Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vido Stankevičiaus, Jūratės Varanauskaitės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Logimotra“ ir atsakovo UAB „Argenta“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Logimotra“ ieškinį atsakovui UAB „Argenta“ dėl nuomos sutarties vienašalio nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir žalos atlyginimo ir atsakovo priešieškinį ieškovui dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentai

1) Vilniaus miesto apylinkės teismas, spręsdamas dėl atsakovo civilinės atsakomybės buvimo ar nebuvimo, privalėjo nustatyti, ar egzistavo visos privalomos keturios sąlygos civilinei atsakomybei kilti: ar buvo neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), ar egzistavo priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), ar yra skolininko kaltė (CK 6.248 straipsnis), ar padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Teismas, nuspręsdamas dėl atsakovo civilinės atsakomybės už elektros energijos tiekimo nutraukimą ieškovui, netinkami taikė paminėtas teisės normas. Teismas sprendime konstatavo, kad atsakovas turėjo pagrindą vienašališkai nutraukti sutartį pagal 9.2 punktą. Vadinasi, po nuomos sutarties pasibaigimo, tai yra po 2014 m. rugpjūčio 30 d., ieškovo buvimas nuomojamose patalpose tapo savaime neteisėtas. Nepaisant sutarties pasibaigimo ieškovas ne tik neišsikraustė iš patalpų, nors turėjo ir privalėjo, tačiau toliau neteisėtai naudodamas ir valdymas patalpas, jose vykdė veiklą ir nemokėjo nuomos mokesčio bei kitų sutartyje numatytų mokėjimų. Teismo išvada, kad atsakovas, pasinaudojęs sutartyje numatyta teise nutraukti elektros energijos tiekimą, jau pasibaigus sutarties terminui ir ieškovui naudojant ir valdant patalpas be jokio teisėto pagrindo, turėjo dar kartą įspėti ieškovą prieš protingą terminą ir įvertinti ar pasirinkta savigynos priemonė nesukels nuomininkui neproporcingų neigiamų padarinių, yra nepagrįsta. Atsakovas pasinaudojo sutartyje numatyta teise nutraukti elektros energija po to, kai įspėjo ieškovą apie sutarties nutraukimą ir pareikalavo sumokėti susidariusią skolą. Ieškovas, 2014 m. liepos 29 d. gavęs įspėjimą apie sutarties nutraukimą, turėjo mėnesį laiko (iki 2014 m. rugpjūčio 30 d.) išsikraustyti iš patalpų ir perduoti patalpas atsakovui. Ieškovas būdamas protingas ir racionalus verslininkas turėjo suprasti, kad iki sutarties pasibaigimo, t.y. iki 2014 m. rugpjūčio 30 d., jis turi išsikraustyti iš patalpų, ir kad buvimas nuomojamose patalpose po sutarties pasibaigimo bus neteisėtas. Esant tokioms aplinkybėms, teismas visiškai nepagrįstai konstatavo atsakovo veiksmų neteisėtumą, pasinaudojant sutartyje numatyta teise nutraukti elektros energijos tiekimą. Pripažinus, jog atsakovas tinkamai ir teisėtai pasinaudojo sutartyje numatyta teise nutraukti elektros energijos tiekimą ieškovui, nėra atsakovo kaltės.

Ieškovas UAB „Logimotra“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti visiškai, o atsakovo priešieškinio reikalavimų dalį sumažinti, nepriteisiant atsakovui delspinigių bei nuomos mokesčio už 2014 m. vasario 3 d.- 2014 m. kovo 17 d. Nesant galimybės pagal byloje pateiktus įrodymus bylos išnagrinėti iš esmės, perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teisme.

2) Aplinkybes apie 2014 m. vasario 3 d. – 2014 m. kovo 17 d. negautas pajamas ieškovas įrodinėjo tais pačiais dokumentais, kurie patvirtino ir 2014 m. rugsėjo mėnesį negautas pajamas. Teismas nesuabejojo šių rašytinių įrodymų leistinumu, sąsajumu ir patikimumu. Teismas nepateikė motyvų, kodėl vėlesnių mėnesių pajamos negali būti rodikliu, įvertinant prieš tai negautas pajamas. Teismas taip pat nesiūlė ieškovui pateikti tokių įrodymų. Todėl ieškovui iš atsakovo turėjo būti priteista 3.499,75 € patirtų nuostolių nuo 2014 m. vasario 3 d. iki 2014 m. kovo 17 d.

3) Teismui pripažinus, kad ieškovas nuo 2014 m. vasario 3 d. iki 2014 m. kovo 17 d. negalėjo naudotis patalpomis dėl atsakovo kaltės, už šį laikotarpį nuomos mokestis neturi būti skaičiuojamas. Todėl iš atsakovui priteistos sumos turi būti atimama suma lygi nuomos mokesčiui už šį laikotarpį. Teisę iš dalies sulaikyti nuomos mokesčio mokėjimus ieškovui suteikė CK 6.58, 6.64, 6.200 ir 6.487 straipsniai. Teismas neatsižvelgė, kad dėl aplinkybės, jog atsakovas žinojo apie ieškovo mokėjimų sustabdymą pagal nuomos sutartį, tarp šalių nebuvo ginčo. Ieškovas nuolat visus ginčus stengėsi spręsti derybų būdu, tačiau to vengė atsakovas. Be to, įstatymas nenumato, jog prieš pasinaudodamas prievolės vykdymo sulaikymo teise, šalis privalo inicijuoti derybas su kita šalimi. Kai prievolė nevykdoma, pasinaudojant vykdymo sulaikymo teise, pripažįstama, kad prievolė nevykdoma teisėtai ir delspinigiai negali būti taikomi. Todėl teismas nepagrįstai priteisė delspinigius atsakovui.

4) Teismas nepagrįstai nepripažino, kad nuomos sutartimi atsakovas apsiėmė užtikrinti ir teritorijos (kiemo) greta patalpų bei šioje teritorijoje esančio turto apsaugą. Sprendime neatsižvelgta į tai, kad pats atsakovo vadovas bylos nagrinėjimo metu pripažino, jog apie turto vagystes ieškovas jam pranešdavo. Remdamasis vien pažodiniu nuomos sutarties aiškinimu dėl teritorijos apsaugos, teismas pažeidė CK 6.193 straipsnio normas. Tikrieji šalių ketinimai bei požiūris, kokią prasmę šioms aplinkybėms (sąlygoms) būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys nurodo, jog atsakovas tokią saugojimo prievolę prisiėmė. Atsakovas patvirtino, kad teritorija greta patalpų yra aptverta, joje nuolat budi sargas. Už automobilių laikymą šioje teritorijoje buvo numatytas papildomas mėnesinis nuomos mokestis už lengvąjį (50 Lt) ir krovininį (100 Lt) automobilį. Jei šis mokestis nesietinas su automobilių ir jame esančio turto saugojimu, kyla klausimas, už ką jis mokamas? Todėl labiau tikėtina, kad atsakovas nuomos sutartimi taip pat apsiėmė saugoti uždarą teritoriją prie patalpų ir joje esantį turtą – automobilius. Liudytojų parodymai taip pat patvirtina, kad ieškovas su atsakovu buvo susitaręs dėl teritorijos ir turto apsaugos. Konstatavus atsakovo pareigą užtikrinti teritorijos greta patalpų ir joje esančio turto apsaugą, turi būti konstatuota ir atsakovo atsakomybė už žalą, patirtą dėl ieškovo turto dingimo bei pareiga atlyginti su tuo susijusius nuostolius.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Byloje kilo ginčas dėl sutarties sąlygų aiškinimo, tinkamo naudoti pagal paskirtį daikto perdavimo nuomininkui, nuomotojo padarytų nuostolių nuomininkui dydžio ir jų atlyginimo, nuomininko pareigos laiku sumokėti nuomos mokestį.

Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad šalys 2014 m. sausio 10 d. sudarė negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 6-2014, pagal kurią atsakovas išnuomojo ieškovui 141,97 kv. m ploto gamybines ir 36,88 kv. m ploto administracines (biuro) patalpas iki 2015 m. gruodžio 31 d. (t. I, b. l. 19-20). Už patalpų nuomą ieškovas įsipareigojo iki einamojo mėnesio 15 dienos mokėti kas mėnesį po 1.909,77 Lt dydžio nuomos mokestį, taip pat papildomai sumokėti už patalpoms suteiktas komunalines paslaugas – už praėjusį mėnesį iki kito mėnesio 15 dienos. Administracinės patalpos ieškovui buvo perduotos 2014 m. sausio 15 d. aktu, gamybinės patalpos – 2014 m. vasario 10 d. aktu (t. I, b. l. 47, 48). Atsakovas 2014 m. liepos 29 d. raštu pranešė ieškovui, kad dėl susidariusios skolos nuo 2014 m. rugpjūčio 30 d. nutraukia sutartį ir reikalauja išsikraustyti iš patalpų bei sumokėti skolą (t. I, b. l. 12). Atsakovas 2014 m. rugpjūčio 13 d. rašte nurodė apie ieškovo atliktus veiksmus, nesuderintus su nuomotoju, taip pat apie daromus nuostolius, bei informavo, kad 2014 m. liepos 29 d. raštas galioja ir sutartis bus nutraukta nuo 2014 m. rugpjūčio 30 d., todėl prašoma iki nurodytos datos išsikelti iš patalpų bei sumokėti skolą (t. I, b. l. 13). Atsakovas 2014 m. rugsėjo 1 d., apie 15 val., nutraukė elektros energijos tiekimą į ieškovui nuomojamas patalpas (t. I, b. l. 16, 17).

Dėl perduoto išnuomoto daikto būklės ir nuomininkui padarytų nuostolių, tvarkant perduotas gamybines patalpas

Pagal CK 6.483 straipsnio 1 dalį nuomotojas privalo perduoti nuomininkui sutarties sąlygas bei daikto paskirtį atitinkančios būklės daiktą. Nuomotojas privalo garantuoti, kad daiktas bus tinkamas naudoti pagal paskirtį, kuriai jis išnuomojamas, visą nuomos terminą. Pagal CK 6.485 straipsnio 5 dalį nuomotojas neatsako už tuos išnuomoto daikto trūkumus, kuriuos jis aptarė sutarties sudarymo metu arba apie kuriuos nuomininkas turėjo žinoti, arba kuriuos nuomininkas galėjo pastebėti be jokio papildomo tyrimo sutarties sudarymo ar daikto perdavimo metu, tačiau jų nepastebėjo dėl savo paties didelio neatsargumo. Byloje tarp šalių nekilo ginčo, kad gamybinės patalpos nebuvo sutvarkytos. Todėl atsakovas nereikalavo nuomos mokesčio už pirmą gamybinių patalpų nuomos savaitę. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad ieškovas neįrodė, jog savaitė buvo objektyviai nepakankamas laikas ieškovo išsinuomotoms gamybinėms patalpoms sutvarkyti, taip pat neįrodė, jog ieškovas negalėjo vykdyti automobilių remonto veiklos pusantro mėnesio, todėl konstatavo, kad už šį laikotarpį ieškovas neturi teisės reikalauti negautų pajamų atlyginimo.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ginčo šalys privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

Pagal CPK 177 straipsnio 1-2 dalis ir CPK 189 straipsnio 1 dalį liudytojų parodymai kartu su kitais byloje esančiais faktiniais duomenimis yra lygiavertės įrodinėjimo priemonės. Tačiau teismas liudytojų parodymus turi vertinti, atsižvelgdamas į tai, kokias aplinkybes patvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Nagrinėjamoje byloje ieškovas aplinkybę, kad į gamybines patalpas galėjo įsikelti tik po pusantro mėnesio ir dėl to nuo 2014 m. vasario 3 d. iki 2014 m. kovo 17 d. negalėjo verstis automobilių taisymo veikla ir negavo pajamų, įrodinėjo UAB „Logimotra“ vadovo paaiškinimais ir dviejų liudytojų parodymais. Byloje taip pat yra rašytinis įrodymas, jog gamybiniame pastate esančios 141,97 m² patalpos ieškovui buvo perduotos 2014 m. vasario 10 d. aktu, kuriame taip pat buvo nurodyta, jog patalpų atidavimo nuomojimui momentu jų techninė būklė yra normali (t. I, b.l. 48). Pripažintina, kad pirmos instancijos teismas atsižvelgė į liudytojų parodymus, bet vertino juos kartu su atsakovo atstovo paaiškinimais bei minėtu rašytiniu įrodymu, patvirtinančiu, kad gamybinės patalpos buvo perduotos tik po savaitės, jų būklę ieškovas pripažino tinkama, nes perdavimo akte nenurodė jokių trūkumų.

Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad tik ieškovo vadovas M. M. nurodė, jog patalpų sutvarkymo darbai užtruko apie 1,5 mėnesio. Tuo tarpu buvęs UAB „Logimotra“ komercijos direktorius G. M. parodė, kad patalpos buvo tvarkomos visą vasarį, tai yra apie vieną mėnesį, o liudytojas O. R. parodė, kad patalpų tvarkymas užtruko apie dvi savaites-mėnesį. Taigi liudytojų parodymai apie patalpų tvarkymo darbų trukmę nesutampa, yra nurodomi skirtingi periodai – nuo dviejų savaičių iki vieno mėnesio. Ieškovo vadovo ir liudytojų parodymai patvirtina, kad gamybinėse patalpose buvo paliktos metalo drožlės, skardinės nuo dažų, vamzdžiai, kuriuos reikėjo išvežti. Taip pat buvo plaunamos sienos, taisomos grindys, sudėti elektros lizdai, sutvarkyti laidai. Tačiau byloje nėra pateikta jokių duomenų, pvz., nuotraukų, kaip patalpos atrodė iki ieškovo atliktų tvarkymo darbų, kokia šių atliktų darbų vertė. Nors ieškovas nereikalavo iš atsakovo atlyginti šių darbų išlaidų, tačiau minėti duomenys būtų leidę teismui daryti tikslesnes išvadas, kiek laiko galėjo užimti patalpų sutvarkymo darbai. Todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai, atsižvelgdamas į tai, kad bylos šalys yra verslininkai, rėmėsi šalių sudarytu 2014 m. vasario 10 d. gamybinių patalpų perdavimo aktu ir pripažino, kad aplinkybė, jog tinkamos būklės gamybinės patalpos ieškovui buvo perduotos tik 2014 m. kovo 17 d., yra neįrodyta.

Dėl nuomotojo pareigos atlyginti nuomininko nuostolius, patirtus dėl vagysčių iš automobilių

Pagal CK 6.156 straipsnio 1 dalį šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, taip pat sudaryti ir CK nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Pagal CK 6.189 straipsnio 1 dalį teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Pagal CK 6.193 straipsnio 1-5 dalis sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos. Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė. Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius.

Pagal CK 6.830 straipsnio 1 dalį pasaugos sutartimi viena šalis (saugotojas) įsipareigoja saugoti kitos šalies (davėjo) perduotą kilnojamąjį daiktą ir grąžinti jį išsaugotą, o davėjas įsipareigoja sumokėti atlyginimą, jeigu tai nustatyta sutartyje. Nagrinėjamoje byloje šalys sudarė Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, pagal kurią atsakovas ieškovui išnuomojo gamybinio ir administracinio pastato patalpas naudoti nuomininko gamybinėms patalpoms ir biurui. Šios sutarties 1 punkte numatyta, kad nuomininkui gali būti suteikta aikštelė automobiliams laikyti, mokant nuomos mokestį: už lengvąjį automobilį – 50 Lt/mėn. (plius PVM), už sunkvežimį – 100 Lt/mėn. (plius PVM). Taigi sudaryta sutartis yra aiškiai įvardinta nuomos sutartimi, už transporto priemonių laikymą aikštelėje mokamas mokestis vadinamas nuomos mokesčiu. Sutartyje nėra numatyta jokių sąlygų, kurios atitiktų ar būtų artimos CK XLII skyriaus, reglamentuojančio pasaugos sutartis, nuostatoms. Tik pagal CK 6.845 straipsnį saugotojas atsako už jam perduotų daiktų praradimą, trūkumą ar sugedimą. Nagrinėjamoje sutartyje nėra numatyta jokių atsakovo pareigų dėl ieškovui suteikiamos aikštelės apsaugos bei jo atsakomybės už laikomų transporto priemonių praradimą ar sugadinimą. Taigi, pripažintina, kad šalių sudaryta sutartis yra tik nuomos sutartis, kuriai taikomos CK nuostatos, reglamentuojančios iš nuomos sutarties kylančius teisinius santykius. Todėl pirmos instancijos teismas teisingai nurodė, kad pagal nuomos santykių esmę nuomotojas neatsako už nuomininko turto apsaugą. Aplinkybė, jog teritorija prie išnuomotų patalpų yra aptverta ir saugoma sargo, nereiškia, jog atsakovas turi pareigą atlyginti ieškovui nuostolius dėl galimai įvykdytos vagystės.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovo apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes, skundžiama sprendimo dalis yra pagrįsta ir teisėta, todėl ieškovo apeliacinis skundas netenkintinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliktina nepakeista.

Dėl nuomotojo teisės nutraukti elektros energijos tiekimą į nuomojamas patalpas ir pareigos atlyginti nuomininkui dėl to padarytą žalą

Atsakovas 2014 m. rugsėjo 1 d., apie 15 val. nutraukė elektros energijos tiekimą į ieškovo nuomojamas patalpas (t. I, b. l. 16, 17). Pirmos instancijos teismas tokius atsakovo veiksmus pripažino neproporcingais ieškovo padarytam pažeidimui, nes ieškovas iki 2014 m. rugsėjo 1 d. mokėjo tam tikrą mokesčių pagal sutartį dalį, todėl konstatavo atsakovo veiksmų neteisėtumą ir priteisė ieškovui iš atsakovo negautas pajamas už 11 darbo dienų – 4.747,27 Lt, t. y. 1.374,90 €.

Pagal negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties 1 punktą nuomininkas įsipareigojo mokėti nuomos mokestį, o už sunaudotą elektros energiją, ryšio paslaugas, šildymą, sniego valymą ir vandenį mokėti nuomotojui papildomai tos dienos eksploatavimo išlaidų kainomis. Pagal sutarties 6 punktą už sunaudotą elektros energiją, vandenį, ryšio paslaugas ir šildymą nuomininkas įsipareigojo mokėti už praėjusį mėnesį iki kito mėnesio 15 d. Pagal sutarties 7 punktą nustatytu laiku nesumokėjus minėtų mokesčių, nuomotojas, remdamasis šia sutartimi, turi teisę atjungti elektros energiją (t. I, b.l. 19-20).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ieškovas išsinuomotose patalpose vykdė automobilių remonto veiklą, tai yra paslaugos buvo teikiamos atsižvelgiant į klientų užsakymus, ieškovas galėjo planuoti savo veiklą. Taigi ieškovo veikla nebuvo susijusi su nuolatiniu, nepertraukiamu darbu, kurio neplanuotas sustabdymas galėtų sukelti itin sunkias pasekmes ieškovui ar užsakovui. Ieškovas, žinodamas apie nuomos sutarties nutraukimą, privalėjo tinkamai organizuoti išsikėlimo iš patalpų darbus, o ne toliau priiminėti užsakymus ir atlikti automobilių remonto darbus. Po 2014 m. rugpjūčio 30 d. atlikdamas kliento automobilio taisymo darbus, ieškovas veikė savo rizika. Todėl pirmos instancijos teismas nepagrįstai atsakovo veiksmus pripažino neproporcingais ieškovo padarytam pažeidimui.

Pagal nuomos sutarties sąlygas ieškovas mokestį už sunaudotą elektros energiją mokėjo nuomotojui, o ne tiesiogiai elektros energiją teikiančiai įmonei. Atsakovas kas mėnesį pateikdavo ieškovui PVM sąskaitas-faktūras, kuriose buvo nurodytas mokėtinas nuomos mokestis bei sunaudotos elektros energijos kaina (t. I, b.l. 56-59; t. II, b.l. 15-17). Byloje buvo konstatuota, jog ieškovas sutarties nutraukimo metu buvo skolingas atsakovui 3.992,89 Lt, kuriuos sudarė ne tik nuomos mokestis, bet ir skola už elektros energiją. Pažymėtina, kad atsakovas, neatsižvelgiant į tai, ar ieškovas jam sumokėdavo laiku už suvartotą elektros energiją, ar ne, vis tiek privalėdavo pats sumokėti nustatytą sumą elektros energiją teikiančiai įmonei, kadangi pastaroji galėjo pareikalauti iš atsakovo mokėti delspinigius arba pati nutraukti elektros energijos tiekimą. Nuomininko mokamas mokestis už elektros energiją nebuvo susijęs su nuomotojo pelno gavimu iš patalpų nuomos verslo. Todėl aplinkybė, jog ieškovas iki 2014 m. rugsėjo 1 d. mokėjo tam tikrą mokesčių pagal sutartį dalį, atsižvelgiant į bendrą likusios skolos sumą, neleidžia pripažinti atsakovo veiksmų, nutraukiant elektros energijos tiekimą, neproporcingais ieškovo padarytam sutarties pažeidimui.

Pirmos instancijos teismas pripažino, kad ieškovas įrodė, jog dėl elektros energijos nutraukimo jis negalėjo vykdyti automobilių remonto veiklos, todėl per dieną jis negavo vidutiniškai po 431,57 Lt pajamų. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį asmens negautomis pajamomis laikomos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Tai reiškia, kad įstatyme nustatyta visiško nuostolių atlyginimo paskirtis – atsakingam už padarytą žalą asmeniui (skolininkui prievolėje) atlyginus tiesioginius ir (ar) netiesioginius nuostolius, grąžinti šalis į iki teisės pažeidimo (prievolės neįvykdymo) buvusią padėtį, adekvačiai kompensuojant nukentėjusiam asmeniui (kreditoriui) jo patirtą nuostolių dydį. Bylos šalis, reikšdama reikalavimą atlyginti netiesioginius nuostolius, turi įrodyti, kad ji patyrė realių nuostolių, t. y. negavo pajamų dėl sutarties kontrahento neteisėtų veiksmų padarinių. Patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis. Remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, turi būti nustatytos realios asmens galimybės gauti konkrečias pajamas, atsižvelgiant į ankstesnes jo gautas pajamas, pasiruošimą ir priemones, kurių ėmėsi, siekdamas gauti šių pajamų, ir pan. (LAT 2003 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1177/2003; 2007 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2007; kt.). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais (LAT 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006; 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008). Apeliacinės instancijos teismas aukščiau konstatavo, jog skundžiamame sprendime buvo nepagrįstai konstatuotas atsakovo veiksmų neteisėtumas. Taigi nėra vienos iš atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, tai yra neteisėtų veiksmų. Be to, ieškovas savo nuostolių dydį grindė pajamomis, kurias jis gavo iš karto po to, kai atsakovas vėl atnaujino elektros energijos tiekimą (t. I, b.l. 99-121). Todėl negalima tiksliai nustatyti, ar šias pajamas ieškovas gavo už paslaugas suteiktas po elektros energijos nutraukimo, ar už darbus atliktus tuo metu, kai jam buvo nutrauktas elektros energijos teikimas. Ieškovo vadovo 2014 m. rugsėjo 2 d. raštas patvirtina, kad dėl elektros energijos tiekimo ieškovo veikla nebuvo visiškai nutraukta, kadangi jis išsinuomojo elektros energijos generatorių (t. I, b.l. 17). Vadinasi ieškovas tam tikrus automobilių remonto darbus galėjo atlikti. A. B. 2014 m. rugsėjo 5 d. pareiškė ieškovui pretenziją dėl rugpjūčio 29 d. atiduoto taisyti automobilio, kuris turėjo būti tvarkomas iki 2014 m. rugsėjo 2 d., tačiau dėl dingusios elektros automobilis jam nebuvo grąžintas, todėl užsakovas pareikalavo 500,00 Lt nuostolių atlyginimo (t. I, b.l. 23). Tačiau 2014 m. spalio 3 d. kasos pajamų orderyje nurodyta, kad A. B. sumokėjo 630,88 Lt (t. I, b.l. 116), tai yra tiek pat, kiek PVM sąskaitoje-faktūroje nurodyta bendra atliktų darbų ir panaudotų detalių kaina, ir jokių duomenų apie jam padarytą nuolaidą dėl laiku negrąžinto automobilio nėra (t. I, b.l. 117). Pripažintina, kad ieškovas nepagrindė savo negautų pajamų bei kitų nuostolių dėl nutraukto elektros energijos tiekimo. Todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas ir pirmos instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo iš dalies patenkintas ieškovo ieškinys ir priteista iš atsakovo 1.374,90 € negautų pajamų dėl elektros energijos tiekimo nutraukimo, panaikintina ir ieškovo ieškinys atmestinas.

Pirmos instancijos teismas atsižvelgė į CK 6.58 straipsnyje nustatytą prievolės šalies teisę sustabdyti savo priešpriešinių prievolių įvykdymą, tačiau padarė tinkamą išvadą, jog ieškovas savo sutartinių pareigų laiku nevykdė dėl lėšų stokos. Kadangi byloje nebuvo nustatyti atsakovo netinkami veiksmai dėl nuomos sutarties vykdymo, todėl ieškovas privalo mokėti sutarties 7 punkte numatytus delspinigius. Pakeitus pirmos instancijos teismo sprendimą ir atmetus ieškovo ieškinį, pakeistina ir atsakovui iš ieškovo priteistina delspinigių suma, tai yra atsakovui priteistini delspinigiai apskaičiuoti už laikotarpį nuo 2014 m. kovo 22 d. iki 2014 m. rugsėjo 17 d., iš viso – 710,78 Lt (205,86 €).

Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Kadangi ieškovo ieškinys yra atmestinas, jam patirtos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo nepriteistinos. Atsakovas iš viso patyrė 988,79 € bylinėjimosi išlaidų. Pakeistu sprendimu buvo patenkinta 92,13 procentų jo reikalavimų, todėl jam iš ieškovo priteistina 910,97 € bylinėjimosi išlaidų suma.

Atsakovas apeliacinio proceso metu sumokėjo 31,00 € žyminį mokestį už apeliacinį skundą, kuris buvo patenkintas visiškai. Todėl atsakovui iš ieškovo priteistina 31,00 €.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 30 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti jį taip:

Atmesti ieškovo UAB „Logimotra“ (juridinio asmens kodas 302930838) ieškinį.

Patenkinti atsakovo UAB „Argenta“ priešieškinio dalį.

Priteisti atsakovui UAB „Argenta“ (juridinio asmens kodas 122200677) iš ieškovo UAB „Logimotra“ (juridinio asmens kodas 302930838) 5.152,29 € skolos ir delspinigių, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo 2014 m. spalio 8 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 910,97 € bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo UAB „Logimotra“ (juridinio asmens kodas 302930838) 4 € (keturis eurus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės biudžetą (sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), AB bankas „Swedbank“ arba sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), banko Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriuje, įmokos kodas 5660). Mokėjimo kvitus būtina pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. nutartimi ieškovo UAB „Logimotra“ prašymu pritaikytas atsakovo UAB „Argenta“ atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 9 d. nutartimi UAB „Argenta“ prašymu pritaikytas UAB „Logimotra“ atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones palikti galioti iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti atsakovui UAB „Argenta“ (juridinio asmens kodas 122200677) iš ieškovo UAB „Logimotra“ (juridinio asmens kodas 302930838) 31,00 € žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.