Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Edvardo Palioko ir Anitos Sereikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2022 m. liepos 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-245-950/2022 pagal ieškovės L. K. ieškinį atsakovui A. J. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Atsakovas 2020 m. gruodžio 3 d. Marijampolės apylinkės teismo sprendimu buvo pripažintas neveiksniu turtinių santykių ir asmeninių neturtinių santykių srityse, jo globėja buvo paskirta I. J.. Atsakovas ir jo globėja per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai

15. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

16. Bylos duomenimis nustatytos šios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės: 2005 m. rugsėjo 20 d. A. J. (pirkėjas) ir R. J. (pardavėja) sudarė preliminariąją sutartį dėl Buto (t.y. buto, esančio (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo. Minėtos sutarties sudarymo metu A. J. perdavė R. J. 5 000,00 Lt sumą. L. K. pervedė R. J. bendrą 30 000,00 Lt sumą. 2005 m. spalio 7 d. tarp A. J. ir R. J. buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, kurios pagrindu atsakovas už 185 000,00 Lt sumą įsigijo Butą. Pagal minėtos pirkimo-pardavimo sutarties 2.1 punktą, R. J. 15 000 Lt sumą gavo iki sutarties pasirašymo, 20 000 Lt sumą pirkėjas įsipareigojo sumokėti iki 2005 m. spalio 17 d., o 150 000,00 Lt suma pardavėjai turėjo būti pervesta gavus AB „SEB bankas“ paskolą. 2005 m. spalio 7 d. atsakovas A. J. vienasmeniškai surašė raštelį, kuriame nurodė, kad pasiskolino iš L. K. 40 000,00 Lt Buto pirkimui. A. J. 2005 m. spalio 3 d. su AB „SEB bankas“ pasirašė Kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 150 000,00 Lt paskolos suteikimo Buto įsigijimui. L. K. atsakovui atlikdavo piniginių lėšų pervedimus, nurodydama, kad tai „Paskolos už butą (duomenys neskelbtini) dengimui“. Laikotarpiu nuo 2005 m. spalio 7 d. iki 2013 m. spalio 3 d. ieškovė L. K. paskolos dengimui skyrė 27 480,00 Lt sumą. Paskola AB „SEB bankas“ buvo pilnai grąžinta 2014 m.

17. Ieškovė L. K. kreipėsi į teismą prašydama pripažinti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra bendroji dalinė jos ir atsakovo A. J. nuosavybė bei pripažinti jai nuosavybės teise priklauso 1/2 dalis (arba 50/100 dalių) buto. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovė L. K. bei atsakovas A. J. laikotarpiu nuo 2003 m. kovo mėn. iki 2018 m. kovo mėn. vedė bendrą ūkį ir bendrai tenkino visus savo interesus. Tai darydamos ginčo šalys siekė ne tik bendrų poreikių patenkinimo, bet ir konkretaus tikslo - įgyti bendrą gyvenamąją patalpą (t. y. ginčo Butą), kurioje galėtų gyventi kartu su 2003 m. kovo 5 d. gimusia dukra M. J.. Nustatydamas dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, teismas įvertino, kad nuosavybės sukūrimui (ginčo Buto įsigijimui) ieškovė L. K. skyrė 67 480,00 Lt sumą, o atsakovas A. J. skyrė 117 520,00 Lt sumą ir pagal šalių indėlio dydį (ieškovės skirta suma Buto įsigijimui sudaro 36 proc. nuo jo įsigijimo kainos t. y. nuo 185 000,00 Lt), ieškinio reikalavimą tenkino iš dalies - pripažindamas, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso 36/100 dalys ginčo Buto.

18. Su šiuo sprendimu nesutinka atsakovas (jo įstatyminė atstovė), teigdamas, jog teismas priimdamas sprendimą netinkamai išaiškino ir taikė materialines teisės normas, teismo motyvai neatitinka paties teismo nustatytų faktinių aplinkybių, be to teismas netinkamai įvertinto nustatytas faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiai atsakovo pozicijai.

19. Turtiniai santykiai tarp dviejų asmenų, kurie nėra sudarę santuokos, tačiau bendrai gyvena, turėdami tikslą sukurti šeiminius santykius, iki šios dienos vis dar nėra įstatymų leidėjo sureguliuoti. Tačiau, tai nereiškia, kad tokie santykiai nesusiklosto praktikoje ir kad jie nėra sprendžiami taikant kitus teisės institutus, pavyzdžiui, prievolių teisę, bendrą dalinę nuosavybę ir jungtinę veiklą reglamentuojančias teisės normas Nuoseklioje kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Tokių asmenų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams. Nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Pagal jungtinės veiklos sutarties nuostatas bendrai siekiamas tikslas yra sukurti ar įgyti bendrosios nuosavybės teise tam tikrą turtą bendro gyvenimo ar kitiems tikslams (pvz., bendram ūkiui ar verslui, vaikų auginimui). Taigi pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai kilusiam ginčui spręsti taikė jungtinę veiklą reglamentuojančias teisės normas (CK 6.969 straipsnio 1 dalis, 6. 970 straipsnio 1 dalis).

20. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą apeliacinio skundo argumentą, jog byloje nėra patikimų įrodymų buvus tikslą įsigyti ginčo butą. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2019 m. gegužės 6 d. sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-325-454/2019 pagal ieškovės L. K. patikslintą ieškinį atsakovui A. J. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo nepilnamečiui vaikui priteisimo, papildomų vaiko išlaikymo išlaidų priteisimo yra konstatuota faktinė aplinkybė, kad šalys (L. K. ir A. J.) kartu gyveno nuo vaiko gimimo iki 2018 m. kovo mėn., t. y. penkiolika metų, kartu vedė bendrą ūkį. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkte nustatytą teisinį reguliavimą, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-84-421/2019 39 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Nagrinėjamu atveju Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų nagrinėtoje civilinėje byloje bendro ūkio vedimas buvo įrodinėjama aplinkybė, nagrinėjamoje byloje bendro ūkio vedimas taip pat yra įrodinėjimo dalykas, abiejose bylose dalyvavo tos pačios šalys. Dėl ko pirmosios instancijos teismo išvada, kad aplinkybė apie ieškovės ir atsakovo bendro ūkio vedimą yra prejudicinis faktas yra padaryta tinkamai pritaikius procesinės teisės normas. Apelianto argumentai apie tai, kad svarstoma galimybė kreiptis dėl 2019 m. priimto teismo sprendimo peržiūrėjimo niekaip neįtakoja įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų juridinių faktų reikšmės. Esant nustatytai aplinkybei, kad ginčo šalys vedė bendrą ūkį, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai vertino ar buvo tikslas įsigyti ginčo turtą bendrosios nuosavybės teise ir jeigu taip – tai kokiomis dalimis šis turtas buvo įgytas.

21. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad buto įsigijimui L. K. skyrė asmenines lėšas (dėl šio įnašo dydžio teisėjų kolegija pasisakys vėliau) likusiai sumai, atsakovas A. J. gavo paskolą iš AB „SEB bankas“; gautą paskolą dengė tiek ieškovė (pervesdama asmenines lėšas A. J., bei kartu nurodydama kam jos konkrečiai skirtos), tiek atsakovas (paskolą dengdamas iš jam motinos I. J. perduodamų piniginių lėšų). Byloje surinkti įrodymai taip pat patvirtina, kad įsigijusios Butą, ginčo šalys toliau vedė bendrą ūkį, Butą remontavo. Įvertinus šioje byloje esančių įrodymų visetą, galima daryti vienareikšmišką išvadą, kad tarp šalių egzistavo susitarimas ginčo Butą įsigyti kaip bendrosios dalinės nuosavybės objektą. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumento, jog teismas nevertino aplinkybės, jog ieškovė niekada negyveno ginčo Bute ir juo nesinaudojo, teisėjų kolegija pažymi, kad ši aplinkybė yra teisiškai nereikšminga ginčo išsprendimui. Tokios nuosavybės įsigijimo sąlygos kaip turto naudojimas / gyvenimas jame įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs. Šiuo atveju ieškovė įvykdė jai tenkančią įrodinėjimo pareigą ir įrodė teisiškai reikšmingas aplinkybes: susitarimą dėl jungtinės veiklos, nukreiptą į bendros nuosavybės sukūrimą ir indėlį į bendrą nuosavybę.

22. Pirmosios instancijos teismo sprendimo turiniui prieštarauja apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas 2005 m. spalio 7 d. atsakovo A. J. surašytą raštelį, kad pastarasis pasiskolino iš L. K. 40 000,00 Lt ginčo Buto pirkimui, vertino kaip paskolos sutartį. Priešingai, pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į CK 6.870 straipsnyje įtvirtintą paskolos sutarties sampratą bei į tai, kad raštelis surašytas vienasmeniškai, nesant duomenų, kad nurodyta pinigų suma, kaip paskolos dalykas, A. J. būtų perduota, šio raštelio nelaikė paskolos sutartimi. Šį raštelį vertino kaip rašytinį įrodymą sprendžiant dėl ieškovės indėlio į ginčo turtą dydžio. Ir tokiam pirmosios instancijos teismo vertinimui teisėjų kolegija pritaria. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai pinigų paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Nagrinėjamu atveju byloje nėra nustatyta nei viena iš minėtų sąlygų. Nėra įrodymų, kad pinigai buvo perduoti kaip paskolos dalykas, nėra įrodytas susitarimas, kad jie bus grąžinti, o raštelyje yra išreikšta vieno asmens valia. Nėra pagrindo spręsti kitaip nei, kad sprendė pirmosios instancijos teismas, jog raštelis laikytinas netiesioginiu įrodymu, liudijančiu aplinkybę, kad ginčo Butui įsigyti ieškovė L. K. skyrė būtent 40 000,00 Lt sumą. Byloje nustatyta, kad 2005 m. rugsėjo 20 d. A. J. (pirkėjas) ir R. J. (pardavėja) sudarė preliminariąją sutartį dėl Buto pirkimo-pardavimo. Minėtos sutarties sudarymo metu A. J. perdavė R. J. 5 000,00 Lt sumą. Tai liudija ranka darytas prierašas (ieškinio priedas Nr. 8). L. K. pervedė R. J. bendrą 30 000,00 Lt sumą: 2005 m. rugsėjo 23 d. pervedė 10 000,00 Lt, 2005 m. spalio 11 d. pervedė 9 000,00 Lt sumą, o 2005 m. spalio 12 d. pervedė 9 000,00 Lt sumą ir 2 000,00 Lt sumą (ieškinio priedai Nr. 9.1 ir 9.2). Ieškovė paaiškino, kad 10 000,00 Lt perdavė grynais A. J. (rankpinigiams sumokėti ir Buto pirkimo-pardavimo sutarties išlaidoms padengti), o 30 000,00 Lt pervedė tiesiogiai Buto pardavėjai R. J.. Šie ieškovės paaiškinimai kartu su banko pavedimais, duomenimis apie 5000 Lt sumokėjimą grynais pinigais preliminarios sutarties pasirašymo metu, 2005 m. spalio 7 d., atsakovo A. J. surašytu rašteliu sudarė pagrindą pripažinti, kad L. K. ginčo turtui įsigyti skyrė 40 000,00 Lt.

23. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentui, jog teismas suklydo nustatydamas ieškovės dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje. Butas buvo įsigytas už 185 000,00 Lt sumą. Jo įsigijimui buvo panaudota ieškovei L. K. priklausanti 67 480,00 Lt (40 000,00 Lt + 27 480,00 Lt) suma. Likusią dalį Buto įsigijimo išlaidų t. y. 117 520,00 Lt sumokėjo atsakovas A. J., iš jam motinos I. J. pervestų piniginių lėšų padengdamas AB „SEB bankas“ suteiktą paskolą. Tai ieškovės skirta suma Buto įsigijimui sudaro 36 proc. nuo jo įsigijimo kainos, o ne 31 proc. kaip teigia atsakovas.

24. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentą, kad ieškovė gyvendama kartu su atsakovu įsigijo kito nekilnojamojo turto prie kurio įsigijimo galimai prisidėjo atsakovas, teisėjų kolegija paaiškina, kad aplinkybės dėl kito turto įsigijimo nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Jokie reikalavimai dėl kito turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe byloje nebuvo pareikšti. Dėl ko minėti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės sprendžiant byloje kilusį ginčą ir teisėjų kolegija dėl jų išsamiau nepasisako.

25. Apeliaciniu skundu yra prašoma pakeisti Kauno apylinkės teismo sprendimą ir ieškinį tenkinti iš dalies, priteisti iš atsakovo 16 647 Eur ieškovei. Šis reikalavimas yra grindžiamas tuo, kad atsakovas yra neįgalus, pripažintas neveiksniu, kito gyvenamojo ploto neturi, su juo turi kartu gyventi jo globėja. Ginčo bute yra trys kambariai, vienas jų priteistas atsakovo dukrai, todėl ieškovei naudotis gyvenamuoju plotu nėra jokių galimybių, o be to jai jis nereikalingas. Šiuo atveju apeliaciniu skundu yra reiškiamas reikalavimas dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Teisėjų kolegija pažymi, kad galiojančiose civilinio proceso teisės normose nustatytos dvi atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio priemonės – priešieškinis ir atsiliepimas (atsikirtimas) į ieškinį (CPK 142, 143 straipsniai). Atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodo nesutikimo su ieškiniu motyvus, t. y. atsikirtimus į ieškovo reikalavimus (CPK 142 straipsnio 2 dalis), tačiau negali reikšti savarankiškų reikalavimų. Taigi, jeigu atsakovas yra pasyvioji šalis, jis savo atsikirtimus gali išdėstyti atsiliepime į ieškinį, tačiau jeigu atsakovas reiškia savarankiškus reikalavimus ieškovui, šie reikalavimai turi būti suformuluoti pasirenkant kitą gynybos priemonę – reiškiant priešieškinį. Aukštesnės instancijos teismas peržiūri apskųstą žemesnės instancijos teismo procesinį sprendimą, kuris buvo priimtas bylą išnagrinėjus neperžengiant ieškinyje suformuluoto reikalavimo (ieškinio dalyko) ir jį pagrindžiančių aplinkybių (ieškinio faktinio pagrindo) apibrėžtų ribų. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas nagrinėjamoje byloje nebuvo pareiškęs jokių savarankiškų reikalavimų, neprašė atidalinti ginčo butą, išmokant ieškovei kompensaciją, todėl nevertina su tuo susijusių apeliacinio skundo argumentų.

26. Apibendrinant išdėstytą teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, visapusiškai išaiškino esmines faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

27. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, iš atsakovo valstybei priteisiamas 375 Eur žyminis mokestis, kurio mokėjimas Kauno apylinkės teismo 2022 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo (CPK 93 straipsnis).

28. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Ieškovė teikdama atsiliepimą į apeliacinį skundą patyrė 1815 Eur išlaidų, šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytų maksimalių dydžių, atitinka suteiktų teisinių paslaugų pobūdį ir apimtį, todėl priteisiamos ieškovei iš atsakovo.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2022 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei L. K. iš atsakovo A. J. 1 815 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus penkiolika eurų) apeliacinėje instancijoje patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš atsakovo A. J. 375 Eur (tris šimtus septyniasdešimt penkis eurus) žyminio mokesčio. Ši suma turi būti sumokėta į vieną iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamųjų sąskaitų, žyminio mokesčio įmokos kodas 5660.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.