Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Algirdas Gaputis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs S. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutarties administracinio teisės pažeidimo byloje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos (toliau – Inspekcija) viršininko – vyriausiojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje S. D. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 85 str. 4 d. – specialiosios teisės medžioti atėmimu 2 metams ir 4 mėnesiams, paimant medžiotojo bilietą Nr. (duomenys neskelbtini). Šiame nutarime nurodoma, kad S. D. nubaustas už tai, kad kartu su A. V. (jo atžvilgiu byla išskirta), 2012-01-19 vakare neteisėtai medžiojo (duomenys neskelbtini) girioje, ties (duomenys neskelbtini) kaimu, (duomenys neskelbtini) kvartale, neturėdami medžioklės lapo bei leidimo naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius. S. D. būdamas medžiotoju iš stacionaraus medžioklės bokštelio prie papiltų pašarų, draudžiamu laiku neteisėtai sumedžiojo suaugusią vaikingą stirną - patelę 2-4 metų ir stirnos jauniklį (patinėlį) iki 1 (vienerių) metų. Sumedžiotas stirnas pasikrovė į A. V. priklausantį karutį ir kartu su A. V., abi sumedžiotas stirnas vežė į A. V. sodybą. Juos abu pamatė ir bandė sulaikyti (duomenys neskelbtini) medžiotojų būrelio medžiotojai, tačiau jie pabėgo, bet medžiotojai juos pažino, tuo S. D. pažeidė „Medžioklės LR teritorijoje taisyklių“ 15.2.4, 58.2, 58.3, 58.4, 74.2, 74.3, 74.4 punktų reikalavimus.

S. D. neneigia, kad tą vakarą buvo atvažiavęs prie savo traktoriaus į A. V. sodybą, tačiau tvirtina, kad su juo nebendravo. Šias aplinkybes galėtų patvirtinti ir pas A. V. tuo metu besisvečiavusi G. K.. Pažymi, kad apžiūrėjęs traktorių nuėjo truputį giliau į mišką pasiimti trosų, kurie buvo sutrūkę ir juos reikėjo sutvarkyti, ten dar atliko gamtinius reikalus ir pastebėjo, kaip kažkas pasišviesdamas prožektoriumi ėjo pro jo automobilį ir nuėjo už tvarto, kuriame A. V. laiko kiaules. Nieko blogo nepamanęs jis apie 21 val., sugrįžo į už 20 km esančius savo namus.

pirmosios instancijos teisme buvo pateikti akivaizdūs liudytojų, mačiusių pažeidimą, paaiškinimai. Institucijos nuomone S. D. apeliacinio skundo argumentais siekia išvengti administracinės atsakomybės, nes jo kaltė yra įrodyta bylą išnagrinėjus apylinkės teisme.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

ATPK 302¹¹ str. 1 d. apibrėžianti apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje nagrinėjimo ribas apygardos teisme numato, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.

S. D. administracinėn atsakomybėn patrauktas už ATPK 85 str. 4 d. numatyto pažeidimų padarymą, t. y. už tai, kad neteisėtai sumedžiojo žvėris. Nors S. D. savo kaltę neigia, tačiau apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų nekartoja.

ATPK 257 str. įtvirtina nuostatą, kad administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turi išnagrinėti visus reikšmingus faktus, ištirti visas galimas įvykio versijas, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, tokiu būdu įvertinti visus tiek pažeidėją kaltinančius, tiek jį teisinančius įrodymus ir pašalinti prieštaravimus tarp jų.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, Panevėžio miesto apylinkės teismas tinkamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus bei padarė jais pagrįstas išvadas, kurių teisingumu nėra pagrindo abejoti. S. D. kaltė įrodyta liudytojų V. V., S. S., V. K. parodymais, stirnų apžiūros aktu, byloje esančiomis fotonuotraukomis, kuriose užfiksuotas medžioklės bokštelis, žvėrių viliojimo vieta, karutyje sudėtos stirnos, karučio pėdsakai sniege, skrodimo metu iš suaugusios stirnos patelės išimti du vaisiai.

Byloje surinktų įrodymų visetas neabejotinai patvirtina išvadą, kad S. D. padarė jam inkriminuojamą pažeidimą – liudytojais apklausti medžiotojai V. V. ir S. S. (b. l. 24-27) paaiškino, jog medžiodami medžiotojų būrelio (duomenys neskelbtini) medžioklės plotuose, išgirdo šūvį, kadangi tuo metu buvo išsiskirstę S. S. parašė žinutę V. V. ir gavęs atsakymą, kad šūvį paleido ne jis, o kažkas kitas suprato, kad yra brokonieriaujama ir abu nuvažiavo link tos vietos kur pasigirdo šūvis, t.y. netoli A. V. namų esančio bokštelio, eidami pro šalį dar pastebėjo A. V. kieme stovintį S. D. automobilį bei karučio pėdsakus sniege, einant link miško už šios sodybos pašvietę į miško pusę prožektoriumi pamatė nubėgančius A. V. ir S. D., kurie bėgdami paliko karutį, kuriame buvo dvi nušautos strinos. Po kiek laiko iškvietus pagalbą, į kiemą sugrįžo A. V. ir ėmė siūlyti pinigus, taip siekdamas išvengti atsakomybės. Atvažiavusiems pareigūnams apžiūrint nušautus gyvūnus S. D. pavyko išvažiuoti iš įvykio vietos.

Teismas įsitikinęs, kad šie liudytojų parodymai yra logiški, detalūs ir, skirtingai nei nurodo apeliantas, iš esmės atitinka jų rašytiniuose paaiškinimuose nurodytas aplinkybes. Apelianto nurodytos aplinkybės dėl šių liudytojų siekio jį nepagrįstai apkalbėti, nėra pagristos įrodymais, pastebėtina, kad nurodyti asmenys jokių konfliktų su S. D. nėra turėję, todėl teiginiai dėl jų suintresuotumo ar siekio pakenkti administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui atmestini kaip nepagrįsti. Teismui nekyla abejonių dėl šių liudytojų parodymų objektyvumo ir patikimumo, jų parodymai, skirtingai nei teigia ir interpretuoja administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo, yra ne tik nuoseklūs ir tarpusavyje sutampantys, bet ir patvirtinti byloje esančių įrodymų visuma.

Tai, kad pašautos stirnos buvo vežamos karučiais, kurie priklauso, kaip ir pripažino jis pats – A. V. bei jų nušovimo vieta prie A. V. sodybos, į ją vedančios karučio, vėžės sniege, A. V. elgesys atvykus medžiotojų būrelio nariams ir tai, kad S. D. pasišalino iš įvykio vietos, net ir esant užtvertam keliui, paneigia apelianto versiją apie jo lankymosi A. V. sodyboje tikslą.

Nors liudytoju apklausiamas A. V. teismo posėdžio metu tvirtino, kad tądien pas jį S. D. nebuvo atvykęs, tačiau tai prieštarauja pirminiams jo paaiškinimams, duotiems iškart po pažeidimo nustatymo, kai jis nurodė, kad S. D. pas jį buvo atvažiavęs, tuo tarpu teikdamas paaiškinimus 2012-02-14 jau tvirtino, kad S. D. automobilio jis nematė, nes tuo metu buvo užmigęs, o apie medžioklę nieko nežino. Tokius A. V. parodymus visiškai paneigė liudytojai V. V. ir S. S. nurodę, kad ne tik matė karučius su nušautomis stirnomis palikusius ir nubėgančius A. V. su S. D., bet ir vėliau į savo sodybos kiemą išėjusį A. V., kuris siūlė pinigus už tai, kad šie nutylėtų ką matę. Šias aplinkybes iš esmės patvirtina ir liudytoju apklaustas V. K. paaiškinęs, kad jam būnant A. V. sodybos teritorijoje, atnešus maišelį su šoviniais, kurie buvo rasti tarp malkų, A. V. išsigandęs ėmė aiškinti, kad šovė ne jis, o buvo „S.“, t.y. S. D.. Visa tai šio liudytojo parodymus neigiant neteisėtos medžioklės faktą leidžia vertinti kaip siekį ne tik pačiam, bet ir kartu pažeidimą padariusiam asmeniui padėti išvengti atsakomybės.

Teismas nevertina ir nepasisako dėl apeliaciniame skunde išsakytų deklaratyvių pamastymų apie tai kokius veiksmus įvykio vietoje galėjo atlikti liudytojai ar tyrimą atlikę pareigūnai, ir kokių neatliko, nes tai iš esmės jokios reikšmės veiklos kvalifikacijai neturi. Tai, kad nebuvo surasti ginklai iš kurių nušautos stirnos ir kad administracinėn atsakomybėn patrauktam asmeniui kilo abejonių, ar A. V. galėjo dėl savo amžiaus pabėgti, S. D. kaltės nešalina. Vien tai, kad netrukus administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo su A. V. po šūvio buvo pastebėti vežantys karučiuose pašautus gyvūnus ir pabėgo siekdami išvengti sulaikymo įvykio vietoje, vertinant šias aplinkybes kitų įrodymų kontekste, sudaro pagrindą išvadai, kad būtent jie nelegaliai, pažeisdami teisės aktų reikalavimus, medžiojo.

Pažymėtina, kad įrodymų rinkimo procesas negali būti begalinis. Įrodymų turi būti surenkama ir ištiriama tiek, kad jų pakaktų pagrįstoms išvadoms padaryti. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismo surinktų ir ištirtų įrodymų pakanka išvadai, kad S. D. padarė ATPK 85 str. 4 d. numatytą pažeidimą, todėl papildomai apklausti liudytojus ar skirti ekspertizes ar papildomus tyrimus šiuo atveju nėra tikslinga. Skirtingai nei savo apeliaciniame skunde nurodo S. D., tvirtindamas, kad tyrimas ir procesas pirmosios instancijos teisme buvo vienpusiškas ir šališkas, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgęs į aukščiau išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad įrodymų vertinimo principai, numatyti ATPK 257 str., nebuvo pažeisti, o pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos įrodymais, išnagrinėjus visus reikšmingus faktus, ištyrus galimas versijas, įvertinus kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą.

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.), apeliacinės instancijos teismo nuomone S. D. administracinėn atsakomybėn už pažeidimo, numatyto ATPK 85 str. 4 d., padarymą buvo patrauktas teisėtai ir pagrįstai, administracinė nuobauda jam skirta tinkamai, atsižvelgus į jo atsakomybę įtakojančias aplinkybes, todėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis paliekama nepakeista, o S. D. apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį palikti nepakeistą. S. D., a. k. (duomenys neskelbtini) apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.