Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algirdas Gaputis Baudžiamoji byla Nr. 1 A-74-350/2011

Teisėja Laima Dumskienė Baudžiamojo proceso Nr. 1-89-1-00108-2010-1

2011 m. vasario 8 d.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Algirdo Gapučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ričardo Gilio ir Nijolės Sušinskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios R. M. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2010-11-18 nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažinta kalta pagal BK 138 str. 1 d., ir nuteista vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su Panevėžio apygardos teismo 2006-10-24 nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės neatlikta dalimi ir paskirta galutinė subendrinta dviejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Priteista iš R M. S. V. 200 Lt turtinės ir 10 000 Lt neturtinės nusikaltimu padarytos žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. M. nuteista už tai, kad 2010 m. vasario 11 d., apie 22.00 val. Utenos r., Leliūnų sen., (duomenys neskelbtini) k., V. K. priklausančio gyvenamojo namo kambaryje, būdama neblaivi, tarpusavio konflikto metu tyčia sudavė ranka ne mažiau 3 kartų S. V. į veido sritį, taip dėl apatinio žandikaulio abipusio lūžimo padarė nukentėjusiajai S. V. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Tyrimo metu davė nuoseklius parodymus apie įvykio aplinkybes, stengėsi, kad būtų nustatyta tiesa, kaltinamajame akte tai buvo pripažinta kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, tačiau teismas jos parodymus vertino kritiškai, nurodydamas, kad ji prisipažino iš dalies. Nurodė, kad remiasi nuosekliais nukentėjusios parodymais, nors pastaroji po įvykio dėl savo girtumo policijos pareigūnams negalėjo paaiškinti, kas atsitiko. Teismas neatsižvelgė ir į prieštaringus liudytojų parodymus, prieštaravimai teisme liko nepašalinti. Liudytojas D.K. tyrimo metu teigė matęs S. J. įvykio metu vartojus smurtą prieš nukentėjusią, tačiau teisme parodymus pakeitė. S. J. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nes po įvykio jis susitaikė su nukentėjusiąja S. V. ir todėl ji davė parodymus jo naudai. Teismas šių aplinkybių neįvertino, o apeliantės nuoseklius parodymus įvertino kritiškai, kas lėmė griežtesnės bausmės skyrimą.

Teismas neatsižvelgė ir į tai, kad apeliantės veiksmus išprovokavo pati nukentėjusioji, išvadindama ją necenzūriniais žodžiais, kas ir iššaukė smurto pavartojimą. Teismas tai turėjo vertinti kaip jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe (LR BK 59 str. l d. 10 p.), kas įtakotų švelnesnės bausmės paskyrimą.

Pažymi, kad teismas skirdamas bausmę neįvertino ir jos asmenybės. Nurodo esanti jauno amžiaus, našlė, vieniša motina, socialiai remtinas asmuo. Viso proceso metu buvo nėščia. Dėl nervinės įtampos tinkamai nesiorientavo bylos tyrime, pagimdė anksčiau laiko, jos ne laiku gimusiam kūdikiui, būtina motinos priežiūra. Nors anksčiau buvo teista, tačiau už gerą elgesį paleista lygtinai prieš terminą. Per lygtinio paleidimo laikotarpį jokių teisės pažeidimų nepadarė, dėl inkriminuoto nusikaltimo prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi. Mano, kad jai paskirta per griežta bausmė, prašo nagrinėjant skundą atsižvelgti į visas paminėta aplinkybes.

Sutinka, atlyginti turtinę žalą, tačiau negavusi tinkamos teisinės pagalbos nežinojo, kad turtinę žalą galėjo atlyginti proceso metu, tai būtų pagrindu pripažinti jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir turėtų įtaką švelnesnės bausmės skyrimui (LR BK 59 str. l d. 3 p.).

Mano, kad nukentėjusios S. V. naudai priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra aiškiai per didelis ir neįrodytas, neatitinka padaryto nusikaltimo sunkumo, sužalojimo pasekmių, priteistos neturtinės žalos dydžio kriterijai visiškai neaiškūs. Nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas turėjo atsižvelgti į jos kaltę, turtinę padėtį, pačios nukentėjusios neteisėtus veiksmus, veikos pasekmes (padarytas nesunkus sužalojimas, nukentėjusioji jau pasveiko), kitas svarbias aplinkybes. Prašo ieškinį neturtinei žalai mažinti iki 5000 Lt.

Teismo posėdyje gynėja prašė skundą tenkinti, prokuroras- atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 3 d.).

Dėl teisės į gynybą

Baudžiamojo proceso metu gintis naudojantis advokato pagalba yra įtariamojo ir kaltinamojo teisė, įtvirtinta BPK 44 straipsnio 8 dalyje. Vadovaujantis šia nuostata, ikiteisminio tyrimo metu įtariamasis, o nagrinėjant bylą teisme kaltinamasis turi teisę gintis tiek pats, tiek naudodamasis advokato pagalba. Tik esant BPK 51 straipsnyje numatytiems atvejams, kada gynėjo dalyvavimas procese yra privalomas, ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas paskiria asmeniui gynėją. Šioje byloje nėra įstatyme numatytų sąlygų būtinam gynėjo dalyvavimui, todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teismas neturėjo pagrindo paskirti R. M. gynėją ir savo gynyba bylos tyrimo ir nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu ji turėjo rūpintis pati.

Nuteistosios apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad viso proceso metu jai nebuvo tinkamai išaiškinta teisė turėti gynėją, dėl ko neturėdama gynėjo ir teisinių žinių ji tinkamai savęs apginti negalėjo ir tai lėmė pernelyg griežtos bausmės skyrimą.

Iš bylos duomenų matyti, kad prieš pirmą apklausą R. M. buvo išaiškinta teisė turėti gynėją, tame tarpe ir galimybė neturint pakankamai lėšų gauti nemokamą teisinę pagalbą, tačiau apeliantė gynėjo paslaugų ji atsisakė ir tai patvirtinančius įrašus ji savo ranka padarė protokoluose. Taip pat ji pasirašydama patvirtino, kad jai išaiškinta teisė bet kuriuo proceso metu vėl turėti gynėją (b.l. 33, 34). Analogiškai ji elgėsi ir prieš atliekant kitus ikiteisminio tyrimo veiksmus (b.l. 39-40, 45-46).

Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad bylą pradėjus nagrinėti teisiamajame posėdyje, teismas R. M. išaiškino jos teises numatytas BPK 22 str., tame tarpe ir teisę turėti gynėją. R. M. teigė savo teises supratusi, nurodė, kad gynėjas jai nereikalingas (b.l. 138).

Tokiu būdu akivaizdu, kad R. M. jos teisė turėti gynėją kiekvienu atveju buvo tinkamai išaiškinta, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo atimta ar suvaržyta jos teisė į gynybą.

Dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių

Apeliantė mano, kad teismas nepagrįstai atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis nepripažino jos prisipažinimo padarius jai inkriminuotą veiką bei tai, kad jos veiksmus išprovokavo pati nukentėjusioji, išvadindama ją necenzūriniais žodžiais, kas ir iššaukė smurto pavartojimą. Be to, ji nežinojo galėjusi atlyginti nukentėjusiajai turtinę žalą ir tai būtų pagrindu pripažinti jos atsakomybę lengvinančia aplinkybe (LR BK 59 str. l d. 3 p.).

Šie teiginiai nepagrįsti.

BK 59 str. 1 d. 2 p. numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kai kaltininkas prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Nors apeliantė teigia prisipažinusi padarius jai inkriminuotą veiką, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad ji pripažino tik savo atliktą veiksmą, t.y. kad sudavė nukentėjusiajai S. V. , tačiau neigia sukėlusi pasekmes, dėl kurių atsirado baudžiamoji atsakomybė, t.y. kad sulaužė jai žandikaulį. Suteikus R. M. paskutinį žodį ji gailėjosi dėl pačios veikos padarymo, nurodė prisipažįstanti dalinai, tačiau neatsiprašė nukentėjusiosios. Nors teigė pripažįstanti nukentėjusios civilinį ieškinį 200 Lt sumai dėl neturinės žalos, tačiau jos neatlygino nei menkos dalies. Apeliacinio skundo teiginys, kad jai nebuvo žinoma galimybė savanoriškai atlyginti žalą, vertintinas kaip deklaratyvus, nes byloje nėra jokių duomenų apie nors dalies žalos atlyginimo iki apeliacinio skundo nagrinėjimo dienos. Visi paminėti duomenys verčia abejoti R. M. nuoširdumu, nėra pagrindo manyti, kad ji kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Tokiu būdu apylinkės teismas jos dalinio prisipažinimo pagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys nusikalstamą veiką padariusio asmens atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstamas tada, kai būtent netinkamas nukentėjusiojo elgesys buvo priežastis, paskatinusi, išprovokavusi kaltininką pažeisti įstatymą (nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi veiksmai ir pan.).

Apeliantė teigia, kad nukentėjusiąją sumušė dėl to, kad pastaroji ją pavadino necenzūriniu žodžiu ir taip ją įžeidė. Tačiau byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visetu nustatyta, kad ši konfliktinė situacija kilo dėl pačios R. M. elgesio, t.y. nukentėjusiosios S. V. nepasitenkinimą sukėlė tai, kad apeliantė bučiavosi su nukentėjusiosios sugyventiniu. Esant šioms aplinkybėms akivaizdu, kad konflikto priežastimi buvo ne nukentėjusiosios, o pačios nuteistosios elgesys, prieštaraujantis moralės normoms.

Dėl paskirtos bausmės

Skirdamas R. M. bausmę, teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė tinkamą bausmę. Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė bausmės skyrimo motyvus, atsižvelgė į BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes. Apeliantė padarė tyčinį nesunkų baigtą nusikaltimą būdama teista už tyčinį nusikaltimą, lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos laikotarpiu, kad ji yra bedarbė, neturi pastovios gyvenamosios vietos, neseniai pagimdė kūdikį.

Apeliantė naują nusikalstamą veiką padarė turėdama neišnykusį teistumą, lygtinio paleidimo laikotarpiu, todėl ji pagal BK 27 str. 1 d. nuostatą laikytina recidyviste ir tai turi reikšmės skiriant bausmę (BK 56 str. 1 d.). Taigi teismas tinkamai pritaikė šią nuostatą ir pagrįstai už padarytą nusikalstamą veiką R. M. skyrė griežčiausią sankcijoje numatytą bausmę- laisvės atėmimą.

BK 138 str. 1 d. sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė iki trejų metų. Teismas įvertinęs tai, kad yra tik apeliantės atsakomybę sunkinanti aplinkybė ( veiką padarė būdama apsvaigusi nuo alkoholio) ir nėra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, skyrė bausmę, kuri savo trukme artima sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui, todėl jos laikyti aiškiai per griežta ir švelninti nėra pagrindo.

Be to, skirdamas subendrintą bausmę, teismas taikė apeliantei palankiausią įstatymo leidžiamą bausmių bendrinimo būdą- dalinį sudėjimą ir prie ankstesniu nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalies, pridėjo tik dalį- mažiau nei pusę paskirtos naujos bausmės.

Dėl civilinio ieškinio

Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas S. V. naudai priteisė per didelį neturtinės žalos atlyginimą, apeliantė mano, jog ši žala neturėtų būti įvertinta daugiau kaip 5000 Lt.

Nustatydamas S. V. padarytos neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į nusikalstamos veikos pasekmes - dėl sužalojimo nukentėjusioji ilgą laiką gydėsi ligoninėje, negalėjo įprastai maitintis, kentė skausmą, be to, buvo sukeltos neatitaisomos pasekmės- pašalintas vienas dantis. Tai patvirtina byloje esantys medicininiai dokumentai ir įrodo, kad ji dėl įvykio patyrė išgyvenimus ir nepatogumus. Neturtinę žalą nukentėjusioji įvertino 20000 Lt. Teismas atsižvelgęs į nukentėjusios interesus, sužalojimo sunkumą – padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, taip pat ir į apeliantės turtinę padėtį – bedarbė, šiuo metu pagimdžiusi kūdikį, todėl nukentėjusios ieškinį neturtinei žalai atlyginti sumažino ir vadovaudamasis CK 6.250 str. 2 d. nuostatomis, nustatančiomis neturtinės žalos atlyginimo ir skaičiavimo kriterijus, priteisė S. V. naudai 10 000 Lt. Taigi, pirmosios instancijos teismas nukentėjusiajai padarytos neturtinės žalos dydį nustatė teisingai įvertinęs visas įstatyme- civilinio kodekso 6.250 str. - nurodytas aplinkybes ir jos mažinti nėra jokio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistosios R. M. apeliacinį skundą atmesti.