Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-11-08 nuosprendžio, kuriuo V. L. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 232 str. (trys nusikalstamos veikos epizodai), ir nuteistas dėl kiekvieno iš jų po 40 parų arešto.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirtas bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, paskirta V. L. subendrinta bausmė – 90 parų arešto,

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., 65 str. 1 d . 1 p. „a“ p.p., paskirtą bausmę subendrinus su Trakų rajono apylinkės teismo 2012-06-26 nuosprendžiu paskirta bausme, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant V. L. neišvykti iš gyvenamosios vietos be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo ilgiau kaip septynioms paroms, taip pat paskiriant jam baudžiamojo poveikio priemonę – uždrausti bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu prisiartinti prie nukentėjusiojo A. M., gim. 1998-03-18 (pagal Trakų rajono apylinkės nuosprendį).

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. L. viešai raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdantį teisėją dėl jo veiklos, o būtent jis:

2011 m. sausio 19 d., 14.23 val., iš savo elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) @gmail.com į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo bendrą elektroninį paštą 01.teismas@teismai.lt atsiuntė grasinančio pobūdžio laišką, skirtą šio teismo pirmininkui Stanislovui Juocevičiui, kuriame jį išvadino ,,iškrypėliu“ ir ,,brudu“ bei nepagrįstai apkaltino nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų padarymu, nes S. Juocevičius buvo priėmęs jam nepalankius procesinius sprendimus civilinėje byloje Nr. N2-870-600/2009 pagal Vilniaus m. savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus ieškinį V. L. ir R. A. dėl vaikų atskyrimo nuo tėvų, vaikų nuolatinės globos, gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo, taip viešai užgauliai pažemindamas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo pirmininką S. Juocevičių dėl jo veiklos;

be to, jis 2011 m. sausio 30 d., 11.01 val., interneto svetainėje www.delfi.lt prie 2011-01-28 straipsnio „A. N.: visuomenė atidžiau stebės teisėjus” patalpino komentarą, kuriame įdėtas 2011-01-19 paties laiškas, kuriame Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo pirmininką Stanislovą Juocevičių išvadino ,,iškrypėliu“ ir ,,brudu“ bei nepagrįstai apkaltino nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų padarymu, taip viešai užgauliai jį pažemindamas dėl jo veiklos;

be to, jis 2011 m. gegužės 12 d., 17.49 val., interneto svetainėje www.laisvaslaikrastis.lt prie 2011-05-06 straipsnio „Pakabinti teisėjai?” patalpino komentarą su 2011-01-19 laišku, kuriame Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo pirmininką Stanislovą Juocevičių išvadino ,,iškrypėliu“ ir ,,brudu“ bei nepagrįstai apkaltino nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų padarymu, ir taip viešai užgauliai jį pažemindamas dėl jo veiklos.

2012-12-04 Vilniaus apygardos teisme gautas nuteistojo V. L. apeliacinis skundas, kuriuo jis prašo pripažinti neteisėtu Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-11-08 nuosprendį. Teigia, kad jis yra nepagrįstai nuteistas už du žodžius „iškrypėlis“ ir „brudas“, kurie buvo išimti iš konteksto laiško, kuris buvo viešinamas. Apelianto teigimu, jis viešai apkaltino teisėją S.Juocevičių, jog šis slėpė VSD organizuotus nusikaltimus prieš jį (apeliantą) ir jo mažamečius vaikus, taip pat kad dangstė vaiko teisių kontrolierės R.Šalašavičiūtės bei Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros nusikaltimus, kuomet prokuratūra, padedant G.Bertuliui, pastarajam klastojant baudžiamąsias bylas, vykdė terorą prieš jį. Apelianto manymu, jis nuteistas tik tuo tikslu, kad bylos dėl teisėjo S.Juocevičiaus galimai padarytų nusikalstamų veikų nebūtų perduotos Lietuvos Respublikos generaliniam prokurorui ir kad teisėjo S.Juocevičiaus atžvilgiu nebūtų pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo V. L. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. (LAT baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-04-21 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204/ 2008).

Pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo V. L. padarytas nusikalstamas veikas. Pagal Lietuvos Respublikos BK 232 str. atsako tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius teismą ar teisėją dėl jų veiklos.

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde, V. L. neneigia užgauliai pažeminęs teisėją dėl jo veiklos, kas patvirtina, jog, padarydamas nusikalstamą veiką, V. L. veikė tiesiogine tyčia, tai yra suprato, kad jo atliekami veiksmai yra vieši, pavojingi, ir kad viešais veiksmais užgauliai pažemindamas teisėją, menkindamas teisėjo autoritetą, kartu pažeisdamas jo garbę ir orumą, jis tai daro dėl teisėjo veiklos vykdant teisingumą, tuo siekdamas viešai parodyti nepagarbą teismui už tai, kad jo (apelianto) atžvilgiu buvo priimti jam nepalankūs sprendimai.

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau tekste – EŽTT) formuojamą praktiką saviraiškos laisvė yra vienas esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena svarbiausių jos progreso bei kiekvieno individo raidos sąlygų. Ši laisvė, galiojanti su apribojimais, nustatytais Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje, taikytina ne tik „informacijai“ arba „idėjoms“, kurios priimamos palankiai ar laikomos nekaltomis arba nereikšmingomis, bet ir toms, kurios žeidžia, šokiruoja ar trikdo. Tokie yra pliuralizmo, tolerancijos ir pažiūrų platumo, be kurių nėra „demokratinės visuomenės“, reikalavimai. Konvencijos 10 straipsnyje nustatyta, kad šiai laisvei taikomos išimtys, tačiau jos turi būti aiškinamos griežtai, o bet kokių apribojimų reikalingumas turi būti nustatomas įtikinamai (cf., Jersild v. Denmark, judgment of 23 September 1994, Series A no. 298, p. 23, § 31; Nilsen and Johnsen v. Norway [GC], no. 23118/93, § 43, ECHR 1999-VIII; Fuentes Bobo v. Spain, no. 39293/98, § 43, 29 February 2000).

EŽTT taip pat yra ne kartą pažymėjęs, jog politikų, ir valstybės tarnautojų laisvės bei teisės taip pat yra ginamos įstatymo ir kritika ar savo nuomonės reiškimas negali peržengti leistinų ribų (byla Tammer prieš Estiją), taip pat kad turi būti daromas aiškus skirtumas tarp kritikos ir įžeidimo, šmeižimo (bylos Castellsas prieš Ispaniją, Skalka prieš Lenkiją). Tam, kad valstybės tarnautojai galėtų sėkmingai atlikti savo funkcijas, jie turi turėti visuomenės pasitikėjimą nesant netinkamo trikdymo. Taigi gali būti būtina apsaugoti juos nuo užgaulių ir pagiežingų (abusive) žodinių išpuolių, kai jie vykdo savo pareigas (cituotas sprendimas Janowski, § 33; Nikula v. Finland, no. 31611/96, § 48, ECHR 2002-II).

Konstitucinis teismas 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. liepos 12 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad teisėjas pagal jo atliekamas pareigas negali būti priskirtas prie valstybės tarnautojų.

Tačiau šiame kontekste pabrėžtina, kad teismo santykius su kitomis valstybės institucijomis ar pareigūnais, jo veiksmų pobūdį baudžiamajame procese lemia Konstitucijoje įtvirtintas valdžių padalijimo principas. Teismai yra vienintelė valstybės institucija, vykdanti teisingumą. Jį teismas vykdo laikydamasis tam tikros procesinės tvarkos, kuri yra reglamentuota įstatymu. Paminėtina ir tai, kad teismo konstitucinė funkcija – teisingumo vykdymas yra iš esmės kitokia nei vadovavimas ikiteisminiam bylos tyrimui, šio tyrimo kontrolė, valstybinio kaltinimo palaikymas ir t.t. Vykdydamas teisingumą teismas nagrinėja jau parengtą baudžiamąją bylą, sprendžia teisiamojo kaltės klausimą, skiria jam bausmę arba jį išteisina (Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d., 2000 m. gegužės 8 d. nutarimai).

Lietuvos Respublikoje teisėjai, skirtingai negu politikai, nėra renkami, o skiriami. Be to, teisėjai negali dalyvauti politinių partijų, kitų politinių organizacijų veikloje. Būtent teisingumo vykdymo funkcija lemia teisėjo ir teismų nepriklausomumą (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gegužės 13 d. nutarimai). Teisėjo ir teismų nepriklausomumas yra būtina asmens teisių ir laisvių apsaugos sąlyga. Kartu tai yra ne privilegija, o viena iš svarbiausių teisėjo ir teismų pareigų, kylanti iš Konstitucijoje garantuotos asmens teisės turėti nešališką ginčo arbitrą, būtina nešališko ir teisingo bylos išnagrinėjimo, taigi ir pasitikėjimo teismu, sąlyga (Konstitucinio Teismo 1995 m. gruodžio 6 d., 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. vasario 12 d. nutarimai). Teisėjo ir teismų nepriklausomumas – vienas iš esminių demokratinės teisinės valstybės principų (Konstitucinio Teismo 1999 m. gruodžio 21 d., 2001 m. vasario 12 d., 2004 m. gegužės 13 d. nutarimai). Teisėjas gali vykdyti teisingumą tik būdamas nepriklausomas nuo byloje dalyvaujančių šalių, valstybės valdžios institucijų, pareigūnų, politinių ir visuomeninių susivienijimų, fizinių ir juridinių asmenų (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gegužės 13 d. nutarimai).

Būtent iš Konstitucijoje įtvirtinto teismų, teisėjų nepriklausomumo vykdant teisingumą ir teisinio priklausomumo principo kyla teismų, teisėjų apsaugos nuo bet kokio neteisėto poveikio ar įtakos imperatyvas. Todėl valstybės pareiga veiksmingai saugoti teismus, teisėjus, tuo užtikrinant jų pasitikėjimą savo valstybe, kurios teisminę valdžią jie vykdo, ir teise, kuria remdamiesi įgyvendina savo priedermę.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo formuojamą oficialią doktriną, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostata, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą, reiškia, kad Lietuvoje, kaip teisinėje valstybėje, kiekvienam turi būti užtikrinta galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų (Konstitucinio Teismo 1997 m. spalio 1 d., 2003 m. kovo 4 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimai).

Tačiau taip pat pažymėtina, jog, nors Lietuvos Respublikos Konstitucija ir įstatymai garantuoja kiekvieno asmens, kurio teisės ar teisėti interesai pažeisti kreiptis į teismą, tačiau lygiai taip pat draudžia piktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis bei daryti neteisėtą poveikį prokurorui ar teisėjui, tokiu būdu siekiant užtikrinti sau palankią bylos eigą ar baigtį.

Dėl V. L. apeliacinio skundo argumentų, kad teisėją žeminantys žodžiai buvo išimti iš bendro konteksto, nesigilinant į nusikalstamos veikos padarymo motyvus, pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nurodyti motyvai negali būti pagrindas žeminti teisėją dėl jo veiklos, kadangi Lietuvos Respublikos BK 232 str. įtvirtintas absoliutus draudimas reikšti nepagarbą teismui ar teisėjui dėl jų veiklos vykdant teisingumą. Skundžiamame nuosprendyje teisingai pažymėta, jog teismo ar teisėjo pažeminimas nepateisinamas net ir tais atvejais, kai teismas ar teisėjas netinkamai vykdė savo pareigas. Pagal Konstitucijos 28 str. žmogaus teisės ir laisvės turi būti įgyvendintos ir ginamos įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir laisvių. Ši konstitucinė nuostata privaloma visiems teisnių santykių subjektams.

Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai konstatavo, kad šios nusikalstamos veikos sudėtis yra formali – atlikimas veiksmų, kurie yra užgaulūs, žeminantys teisėją ar teismą dėl jų veiklos, vertintinas kaip baigtas nusikaltimas. Šiame kontekste pažymėtina, kad kvalifikuojant šią veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 232 str., motyvas nėra būtinas nepagarbos teismui nusikaltimo sudėties požymis. Motyvai gali būti bet koks asmeninis nepalankus, žeminantis požiūris į atskirą teisėją, teisėjų kolegiją, teismą ar apskritai teismų sistemą, tame tarpe pykčio, neapykantos jausmas atskiram teisėjui, teismui, apskritai teisėjams ar teismams dėl jų veiklos, todėl apelianto argumentai, kuriais jis bando pateisinti savo nusikalstamus veiksmus, yra atmestini.

Atsižvelgus į tai kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus rajono apylinkės teismo 2012-11-08 nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį naikinti ar keisti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo V. L. apeliacinį skundą atmesti.