- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2020-03-24
- Bylos Nr.
- 1A-98-519/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-04358-2019-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gražvydas Poškus (pirm.), Nerijus Masiulis, Laisvydas Zederštremas
- Nuteistasis
- A. A., N. V., E. U.
- Advokatai
- Saulius Staškus
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. A. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. sausio 7 d. nuosprendžio, kuriuo A. A. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalyje, ir jam skirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, A. A. skirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir skirta 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsnio 2 dalimi, į atliktą laisvės atėmimo bausmę santykiu 1:1 įskaitytas A. A. laikino sulaikymo ir suėmimo šioje byloje laikas (1 mėnuo 23 dienos).
Laisvės atėmimo bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo A. A. faktinio sulaikymo vykdant įsiteisėjusį nuosprendį. Laisvės atėmimo bausmė skirta atlikti pataisos namuose.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti N. V., E. U., tačiau jų atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. A. nuteistas už tai, kad jis, N. V. ir E. U., veikdami bendrininkų grupėje, 2019 m. sausio 31 d. apie 21.20 val., įsibrovė į butą, esantį (duomenys neskelbtini), panaudodami fizinį smurtą atėmė galimybę nukentėjusiajam A. B. priešintis bei pagrobė svetimą nukentėjusiajam A. B. priklausantį 50 Eur vertės turtą, o būtent: nukentėjusiajam A. B. atidarius buto duris, A. A. sugriebė ranka A. B. už kaklo ir pastūmė jį į buto vidų ir taip A. A., N. V., E. U. įsibrovė į nukentėjusiojo butą. E. U. liko stovėti ir saugoti buto duris. A. A. pagriovė nukentėjusįjį A. B. ant grindų, sudavė nukentėjusiajam A. B. du kartus kumščiu į veidą, laikė gulintį nukentėjusįjį A. B. prispaudęs savo kūnu ant grindų ir su N. V. reikalavo iš nukentėjusiojo A. B. atiduoti pinigus. A. A. jėga ištraukė iš nukentėjusiojo A. B. rankų jam priklausantį 50 Eur vertės mobiliojo ryšio telefoną „Iphone 5s“ su telefone esančia SIM kortele.
II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. A. prašo Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. sausio 7 d. nuosprendį pakeisti, paskiriant jam švelnesnę, esant galimybei, nesusijusią su laisvės atėmimu, bausmę.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodo, kad visi byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog jis neturėjo išankstinio tikslo pagrobti svetimą turtą. Jo paprašė padėti susigrąžinti pinigus, 20 ar 30 eurų, kuriuos nukentėjusysis A. B. buvo skolingas N. V. ir atsisakė atiduoti. Jis iš draugiškumo sutiko padėti atgauti pinigus, todėl įsivėlė į šią istoriją, pasibaigusią apkaltinamuoju nuosprendžiu. Teigia, kad vogti nukentėjusiojo turto niekas neketino, mobiliojo ryšio telefonas buvo paimtas siekiant išvengti policijos iškvietimo, tačiau vėliau buvo pasisavintas. Teigia, jog jo veika iš esmės atitiko savavaldžiavimo požymius.
2.2. Taip pat nurodo, jog jis savo kaltę pripažino ir dėl neteisėtų veiksmų nuoširdžiai gailisi. Supranta, kad tokiais veiksmais negalima spręsti kilusių turtinių konfliktų. Teigia, jog jo prisipažinimas padarius įstatymui priešingą veiką ir gailėjimasis dėl jos yra pilnas ir nuoširdus, kas turėjo būti pripažinta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Nurodo, kad teismui pateikti duomenys liudija, kad jis prižiūri neįgalų asmenį – senelį S. D., kurio priežiūra be jo pagalbos būtų ne tik apsunkinta, bet ir neįmanoma Mano, jog tai leistų taikyti jo atžvilgiu BK 54 straipsnio 3 dalį ar BK 62 straipsnio nuostatas.
2.3. Teigia, kad nors jis praeityje ir teistas 4 kartus, tačiau du kartus buvo teistas būdamas nepilnamečiu. Pažymi, jog nepilnamečio socialinė branda nedidelė, elgesio paskatomis dažniausiai būna ne sąmoningumas, o siekis pasirodyti prieš draugus, merginas, sulaukti trumpalaikio dėmesio, kuris tokiame amžiuje itin svarbus. Teigia, kad jis iš savo klaidų pasimokė ir yra pasiryžęs ateityje jų nekartoti. Tai liudija jo elgesys nuo 2019 metų pavasario, nes įsidarbino, pakeitė draugų ratą, tapo socialiai atsakingu, rūpinasi pagalbos reikalingais artimaisiais. Mano, kad jo nurodytos aplinkybės liudija, kad paskirta laisvės atėmimo bausmė aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Nurodo, jog jis išplėštas iš normalios aplinkos, vėl bus patalpintas į socialiai rizikingą aplinką, kur visuomenei priimtinos elgesio normos ne tik ignoruojamos, bet ir dažnai laikomos nepriimtinomis. Apelianto teigimu, tai prieštarauja jo siekiams gyventi normalų gyvenimą.
3. Teismo posėdyje nuteistojo A. A. gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
4. Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus, ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis A. A. apeliaciniu skundu ginčija teismo išvadą dėl jo pripažinimo kaltu įvykdžius plėšimą, teigia, jog jo veika iš esmės atitiko savavaldžiavimo požymius. Teigia, kad jo prisipažinimas padarius įstatymui priešingą veiką ir gailėjimasis dėl jos yra pilnas ir nuoširdus, kas turėjo būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nesutinka su jam paskirta bausme, prašo taikyti jo atžvilgiu BK 54 straipsnio 3 dalį ar BK 62 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apeliacinio skundo reikalavimus esmę, aptartas apeliacinio nagrinėjimo bendrąsias nuostatas, bylą patikrina skundo ribose.
Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo
5. Nuteistojo A. A. apeliaciniame skunde ginčijamas jo veiksmų kvalifikavimas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Apeliantas teigia, kad jo veika iš esmės atitiko savavaldžiavimo požymius, nes jis padėjo N. V. iš nukentėjusiojo A. B. atgauti pinigus, jog nukentėjusiojo telefoną paėmė siekiant išvengti policijos iškvietimo. Šie apelianto skundo argumentai yra nepagrįsti, nes nuteistojo neteisėti veiksmai atitinka visus BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikalstamos veikos požymius ir teismas juos teisingai kvalifikavo pagal baudžiamąjį įstatymą.
5.1. BK 180 straipsnio 2 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas apiplėšė įsibrovęs į patalpą arba panaudojęs nešaunamąjį ginklą, peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą. Taigi kvalifikuojant veiką pagal BK 180 straipsnio 2 dalį būtina įrodyti bent vieną veiką kvalifikuojančių požymių, tai yra įsibrovimą į patalpą arba ginklo, peilio ar kito specialiai žmogui sužaloti pritaikyto daikto panaudojimą. Plėšimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Grobdamas svetimą turtą plėšimo būdu, kaltininkas suvokia, kad jį pagrobia palaužęs nukentėjusiojo valią ar atėmęs galimybę pasipriešinti, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-81-696/2016, 2K-208-1073/2018).
5.2. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nukentėjusysis A. B. tvirtino, kad jam atidarius buto duris į butą įsiveržė trys asmenys, tamsaus gymio vyras, kaip nustatyta byloje, tai A. A., jam sugriebė už kaklo, pargriovė ant žemės, rankomis smūgiavo jam į veidą. Vienas iš atėjusių vyrų reikalavo pinigų. Suskambus telefonui, A. A. jėga jam iš rankų ištraukė telefoną ir visi trys pasišalino iš jo buto. Nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, kad jėga buvo įsiveržta į nukentėjusiojo butą, jog A. A. nukentėjusįjį pargriovė ant žemės, sudavė smūgius, laikė nukentėjusįjį gulintį ant žemės prispaudęs savo kūnu, atėmė iš nukentėjusiojo telefoną patvirtino ir kiti nuteistieji N. V., E. U.. Pats nuteistasis A. A. apklaustas teisme nurodė, kad pargriovė nukentėjusįjį ir sudavė jam pora smūgių, paskui laikė nukentėjusįjį, jog nukentėjusysis norėjo kviesti policiją, todėl iš nukentėjusiojo rankų paėmė telefoną. Liudytoja J. G. patvirtino, kad A. B. šaukė: „atiduokit telefoną“, jog jo veidas buvo kruvinas, A. B. jai sakė, kad jį užpuolė, pagrobė telefoną ir bute ieškojo pinigų. Aplinkybes, kad nežinomi asmenys sumušė kaimyną A. B. adresu (duomenys neskelbtini), ir atėmė iš jo mobilaus ryšio telefoną, nukentėjusiajam kraujuoja nosis, veidas, liudytoja J. G. nurodė ir paskambinusi bendrajam pagalbos centrui. Tai, kad A. B. buvo padarytas nosies sumušimas, patvirtina specialisto 2019 m. vasario 22 d. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi visi šie aptarti įrodymai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nuteistasis A. A., veikdamas bendrininkų grupėje, įsibrovė į nukentėjusiojo namus, panaudoję fizinį smurtą ir atimdami galimybę nukentėjusiajam priešintis pagrobė svetimą turtą – nukentėjusiajam A. B. priklausantį telefoną, kurio vertė 50 Eur.
5.3. Nors nuteistasis A. A. apeliaciniame skunde teigia, kad nukentėjusysis A. B. buvo skolingas N. V. ir atsisakė atiduoti skolą, todėl jis tik padėjo N. V. iš nukentėjusiojo atgauti pinigus, tačiau ši jo versija paneigta jo paties teisiamajame posėdyje duotais parodymais. Atsakydamas į prokuroro klausimą A. A. pripažino, kad prieš eidamas pas nukentėjusįjį, nežinojo apie nukentėjusiojo skolą N. V.. Teisiamajame posėdyje apklaustas nuteistasis A. V. taip pat patvirtino, kad nukentėjusysis jam nebuvo skolingas ir jie atėję pas nukentėjusįjį reikalavo pinigų. Tokias aplinkybes nurodė ir teisme apklaustas nuteistasis E. U.. Taigi jokie paskoliniai ar kitokie turtiniai santykiai nusikaltimo metu nuteistojo N. V. ar paties apelianto ir nukentėjusiojo A. B. nesiejo, t. y. nuteistųjų tikslas nebuvo susigrąžinti iš A. B. skolą N. V., o buvo siekiama pagrobti svetimą turtą, todėl nuteistojo A. A. veiką vertinti kaip savavaldžiavimą nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir tinkamai A. A. veiksmus kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį.
Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, pripažinimo ir bausmės skyrimo
6. Apeliantas prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tai kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi, kas pasak nuteistojo teismui leistų taikyti BK 54 straipsnio ir BK 62 straipsnio nuostatas bei paskirti jam švelnesnę bausmę.
6.1. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.
Žemesnės instancijos teismas
6.2. Pirmosios instancijos teismas sprendimą nuteistojo prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi nepripažinti lengvinančia aplinkybe motyvavo tuo, kad A. A. kalbėdamas apie plėšimą, kaltę pripažino tik formaliai, t. y. neigė, kad sugriebė ranka nukentėjusiajam už kaklo ir pastūmė jį į buto vidų, neigė, kad įsibrovė į patalpą, o dėl nukentėjusiojo mobiliojo ryšio telefono paėmimo, nurodė, kad jį paėmė, nes nenorėjo, kad nukentėjusysis kviestų policiją, nors šios aplinkybės įrodytos byloje surinktų įrodymų visuma.
6.3. Kolegija pažymi, kad teismų praktikoje įtvirtinta nuostata, jog kaltininkas gali pripažinti savo kaltę bet kurioje baudžiamojo proceso stadijoje: tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme, todėl kaltės pripažinimas iš dalies ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti pilnai baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu. Atkreiptinas dėmesys, jog teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu; kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi, kad tokia pati situacija ateityje nepasikartotų. Ši aplinkybė parodo asmens požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017). Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2012, 2K-7-107/2013, 2K-145-139/2015).
6.4. Bylos duomenys patvirtina, kad bylą nagrinėjant apylinkės teisme, nuteistasis A. A. kaltu padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką pripažino, davė iš esmės faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes atitinkančius parodymus. Apklausiamas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo metu, A. A. pripažino veikos faktines aplinkybes ir nurodė, kad su N. V. ir E. U. nuvyko pas nukentėjusįjį, jog nukentėjusiajam pradarius duris jis parsivertė nukentėjusįjį ant žemės, sudavė nukentėjusiajam smūgius, paėmė nukentėjusiojo telefoną bijodamas, kad nukentėjusysis nepaskambintų policijai ir su draugais išbėgo iš nukentėjusiojo buto. Esmines įvykio aplinkybes A. A. nurodė ir apklausiamas teisme, atsakydamas į proceso dalyvių klausimus, A. A. pripažino, kad į nukentėjusiojo butą pateko prieš jo valią ir panaudodamas smurtą užvaldė nukentėjusiojo turtą, gailisi taip pasielgęs, sutiko atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą. Šios nuteistojo A. A. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme nurodytos aplinkybės dėl esminių jam inkriminuoto nusikaltimo faktinių įvykio aplinkybių rodo, jog nuteistasis prisipažino dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką.
6.5. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas aplinkybes, sutinka su nuteistojo A. A. apeliacinio skundo argumentais, kad jo prisipažinimas padarius įstatymui priešingą veiką ir gailėjimasis turėjo būti pripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, todėl minėta aplinkybė pripažintina nuteistojo A. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).
7. Pripažinus šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, keisti nuteistajam A. A. bausmės rūšį ar dydį, ar taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies , 62 straipsnio nuostatas, pagrindų nėra.
7.1. Pažymėtina, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, kurios paskirtis – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti galimybę jam daryti naujus nusikaltimus, paveikti jį, kad nuteistasis toliau laikytųsi įstatymų ir nenusikalstų. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.
7.2. Analizuojant pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį matyti, kad teismas, parinkdamas nuteistajam A. A. BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą bausmę, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, į nuteistojo atsakomybę sunkinančias aplinkybes – nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupėje ir būdamas recidyvistu. Taip pat įvertino nuteistojo asmenybę – dirba, charakterizuojamas teigiamai, teistas 4 kartus, teistumas neišnykęs, galiojančių administracinių nuobaudų neturi. Taip pat buvo vertinama ir tai, kad A. A. prižiūri neįgalų asmenį – savo senelį. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, ir tai, kad pripažinta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, jog prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, jog nuteistajam už ankstesnius teistumus taikyta švelnesnė bausmės rūšis – areštas, teigiamo poveikio nepadarė, jis nekeičia savo elgesio ir toliau daro naujas pavojingesnes nusikalstamas veikas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam A. A. už nusikalstamą veiką tinkamai parinko bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Teisėjų kolegijos nuomone, A. A. tik realiai atliekant paskirtą laisvės atėmimo bausmę gali būti įgyvendinta bausmės paskirtis – apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti nuteistąjį laikytis įstatymų, taip pat nubausti už padarytą nusikalstamą veiką ir taip užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Todėl tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą ir jam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje skirti švelnesnę bausmės rūšį, nėra pagrindo. Nuteistajam A. A. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydis nustatytas mažesnis už sankcijoje numatytos bausmės vidurkį. Be to, nuteistajam paskirta bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio pagrindu buvo sumažinta vienu trečdaliu, todėl mažinti paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį, kaip to prašo apeliantas, nėra jokio pagrindo.
7.3. Taip pat nėra pagrindo nuteistajam taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies ir 62 straipsnio nuostatas. Pirmosios instancijos teismas motyvuotai paaiškino, kodėl nuteistojo nurodytos aplinkybės, susijusios su jo darbine veikla, su neįgalaus senelio išlaikymu, jo priežiūra, nėra išimtinės BK 54 straipsnio 3 dalies prasme ir kad bylos duomenys nepagrindžia BK 62 straipsnyje nurodytų sąlygų (jų visumos) buvimo. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, jog šios aplinkybės buvo atitinkamai įvertintos ir į jas atsižvelgta, skiriant bausmę A. A. už sunkaus nusikaltimo padarymą ir jos dydį nustatant gerokai mažesnį už baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje nustatytos bausmės vidurkį. Taigi pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindų taikyti nuteistajam A. A. BK 54 straipsnio 3 dalies ar 62 straipsnio nuostatų, o darydamas tokias išvadas, kaip jau buvo minėta anksčiau, vadovavosi baudžiamajame įstatyme įtvirtintais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje, taip pat – BK 41 straipsnyje įtvirtintomis bausmės paskirties nuostatomis, BK 61 straipsnyje nustatytomis bausmės skyrimo taisyklėmis, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių. Taigi BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte įtvirtintas teisingumo principas, reiškiantis teisingos bausmės paskyrimą, nebuvo pažeistas.
8. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas ir skundžiamame nuosprendyje nurodytas aplinkybes, apibūdinančias A. A. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, jog veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje, jo vaidmuo nusikaltimo padaryme nebuvo antraeilis, nes jis prieš nukentėjusįjį atliko gana intensyvius smurtinius veiksmus, jo asmenybę ir kt., jam paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ir ją švelninti nėra teisinio pagrindo. Teismas tinkamai taikė baudžiamųjų įstatymų, reglamentuojančių bausmės paskyrimą, nuostatas, BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimų nepažeidė, o švelnesnė bausmė, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi ar BK 62 straipsnio 1 dalimi, nepaskirta, nenustačius tam teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. sausio 7 d. nuosprendį pakeisti:
Pripažinti nuteistojo A. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas)
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.