Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-06-29 nuosprendžio, kuriuo I. J. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 176 str. 1 d. (veikos padarymo metu galiojusi 2003-07-04 įstatymo Nr. IX-1706 redakcija) ir nuteista 45 MGL (5850 Lt) bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. J. nuteista už tai, kad ji ,,pagal 2007-07-26 sutartį Nr. S07/107, pasirašytą tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, ir 2009-04-20 UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliota būti atsakinga už darbų saugą UAB „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), tai yra rengti ir pildyti įmonės dokumentus, susijusius su darbuotojų sauga ir sveikata, nustatyta tvarka instruktuoti darbuotojus, kontroliuoti darbuotojų atestaciją, vykdyti darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimų laikymosi kontrolę, teikti pasiūlymus padalinių vadovams ir darbuotojams šalinant trūkumus darbų saugos srityje, organizuoti profesinės rizikos vertinimą, prevencinių priemonių įgyvendinimą, kontroliuoti asmeninių apsaugos priemonių įsigijimo ir naudojimo tvarką, ruošti darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijas, pareiginius nuostatus, darbo tvarkos taisykles, asmeninių apsaugos priemonių korteles, dėl neatsargumo pažeidė darbų saugos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos reikalavimus, tai yra pažeidė 2003-07-01 Lietuvos Respublikos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo Nr. IX-1672 11 straipsnio bei Lietuvos Respublikos darbo kodekso 264 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kuriuose įtvirtinta darbdavio pareiga sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas visais su darbu susijusiais aspektais; be to, neįvykdė Lietuvos Respublikos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 19 straipsnio 2 dalies ir 3 dalies reikalavimų, kuriuose nustatyta darbdavio pareiga imtis priemonių darbuotojų saugai ir sveikatai užtikrinti ir organizuoti darbuotojų saugos ir sveikatos būklės vidinę kontrolę įmonėje, taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kuriuose nurodyta, kad darbdaviui atstovaujantis asmuo, įvertinęs profesinę riziką įmonėje, rengia įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos vietinius (lokalinius) norminius teisės aktus (darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijas, saugaus darbų atlikimo taisykles ar instrukcijas ir kitus reikiamus įmonės vietinius (lokalinius) norminius teisės aktus), taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 28 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reikalavimą, kad asmeninės apsaugos priemonės išduodamos tik įvertinus jį veikiančius rizikos veiksnius ir turi būti parenkamos tokios, kad apsaugotų nuo rizikos veiksnių poveikio, taip pat pažeidė Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007-11-26 įsakymu Nr. A1-331 patvirtintų Darbuotojų aprūpinimo asmeninėmis apsaugos priemonėmis nuostatų 7 punkto 13.1 papunktyje įtvirtintą reikalavimą sudaryti rizikos veiksnių įvertinimo, parenkant asmenines apsaugos priemones darbo vietoje, lentelę, vadovaujantis nuostatų 1, 2, 3 priedais, dėl to, pažeidus dėl neatsargumo visus aukščiau išdėstytus darbų saugos įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintus organizacinius ir techninius reikalavimus, įvyko nelaimingas atsitikimas žmonėms, tai yra 2010-09-28 apie 18.00 val., UAB „(duomenys neskelbtini)“ esančiose patalpose (duomenys neskelbtini), darbuotojai I. J., dirbusiai prie plastmasių liejimo mašinos Nr. 14, pjaunant peiliu plastikinės detalės užlajos įpjovą, peiliui slydus įpjovimo metu nuo užlajos judesyje pataikius į dešinę akį, tuo padarius I. J. durtinę pjautinę žaizdą dešinės akies ragenoje, sukėlusią akies rainelės iškritimą ir atšokimą, kraujo išsiliejimą į akies priekinę kamerą, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą.“

Apeliaciniu skundu nuteistoji I. J. prašo panaikinti 2012-06-29 Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendį ir jos atžvilgiu priimti naują – išteisinamąjį – nuosprendį.

Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė darbuotojų saugos ir sveikatos užtikrinimo teisinį reguliavimą, kuris turi esminės reikšmės sprendžiant atsakomybės klausimą. Taip pat teismas visapusiškai neištyrė ir neišanalizavo visų byloje esančių įrodymų, neįvertino ikiteisminio tyrimo surinktų duomenų patikimumo, išsamumo, tinkamai neįvertino liudytojų parodymų, nepašalino prieštaringumų tarp byloje esančių duomenų. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo išvados nepagrįstos įstatymu ir neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumos.

Nuteistoji skunde teigia, kad ji nėra specialusis subjektas nagrinėjamo BK straipsnio atžvilgiu, todėl jos atsakomybė yra negalima. Pažymi, kad pagrindinis teisinis norminis aktas, reguliuojantis saugos darbe sąlygas, yra Lietuvos Respublikos saugos ir sveikatos įstatymas (Žin., 2003, Nr. 70-3170) ir įgivendinamieji teisės aktai, reguliuojantys darbuotojų saugą ir sveikatą. Minimame įstatyme yra išskiriami šie subjektai: darbdavys, darbdavio įgaliotas asmuo darbuotojų saugai ir sveikatai, darbdaviui atstovaujantis asmuo, juridiniai ar fiziniai asmenys, pagal sutartis su darbdaviais atliekantys darbuotojų saugos ir sveikatos funkcijas ar jų dalį. Taip pat kreipia dėmesį, kad Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 2 str. 3 d. yra aiškiai nurodyta, jog „Darbdavio įgaliotas asmuo darbuotojų saugai ir sveikatai – padalinio vadovas ar kitas administracijos pareigūnas, kuriam asmuo, atstovaujantis darbdaviui, pavedė įgyvendinti darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimus įmonėje ir (ar) įmonės struktūriniame padalinyje (toliau – darbdavio įgaliotas asmuo darbuotojų saugai ir sveikatai – padalinio vadovas arba darbdavio įgaliotas asmuo).“ Dėl to apeliantė teigia, kad ji nėra nei UAB „(duomenys neskelbtini)“ kurio nors padalinio vadovas, nei kitas administracijos pareigūnas.

Be to, apeliantė pažymi, kad kitas teisės aktas, kuris yra reikšmingas nagrinėjant baudžiamosios atsakomybės pagal BK 176 str. 1 d. klausimą, yra Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003-11-27 įsakymu Nr. A1-186/V-694 patvirtinti Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų pavyzdiniai nuostatai, tai, jos teigimu, patvirtino ir teisme apklaustas ekspertas T. D.. Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybų pavyzdinių nuostatų (Žin., 2003, Nr. 114-5186) 5 str. 5.2 d. yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad ,,Darbdavio įgaliotu asmeniu darbuotojų saugai ir sveikatai gali būti paskirtas įmonės tarnybos vadovas ar įmonės tarnybos specialistas (kai įmonės tarnybos funkcijas vykdo vienas specialistas), ir jis turi būti tiesiogiai pavaldus įmonės vadovui. Samdomos įstaigos vadovas ar samdomos įstaigos arba samdomas specialistas (specialistai) negali būti skiriamas darbdavio įgaliotu asmeniu darbuotojų saugai ir sveikatai.“ Pažymi, kad visiškai neaišku, kaip teismas vertina ir aiškina šį teisinį reguliavimą ir, darydamas išvadas, jog ji yra specialusis subjektas (t. y. įgaliotas asmuo), nesivadovavo teisės normomis, apsiribodamas lakonišku ir selektyviu sutartinių santykių aiškinimu.

Skunde konstatuojama, kad priežastinio ryšio nustatymas tarp darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimo ir nelaimingo atsitikimo, avarijos ar kitokių sunkių padarinių, kaip minimumas, suponuoja išvadą, jog be šių pažeidimų nebūtų ir išvardytų padarinių.

Apeliantė atkreipia dėmesį į Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011-07-04 ekspertizės aktą Nr. 11-1444(11), kuriuo nelaimingo atsitikimo priežastimi buvo įvardyta tai, jog nebuvo naudojamos techninės priemonės, saugančios akis nuo fizinių veiksnių poveikio, kai yra rizika susižaloti akis dirbant su technologiniu peiliu ir pažymėta, kad organizaciniu požiūriu nelaimingą atsitikimą lėmė tai, jog įrenginių operatorė nebuvo instruktuota darbo vietoje apie tai, kaip saugiai dirbti su technologiniu peiliu, ir tai, kad jai nebuvo išduotos akis saugančios asmeninės apsaugos priemonės. Remdamasis tuo, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ji (I. J.), neįvertinusi pavojingo veiksnio operatoriaus darbo vietoje, jai keliamų teisės aktų reikalavimų neįvykdė ir dėl to įvykio metu įrengimų operatoriaus darbo vietoje asmeninės apsaugos priemonės, saugančios akis nuo fizikinių veiksnių poveikio (apsauginiai akiniai, skydeliai ar pan.), kai buvo rizika susižaloti akis dirbat su technologiniu peiliu, nebuvo naudojamos. Dėl to teismas išreiškė manymą, kad, jeigu I. J. būtų tinkamai vykdžiusi savo pareigas, įvykio metu įrengimų operatoriaus darbo vietoje asmeninės apsaugos priemonės, saugančios akis nuo fizinių veiksnių poveikio, būtų naudojamos ir nelaimingo atsitikimo būtų išvengta, ir padarė išvadą, jog tarp konstatuotų teisės aktų (Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 11 str., 19 str. 2 d. ir 3 d., 20 str. 2 d. 28 str. 2 d., Darbo kodekso 264 str. 1 d., Darbuotojų aprūpinimo asmeninėmis apsaugos priemonėmis nuostatų, patvirtintų 2007-11-26 Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu Nr. Al-331, 7 punkto 13.1 papunkčio) pažeidimų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Su tokia išvada apeliantė nesutinka ir skunde pažymi, kad bylos duomenys rodo, jog įrengimų operatorės darbo vietoje rizikos įvertinimas buvo atliktas ir nustatyta, jog rizika įsidurti I. J. darbo vietoje yra „priimtina“, ir tai konstatavo teismas, tačiau apeliantei neaišku, dėl kokių priežasčių teismas padarė išvadą, kad ši aplinkybė, vertinant įvykį, yra nereikšminga. Apeliantė teigia, kad tokią priimtiną riziką įsidurti mažina tinkamas (teisingas) darbas su technologiniu peiliu ir, atvirkščiai, riziką didėja, jeigu dirbama yra neteisingai ar netinkamai (pvz., pjaunant ne nuo savęs, o į save, darbas pavargus, darbas paskubomis ir pan.). Apeliantė reiškia nuomonę, kad lemiamas veiksnys yra ne patys apsauginiai akiniai, o darbo metodas ir tinkamas procesas, pažymi, kad neegzistuoja apsauginiai akiniai nuo įsidūrimo į akį, nes peiliu galima įsidurti į kaklą ar kitą kūno vietą, tačiau tai savaime nereiškia, jog darbuotojas turi dėvėti dūriui atsparius drabužius ar pan. Tai, apeliantės teigimu, patvirtino ir ekspertas T. D., todėl rizika šiuo konkrečiu atveju buvo priimtina ir nepriimtina ji tampa tik tada, jeigu su technologiniu peiliu yra dirbama netinkamai.

Be to, apeliantė skunde akcentuoja, kad bylos medžiagoje yra pateikta asmeninių apsauginių priemonių apskaitos kortelė Nr. 101, kuri buvo išduota konkrečiai nukentėjusiajai I. J.. Kortelėje yra nurodytos tokios asmeninės apsaugos priemonės: darbo kostiumas, darbo avalynė, darbo pirštinės, respiratorius, apsauginiai akiniai. Kortelėje nurodyta, kad atsakinga už priemonių išdavimą yra R. I. (P.), ji teismo posėdyje nurodė, kad neišdavė akinių, nes tuo metu jų nebuvo, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovė teismo posėdyje patvirtino, kad darbo saugos priemonėmis aprūpindavo pati įmonė. Pažymima, kad teismas nepašalino prieštaravimų tarp R. I. (P.) parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme.

Skunde taip pat nurodoma, kad teismas nevertino darbuotojų saugos ir sveikatos komiteto funkcijų svarbos, kai byloje nustatyta, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ nelaimingo atsitikimo darbe dieną dirbo 98 darbuotojai (žr. nelaimingo atsitikimo darbe aktą), ir, vadovaujantis Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymu ir Įmonių darbuotojų saugos ir sveikatos komitetų bendraisiais nuostatais (Valstybės žinios, 2003, Nr. 110-4923), įmonėse, kuriose dirba daugiau kaip 50 darbuotojų, yra steigiamas darbuotojų saugos ir sveikatos komitetas, kuris, be kita ko, svarsto profesinės rizikos vertinimo rezultatus, teikia pasiūlymus įmonės vadovui dėl prevencinių priemonių darbuotojų sveikatai gerint įgyvendinimo, analizuoja darbuotojų aprūpinimą asmeninės apsaugos priemonėmis, yra nustatytas šių priemonių priežiūros vykdymas įmonėje; teikia pasiūlymus įmonės vadovui dėl įmonės darbuotojų saugos ir sveikatos vietinių (lokalinių) norminių teisės aktų projektų rengimo ar dėl galiojančių ar dėl rengiamų tobulinimo ir kt., dalyvauja parenkant darbuotojams reikiamas ir tinkamas asmenines apsaugos priemones ir prižiūri, kad darbuotojai jomis naudotųsi.

Nuteistoji atkreipia dėmesį, kad, bylos duomenimis, asmeninių apsaugos priemonių klausimą sprendė UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorės sudaryta komisija, tačiau nagrinėjant bylą šios komisijos funkcijos ir jų atlikimas ar neatlikimas yra iš viso nenagrinėti. Pažymi, kad tiek apsauginių akinių išdavimas, tiek pats instruktavimas yra bendros priežasčių ir pasekmių grandinės sudedamosios dalys, į kurią įeina daug komponentų, tačiau teismas visiškai nevertino vienos iš komponentų priežasties ir pasekmės grandinei svarbios aplinkybės – pačios nukentėjusiosios elgesio. Teigia, kad nukentėjusioji I. J., žinodama, kaip reikia dirbti su technologiniu peiliu, pasirinko dirbti kitaip, negu ją mokė pamainos meistrė, t. y. pasirinko nesaugų būdą, buvo pavargusi, detalės krito greitai, ir dėl to ji skubėjo, o pasirinktas rizikingas darbo būdas jai atrodė tinkamesnis.

Teismas visiškai neįvertino nukentėjusiosios veiksmų ir kaltės.

Be to, kas paminėta, nuteistoji skunde teigia, kad kaltinamasis aktas yra nekonkretus ir jai nesuprantamas, nes nėra konkrečiai nurodyta, kokių konkrečių veiksmų ji neatliko, nors turėjo atlikti. Pažymi, kad teismas visiškai nevertino kitų asmenų, ne tik nukentėjusiosios, veiksmų ir pareigų, o visą įrodinėjimo naštą neleistinai perkėlė ant jos, taip nepagrįstai susiaurindamas galimybę gintis, faktiškai preziumuodamas, jog visa kaltė tenka būtent jai (I. J.), nors aišku, kad darbuotojų saugos ir sveikatos funkcijas vykdė ir pats darbdavys, ir kiti jo įgalioti asmenys tiek, kiek tai susiję su instruktavimu, apsaugos priemonių išdavimu ir kt. Taip pat nurodo, kad pateikti argumentai dėl pamainos meistrės veiksmų darbo vietoje, nukentėjusiosios poilsio režimo nebuvo analizuoti, nors tinkamas režimo užtikrinimas laikytinas būtina saugaus darbo prielaida. Kartu pažymi, kad tiek pamainos meistrė R. I., tiek technikos specialistas T. T. turėjo įsitikinti, ar darbuotojams yra tinkama darbo vieta ir ar nukentėjusioji dirba tinkama poza, nes pagal jų pareiginius nuostatus jie taip pat privalėjo imtis priemonių ir pagal aplinkybes bei turimas žinias pašalinti priežastis, galinčias sukelti avarijas, traumas ir kt., tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme į visas šias aplinkybės nebuvo kreipiamas dėmesys.

Apeliantė taip pat skundu atkreipia dėmesį į tai, kad skirdamas bausmę teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nurodė, jog atsižvelgia į sukeltus padarinius, tačiau pasekmių atsiradimas yra būtinas nusikaltimo požymis, todėl jis negali būti vertinamas kaip pagrindas didinti bausmę.

Teismo posėdyje nuteistoji I. J. ir jos gynėjas advokatas M. Liugas, nukentėjusioji I. J. prašė nuteistosios apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistosios I. J. apeliacinis skundas tenkinamas.

Skundžiamas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-06-29 apylinkės teismo nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas - išteisinamasis - nuosprendis, nes I. J. nepadarė veikos, turinčios BK 176 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių (BPK 329 str. 1 p.).

Pagal BK 176 straipsnio 1 dalį atsako darbdavys ar jo įgaliotas asmuo, pažeidęs darbų saugos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytus darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimus, jeigu dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas žmonėms, avarija ar atsirado kitokių sunkių padarinių. Šis nusikaltimas pavojingas tuo, kad pažeidžia įstatymų numatytas žmonių saugaus darbo garantijas. Jo objektas – saugios darbo sąlygos, užtikrinančios darbuotojų gyvybės ir sveikatos apsaugą. Pagal šį BK straipsnį atsako tik specialūs subjektai – darbdaviai ir kiti jo įgalioti asmenys, kurie dėl savo tarnybinės padėties ar specialių įgaliojimų yra atsakingi už saugą darbe, saugos darbe norminių aktų laikymąsi. Ši nusikaltimo sudėtis yra blanketinė, todėl, taikant šią normą, būtina nustatyti, kokie darbų saugos ir sveikatos apsaugos darbe įstatymų reikalavimai buvo pažeisti. Kiekvienu konkrečiu atveju analizuojami tie įstatymai ir įgyvendinamieji bei lokalinio pobūdžio teisės aktai, kuriuose įtvirtintos konkrečios darbdaviui ar jo įgaliotam asmeniui nustatytos pareigos, sprendžiama, ar tų pareigų buvo laikomasi. Baudžiamajai atsakomybei taikyti būtina nustatyti ir priežastinį ryšį tarp atsiradusių padarinių ir veikos, dėl kokių konkrečių norminių aktų reikalavimų pažeidimų jie atsirado. Priežastinio ryšio nustatymas tarp darbų saugos ar sveikatos apsaugos darbe reikalavimų pažeidimo ir nelaimingo atsitikimo, avarijos ar kitokių sunkių padarinių, kaip minimumas, suponuoja išvadą, jog be šių pažeidimų nebūtų ir išvardytų padarinių. Nusikalstama veika gali būti padaryta tiek tyčia, tiek dėl neatsargumo. Tik nustačius asmens veikoje visų šių požymių buvimą, galima konstatuoti, kad jis padarė nusikaltimą, numatytą BK 176 straipsnyje.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad I. J. dėl neatsargumo pažeidė darbų saugos įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintus organizacinius ir techninius reikalavimus, dėl to įvyko nelaimingas atsitikimas žmonėms, tai yra 2010-09-28 apie 18.00 val., UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, (duomenys neskelbtini), darbuotojai I. J., dirbusiai prie plastmasių liejimo mašinos Nr. 14, pjaunant peiliu plastikinės detalės užlajos įpjovą, peiliui slydus įpjovimo metu nuo užlajos judesiu pataikius į dešinę akį, tuo padarius I. J. durtinę pjautinę žaizdą dešinės akies ragenoje, sukėlusią akies rainelės iškritimą ir atšokimą, kraujo išsiliejimą į akies priekinę kamerą, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pripažino, jog iki įvykio bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ plastmasių liejimo ceche 2007-11-15 ir 2008-11-24 buvo atliekamas darbo vietų profesinės rizikos vertinimas. Rizikos vertinimo metu buvo tiriamas pavojus ir dėl galimybės darbo vietoje įsidurti, įsipjauti. Fizinių veiksnių tyrimo protokolo Nr. 08-738 duomenys, 2007-11-15 ir 2008-11-24 profesinės rizikos nustatymo kortelių duomenys liudija, kad rizika dėl galimybės susižaloti peiliu darbo vietoje, kurioje vėliau ir įvyko nelaimingas atsitikimas, buvo nustatyta, ir ši rizika buvo įvertinta kaip priimtina. Taip pat teismas nuosprendyje nurodė, kad nukentėjusioji I. J. ėjo įrengimų operatoriaus pareigas, tam tikrais darbų saugos ir sveikatos klausimais nukentėjusioji buvo instruktuota. Darbuotojų saugos ir sveikatos įvadinių instruktavimų registravimo žurnale, Darbuotojų saugos ir sveikatos instruktavimų darbo vietoje registravimo žurnale yra I. J. parašas, liudytojas T. T. parodė, kad supažindino I. J. su 2007-06-28 patvirtinta Įrengimų operatoriaus saugos ir sveikatos instrukcija Nr. 13. Nukentėjusiajai I. J. prieš įvykį pamainos meistrė R. I. parodė, kaip reikia pjauti detalę, įsitikino, kad I. J. pjauna detalę teisingai, t. y. traukia peilį nuo savęs. Be to liudytoja R. I. parodė, kad detalė, su kuria dirbant įvyko nelaimingas atsitikimas, I. J. nebuvo nauja, anksčiau su šia detale nukentėjusioji jau buvo dirbusi ir žinojo, kaip reikia pjauti, kaip laikyti peilį, t. y. teismas pripažino, jog toks instruktavimas, kai instruktuojant yra praktiškai (realiai) pademonstruojama, kaip konkretus darbas turi būti atliktas, yra išsamus ir tinkamas, nes tokiu būdu instruktuojamas asmuo pats vizualiai mato, kaip teisingai nurodytas darbas turi būti atliktas. Tačiau apylinkės teismas tuo pačiu konstatavo, jog nukentėjusioji nebuvo teoriškai instruktuota, kaip saugiai dirbti su peiliu, nes įvykio metu galiojusioje instrukcijoje tokių rašytinių taisyklių nebuvo, tačiau ji žinojo praktiškai, kaip tai daryti, o I. J. pareiga buvo įvertinus rizikos veiksnį įrengimų operatoriaus darbo vietoje, imtis priemonių, kad būtų pakeista arba papildyta 2007-06-28 Įrengimų operatoriaus saugos ir sveikatos instrukcija, kurioje turėjo būti aiškiai suformuluota, kaip saugiai dirbti su technologiniu peiliu.

Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011-07-04 ekspertizės akte Nr. 11-1444 (11) (2 t., 60–64 b. l.) nurodyta, kad nelaimingo atsitikimo priežastis yra ta, jog nebuvo naudojamos techninės priemonės, saugančios akis nuo fizinių veiksnių poveikio, kai buvo rizika susižaloti akis dirbant su technologiniu peiliu.

2007 m. liepos 26 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ su UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytos sutarties Nr. S07/107, 1A priede nurodyti šie vykdytojo, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsipareigojimai: rengti ir pildyti įmonės dokumentus, susijusius su darbuotojų sauga ir sveikata, nustatyta tvarka instruktuoti darbuotojus, kontroliuoti darbuotojų atestaciją, vykdyti darbuotojų saugos ir sveikatos teisės aktų reikalavimų laikymosi kontrolę, organizuoti nelaimingų atsitikimų prevencijos priemonių rengimą, teikti pasiūlymus padalinių vadovams ir darbuotojams šalinant trūkumus darbų saugos srityje, organizuoti profesinės rizikos vertinimą, prevencinių priemonių įgyvendinimą, kontroliuoti asmeninių apsaugos priemonių įsigijimo ir naudojimo tvarką, ir kt. Šiame priede taip pat nurodyta, kad jį pasirašius, vykdytojas mokamai ruošia darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijas, pareiginius nuostatus, darbo tvarkos taisykles, asmeninių apsauginių priemonių korteles, darbo pažymėjimus ir t. t. (1 t. 176-177 b. l.). I. J. apklausiama teisme parodė, kad raštu bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ rekomendacijų dėl darbo saugos nerašė, pati asmeniškai darbo saugos instrukcijų nerengdavo, tai buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikalas, jeigu užsakovas pageidaudavo, už atitinkamą mokestį UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentų departamentas tokias instrukcijas parengdavo, o jos pareigos UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo daugiau konsultacinio pobūdžio ir neapėmė konkrečių asmens apsaugos priemonių įsigijimo kontrolės ir naudojimosi jomis tvarkos, pats darbdavys sprendė, pirkti konkrečias apsaugos priemones, ar jų nepirkti. Taip pat ji teigė, kad tuo metu, kai įvyko nelaimingas atsitikimas, parengtos instrukcijos atitiko teisės aktų reikalavimus. Šiuos nuteistosios parodymus patvirtino teisme apklausta liudytoja L. V., kuri parodė, kad I. J. turėjo kontroliuoti asmeninių apsaugos priemonių įsigijimo ir naudojimo tvarką, vykdyti teisės aktų darbuotojų saugos ir sveikatos srityje laikymosi kontrolę. I. J., pastebėjusi, kad darbuotojai nedėvi asmeninių apsaugos priemonių, apie tai turėjo perspėti įmonės vadovą. Apie pažeidimus, užfiksuotus bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“, šios bendrovės vadovas buvo informuojamas žodžiu. UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo užsakiusi profesinės rizikos vertinimą, rizika buvo įvertinta kaip priimtina, atitinkanti teisės aktų reikalavimus. Taip pat liudytoja parodė, kad įmonės vadovai turi pranešti apie naujų asmeninių apsaugos priemonių įsigijimą ir prašyti pakonsultuoti, patarti, tačiau galutinį sprendimą dėl asmeninių apsaugos priemonių priima įmonės vadovai. Liudytoja V. K. parodė, kad bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ nustatyti pažeidimai darbų saugos srityje raštu nebuvo fiksuojami. Tokio pobūdžio informacija buvo teikiama žodžiu. Pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ vidinius teisės aktus, paskirtas atstovas, šiuo atveju I. J., buvo tik koordinatorius, savotiškas tarpininkas tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tiesioginis sutarties vykdytojas buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Tiesioginis sutartinių įsipareigojimų vykdymas pasireiškė tuo, kad I. J. pati jokių bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ užsakymų nevykdė, dokumentų nerengdavo, o perduodavo juos Konsultacijų departamentui, arba kitam departamentui, kurios paslaugos konkrečiu atveju būdavo reikalingos. Už netinkamą įsipareigojimų vykdymą buvo atsakinga UAB „(duomenys neskelbtini)“. Taip pat liudytoja parodė, kad po nelaimingo atsitikimo ji atliko auditą bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“. Audito metu buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad neišduodamos priemonės, kurios nurodytos asmeninių apsaugos priemonių kortelėse. Ekspertas T. D. apklaustas teisiamajame posėdyje nurodė, kad rizikos vertinimas gali būti priimtinas arba nepriimtinas, tačiau tai, kad rizika priimtina, dar nereiškia, jog nieko nereika daryti. Ekspertas parodė, kad instruktavimo esmė – pranešti darbuotojui, kokie pavojingi veiksniai veikia jo darbo vietoje ir kaip nuo jų apsisaugoti. Instrukcijoje, pagal kurią buvo instruktuota nukentėjusioji, nėra nurodyta, kad peilį reikia pjauti nuo savęs, ir nėra nurodyta, kad ji gali įsidurti peiliu, todėl eksperto teigimu, nukentėjusioji nebuvo tinkamai instruktuota, o nukentėjusiąją instruktuoti darbo vietoje privalėjo technikos vadovas T. T. pagal instrukcijas, kurias turėjo tinkamai parengti UAB „(duomenys neskelbtini)“. Kaip anksčiau minėta, sutarties Nr. S07/107, 1A priede nurodyta, jog vykdytojas mokamai ruošia darbuotojų saugos ir sveikatos instrukcijas, pareiginius nuostatus, darbo tvarkos taisykles, asmeninių apsauginių priemonių korteles, darbo pažymėjimus ir t. t., kitaip tariant, I. J. asmeniškai darbo saugos instrukcijų nerengdavo, tai buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ reikalas ir jeigu užsakovas pageidaudavo, už atitinkamą mokestį UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentų departamentas tokias instrukcijas parengdavo.

Nuteistoji, apklausta pirmosios instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme, nuosekliai tvirtino, jog nelaimingas atsitikimas įvyko dėl pačios nukentėjusiosios kaltės, nes ji įvykio dieną detalės užlają peiliu pjovė į save, nors turėjo pjauti nuo savęs, kaip nukentėjusiajai dirbti prie plastmasių liejimo mašinos turėjo apmokyti T. T., o ji to neprivalėjo daryti. Nukentėjusioji I. J. apklausta teisme parodė, kad meistrė R. jai parodė, kaip reikia pjauti detales, t. y. kaip reikia laikyti peilį, kaip pjauti, skusti. Įvykio dieną meistrė prie jos nebuvo priėjusi, todėl ką reikia įpjauti, jai parodė kolegė, su kuria pasikeitė prie mašinos, tačiau kaip tai padaryti, neparodė, todėl pjovė taip, kaip jai atrodė geriausiai – pjovė iš apačios į viršų, t. y. į save. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji davė analogiškus parodymus, jog detalę pjovė ne nuo savęs, o į save, ir taip save susižalojo. Šios aplinkybės rodo, kad nukentėjusioji turėjo būti atidi, įvertinti tai, kad netinkamai pjaudama peiliu ji galį įsipjauti, įsidurti. Be to, liudytoja R. I. teisme parodė, kad, kai darbuotojas ateina į pamainą, dirbti apmoko ji, o apie darbo saugą instruktuoja T. T., kaip reikia pjauti detales, ji I. J. įvykio dieną parodė, jog pjauti reikia nuo savęs, į apačią. Prie jos I. J. taip ir pjovė – nuo savęs. Taip pat liudytoja nurodė, kad apsauginiai akiniai I. J. nebuvo išduoti, nors ir buvo nurodyti asmeninių apsaugos priemonių kortelėje. Šių akinių R. I. neišdavė, nes įvykio metu bendrovėje jų nebuvo. Ar buvo instrukcija, kaip dirbti su peiliu, ji nežino. Liudytoja Ž. Č. parodė, kad I. J. turėjo peržiūrėti bendrovėje taikomus aktus, susijusius su darbų sauga, įvertinti riziką, ją atnaujinti, turėjo kontroliuoti asmeninių apsaugos priemonių išdavimą ir jų naudojimą. I. J. atliko bendrovėje įvadinį darbuotojų instruktavimą darbų saugos klausimais. Darbo vietoje darbuotojus instruktuodavo T. T. pagal UAB „(duomenys neskelbtini)“ parengtus darbų saugos dokumentus. Peilis bendrovėje buvo išduodamas kaip darbo įrankis ir jis bendrovėje buvo naudojamas visą laiką, nuo pat įsikūrimo. Dar iki įvykio buvo įvertinta peilio naudojimo gamyboje rizika. Ji buvo priimtina, todėl buvo nurodyta dirbti pagal anksčiau sudarytas darbų saugos instrukcijas ir dėvėti asmenines apsaugos priemones. Apsauginiai akiniai buvo įrašyti asmeninių apsaugos priemonių kortelėse, tačiau realiai jų nebuvo ir jie nebuvo išduodami, kadangi nei darbų saugos instrukcijoje, nei kituose dokumentuose akiniai kaip apsaugos priemonė nuo galimo susižalojimo dirbant peiliu nebuvo numatyti. Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog Asmeninių apsauginių priemonių apskaitos kortelėje Nr. 101 (1 t. 40 b. l.), kuri buvo išduota konkrečiai nukentėjusiajai I. J., yra nurodytos tokios asmeninės apsaugos priemonės: darbo kostiumas, darbo avalynė, darbo pirštinės, respiratorius, apsauginiai akiniai.

Taigi ir esant tokiems prieštaravimams, jų neaptaręs ir nepašalinęs, apylinkės teismas konstatavo, jog baudžiamosios bylos medžiaga vienareikšmiškai ir objektyviai nustatyta nelaimingo atsitikimo priežastis, kad jį, kaip numatyta nelaimingo atsitikimo darbe akte, lėmė tai, kad I. J. būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgaliotas asmuo, dėl neatsargumo pažeidė darbų saugos įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintus organizacinius ir techninius reikalavimus, t. y. nepakankamai įvertino peilio naudojimo gamyboje riziką. Tokia teismo išvada prieštarauja anksčiau aptartų įrodymų visumai, kuri kaip tik patvirtina, kad I. J. tinkamai vykdė visas jai pareiginiuose nuostatuose įtvirtintas pareigas ir dėl pačios nukentėjusiosios didelio neatsargumo, kuri elgdamasi protingai bei atsargiai, turėjo peiliu pjauti detales nuo savęs, o be to, nežinodama kaip pjauti detales, ji neturėjo pradėti darbo ir pranešti darbdavio atstovui apie nesaugias darbo sąlygas, bet taip nepasielgė – lėmė nelaimingą atsitikimą, būtent tarp jos veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad I. J. realizavo būtiną BK 176 str. 1 d. numatytos nusikaltimo sudėties objektyvų požymį – veiką.

Pažymima, kad nagrinėjamu atveju nelaimingo atsitikimo darbe metu nukentėjusiajai padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Remiantis teismų praktika, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bet kurio sunkumo nelaimingas atsitikimas ar avarija darbe būtų vertinami kaip pakankama sąlyga taikyti baudžiamąją atsakomybę, neatitinka baudžiamojo įstatymo tikslų. Šiame kontekste pažymėtina, kad nelaimingi atsitikimai ir avarijos tiek pagal savo pobūdį, tiek pagal keliamą pavojų ir žalingus padarinius gali labai skirtis (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013-01-15 nutartis baudžiamojoje byloje 2K-123/2013). Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme nelaimingi atsitikimai darbe pagal jų pasekmes skirstomi į lengvus, sunkius ir mirtinus, t. y. 1) lengvas nelaimingas atsitikimas darbe – įvykis, dėl kurio darbuotojas patiria traumą ir netenka darbingumo nors vienai dienai ir kuris nepriskiriamas sunkių nelaimingų atsitikimų darbe kategorijai; 2) sunkus nelaimingas atsitikimas darbe – įvykis, dėl kurio darbuotojas patiria sveikatai ir (ar) gyvybei pavojingą traumą, sunkių traumų klasifikacinius požymius tvirtina sveikatos apsaugos ministras; 3) nelaimingas atsitikimas darbe, sukėlęs darbuotojo mirtį – įvykis, dėl kurio darbuotojas patiria sveikatai ir (ar) gyvybei pavojingą traumą ir dėl jos iš karto ar po kurio laiko miršta (42 straipsnis). Specialisto išvadoje Nr. G 53/11(04) (2 t. 129 b. l.) nurodyta, jog I. J. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, nes dėl durtinės pjautinės žaizdos dešinės akies ragenoje nukentėjusiajai sveikata sutrikdyta ilgesniam negu 10 dienų laikotarpiui. Ši trauma, kurią nukentėjusioji patyrė nelaimingo atsitikimo darbe metu, neatitinka Sveikatos apsaugos ministro patvirtintų sunkių traumų klasifikacinių požymių (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001-07-18 įsakymas Nr. 397 Dėl sunkių traumų klasifikacinių požymių), todėl daroma išvada, kad nukentėjusiajai I. J. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas neatitinka sunkių padarinių kriterijaus ir negali būti pakankamas pagrindas kaltinti I. J. pagal BK 176 straipsnio 1 dalį.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes, daro išvadą, jog nuteistosios I. J. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 176 straipsnio 1 dalyje, požymių, todėl ji išteisintina (BPK 303 str. 5 d. 1 p.), o pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis naikintinas.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistosios I. J. apeliacinį skundą tenkinti.

Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012-06-29 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

I. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 176 str. 1 d. išteisinti jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 176 str. 1 d., požymių.