Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Dmitrijaus Korsakovo, teisėjų Danutės Giačaitės ir Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Vilmai Marčiukaitytei, Mariui Žukauskui, dalyvaujant nuteistajai Z. M., jos gynėjui advokatui Valdemarui Bužinskui, nukentėjusiajam ir privačiam kaltintojui R. J. B., jo atstovui advokatui Valteriui Aleknai, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios Z. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 8 d. nuosprendžio, kuriuo

Z. M. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 2 dalį ir nuteista 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje Z. M. baudžiamoji byla nutraukta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BK) 3 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta tvarka.

Nukentėjusiojo R. J. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš Z. M. priteista 30 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Z. M. nuteista pagal BK 154 straipsnio 2 dalį už tai, kad nuo 2007 metų iki 2011 m. rugsėjo 12 d. per visuomenės informavimo priemones ir spaudinius šmeižė nukentėjusįjį R. J. B., paskleidė apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią jo garbę ir orumą dėl tariamai jos mokslinių darbų autorystės pasisavinimo, plagiato, jam rašant mokslinius straipsnius, disertaciją ir monografiją, o būtent: 2007 m. sausio 22-23 d. interneto dienraštyje „Bernardinai“, straipsnyje „Plagiatas ir Lietuvos mokslininkų bendruomenė“: „remiantis iš Z. M. ir jos kolegų pavogta medžiaga, parašytos publikacijos liko jos tariamų autorių (tai yra R. B.) mokslinių nuopelnų atributu“, „Z. M. kantriai mums demonstravo (tai yra R. B.) disertacijų, straipsnių vietas, kurios, jos įsitikinimu, neabejotinas plagiatas“; 2007-06-27 Nr.11 savaitraštyje „Lietuvos medicinos kronika“, straipsnyje „Akademinis sąžiningumas: ar įveiksime plagiatą moksle“ teigiama, kad mokslininkės (Z. M.) teigimu, po metų disertaciją apsigynė ir buvęs jos mokslinis vadovas R. B. <...> nuplagijuota nuo kolegės disertacija leido buvusiam moksliniam vadovui tapti habilituotu daktaru; 2007-07-19 laikraštyje „Mokslo Lietuva“ Nr. 14(370), straipsnis „Vaikantis plagiato šmėklą“, „1985 m., iš Z. M. 1984 m. kandidatinės disertacijos, panaudojęs be nuorodų medžiagą, savo daktarinę disertaciją apsigynė jos vadovas (tai yra R. B.)“; 2010-04-27 LTV laidoje „Žurnalisto tyrimas“, laidos vedėja R. S., remdamasi Z. M. melagingu teiginiu, viešai skelbė: „<...>Kauno technologijos universiteto mokslininkas (tai yra R. B.) <...> nuplagijavo jos ir jos kolegų disertacijas“; 2011-09-12 Internetiniame naujienų portale „DELFI“, straipsnyje „Už plagiatą suteikto daktaro laipsnio KTU nepanaikino iki šiol“, remiantis Z. M. teiginiu, „R. B. buvo fiktyvus darbo vadovas, kuris vėliau jos ir kitų mokslininkų disertacijas esą „nusirašė“, <...> mūsų ankščiau gintos disertacijos sudėtos, taip gautas mokslinis laipsnis ir taip jis tapo mokslininku, akademiku nariu ekspertu“.

R. J. B. dėl nusikalstamos veikos pagal BK 154 str. 1 d., kaltinimo Z. M. atžvilgiu atsisakė.

Z. M. skunde nesutinka ir su jos tyčios pagal BK 154 straipsnio 2 dalį nustatymu. Praktikoje veiksmai pagal šio straipsnio dispoziciją pasireiškia nebūtų faktų, informacijos išgalvojimu, aiškiai žinant ir suvokiant, kad realiai tokie faktai neegzistavo. Kaltininko žinotinai išgalvoti faktai (informacija) skleidžiami turint vieną vienintelį tikslą, tai yra diskredituoti konkretų asmenį ar asmenų grupę. Teismas, nagrinėdamas nuteistosios tyčios bei informacijos ir nuomonės atribojimo klausimus, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluota praktika dėl žinių ir nuomonės atribojimo baudžiamosiose ir civilinėse bylose. Būtent dėl šios priežasties neteisingai kvalifikavo Z. M. veiksmus pagal BK 154 straipsnio 2 dalį.

Apeliantės įsitikinimu, ji yra nuteista dėl to, kad kreipėsi į teisėsaugos institucijas tikslu ištirti, ar R. J. B. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 191 straipsnyje, požymių. Kadangi teisėsaugos institucijos R. J. B. atžvilgiu tokių nusikalstamų veikų nenustatė ir jo atžvilgiu apkaltinamasis nuosprendis priimtas nebuvo, tai bet kokia polemika ar diskusija dėl jo ar jo sūnaus P. B. disertacijų autentiškumo yra nusikalstama veika, tai yra šmeižtas. Teismas net neanalizavo pačių savo nuosprendyje pacituotų procesinių dokumentų turinio, iš kurių matyti, kad ikiteisminiai tyrimai P. B. ir R. J. B. atžvilgiu buvo nutraukti iš dalies BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, tai yra suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senačiai, kitoje dalyje – nenustačius P. B. ir R. J. B. tyčios. Tačiau visuose procesiniuose dokumentuose konstatuoti BK 191 straipsnio objektyvinę pusę sudarantys faktai, tai yra tai, kad R. J. B. ir P. B. savo moksliniuose kūriniuose naudojo grafikus, lenteles, kreives ir t.t., neįsitikinę, jog jie gali naudoti minėtus duomenis. Z. M. yra įsitikinusi, kad teismo nuosprendyje išvardinti procesiniai sprendimai visiškai neužkirto kelio tolimesnei diskusijai mokslinio nesąžiningumo tema ir ji turi teisę reikšti savo nuomonę. Ji taip pat atkreipia teismo dėmesį, kad jos nuomonės dėl mokslinio nesąžiningumo objektu nėra P. B. ir R. J. B.. Nuomonė buvo reiškiama apie šių asmenų mokslinę veiklą, kurią apeliantė vertina kritiškai, tačiau mokslinės veiklos kritiškas vertinimas visiškai nereiškia asmens šmeižimo ir negali būti laikomas tyčine veikla, siekiant jį pažeminti. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad J. B. yra žinomas mokslininkas ir šios bylos kontekste jis yra viešas asmuo. Toks asmuo visada gali tikėtis kritiško savo veiklos vertinimo, todėl tokiam vertinimui jis turi būti pakantus. Teismų praktikoje tokiems asmenims taikomos kitokios garbės ir orumo gynimo ribos, ypač tais atvejais, kai tokie asmenys kritikuojami ne dėl savo poelgių buityje, o dėl jų profesinės veiklos, dėl kurios šie asmenys laikomi viešais. Be to, siekiant teisingos pusiausvyros tarp saviraiškos laisvės ir asmens garbės ir orumo apsaugos, būtina atsižvelgti į tai, kad baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia, labiausiai ribojanti priemonė. Dėl to pirmiausia, esant galimybei, asmens garbės ir orumo gynimui turėtų būti išnaudotos švelnesnės priemonės (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnis) (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-04-24 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-3/2012).

Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su nagrinėjamos veikos vertinimu kaip tęstinės, nors analizuojant pareiškime išdėstytus teiginius, akivaizdu, kad jie paskelbti per skirtingas visuomenės informavimo priemones, skirtingu laikotarpiu ir skirtingomis aplinkybėmis. R. J. B. pateiktose publikacijose savo nuomonę dėsto skirtingi asmenys arba nuomonės pateikiamos diskusijų metu.

Z. M. skunde kritikuoja ir teismo sprendimą priteisti iš jos 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam už jo patirtus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir t.t. Su tokia teismo išvada nesutinkama, kadangi apeliantės veiksmais joks nusikaltimas nepadarytas, todėl ir jokia neturtinė žala R. J. B. neturėtų būti priteista. Be to, bylos nagrinėjimo metu R. J. B. teismui pateikė savo medicininius duomenis, tačiau jokių įrodymų, paliudijančių priežastinį ryšį tarp jo sveikatos būklės ir jai inkriminuotų veikų, nenurodė.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios Z. M. apeliacinis skundas tenkintinas.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra ir tinkamas įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

Kolegija pažymi, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą pagal nuteistosios Z. M. apeliacinį skundą, pati atlikusi dalinį įrodymų tyrimą, ištyrusi ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šių reikalavimų, pripažindamas Z. M. kalta dėl BK 154 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, nesilaikė. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes ir padarė nepagrįstas išvadas dėl Z. M. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 154 straipsnio 2 dalyje, todėl apkaltinamasis nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis, kuriuo Z. M. išteisintina, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas).

Pagal BK 154 straipsnio 1 dalį atsako tas, kuris paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinti šmeižimą kvalifikuojantys požymiai – asmens šmeižimas dėl neva padaryto sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo arba šmeižimas per visuomenės informavimo priemonę, ar spaudinyje. Šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, tai yra faktų ir duomenų konstatavimą apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Kvalifikuojant veiką pagal BK 154 straipsnį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Už nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius paskleidimą baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą nekyla. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei ir žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją.

Z. M. BK 154 straipsnio 2 dalis pritaikyta todėl, kad jos veikoje yra vienas minėtų kvalifikuojamųjų požymių – šmeižimas per visuomenės informavimo priemones. Jai inkriminuotos pastarosios veikos esmę sudaro tai, kad ji nuo 2007 metų iki 2011 m. rugsėjo 12 d. per visuomenės informavimo priemones ir spaudinius šmeižė nukentėjusįjį R. J. B., paskleidė apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią jo garbę ir orumą, dėl tariamai jos mokslinių darbų autorystės pasisavinimo, plagiato, jam rašant mokslinius straipsnius, disertaciją ir monografiją, o būtent: 2007 m. sausio 22-23 d. interneto dienraštyje „Bernardinai“, straipsnyje „Plagiatas ir Lietuvos mokslininkų bendruomenė“: „remiantis iš Z. M. ir jos kolegų pavogta medžiaga, parašytos publikacijos liko jos tariamų autorių (tai yra R. B.) mokslinių nuopelnų atributu“, „Z. M. kantriai mums demonstravo (tai yra R. B.) disertacijų, straipsnių vietas, kurios, jos įsitikinimu, neabejotinas plagiatas“; 2007-06-27 Nr.11 savaitraštyje „Lietuvos medicinos kronika“, straipsnyje „Akademinis sąžiningumas: ar įveiksime plagiatą moksle“ teigiama, kad mokslininkės (Z. M.) teigimu, po metų disertaciją apsigynė ir buvęs jos mokslinis vadovas R. B. <...> nuplagijuota nuo kolegės disertacija leido buvusiam moksliniam vadovui tapti habilituotu daktaru; 2007-07-19 laikraštyje „Mokslo Lietuva“ Nr. 14(370), straipsnyje „Vaikantis plagiato šmėklą“, „1985 m., iš Z. M. 1984 m. kandidatinės disertacijos, panaudojęs be nuorodų medžiagą, savo daktarinę disertaciją apsigynė jos vadovas (tai yra R. B.)“; 2010-04-27 LTV laidoje „Žurnalisto tyrimas“, laidos vedėja R. S., remdamasi Z. M. melagingu teiginiu, viešai skelbė: „<...>Kauno technologijos universiteto mokslininkas (tai yra R. B.) <...> nuplagijavo jos ir jos kolegų disertacijas“; 2011-09-12 Internetiniame naujienų portale „DELFI“, straipsnyje „Už plagiatą suteikto daktaro laipsnio KTU nepanaikino iki šiol“, remiantis Z. M. teiginiu, „R. B. buvo fiktyvus darbo vadovas, kuris vėliau jos ir kitų mokslininkų disertacijas esą „nusirašė“, <...> mūsų ankščiau gintos disertacijos sudėtos, taip gautas mokslinis laipsnis ir taip jis tapo mokslininku, akademiku nariu ekspertu“.

Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame nuosprendyje išvadas dėl Z. M. veiksmų atitikimo BK 154 straipsnio 2 dalies dispozicijai iš esmės motyvavo tuo, kad ji, net ir atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje pagal jos pareiškime nurodytas aplinkybes, ir neturėdama jokių realių, faktais patvirtintų duomenų apie žinių tikrumą, 2007 metais kreipėsi į interneto dienraštį „Bernardinai.lt“, į savaitraštį „Lietuvos medicinos kronika“, į laikraštį „Mokslo Lietuva“, taip pat 2010-04-27 LTV laidoje „Žurnalisto tyrimas“, 2011-09-12 internetiniame naujienų portale „DELFI“ skleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie R. J. B., žeminančią jo garbę ir orumą, dėl tariamai jos mokslinių darbų autorystės pasisavinimo, plagiato, jam rašant mokslinius straipsnius, disertaciją ir monografiją, ir tai ji darė tyčia, suvokdama, kad paskleistos žinios pažemins R. J. B. kaip asmenį ir kaip mokslininką.

Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė šmeižimo turinį sudarančius objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Vien tas faktas, kad nuteistosios iniciatyva buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl galimai neteisėtų R. J. B. veiksmų ir tai, kad šis tyrimas buvo nutrauktas, nesudaro pagrindo teigti, kad Z. M. skleidė šmeižikiško pobūdžio, tikrovės neatitinkančią informaciją. Kaip jau minėta, kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 154 straipsnį, visų pirma, svarbu atriboti informaciją nuo nuomonės, nes tik už atitinkamo pobūdžio informacijos paskleidimą galima baudžiamoji atsakomybė.

Visuomenės informavimo įstatyme nustatyta, kad nuomonė yra visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos mintys, vertinimai bei pastabos apie reiškinius ar įvykius. Nuomonės neprivaloma įrodyti, bet ji turi remtis faktais ir būti reiškiama etiškai (įstatymo 2 straipsnio 36 dalis); žinia – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiami faktai ar tiesa pagrįsti duomenys (įstatymo 2 straipsnio 84 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tai, ar konkrečiame teiginyje yra paskelbta žinia, ar išsakyta nuomonė, turi būti sprendžiama vadovaujantis tuo, kad žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. Š. v. E. J. ir kt., bylos Nr. 3K-3-507/2006; 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. L. v. V. P. teisių perėmėjai L. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-106/2011). Tuo tarpu nuomonė yra asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. UAB „Šilo bitė“, A. D., V. K.; bylos Nr. 3K-3-193/2007). Taigi žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, nuomonės teisingumas nėra įrodinėjamas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju, įvertinus Z. M. nurodytas aplinkybes dėl to, kad R. J. B. moksliniame darbe naudojo kūrinius (grafikus, lenteles, kreives) iš jos 1984 metų disertacijos be jos leidimo, nenurodant išrašų apie kūrinio autorių, ir tai, kad šios aplinkybės byloje nebuvo paneigtos, nuteistoji turėjo pakankamą faktinį pagrindą susidaryti nuomonei ir reikšti savo subjektyvų jai žinomų faktinių aplinkybių vertinimą. Vien tai, kad konkrečiose ginčytinose frazėse yra daugiau teigiamojo nei svarstomojo pobūdžio informacijos, neleidžia daryti išvados, kad ji pateikė žinią, o ne savo subjektyvų tam tikrų duomenų vertinimą. Šiuo atveju svarbiausia yra įvertinti pateikiamo straipsnio kontekstą, autoriaus formuluotes, ar jo teikiama informacija yra suprantama kaip neginčytinas faktas, ar kaip jo asmeninis tam tikrų faktinių aplinkybių vertinimas.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Z. M. pareikštas kaltinamas grindžiamas tuo, kad ji 2007-01-22 ir 2007-01-23 straipsniuose „Plagiatas ir Lietuvos mokslininkų bendruomenė“ interneto dienraštyje „Bernardinai“, 2007-06-27 Nr. 11 savaitraštyje „Lietuvos medicinos kronika“, straipsnyje „Akademinis sąžiningumas: ar įveiksime plagiatą moksle“, 2007-07-19 laikraštyje „Mokslo Lietuva“ Nr. 14(370), straipsnyje „Vaikantis plagiato šmėklą“ nuteistoji skleidė apie R. J. B. tikrovės neatitinkančią informaciją, žeminančią jo garbę ir orumą, tačiau, pažymėtina, kad minėtų straipsnių autorė yra ne nuteistoji Z. M., o A. N., A. K., G. Z.. Pirmosios instancijos teisme apklausti šie asmenys nurodė minėtuose straipsniuose pateikę nuomonę plagiato tema pagal įvairius šaltinius, straipsniuose nebuvo dėstoma vien tik Z. M. pateikti faktai. Kaltinimas Z. M. buvo grindžiamas ir tuo, kad 2010-04-27 LTV laidoje „Žurnalisto tyrimas“, laidos vedėja R. S., remdamasi Z. M. melagingu teiginiu, viešai skelbė: „<...>Kauno technologijos universiteto mokslininkas (tai yra R. B.) <...> nuplagijavo jos ir jos kolegų disertacijas“. Tačiau apeliacinės instancijos teisme apklausta liudytoja L. P., atlikusi minėtą reportažą laidoje „Žurnalisto tyrimas“, nurodė, kad laidos tekstą rengė R. S., tačiau kas užsakė laidą, negalėjo tiksliai prisiminti, tai yra nepatvirtino fakto, kad laidos medžiaga buvo rengiama pagal Z. M. teiginius. Dėl kaltinime nurodyto 2011-09-12 internetiniame naujienų portale „DELFI“ paskelbtame straipsnyje „Už plagiatą suteikto daktaro laipsnio KTU nepanaikino iki šiol“ nurodytų teiginių, pastebėtina, kad straipsnio autorius M. J., kuris, apklausiamas pirmosios instancijos teisme, nurodė, kad straipsniui medžiagą rinko iš daugelio šaltinių ir straipsnyje buvo pateikta nuomonė plagiato tema, o apeliantė buvo viena iš diskusijos dalyvių.

Apygardos teismas pažymi, kad minėtomis visuomenės informavimo šaltinių priemonėmis jokie nauji faktai nebuvo pateikiami, tik iš esamų daromi subjektyvūs apibendrinimai. Aukštesnysis teismas daro išvadą, kad nuteistosios Z. M. pasisakymais buvo paskleista ne informacija, o remiantis tikrovėje egzistuojančiais faktais, išsakyta subjektyvi nuomonė ir faktų vertinimas. Įstatymas nedraudžia išdėstyti savo subjektyvią nuomonę per visuomenės informavimo priemones, svarbu, kad subjektyvus požiūris apie asmenį netaptų melagingos informacijos platinimu. Tokių aplinkybių byloje nenustatyta. Todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas bylos įrodymus, padarė klaidingas išvadas, nes neatribojo informacijos nuo nuomonės.

Nors vertindamas bylos duomenis pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad sprendžiant atsakomybės pagal BK 154 straipsnį klausimą, svarbu nustatyti, ar kaltinamo asmens išsakyta kritika neperžengė leistinų ribų, tačiau nepagrįstai konstatavo, kad Z. M., paskleidusi apie R. J. B. tikrovės neatitinkančias žinias, peržengė leistinos kritikos ar savo nuomonės pareiškimo ribas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 10 straipsnyje įtvirtinta saviraiškos laisvė – asmens teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus, kuri yra saugotina demokratinės visuomenės teisinė vertybė. Tačiau ši teisė nėra absoliuti – Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatytas šios konstitucinės vertybės ribojimas. Iš EŽTT plėtojamos jurisprudencijos matyti, kad demokratinėje visuomenėje leistinos kritikos ribos, netgi diskutuojant svarbiais bendrojo intereso klausimais, priklauso nuo poreikio gerbti kitų asmenų reputaciją ir teises, vengiant įžeidžiamo pobūdžio formuluočių (žr. Constantinescu v. Romania, no. 28871/95, 27 June 2000). Taigi teisės skleisti informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis – asmens garbe ir orumu, privatumu, gera reputacija. Teisė į garbę ir orumą suprantama kaip asmens teisė reikalauti, kad viešoji nuomonė apie jį būtų formuojama žinių, atitinkančių tikruosius jo poelgius, pagrindu ir moralinis vertinimas atitiktų tai, kaip jis tikrovėje vykdo įstatymų, bendražmogiškos moralės normų reikalavimus. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškraipant faktų ir duomenų; pagrįsta ir objektyvi kritika ginama, jei ji išreiškiama tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ir menkinti, o turint pozityvų tikslą – išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti. Subjektyvūs samprotavimai pripažintini žeminančiais garbę ir orumą (įžeidžiančiais), kai jie nesąžiningi, neturintys objektyvaus faktinio pagrindo, suponuoja neigiamas visuomenės nuostatas dėl asmens, apie kurį reiškiama nuomonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vedautos autotransportas“ v. S. G., bylos Nr. 3K-3-30/2014). Neetiška, nesąžininga, nesiremiant jokiais argumentais ar faktais arba tam tikrus faktus nutylint reiškiama nuomonė gali būti pripažinta žeidžiančia asmens garbę ir orumą. Nagrinėjamu atveju, kaip jau nustatyta, Z. M. turėjo pakankamą faktinį pagrindą reikšti savo subjektyvų situacijos vertinimą ir šią nuomonę apie R. J. B. mokslinę veiklą reiškė etiškai, nepagrįstai neįžeidė, nepažemino jo garbės ir orumo.

Apygardos teismas taip pat pažymi, kad siekiant teisingos pusiausvyros tarp saviraiškos laisvės ir asmens garbės ir orumo apsaugos, būtina atsižvelgti į tai, kad baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia, labiausiai ribojanti priemonė. Dėl to pirmiausia, esant galimybei, asmens garbės ir orumo gynimui turėtų būti išnaudotos švelnesnės priemonės (pvz., Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.24 straipsnis). Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis priemonėmis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ir pan.). Antai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (žr., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje esantys duomenys nepagrindžia pirmos instancijos teismo nustatytų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių. Priešingai, teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į analizuojamų straipsnių turinį, faktines situacijos aplinkybes, nuteistosios tyčios turinį, darytina vienareikšmė išvada, kad Z. M. veika negali būti pripažinta nusikalstama. Šiuo atveju teismas Z. M. veikoje neteisingai nustatė ir subjektyviuosius BK 154 straipsnio 2 dalies požymius, kadangi privaloma nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, kuri žemina kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei bei žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-171/2013), tai yra veikė tiesiogine tyčia. Kaip teismui nuosekliai parodė Z. M., neigiamai atsiliepdama apie R. J. B. mokslinę veiklą, ji nesiekė jo pažeminti ar apšmeižti, tačiau norėjo iškelti viešą diskusiją ir atskleisti galimą plagijavimo faktą. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš byloje esančių duomenų negalima daryti išvados, kad nuteistoji, viešai reikšdama savo nuomonę nagrinėjamu klausimu, buvo motyvuota sąmoningo ketinimo pakenkti nukentėjusiajam.

Atsižvelgiant į BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatą, jog pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, nenustačius Z. M. veikoje būtinųjų šmeižimo (BK 154 straipsnio 2 dalis) požymių – pavojingos veikos ir tyčios – Z. M. dėl šios nusikalstamos veikos išteisintina, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Priimant išteisinamąjį nuosprendį, kai nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Baudžiamosios atsakomybės taikymui būtinų sąlygų nebuvimas nagrinėjamoje situacijoje neatima galimybės suinteresuotiems asmenims savo teises ir interesus ginti civilinio proceso tvarka.

Nuteistosios gynėjas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pateikė prašymą atlyginti Z. M. turėtas 2290 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme ir pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus (t. 5, b. l. 159, 160, t. 6, b. l. 5).

BPK 105 straipsnio 6 dalis numato, kad teismas, išteisindamas kaltinamąjį baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Iš bylos medžiagos matyti, kad procesas Z. M. atžvilgiu privataus kaltinimo byloje buvo pradėtas išskirtinai pagal R. J. B. pareiškimą, todėl atitinkamai nuteistoji turėjo gintis nuo jam pareikštų kaltinimų ir dėl to patyrė išlaidų, mokėdama už gynėjo advokato paslaugas apeliacinės instancijos teisme. Šiuo nuosprendžiu konstatuota, kad Z. M. pareikšti kaltinimai nepasitvirtino, todėl teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nagrinėjamos bylos apimtį, sudėtingumą, teismo posėdžių apeliacinės instancijos teisme skaičių, nuteistosios patirtas išlaidos advokato pagalbai apmokėti pripažįsta pagrįstomis proceso išlaidomis ir jas priteisia iš privataus kaltintojo R. J. B..

BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės ir tai nėra reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes. Šiais motyvais kolegija, atsižvelgdama į priimamo išteisinamojo nuosprendžio pagrindus, nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo argumentų (dėl tęstinės veikos ir kt.). Kadangi R. J. B. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 str. 1 d., kaltinimo Z. M. atsisakė, apeliacinės instancijos teismas šio klausimo nenagrinėja.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistosios Z. M. apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. liepos 8 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

Z. M. pagal BK 154 straipsnio 2 dalį išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo R. J. B. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

Iš R. J. B. išieškoti 2290 Lt (663 Eur) Z. M. turėtų proceso išlaidų.

Vadovaujantis BPK 92 straipsnio 1 dalies 3 punktu, daiktą, turėjusį reikšmės tyrimui ir bylos nagrinėjimui, – CD diską su įrašu LTV „Žurnalistinis tyrimas“ 2010-04-27, grąžinti R. J. B..