138-143) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, kad ginčo objektas – mokesčio mokėtojo teisės į PVM atskaitą įgyvendinimas ir sąnaudų pripažinimo leidžiamais atskaitymais sąlygos. Teisėjų kolegija pabrėžė, kad suformuotoje administracinių teismų praktikoje aiškinant PVM įstatymo nuostatas, susijusias su PVM atskaita, o taip pat PVM sąvoką, pripažįstama, kad teisė į PVM atskaitą yra vienas iš esminių PVM sistemos elementų, kuri paprastai negali būti ribojama, tačiau teisės į PVM atskaitą ribojimą reikia skirti nuo mokesčių administratoriaus ir kitų mokestinių ginčų nagrinėjimo procese dalyvaujančių institucijų atliekamo tikrinimo, siejamo su atitinkamo ūkio subjekto teisės į PVM atskaitą sąlygų buvimu. Šios sąlygos arba yra tiesiogiai įtvirtintos PVM įstatyme, arba tiesiogiai išplaukia iš PVM sistemos esmės. Taip pat akcentuojama, kad prielaida teisei į PVM atskaitą atsirasti yra mokesčio mokėtojo atlikti prekės įsigijimo ir su šia preke sukurtos pridėtinės vertės realizavimo veiksmai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) nutartis administracinėje byloje Nr. A-8-953/2003). Prekės ar paslaugos įsigijimas ir jos panaudojimas PVM apmokestinamoms prekėms gaminti ar paslaugoms teikti turi būti realus, t. y. tokie veiksmai turi būti atlikti iš tiesų, o ne vien užfiksuoti buhalterinės apskaitos dokumentuose. PVM mokėtojams priklausančių sumokėti sumų atskaitymas galimas tik tuo atveju, kai šios sumos išskirtos juridinę galią turinčiuose dokumentuose, t. y. PVM sąskaitose faktūrose arba Vyriausybės nustatytais atvejais kituose juridinę galią turinčiuose apskaitos dokumentuose. Apskaitos dokumentų rekvizitų visuma turi patvirtinti, ar ūkinė operacija įvyko, ar ji įvyko būtent tokiomis aplinkybėmis, kurios atspindėtos buhalterinės apskaitos dokumentuose. PVM sąskaita faktūra turi realiai atspindėti, kokia ūkinė operacija, tarp kokių ūkio subjektų ir kokiomis sąlygomis įvyko (LVAT 2005-12-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A-11-1882/2005). Įstatymo reikalavimus atitinkančios PVM sąskaitos faktūros buvimas laikytinas teisės į PVM atskaitą tinkamo realizavimo sąlyga, tačiau aplinkybė, jog mokesčio mokėtojas turi įstatymo reikalaujamus formaliuosius rekvizitus turinčią PVM sąskaitą faktūrą, dar pati savaime nepagrindžia jo teisės į PVM atskaitą, jeigu turimų įrodymų visuma leidžia teigti, kad ūkinė operacija neįvyko arba jos turinys yra ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2004-10-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1-355/2004, LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A-8-283/2005, A-4-21/2005, A-15-538/2005, A-11-109/2007, A-17-711/2007, A-18-1040/2007). Kolegijos nuomone, PVM sąskaitų faktūrų rekvizitų tikrumas ir pakankamumas yra aplinkybės, kurios turi būti vertinamos kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į tai, ar atitinkamo rekvizito trūkumas, jo nenurodymas, yra esminis pažeidimas, susijęs su pardavėjo identifikavimu, ūkinės operacijos tikrumu ir pan., ar tai tik akivaizdus apsirikimas, kurį galima ištaisyti nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Buhalterinės apskaitos įstatyme įtvirtinta privalomųjų buhalterinės apskaitos dokumentų rekvizitų visuma turi patvirtinti, ar ūkinė operacija įvyko, ir ar ji įvyko būtent tokiomis aplinkybėmis, kurios atspindėtos buhalterinės apskaitos dokumentuose. Įstatymo reikalavimus atitinkančios PVM sąskaitos faktūros buvimas laikytinas teisės į PVM atskaitą tinkamo realizavimo sąlyga, kuri pati savaime dar nepatvirtina teisės į PVM atskaitą buvimo. Ši teisė be kitų aplinkybių gali būti įgyvendinta tik egzistuojant minėtų elementų visumai – teisės į PVM atskaitą prielaidai ir šios teisės tinkamo realizavimo sąlygai, iš kurių neabejotinai pirmenybė yra teiktina atspindinčiai pačią PVM sistemos esmę. Kolegija taip pat atkreipė dėmesį, kad jeigu buhalterinės apskaitos dokumentai, kuriais remdamasis mokesčių mokėtojas siekia įgyti teisę į PVM atskaitą, yra įforminti netinkamai, ir tai neleidžia nustatyti tikrojo ūkinės operacijos turinio, įrodyti tikrąjį ūkinės operacijos turinį turi į PVM atskaitą pretenduojantis mokesčių mokėtojas. Nustačius, kad PVM sąskaita faktūra negali būti laikoma patvirtinančia atitinkamo turinio ūkinės operacijos buvimą, ji laikytina neturinčia juridinės galios. Aplinkybę, kad lemiamą reikšmę turi tikrasis ūkinės operacijos turinys, o ne jos įforminimas atitinkamais buhalterinės apskaitos dokumentais, patvirtina ir Mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnis, kuris reglamentuoja turinio viršenybės prieš formą principą (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2004-10-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1-355/2004, LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A-8-283/2005, A-4-21/2005, A-15-538/2005, A-11-109/2007, A-17-711/2007, A-18-1040/2007). Teisėjų kolegijos nuomone, anksčiau išdėstyta pozicija turi būti vadovaujamasi ir sprendžiant klausimą dėl sąnaudų pripažinimo, leidžiamais atskaitymais. Teisėjų kolegija, išsamiai ir objektyviai ištyrusi bei įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, konstatavo, kad vertinti bylos aplinkybes kitaip, nei jas įvertino mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, nėra jokio teisinio pagrindo. Mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad VEEHANDEL & VEETRANSPORT JAN VAN DEN BRINK ir VEEHANDEL & VEETRANSPORT W.H. van den Brink vardu išrašyti buhalterinės apskaitos dokumentai laikytini neturinčiais juridinės galios ir nesuteikia pareiškėjui teisės į PVM atskaitą, nes jais įformintos ūkinės operacijos neįvykusios nurodytomis apskaitos dokumentuose sąlygomis. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus patikrinimo metu nustatytas faktines aplinkybes bei surinktus įrodymus. Bendrovei neįrodžius ūkinių operacijų realumo, ji prarado teisę atskaityti pirkimo PVM, išskirto minėtose PVM sąskaitose faktūrose, o taip pat ir išlaidas, pripažinti sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamąjį pelną. Pareiškėjas nepateikė nei teismui, nei mokesčių administratoriui jokių objektyvių įrodymų, kurie leistų konstatuoti ūkinės operacijos realumą. Teisėjų kolegijos nuomone, teismo posėdyje pateikti papildomi rašytiniai įrodymai (Valymo ir dezinfekavimo pažymėjimas, Vidaus prekybos sertifikatas, Maršruto planas) bei apklaustų liudytojų parodymai negali paneigti iš Olandijos mokesčių inspekcijos gautos informacijos. Mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui apskaičiavo mokėtinas mokesčių sumas, taip pat jų delspinigius ir skyrė šių mokesčių baudas. Jokių esminių procedūrinių pažeidimų nagrinėjant mokestinį ginčą teisėjų kolegija nenustatė. Teismas konstatavo, kad Mokestinių ginčų komisija, VMI prie FM ir Inspekcija teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas.
III.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 146-156) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.
Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad byloje nagrinėjamas ginčas yra, visų pirma, dėl fakto, todėl teismas turėjo nurodyti, kokias su šalių ginču susijusias aplinkybes jis laiko nustatytomis, kokiais įrodymais grindžia savo išvadas, o taip pat argumentus dėl ko teismas atmeta vienus ar kitus įrodymus. Teismo sprendime nėra motyvų dėl su pareiškėjo apskaitytais tarpininkavimo ir vežimo sandoriais susijusių faktinių aplinkybių ir jas patvirtinančių konkrečių įrodymų. Teismui nemotyvuojant savo sprendimo, apeliantas neturi galimybės tinkamai įgyvendinti teisės į apeliaciją. Pažymi, kad Inspekcija priskaičiuodama delspinigius į atitinkamais laikotarpiais buvusias mokesčių permokas visiškai neatsižvelgė. Teismas dėl šių argumentų nepasisakė. Taip pat nurodo, kad baudos dydis pagal Mokesčių administravimo įstatymą parinktas neteisingai.
Atsiliepimas
Atsakovas VMI prie FM atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 163-166) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Inspekcija atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 161) nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas yra pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Administracinėje byloje mokestinio ginčo esmė yra ta, ar mokesčių administratorius pagrįstai nepripažino pareiškėjo teisės į PVM atskaitą ir teisės įtraukti į leidžiamus atskaitymus, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, išlaidas pagal Olandijos įmonių VEEHANDEL & VEETRANSPORT JAN VAN DEN BRINK ir VEEHANDEL & VEETRANSPORT W.H. VAN DEN BRINK išrašytas PVM sąskaitas faktūras (įformintas transportavimo bei tarpininkavimo paslaugų įgijimas).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje jau ne kartą pasisakyta dėl teisės į PVM atskaitą realizavimo sąlygų.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija 2004 m. spalio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-355/2004 yra pažymėjusi, kad „Įstatymo reikalavimus atitinkančios PVM sąskaitos faktūros buvimas laikytinas teisės į PVM atskaitą tinkamo realizavimo sąlyga, kuri pati savaime dar nepatvirtina teisės į PVM atskaitą buvimo. Ši teisė be kitų aplinkybių gali būti įgyvendinta tik egzistuojant minėtų elementų visumai – teisės į PVM atskaitą prielaidai ir šios teisės tinkamo realizavimo sąlygai, iš kurių neabejotinai pirmenybė yra teiktina pirmajai, atspindinčiai pačią PVM sistemos esmę. Taigi:
- aplinkybė, jog mokesčio mokėtojas turi įstatymo reikalaujamus formaliuosius rekvizitus turinčią PVM sąskaitą faktūrą, dar pati savaime nepagrindžia jo teisės į PVM atskaitą, jeigu turimų įrodymų visuma leidžia teigti, kad ūkinė operacija neįvyko arba jos turinys yra ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose;
- aplinkybė, jog mokesčio mokėtojo turimoje PVM sąskaitoje – faktūroje nėra nurodyti ar neteisingai nurodyti visi formalieji rekvizitai, dar pati savaime nepaneigia teisės į PVM atskaitą, jeigu įrodymų visuma leidžia teigti, kad įvyko būtent tokio turinio ūkinė operacija, kuri atsispindi buhalterinės apskaitos dokumentuose“.
Taigi, nustačius, kad sandoriai (ūkinės operacijos) realiai neįvyko, teisė į PVM atskaitą negali būti realizuota. Byloje ginčas kilęs iš esmės dėl to, ar buvo teikiamos pareiškėjui Olandijos įmonių tarpininkavimo ir transporto paslaugos. Mokesčių administratorius neigdamas pareiškėjo teisę į PVM atskaitą tvirtina apie neįvykusias ūkines operacijas, tuo tarpu mokesčių mokėtojas laikosi priešingos pozicijos ir teigia, kad ūkinės operacijos realiai įvyko. Taigi yra aktualus įrodymų vertinimas, lemiantis šios dalies ginčo baigtį.
Mokesčių administratorius surinko atitinkamus įrodymus ir paneigė PVM sąskaitose faktūrose nurodyto turinio ūkinių operacijų įvykimą bei kartu šių PVM sąskaitų faktūrų juridinę galią. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius, atlikdamas pareiškėjo mokestinį patikrinimą, įvertino ne tik pareiškėjo buhalterinėje apskaitoje užfiksuotus duomenis apie ūkines operacijas, tačiau papildomai surinktų faktinių duomenų pagrindu nustatė, kad ūkinės operacijos su minėtais ūkio subjektais realiai neįvyko. Ūkinių operacijų realumas įvertintas remiantis faktiniais duomenimis, nustatytais mokesčių administratoriaus patikrinimo metu ir Olandijos mokesčių administratoriaus pateiktos informacijos pagrindu.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo, kaip mokesčių mokėtojo, pateikti faktiniai duomenys nėra pakankami ir prieštarauja mokesčių administratoriaus surinktiems įrodymams, leidžiantiems patvirtinti jo priimtą bei pirmosios instancijos teismo patvirtintą poziciją.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip materialios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teismas net ir subjektyvaus pobūdžio aplinkybes paprastai gali nustatyti tik iš objektyvių įrodymų, nustatytų objektyvių aplinkybių visumos.
Teisėjų kolegijos vertinimu, ūkinių operacijų nebuvimas įrodytas administracinėje byloje surinktų faktinių duomenų visuma: paslaugų atlikimo realumą paneigia Olandijos mokesčių administratoriaus pateikta informacija, jog nei VEEHANDEL & VEETRANSPORT JAN VAN DEN BRINK, nei VEEHANDEL & VEETRANSPORT W.H. VAN DEN BRINK sandorių su pareiškėju apskaitoje neapskaitė, neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo mokesčių Olandijoje nuo pajamų, gautų už tarpininkavimo ir transporto paslaugų teikimą; pareiškėjas transportavimo paslaugų sutarčių su minėtomis Olandijos įmonėmis iš viso nebuvo sudaręs; sąskaitose už tarpininkavimo paslaugas nurodytas tik veršelių kiekis, kaina ir suma, todėl neaišku, kokiems Olandijos pirkėjams buvo parduoti veršeliai, dėl kurių pardavimo buvo išrašytos ginčo sąskaitos faktūros; pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų (paslaugų priėmimo perdavimo aktų, suderinimo aktų, veršelių pirkėjų sąrašų, susirašinėjimo dokumentų ar kitų dokumentų), iš kurių būtų galima spręsti apie realų tarpininkavimo paslaugų suteikimą; iš pareiškėjo pateiktų eksporto registracijos žurnalų, atsižvelgiant į tai, kad neatitinka šiuose žurnaluose ir sąskaitose už tarpininkavimo paslaugas nurodytas veršelių skaičius, nėra galimybės spręsti, kad veršeliai Olandijos pirkėjams buvo parduoti tarpininkaujant minėtoms Olandijos įmonėms; nors pareiškėjas pateikė 8 Olandijos asmenų raštus, kuriuose nurodoma, kad asmenys pirko veršelius iš pareiškėjo, tačiau raštuose nėra pateikiama informacijos, kad sudarant pirkimo – pardavimo sutartis su bendrove buvo naudotasi tarpininkų paslaugomis.
Taigi minėtos PVM sąskaitos faktūros neįrodo jose nurodyto turinio ūkinių operacijų realaus įvykimo, todėl neturi juridinės galios ir jomis negali būti grindžiama PVM atskaita.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2004 m. spalio 27 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A1-355/2004, yra konstatuota, jog išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, turi būti patvirtintos juridinę galią turinčiais apskaitos dokumentais, kurie vertinami atsižvelgiant ir į tai, ar jie patvirtina tikrąjį įvykusios ūkinės operacijos turinį. Byloje konstatuota, kad ūkinės operacijos neįvyko, o tai reiškia, kad ir apmokestinamas pelnas negalėjo būti sumažintas.
Taigi šioje dalyje mokesčių administratoriaus ir pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas bei pagrįstas.
Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui pateikė argumentus dėl netinkamo delspinigių ir baudų skaičiavimo. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo matyti, kad teismas sprendimo motyvuojamoje dalyje nepateikė argumentų pagrindžiančių teismo poziciją, kad mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui apskaičiavo delspinigius ir baudas. Taigi teismo sprendimas šioje dalyje yra nemotyvuotas, o tai yra besąlyginis pagrindas jo naikinimui (Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 str. 2 d. 5 p.). Tai įpareigoja administracinę bylą grąžinti Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo, bet tik apimtimi dėl delspinigių ir baudų. Apeliacinės instancijos teismui pasisakius šiuo klausimu ir patvirtinus mokesčių administratoriaus poziciją, kaip teisėtą bei pagrįstą, iš esmės būtų pažeista atitinkamo proceso dalyvio (-ių) teisė pasinaudoti teise į apeliaciją.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Expogalvijai“ apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 5 d. sprendimą pakeisti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. lapkričio 5 d. sprendimo dalį dėl delspinigių ir baudų panaikinti ir šioje dalyje bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Kitoje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.