Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

sekretoriaujant Daivai Paliokaitei, Aldonai Daudaitei, Živilei Kalasauskaitei, Ninai Kolesnikovai,

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje A. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, gyvenantis (duomenys neskelbtini), dirbantis (duomenys neskelbtini), teistas:

1) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 7 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 str. 4 d., 187 str. 1 d., 187 str. 3 d., 22 str. 1 d., 178 str. 1 d., vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., 5 d. 1 p., 6 d., paskirtos bausmės subendrintos ir paskirta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams 6 mėnesiams, įpareigojant nuo 22 val. iki 6 val., būti namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokslu, tęsti darbą arba būti registruotam darbo biržoje, bei per 4 mėnesius atlyginti priteistą turtinę žalą, vadovaujantis BK 64¹ str. 1 d., paskirta bausmė sumažintina vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė - laisvės apribojimas 1 metams, įpareigojant nuo 22 val. iki 6 val., būti namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokslu, tęsti darbą arba būti registruotam darbo biržoje, bei per 4 mėnesius atlyginti priteistą turtinę žalą;

2) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. nuosprendžiu pagal BK 138 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams, vadovaujantis BK 75 str., paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, taikyti baudžiamojo poveikio priemonę ir įpareigoti per 3 mėnesius, šio termino pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sumokėti 12 MGL sumą į nukentėjusiųjų asmenų fondą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nutartimi A. V. panaikintas bausmės vykdymo atidėjimas ir jis pasiųstas atlikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 10 d. nuosprendžiu jam paskirtą 1 metų laisvės atėmimo bausmę. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. gruodžio 8 d. nutartimi nuteistojo A. V. skundą atmetė ir paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 10 d. nutartį, kuria pastarasis pasiųstas atlikti laisvės atėmimo bausmę;

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

A. V. dėl neatsargumo nesunkiai sužalojo žmogų, o būtent: jis, 2016 m. lapkričio 28 d., apie 2 val., būdamas statybinėje būdelėje Didlaukio g. 68, Vilniuje, du kartus uždegė žiebtuvėlį prie degiu skysčiu apsipylusio V. G., nuo ko pastarasis užsidegė ir tokiais savo veiksmais dėl neatsargumo nesunkiai sutrikdė V. G. sveikatą, kas pasireiškė veido, kaklo, krūtinės ir abiejų rankų nudegimu (2a-2b-3 laipsnio nudegimu), apimančiu 14 proc. kūno paviršiaus.

Motyvuojamoji dalis

Nustatant kaltės formą (tyčia ar neatsargumas) būtina išsiaiškinti ne tik paties įvykio aplinkybes, bet ir visas bylos aplinkybes, kurios turėjo reikšmės formuojantis atitinkamam kaltinamojo elgesiui, veiksnius, lėmusius ar reikšmingai paveikusius kaltinamojo valinius sprendimus. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. Taigi, apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – gali būti sprendžiama ir pagal kaltininko elgesį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-501/2012, 2K-P-1/2014, 2K-202/2014, 2K-7-27-746/2015 ir kt.).

Šioje baudžiamojoje byloje kaltinamajam A. V. buvo surašytas kaltinamasis aktas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje padarymo. Pagal BK 138 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių. Kreiptinas dėmesys, kad šiame BK straipsnyje kriminalizuota veika, padaroma tyčine kaltės forma. Teismas, įvertinęs byloje surinktų bei ištirtų įrodymų visumą, išanalizavęs objektyvias įvykio aplinkybes, apibūdinančias kilusią situaciją bei kaltinamojo veiką, kreipdamas dėmesį ir į kaltinamojo santykį su nukentėjusiuoju V. G., taip pat kaltinamojo elgesį po veikos padarymo, sprendžia, jog nėra pagrindo kategoriškai išvadai, kad kaltinamasis A. V. tyčia nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo V. G. sveikatą. Teismo vertininimu, kaltinamojo veika padaryta dėl neatsargumo.

Apklaustas teisme kaltinamasis A. V. pripažino, jog veiką padarė dėl neatsargumo, statybininkų būdelėje, kurioje buvo jis, E. ir nukentėjusysis V., ant spintelės buvo padėti du bakeliai su degiu skysčiu, vienas buvo atskiestas vandeniu, kitas tirštesnis. Visi buvo vartoję alkoholio. V. patikrino, kas yra bakelyje, bakelis nuvirto, netyčia išsprūdo iš rankų. V. buvo aplaistytas ir jam pačiam, A. V., kliuvo. V. marškiniai, megztinis buvo drėgni. Jis ant grindų užpylė lašiuką skysčio ir padegė, paskui užgesino. Po kelių minučių nusprendė parūkyti. V. iš pakelio pasiėmė cigaretę, paėmė žiebtuvėlį, bet pastarasis neveikė, jis, A. V. kitu žiebtuvėliu V. prideginėjo cigaretę, dar su E. bendravo, matyt pataikė į ranką, ir V. užsidegė rankovė. Jis su V. vienas su kitu juokavo, ir jis buvo apsipylęs ir V. buvo apsipylęs, žinojo, pajuokavo su žiebtuvėliais prisideginėdami ir po kiek laiko manė, kad tas skystis turėjo išgaruoti, arba pamiršo, kad yra apsilaistę skysčiu, jokių tyčinių veiksmų nebuvo. V. G. per atstumą su žiebtuvėliu buvo prie jo. V. G. buvo jam iš dešinės, iš kairės buvo E. A. G., prideginėjo cigaretę nusisukdamas nuo G.. Pamatęs, kad V. užsidegė, pradėjo su E. gesinti. Jis, A. V. iškvietė greitąją. Davė jam kitus drabužius persirengti. Anksčiau su V. bendraudavo. Ikiteisminio tyrimo metu melavo, jog V. pats prisidegė cigaretę, nes bijojo, kad pasodins. Kaltinamojo versijos, jog tyčios padegti nukentėjusiojo jis neturėjo, nepaneigia ir paties nukentėjusiojo parodymai, kurie proceso metu buvo nenuoseklūs, kito. Nukentėjusysis V. G. teisme parodė, kad A., jis ir E. vartojo alkoholinius gėrimus, buvo statybininkų būdelėje. A. paėmė „Vait“ spiritą, papylė ant stalo, ant jo, V. G. nutekėjo. A. stalą padegė, jis paskui savaime užgeso. Jis, V. G., tą spiritą padėjo toliau ir jie toliau gėrė. Paskui A. papylė „Vait“ spirito ant žemės, vėl uždegė, jis vėl užgeso. A. paėmė žiebtuvėlį ir pridėjo prie jo, V. G., apipilto šono. Jis, V. G. pasakė: „Ką tu darai?“. A. vėl pabandė ir jis, V. G. užsidegė. A. jo atsiprašė. Kita vertus, nukentėjusysis čia pat svarstė, jog gali būti, kad A. V. nepastebėdamas bandė pridegti cigaretę, gal iš pirmo karto nepridegė, gal iš antro karto norėjo pridegti. Pagarsinus, jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kai nukentėjusysis parodė, kad jis, norėjo bakelį su degiu skysčiu patraukti į šoną ir padėti ant spintos (lentynos) ir tuo metu, kai traukė bakelį, apsipylė jo turiniu (spiritu) kairį savo drabužių šoną. Kai atsisėdo prie stalo, prie jo priėjo A. V. dešinėje rankoje laikydamas žiebtuvėlį ir pradėjo juokauti, kad jį padegs. Tuo metu vieną kartą pravedė žiebtuvėliu šalia jo drabužių. Jis, V. G. paklausė, ką jis daro, juk matė, kad jis apsipylė spiritu, ar nori jį padegti. Tačiau A. V. pakartotinai uždegė žiebtuvėlį ir dar kartą pravedė šalia jo drabužių ir jis užsidegė; nukentėjusysis vėlgi patvirtino, kad šie parodymai yra teisingi, jų laikosi, mano, jog A. V. veiksmai buvo tyčiniai, tačiau galutinai apibendrindamas savo parodymus, paaiškino, jog gal ir netyčia A. V. padegė jį, taip išėjo, nes kaltininkas buvo išgėręs. Taigi, nukentėjusysis V. G. vienu atveju tvirtino, jog tai A. V. paėmęs „Vait“ spiritą, papylė ant stalo, ir nuo šio degus skystis pateko ant jo drabužių, kitu atveju, teigė, kad tai jis pats norėjo bakelį su degiu skysčiu patraukti į šoną ir padėti ant spintos (lentynos) ir tuo metu, kai traukė bakelį, apsipylė jo turiniu (spiritu) kairį savo drabužių šoną. Taip pat vienu atveju parodė, jog A. V. kelis kartus, žinodamas, jog jis apsipylęs degia medžiaga (juokaudamas), pravedė žiebtuvėliu šalia jo drabužių, ir antrą kartą jis užsidegė, kitu – svarstė, jog gali būti, kad A. V. nepastebėdamas bandė pridegti cigaretę, gal iš pirmo karto nepridegė, gal iš antro karto norėjo pridegti, išties galėjo ir netyčia jį padegti. Iš į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų tarnybinio pranešimo matyti, jog pirminė nukentėjusiojo V. G., kuris buvo akivaizdžiai neblaivus, versija buvo ta, kad pastarasis pats netyčia apsilaistė degiu skysčiu, po to prisidegė cigaretę bei užsiliepsnojo. Šią versiją nukentėjusysis teisme grindė baime kaltinamajam, o ir pastarasis ją iš esmės paneigė. Kaip teisme parodė ir liudytoja apklausta nukentėjusiojo sesuo R. G., iš pradžių jos brolis V. G. teigė, jog įvykis įvyko dėl jo paties kaltės, tačiau vėliau pripažino, kad A. priėjo ir žiebtuvėliu bandė padegti skystį ant rankos, bet brolis užgesino, paskui vėl uždegė žiebtuvėliu ir užsidegė brolio rūbai. Pažymėtina, jog apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja tvirtino, kad nukentėjusysis V. G. pripažino, jog jis išties apsipylė degiu skysčiu, bet neblaivus A. V. uždegęs žiebtuvėlį liepsna mosikavo jam prieš veidą, V. G. sakė, kad taip nedarytų ir staiga uždegė rūbus, nuo kurių užsidegė rankos ir liepsna perėjo link veido. Kreiptinas dėmesys, jog šios liudytojos parodymai yra netiesioginiai įrodymai, jie patvirtina tik paties nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, dėl kurių, kaip aptarta pirmiau, pats nukentėjusysis nebuvo kategoriškas, jo pozicija bylai aktualiose detalėse nebuvo vientisa, kito. Teismas, vertindamas nukentėjusiojo parodymus bei galimybę objektyviai suvokti kaltininko veiksmus, kreipia dėmesį ir į tai, jog jis buvo vartojęs alkoholio. Šios aplinkybės neginčijo ir pats V. G., ją patvirtina ir kita bylos medžiaga. Pastebėtina, jog išanalizavus liudytojo E. A. G. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei elektroniniu paštu pateiktą rašytinį paaiškinimą dėl įvykio aplinkybių, kurie buvo pagarsinti teismo posėdžio metu, teismas daro bendrą išvada, jog šis liudytojas iš esmės paties nukentėjusiojo užsidegimo momento nematė, pateikė tik nuomonę, kad nukentėjusysis užsidegė nuo cigaretės ar žiebtuvėlio, kuriuo pastarąją bandyta pridegti, kita vertus, patvirtino aplinkybę, jog A. V. iš karto po įvykio gesino užsiliepsnojusį nukentėjusįjį, kvietė greitąją medicinos pagalbą. Teismas, įvertinęs tiek kaltinamojo bei nukentėjusiojo parodymus, tiek kitus bylos įrodymus, išanalizavęs jų visumą, sprendžia, kad nėra pagrindo neginčytinai teigti, jog A. V. teisei priešingą veiką prieš nukentėjusįjį V. G. padarė veikdamas tyčia. Teismo vidinį įsitikinimą dėl tyčios kaltininko veiksmuose nebuvimo stiprina ir tai, jog byloje nėra jokių svarių duomenų apie galimai įtemptus nukentėjusiojo ir A. V. santykius, kurių pagrindu pastarasis siektų nukentėjusiajam tyčia pakenti, taip pat atsižvelgtina ir į A. V. elgesį tuoj pat po įvykio – jis ėmė nukentėjusįjį gesinti, iškvietė greitąją medicinos pagalbą, pažymėtina ir tai, kad pats nukentėjusysis V. G. nurodė, jog A. V. dėl įvykio atsiprašė. Teismo požiūriu, kaltinamojo veika šiuo atveju padaryta dėl nusikalstamo nerūpestingumo – A. V. veikiau nenumatė, kad dėl jo veiksmų – ugnies įžiebimo žiebtuvėliu nedideliu atstumu, galėjo užsidegti nukentėjusiojo rūbai, ko pasekoje apdegti ir įvairios nukentėjusiojo kūno vietos, nors pagal visas veikos aplinkybes bei asmenines savybes, įvertinus tai, kad jis žinojo, jog nukentėjusysis apsipylęs degiu skysčiu, galėjo ir turėjo tai numatyti, privalėjo elgtis atsargiau. Vilniaus teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus teismo medicinos eksperto išvadoje nurodyta, kad V. G. nustatytas veido, kaklo, krūtinės ir abiejų rankų nudegimas (2a-2b-3 laipsnio nudegimas), apimantis 14 proc. kūno paviršiaus, kuris atitinka nesunkaus masto sveikatos sutrikdymą, nes dėl jo sveikata buvo sutrikdyta ilgam (ilgesniam nei 10 dienų) laikotarpiui. Teismas vadovaudamasis pirmiau aptartais įrodymais nustatytomis bylos aplinkybėmis, išvadomis dėl kaltininko kaltės formos, objektyviais duomenimis dėl veikos padarinių, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju kaltinamojo A. V. veika atitinka ne BK 138 straipsnio 1 dalyje, bet BK 139 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius. Pažymėtina, jog šių normų dispozicijas iš esmės skiria vienintelis požymis – veikos kaltės forma, kadangi pagal BK 139 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas dėl neatsargumo sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Taigi, konstatuotina, kad A. V. 2016 m. lapkričio 28 d., apie 2 val., būdamas statybinėje būdelėje Didlaukio g. 68, Vilniuje, du kartus uždegė žiebtuvėlį prie degiu skysčiu apsipylusio V. G., nuo ko pastarasis užsidegė ir tokiais savo veiksmais dėl neatsargumo nesunkiai sutrikdė V. G. sveikatą, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 139 straipsnio 1 dalyje.

Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė.

Skirdamas bausmę A. V., vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalimi, teismas atsižvelgia į tai, kad padaryta nusikalstama veika, kuria pasikėsinta į asmens sveikatą, ji priskiriama prie nesunkių nusikaltimų, veika padaryta esant nusikalstamam nerūpestingumui, veika baigta. Tiriant A. V. asmenybę nustatyta, kad jis iki veikos padarymo kartą teistas, baustas administracine tvarka, dirbantis (duomenys neskelbtini) vairuotoju, nevedęs, duomenų apie gydymąsi sveikatos įstaigose valstybinis kaltintojas byloje nepateikė. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas mano, kad bausmės tikslai bus pasiekti A. V. už nusikaltimo padarymą paskyrus laisvės atėmimo bausmę.

Nustatydamas bausmės dydį, skaičiuojant nuo jos vidurkio ir vadovaujantis BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismas įvertina tai, kad nenustatyta A. V. atsakomybę lengvinančių ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, atsižvelgia į aplinkybes, apibūdinančias nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltinamojo asmenybę, mano, kad A. V. skirtina bausmė mažesnė už sankcijoje numatytą bausmės vidurkį.

Šiuo nuosprendžiu kaltinamajam A. V. skirtina bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, dalinio bausmių sudėjimo būdu bendrintina su 2017 m. vasario 10 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu jam paskirta bausme, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesniąją. Pridėtina bausmės dalis parinktina atsižvelgus į padarytą nusikalstamą veiką, kaltinamojo asmenybę bei kitas reikšmingas aplinkybes.

Byloje pareikšti civiliniai ieškiniai.

Nukentėjusysis V. G. pareiškė 10055,00 eurų civilinį ieškinį byloje, kurį sudaro: 55,00 eurų turtinė (30 eurų – medikamentai ir priedai, 15 – eurų megztinis, 10 – eurų marškinėliai) ir 10000,00 eurų neturtinė žala. Teismo posėdyje nukentėjusysis pareiškė, jog prašoma priteisti suma mažintina, iš kaltinamojo jis prašo priteisti 7000 Eur, kurie sudaro tiek turtinę, tiek neturtinę žalą.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 44 straipsnio 10 dalis). Dėl to asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis Kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 113 straipsnis, 115 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, jog įrodyti turtinės žalos dydį yra civilinio ieškovo pareiga. Teismas vertina, kad šiuo atveju nukentėjusiajam priteistina tik dalis turtinės žalos, t.y. 15 eurų už megztinį ir 10 eurų už marškinėlius, kurie buvo sugadinti dėl A. V. padarytos nusikalstamos veikos ir kurių vertė nors ir nesant pirkimų kvitų atitinka rinkos vertę, kitoje dalyje ieškinys dėl turtinės žalos atmestinas kaip nepagrįstas.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo ir kitais įstatymų nustatytais atvejais. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus. Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, ir argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, vertinti jų visumą. Specifiniai kriterijai tokio pobūdžio bylose gali būti pakenkimo sveikatai laipsnis ir pobūdis, sveikatos sutrikdymo trukmė, netekto darbingumo laipsnis, ligos progresavimo tikimybė, atsiradę sveikatos sutrikdymo turtiniai ir neturtiniai padariniai, nukentėjusio asmens gyvenimo pokyčiai profesinėje, visuomeninėje, asmeninėje ir kitose srityse. Itin svarbūs ir vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai, kurie yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Šie principai taikomi, kai teisės normos tam tikros faktinės situacijos apskritai nereglamentuoja arba reglamentuoja iš dalies, pavyzdžiui, padarytos neturtinės žalos dydžio ribų nustatymą. Dėl to teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-383/2010, 2K-344/2012 ir kt.). Neturtinės žalos įvertinimas pripažintinas teisingu, jei konkreti nustatyta žalos atlyginimo piniginė išraiška atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvus. Teisingo žalos atlyginimo principas, be kita ko, reiškia, kad turi būti užtikrinta tokia žalą patyrusio asmens teisių apsauga, kuri nesukeltų neadekvačiai sunkių padarinių žalą atlyginti turinčiam asmeniui. Taip pat pažymėtina, kad sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijų taikymas apima ir lyginamąjį aspektą, kai atsižvelgiama į panašiose savo faktinėmis aplinkybėmis kitose bylose priteistą žalos atlyginimą.

Nėra jokių abejonių, jog nukentėjusysis dėl patirto įvykio patyrė fizinį skausmą, jam buvo atlikta odos persodinimo operacija, po kurios taip pat jautė skausmus, oda tikėtina ilgam laikui liks jautri, taip pat yra tikimybė, jog visam laikui išliks ir randai. Teismas neturi pagrindo abejoti ir nukentėjusiojo nurodytomis aplinkybėmis apie apsunkintas darbo paieškas, patiriamus kompleksus dėl išvaizdos, patirtus ir toliau patiriamus dvasinius išgyvenimus. Vis tik, teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, kilusius padarinius, į tai, jog veika padaryta dėl neatsargumo, į kaltininko elgesį po veikos padarymo, taip pat į tai, kad be nukentėjusiojo, Vilniaus teritorinė ligonių kasa kaltininkui pareiškė civilinį ieškinį ir prašoma priteisti turtinė žala (pagrįsta rašytiniais įrodymais) yra didelė, į kaltinamojo turtinę padėtį, kreipdamas dėmesį ir į sąžiningumo, teisingumo, protingumo kriterijus bei teismų praktiką tokios kategorijos bylose, sprendžia, kad šiuo atveju nustatytinas ir adekvatus bei teisinę pusiausvyrą užtikrinantis būtų 1800 Eur neturtinės žalos dydis, kuris ir priteistinas nukentėjusiajam iš kaltinamojo.

Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė 4046,40 eurų civilinį ieškinį byloje. Iš byloje esančio gydymo paslaugų apskaitos išrašo matyti, jog V. G. buvo suteiktos gydymo paslaugos bendrai 4046,40 eurų sumai. Teismas vertina, jog visos šios gydymo įstaigos paslaugos, suteiktos nukentėjusiajam, tiesiogiai susijusios su įvykio metu nukentėjusiojo patirtais sužalojimais. Esant šioms aplinkybėms, kaltininkas privalo atlyginti minėtą turtinę žalą, todėl šis civilinis ieškinys tenkintinas visiškai ir minėta suma priteistina iš kaltinamojo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297-298, 301-305, 307 straipsniais, teismas

nusprendžia:

A. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 139 straipsnio 1 dalyje ir skirti jam penkių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su bausme, paskirta 2017 m. vasario 10 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesniąją, ir A. V. paskirti galutinę bausmę – laisvės atėmimą vieneriems metams ir trims mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo A. V. faktinio sulaikymo vykdant įsiteisėjusį teismo nuosprendį.

Į paskirtąją bausmę įskaityti pagal 2017 m. vasario 10 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį atliktos bausmės dalį.

Nukentėjusiojo V. G. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir iš A. V. priteisti 1800 eurų neturtinei žalai atlyginti ir 25 eurus neturtinei žalai atlyginti, kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir iš A. V. priteisti 4046,40 eurų turtinei žalai atlyginti.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.