- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-17
- Bylos Nr.
- P-492-170-11
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Artūras Drigotas, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- N. P.
- Atsakovas
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos miesto vyriausiasis policijos komisariatas, Lietuvos policijos logistikos centras, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija
- Kategorijos
- 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Virginijos Volskienės (pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo N. P. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. P. prašymą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl piniginės kompensacijos išmokėjimo, tretieji suinteresuoti asmenys byloje Klaipėdos miesto vyriausiasis policijos komisariatas, Lietuvos policijos logistikos centras ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėjas N. P. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu (b. l. 4–8) ir patikslintu prašymu (b. l. 120–123), kuriuose prašė įpareigoti Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) išmokėti piniginę kompensaciją – 1 969,60 Lt vietoj neišduotos tarnybinės uniformos.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. balandžio 3 d. sprendimu (b. l. 164–166) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. sausio 31 d. nutarimą Nr. 62 „Dėl piniginės kompensacijos vietoj uniformos mokėjimo vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams“ (toliau – ir Nutarimas) tik kai kuriems Vidaus reikalų ministerijos sistemos pareigūnams, atsižvelgiant į jų darbo specifiką, vietoj uniformos gali būti mokama iki 80 procentų uniformos vertės piniginė kompensacija. Nutarime yra įtvirtinta ne imperatyvioji teisės norma, o bendroji dispozityvioji teisės norma, suteikianti ne pareigą, o teisę Vidaus reikalų sistemos įstaigoms kai kuriems pareigūnams vietoj uniformos mokėti piniginę kompensaciją. Vidaus reikalų ministerija, kuriai nutarimu buvo pavesta spręsti klausimą dėl kompensacijos mokėjimo sąlygų ir tvarkos, 1999 m. gruodžio 22 d. priėmė įsakymą Nr. 690, kuriuo pavedė spręsti piniginių kompensacijų vietoj uniformos mokėjimo klausimus Vidaus reikalų ministerijos struktūrinių padalinių vadovams – vyriausiems asignavimų valdytojams, atsižvelgiant į turimas tiems reikalams skirtas lėšas, bet neviršijant Nutarimu nustatyto uniformos vertės normos, t. y. iki 80 procentų uniformos vertės. Šiuo įsakymu Departamentas nebuvo įpareigotas mokėti piniginę kompensaciją, o buvo įpareigotas spręsti klausimus dėl piniginės kompensacijos mokėjimo. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. V-606 buvo patvirtintos Piniginės kompensacijos už tarnybinę uniformą mokėjimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Teismas konstatavo, kad atlikus šių taisyklių nuostatų analizę galima teigti, kad piniginės kompensacijos išmokėjimas yra saistomas kelių faktinių aplinkybių, kurioms esant pareigūnams gali būti išmokama iki 80 procentų uniformos vertės piniginė kompensacija. Pirmoji sąlyga kompensacijai išmokėti yra fakto nustatymas, kad pareigūnas turi tvarkingą ir tinkamą dėvėti naujo pavyzdžio tarnybinės uniformos komplektą. Antroji sąlyga neatsiejama nuo pirmosios – turimos ir tinkamos dėvėti uniformos ar jos dalių naudojimo terminas pasibaigė ir priklauso išduoti naują uniformą ar jos dalį. Esant šioms aplinkybėms pareigūnas turi kreiptis su prašymu dėl kompensacijos išmokėjimo į policijos įstaigos vadovą, kuris savo ruožtu priima sprendimą tenkinti ar netenkinti policijos pareigūno prašymą, o tuo atveju, jei prašymas yra patenkintas, parengia ir pateikia paraišką Lietuvos policijos logistikos centrui. Šios nurodytos sąlygos nėra įvykdytos ir Klaipėdos miesto vyriausiasis policijos komisariatas neteikė Lietuvos Policijos logistikos centrui paraiškų dėl piniginės kompensacijos už tarnybines uniformas. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymas Nr. V-606, kuriuo buvo patvirtintos Taisyklės, buvo skirtas neapibrėžtai asmenų grupei, tačiau jis nebuvo paskelbtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ nuostatų, todėl šis įsakymas negali būti taikomas, nes jis neįsigaliojo. Teismas nurodė, kad viešojoje teisėje galioja principas, jog draudžiama viskas, kas nėra leista. Teismas padarė išvadą, kad nėra jokio pagrindo įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui piniginę kompensaciją vietoj nuo 1998 m. iki 2007 m. neišduotos tarnybinės uniformos. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovo darbuotojai nebūtų veikę taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos darbuotojai privalėjo veikti.
II.
2011 m. gegužės 16 d. pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-2707-244/2008.
1. Nurodo, jog iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A63-2434/2011 suprato, kad jo apeliacine tvarka neskųstoje byloje buvo padaryti akivaizdūs materialinės normos pažeidimai, nes nurodytoje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priteisė kompensaciją už neišduotą tarnybinę uniformą.
Žemesnės instancijos teismas
2. Pažymi, kad jo bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė atsakovą byloje, nes pagal įstatymą atsakovu dėl žalos atlyginimo yra valstybė, o jos atstovas – Departamentas, ir tai, pareiškėjo manymu, laikytinas esminiu materialinės teisės pažeidimu. Mano, kad šis pirmosios instancijos teismo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas, jas taikant, turėjo įtakos priimti neteisingą sprendimą šioje byloje.
3. Teigia, jog Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas) 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareigūnai valstybės lėšomis aprūpinami tarnybine uniforma pagal vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų nustatytas nuostatas. Todėl mano, kad tokiu būdu įstatymu vidaus tarnybos sistemos pareigūnams įtvirtinta socialinė garantija, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais. Pažymi, kad Vidaus tarnybos statute nenustatyti atvejai, kai pareigūnai tarnybine uniforma neaprūpinami.
4. Mano, kad tai, jog Departamentas nesilaikė Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalyje numatytos imperatyvios pareigos aprūpinti pareigūną uniforma ir neišdavė pareiškėjui naujo pavyzdžio uniformos, sudarė prielaidą žalai atsirasti ir kaltumo faktui nustatyti. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas sprendime konstatuodamas, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovo darbuotojai nebūtų veikę taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos darbuotojai privalėjo veikti, padarė esminius materialinės teise normos (Vidaus tarnybos statuto ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.) pažeidimus jas taikant.
5. Mano, kad šiuo atveju yra ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 1 dalies 12 punkte nustatytas pagrindas atnaujinti procesą. Remiasi jau minėtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. A63-2434/2011 bei 2009 m. gegužės 28 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A756-264/2009. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas akivaizdžiai prieštarauja nurodytai teismų praktikai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
III.
Pareiškėjo prašymas tenkintinas, procesas atnaujintinas.
Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).
ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.
Nustatyta, kad prašymą atnaujinti procesą pareiškėjas grindžia dviem ABTĮ 153 straipsnyje nustatytais pagrindais – padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.) ir kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.). Pareiškėjas teigia, kad apie proceso atnaujinimui jo administracinėje byloje pagrindus jis sužinojo susipažinęs su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 14 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. A63-2434/2011. Pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo išsiųstas 2011 m. gegužės 16 d., t. y. nepraleidus įstatymu nustatyto trijų mėnesių termino.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu
Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-153/2009, 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-119/2009).
Prašyme atnaujinti procesą pareiškėjas nurodo, kad buvo padarytas Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio aiškinimo ir taikymo pažeidimas.
Nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu (b. l. 4–8) ir patikslintu prašymu (b. l. 120–123), kuriuose prašė įpareigoti Departamentą išmokėti piniginę kompensaciją – 1 969,60 Lt vietoj neišduotos tarnybinės uniformos. Nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje, kuria remiasi pareiškėjas (Nr. A63-2434/2011), taip pat nagrinėjo reikalavimą – dėl kompensacijos (žalos) priteisimo iš Departamento vietoje neišduotos uniformos už laikotarpį nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. spalio 8 d. Nors pareiškėjas N. P. prašyme ir patikslintame prašyme nekėlė žalos atlyginimo klausimo, tačiau nurodytoje byloje buvo spręstas iš esmės analogiškas klausimas – Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnyje nustatytos pareigūnų garantijos – aprūpinimo tarnybine uniforma.
Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad pareigūnai valstybės lėšomis aprūpinami tarnybine uniforma pagal vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovų nustatytas normas. Šio straipsnio 2 dalyje (straipsnis keistas 2006 m. liepos 19 d. įstatymu Nr. X-804, įsigaliojo nuo 2006 m. lapkričio 1 d.) inter alia nustatyta, kad pareigūnų tarnybinės uniformos išdavimo, dėvėjimo ir grąžinimo tvarką nustato vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovai.
Aiškindamas šias teisės normas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad tokiu būdu įstatymu vidaus tarnybos sistemos pareigūnams įtvirtinta socialinė garantija, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais. Vidaus tarnybos statutas (įstatymas) vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovams deleguoja teisę, o taip pat ir pareigą nustatyti tarnybinės uniformos dėvėjimo normas. Priešingas įstatymo nustatytas pareigūnų aprūpinimo tarnybinėmis uniformomis reguliavimas negalimas (2011 m. kovo 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A63-2434/2011).
Tuo tarpu administracinėje byloje pagal pareiškėjo prašymą pirmosios instancijos teismas apskritai nepasisakė dėl Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio nuostatų taikymo nagrinėjamam atvejui ir išvadą, kad nėra jokio pagrindo įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui piniginę kompensaciją, grindė vien tik poįstatyminiais teisės aktais (nustatydamas, kad teisės aktas, nustatantis piniginės kompensacijos už neišduotą uniformą mokėjimo taisykles, negali būti taikomas, nes nebuvo paskelbtas nustatyta tvarka).
Atsižvelgiant į išdėstytą, konstatuotina, kad teismas nustatydamas, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas dėl atsakovo įpareigojimo išmokėti kompensaciją negalėjo būti tenkinamas, nesivadovavo ir ginčo santykiams netaikė Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnio, kuris, kaip buvo nurodyta, įtvirtina vidaus tarnybos sistemos pareigūnams socialinę garantiją, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais, todėl galima daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant, dėl kurio galimai buvo priimtas neteisėtas sprendimas.
Remiantis išdėstytais argumentais pareiškėjo prašymas dėl proceso Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-2707-244/2008 atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu tenkintinas.
Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu
Procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010).
Savo prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu pareiškėjas grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai. Nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose, kuriose buvo sprendžiamas klausimas dėl Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnyje nustatytos pareigūnų garantijos, laikosi nuostatos, kad Vidaus tarnybos statute (46 str. 1 d.) yra įtvirtinta socialinė garantija vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, kuri negali būti keičiama ar ribojama žemesnės galios teisės aktais. Vidaus reikalų centrinių įstaigų vadovams šiame įstatyme įtvirtinta ne tik teisė, bet ir pareiga nustatyti tarnybinės uniformos dėvėjimo normas (pvz. 2009 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-264/2009, 2009 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-569/2009, 2010 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1244/2010, 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1284/2010, 2011 m. kovo 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A63-2434/2011). Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas laikėsi priešingos pozicijos – t. y. vadovavosi poįstatyminiais aktais, neatsižvelgdamas į Vidaus tarnybos statuto 46 straipsnyje įtvirtintą imperatyvą, todėl darytina išvada, kad dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Teisėjų kolegija atsižvelgusi į tai, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimu (2007 m. spalio 24 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 4, 165 straipsnių (2002 m. vasario 28 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“) teismo precedentą kuria visų pakopų teismai, daro išvadą, kad yra pagrindas atnaujinti procesą ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.
Atsižvelgdama į išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas nepraleidus įstatymo nustatyto termino ir pagrįstas įstatymo numatytu proceso atnaujinimo pagrindu, todėl procesas yra atnaujintinas, o byla perduotina Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 159 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi, 160 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo N. P. prašymą atnaujinti procesą tenkinti.
Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. I-2707-244/2008 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose numatytu pagrindu ir perduoti bylą nagrinėti pirmąją instancija Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
Nutartis neskundžiama.