Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Stasio Gagio ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Konstenerga“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A552-778/2014 pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, S. T., V. P. T., A. T., P. V., uždarajai akcinei bendrovei „Konstenerga“, uždarajai akcinei bendrovei „Klaipėdos miestprojektas“ ir Vilniaus Gedimino technikos universitetui ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą pagal pareiškėjo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) prašymą panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2012 m. rugsėjo 6 d. sprendimą Nr. (6.5)-2D-128812 ir priimti naują sprendimą – panaikinti Inspekcijos 2011 m. spalio 6 d. potvarkį Nr. TT-2 (toliau – ir Potvarkis), 2013 m. vasario 14 d. nutartimi ir 2013 m. liepos 11 d. patikslinta nutartimi nutarė kreiptis į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su prašymu ištirti:

II.

III.

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. T. apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundžiamus norminius administracinius aktus (jų dalis) pripažinti teisėtais ir prašymą dėl jų panaikinimo atmesti.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-778/2014 atmetė trečiųjų suinteresuotų asmenų Inspekcijos, S. T. ir UAB „Konstenerga“ apeliacinius skundus ir Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nurodė, kad magrinėjamos administracinės bylos teisena pradėta Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2013 m. vasario 14 d. nutartimi sustabdžius administracinę bylą Nr. I-1144-426/2013 ir pateikus prašymą individualioje byloje (ABTĮ 111 str.), iš kurio, taip pat iš Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutarties, kuria priimtas prašymas ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą ir nutarta pradėti norminių administracinių aktų tyrimo bylą, yra matyti šios norminės administracinės bylos nagrinėjimo dalykas bei ribos.

Teisėjų kolegija pažymėjo, jog nagrinėjant norminę administracinę bylą, pirmiausia turi būti įvertintos aplinkybės dėl ginčijamų aktų teisinės prigimties, t. y. turi būti atsakyta į klausimą, ar ginčijami aktai yra norminio pobūdžio, kadangi būtent teisės aktų priskyrimas norminių administracinių aktų grupei administracinių bylų teisenoje lemia jų teisėtumo tyrimo procesinę formą ir kartu nulemia administracinių teismų kompetenciją tiriant konkretaus administracinio akto teisėtumą.

Bendrojo planavimo dokumentai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami norminiais administraciniais aktais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas administracinius ginčus dėl teritorijų planavimo, yra nurodęs, kad bendrasis teritorijos planas atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje įtvirtintus norminio teisės akto požymius, todėl laikytinas norminiu administraciniu teisės aktu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS8-115/2005; 2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS17-301/2007; 2007 m. rugsėjo 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS5-324/2007).

Vien aplinkybė, jog konkretus teritorijų planavimo dokumentas yra priskirtinas prie specialiojo teritorijų planavimo dokumentų, neduoda pagrindo išvadai, jog jis yra norminio pobūdžio aktas. Tai, ar konkretus specialiojo teritorijų planavimo dokumentas yra norminio ar individualaus pobūdžio, gali būti sprendžiama tik kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šio dokumento reguliavimo apimtį ir jo pobūdį bei kitus kriterijus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-216/2008).

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčijama, jog Bendrasis planas ir Specialusis planas savo pobūdžiu yra norminiai administraciniai aktai. Atsižvelgusi į nurodytą teismų praktiką, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog Bendrasis planas yra norminis administracinis teisės aktas. Įvertinus skundžiamos teismo nutarties turinį, pirmosios instancijos teismo išvada apie Specialiojo plano priskyrimą norminio pobūdžio aktams taip pat laikytina motyvuota ir argumentuota.

Bendrosios kompetencijos ar specializuotas teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir nutartimi kreiptis į administracinį teismą prašydamas patikrinti, ar konkretus norminis administracinis aktas (ar jo dalis), kuris turėtų būti taikomas nagrinėjamoje byloje, atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą (ABTĮ 112 str. 1 d.). Kadangi administracinės bylos Nr. I-1144-426/2013 medžiaga patvirtina, jog prašomi ištirti norminiai administraciniai aktai buvo taikomi, nagrinėjamu atveju Bendrojo plano ir Specialiojo plano atitinkamų dalių atitikties Teritorijų planavimo įstatymui ir konstituciniam teisinės valstybės principui įvertinimas yra reikšmingas nagrinėjant administracinę bylą Nr. I-1144-426/2013. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad prašomi ištirti norminiai administraciniai aktai siejasi su individualia byla. Apeliaciniame skunde atkreiptas dėmesys, kad individualioje administracinėje byloje Klaipėdos miesto savivaldybė neginčijo Inspekcijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2011 m. balandžio 11 d. patikrinimo akto Nr. TP1-68, todėl byla nėra susijusi su tiriamais norminiais administraciniais aktais, nėra teisingas. Teisėjų kolegija pažymi, kad individualioje administracinėje byloje ginčijamas Inspekcijos 2011 m. spalio 6 d. potvarkis Nr. TT-2 yra grindžiamas apelianto nurodomu patikrinimo aktu, kuriame pažymėta, jog detaliojo plano sprendiniai ir planavimo procedūros iš esmės atitinka Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teritorijų planavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Kaip minėta, individualioje administracinėje byloje taikomi prašomi ištirti norminiai administraciniai aktai. Todėl apelianto nurodomo patikrinimo akto neginčijimas individualioje administracinėje byloje nesudaro pagrindo konstatuoti, jog prašomi ištirti norminiai administraciniai aktai nėra susiję su individualia byla.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas numato specialią procesinę norminių teisės aktų teisėtumo tyrimo tvarką, kuri įtvirtinta ABTĮ 16 skirsnyje. Tiriant norminio administracinio akto teisėtumą nėra sprendžiamas pažeistų subjektinių teisių gynimo klausimas, o tik siekiama išsiaiškinti, ar norminis administracinis aktas neprieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Taigi bylų dėl norminių administracinių aktų nagrinėjimo proceso paskirtis yra ne pažeistų subjektinių teisių apsauga, o abstrakti viešojo administravimo subjektų veiklos, priimant norminius administracinius aktus, teisėtumo kontrolė. Dėl šios priežasties administracinių teismų kompetencija, nagrinėjant bylas dėl norminių administracinių aktų teisėtumo, yra aiškiai apibrėžta įstatyme ir plečiamai neaiškintina (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje A556-1333/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1285/2010).

Dėl Bendrojo plano tekstinių sprendinių 2.6.3 punkto dalies teisėtumo

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Klaipėdos miesto bendrojo plano, patvirtinto Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. T2-110, tekstinių sprendinių 2.6.3 punkto dalies, kuria daroma nuoroda į kraštovaizdžio koncepciją bendrojo plano ketvirtame tome, atitikties Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 2 straipsnio 36 daliai, 9 straipsnio 1 daliai, 15 straipsnio 3 daliai.

Lietuvos Respublikos teisės sistemoje teritorijų planavimas yra suprantamas kaip procedūra teritorijos vystymo bendrajai erdvinei koncepcijai, žemės naudojimo prioritetams, aplinkosaugos, paminklosaugos ir kitoms sąlygoms nustatyti, žemės, miško ir vandens naudmenų, gyvenamųjų vietovių, gamybos bei infrastruktūros sistemai formuoti, gyventojų užimtumui reguliuoti, fizinių ir juridinių asmenų veiklos plėtojimo teisėms teritorijoje nustatyti (Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 35 dalis (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. bandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.)). Atsižvelgiant į nurodytas teritorijų planavimo sritis, ypač į tai, kad teritorijų planavimu yra siekiama užtikrinti ypatingą ekologinę, socialinę, kultūrinę ir (ar) ekonominę reikšmę aplinkai turinčių teritorijų apsaugos reikalavimus, nustatyti konkrečių teritorijų naudojimo režimus bei veiklos jose apribojimus, tampa aišku, kad šis procesas yra glaudžiai ir neatskiriamai susijęs su valstybės, visuomenės, žemės sklypų ir kito nekilnojamojo turto savininkų (valdytojų, naudotojų) interesų derinimu, įstatymuose ir kituose teisės aktuose įtvirtintų jų teisių bei teisėtų lūkesčių apsauga. Teisės aktų nuostatų laikymasis teritorijų planavimo procese yra prielaida suderinti ir užtikrinti valstybės, visuomenės, fizinių bei juridinių asmenų teises ir teisėtus interesus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-3032/2012).

Viena iš teritorijų planavimo rūšių yra bendrasis teritorijų planavimas, kuris apibrėžiamas kaip kompleksinis planavimas teritorijos erdvinio vystymo politikai, teritorijos naudojimo ir apsaugos prioritetams bei svarbiausioms tvarkymo priemonėms nustatyti (Teritorijų planavimo įstatymo 2 str. 2 d.). Bendrasis planas turi būti parengtas laikantis Teritorijų planavimo įstatymo nustatytos tvarkos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 18 d. nutartis administracinėje byloje A556-1333/2008). Pagal Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas patvirtintas bendrasis planas įgauna teisinę galią ir tampa pagrindu rengti, keisti ar papildyti atitinkamo arba žemesnio lygmens bendrojo, specialiojo arba detaliojo teritorijų planavimo dokumentus, nustatyta tvarka paimti žemę visuomenės poreikiams, rezervuoti teritorijas valstybės, apskrities, savivaldybės bendrojo naudojimo objektams ir infrastruktūrai plėsti. Bendrieji planai privalomi visiems planuojamojoje teritorijoje esančio nekilnojamojo turto savininkams, valdytojams ar naudotojams (Teritorijų planavimo įstatymo 9 str. 2 d.). Pažymėtina, kad bendrojo planavimo procesas yra nuosekli ir procedūriškai sureguliuota administracinė veikla, skirta teritorijos naudojimo prioritetams, raidos tikslams ir strategijai nustatyti ir kuri atliekama taikant teisinės patikros procedūras, skirtas bendrųjų planų teisėtumui bei visuomeninių interesų įgyvendinimui, nepažeidžiant žmogaus teisių, užtikrinti.

Bendrojo plano tekstinių sprendinių 2.6.3 punkte įtvirtinta, kad kompleksiškai įvertinus aukštybinių pastatų specialųjį planą ir pajūrio kraštovaizdžio plano koncepciją, nutarta aukštybiniais pastatais formuoti naują moderniško miesto įvaizdį, siluetą, planuojant juos pakrantės ruože nuo Melnragės iki Girulių formuojant modernišką miesto siluetą iš jūros pusės atskiromis vertikalėmis gamtiniame fone pagal kraštovaizdžio koncepciją plano ketvirtame tome. Tokia nuostata nukreipiama į kraštovaizdžio koncepcijos plano ketvirtąjį tomą.

Kaip teisingai, analizuodamas Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas, nustatė pirmosios instancijos teismas, koncepcijos rengimas yra tik viena iš teritorijų planavimo dokumento rengimo stadijų (Įstatymo 10 str. 1, 3 d.). Teritorijų planavimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. bandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 2 straipsnio 36 dalyje nustatyta, kad teritorijų planavimo dokumentais laikytini bendrieji (generaliniai), specialieji ir detalieji planai, kuriuose raštu ir grafiškai pateikti sprendiniai dėl teritorijų, žemės sklypų ar jų grupių tvarkymo, naudojimo ir apsaugos bei teritorijos vystymo reikmių ir sąlygų. Bendrojo teritorijų planavimo dokumentai yra: valstybės teritorijos bendrasis (generalinis) planas; apskrities teritorijos bendrasis (generalinis) planas; savivaldybės teritorijos bendrasis planas; savivaldybės teritorijos dalies (miesto ar miestelio) bendrasis planas (Įstatymo 9 str. 1 d.). Įvertinus šias nuostatas, kraštovaizdžio koncepcija negali būti laikoma teritorijų planavimo ar bendrojo teritorijų planavimo dokumentu ir tėra tarpinis dokumentas. Apelianto S. T. teiginys, kad koncepcija yra sudėtinė ir neatskiriama bendrojo teritorijos planavimo dokumento dalis, nėra pagrįstas. Skirtingai nei jo nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-677/2009, kurioje buvo ginčijamas sprendimas, kuriuo pritarta Vilniaus rajono teritorijos bendrojo plano koncepcijai, nagrinėjamu atveju vertinama ne bendrojo plano koncepcija, tačiau kraštovaizdžio koncepcija bendrojo plano ketvirtame tome. Taigi apelianto teiginys, kad sprendimas dėl bendrojo plano koncepcijos patvirtinimo patenka į teritorijų planavimo dokumentų sprendinių sąvoką, nėra reikšmingas nagrinėjamai bylai.

Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad tais atvejais, kai savivaldybės teritorijos ar jos dalių bendrieji planai neparengti arba parengtų bendrųjų planų sprendiniuose kraštovaizdžio tvarkymo, infrastruktūros plėtros ir aukštybinių pastatų išdėstymo klausimai nespręsti, privaloma rengti specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus – kraštovaizdžio tvarkymo, infrastruktūros plėtros ir aukštybinių pastatų išdėstymo schemas ir (ar) planus (projektus). Aukštybinių pastatų išdėstymo planai nerengiami, jei tokių pastatų statyba nenumatoma. Nustačius, kad kraštovaizdžio koncepcija nėra teritorijų planavimo ar bendrojo teritorijų planavimo dokumentas, kaip tai apibrėžta Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalyje ir 9 straipsnio 1 dalyje, kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, ji negali reguliuoti kraštovaizdžio tvarkymo, infrastruktūros plėtros ir aukštybinių pastatų išdėstymo klausimų, kurie pagal Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalį reguliuotini bendraisiais planais arba specialiaisiais teritorijų planavimo dokumentais. Todėl pirmosios instancijos teismas priėjo teisingą išvadą, kad Bendrojo plano tekstinių sprendinių 2.6.3 punkto dalyje daroma nuoroda į kraštovaizdžio koncepciją bendrojo plano ketvirtame tome prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 2 straipsnio 36 daliai, 9 straipsnio 1 daliai, 15 straipsnio 3 daliai.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio antrojoje dalyje yra nurodyta, kad galioja tik paskelbti įstatymai.

Aiškindamas šią Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog įstatymai negalioja ir negali būti taikomi, jei jie nėra oficialiai paskelbti. Oficialus įstatymų paskelbimas laikantis Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytos tvarkos yra būtina sąlyga ne tik tam, kad įstatymai įsigaliotų, bet ir kad teisinių santykių subjektai žinotų, kokie įstatymai galioja, koks yra jų turinys, ir juos vykdytų. Demokratinėje teisinėje valstybėje negali būti nepaskelbtų įstatymų. Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „paskelbti“ reiškia ir tai, kad įstatymai turi būti paskelbti viešai. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad teisė negali būti nevieša (Konstitucinio Teismo 2001 m. sausio 11 d. nutarimas, 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas). Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „įstatymai“ negali būti aiškinama vien pažodžiui – ji aiškintina plečiamai, kaip apimanti ne tik įstatymo galią turinčius, bet ir kitus teisės aktus (Konstitucinio Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutarimas). Konstitucinis reikalavimas, jog galioja tik tie teisės aktai, kurie yra paskelbti, yra neatsiejamas ir nuo konstitucinio teisinės valstybės principo, jis yra vienas iš esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – svarbi teisinio tikrumo prielaida (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2007 m. birželio 27 d. nutarimai).

Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga patvirtina, kad, kaip to reikalavo Įstatymo 11 straipsnio 11 dalies ir Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatos, bendrasis planas su dviem priedais – tekstiniais bei grafiniais sprendiniais, buvo paskelbtas vietinėje spaudoje ir patalpintas internetiniame tinklalapyje, tačiau kraštovaizdžio koncepcijos ketvirtasis tomas nebuvo paskelbtas įstatymų nustatyta tvarka. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėjo teisingą išvadą, jog Bendrojo plano tekstinių sprendinių 2.6.3 punkto dalis, kuria daroma nuoroda į kraštovaizdžio koncepciją bendrojo plano ketvirtame tome, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Apeliacinio skundo teiginys, kad netinkamas teisės akto paskelbimas tėra teisinės technikos trūkumas, piktnaudžiavimas suteiktais įgaliojimais, nepaneigia konstitucinio reikalavimo, jog galioja tik tie teisės aktai, kurie yra paskelbti. Apeliacinio skundo argumentai, kad buvo atliktas visuomenės informavimas apie planavimo sprendinių turinį ar tai, kad koncepcija yra Bendrojo plano byloje Klaipėdos miesto savivaldybėje, todėl egzistuoja galimybė su ja susipažinti, neprilygsta teisės akto paskelbimui pagal jo priėmimo metu galiojusius teisės aktų reikalavimus.

Dėl Specialiojo plano dalies, kuria plano pagrindiniame brėžinyje nenustatyti teritorijos, į kurią patenka Žemės sklypas, aukštybinių pastatų leistini aukščių parametrai, teisėtumo

Nagrinėjamu atveju yra sprendžiamas klausimas dėl Klaipėdos miesto aukštybinių pastatų išvystymo schemos (specialiojo plano), patvirtintos Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T2-201, dalies, kuria plano pagrindiniame brėžinyje nenustatyti teritorijos, į kurią patenka žemės sklypas, esantis(duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, aukštybinių pastatų leistini aukščių parametrai, atitikties Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 15 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Aiškindamas paminėtas Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog atsakingos vietos savivaldos institucijos turi užtikrinti, kad savivaldybės teritorijoje būtų parengti arba bendrieji, arba, jei jų nėra, įstatymo numatytų rūšių specialieji planai (pvz., 2006 m. gruodžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-2275/2006). Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, administracinėje byloje Nr. A11-1121/2007 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalies nuostatą lingvistiniu teisės aiškinimo metodu, atkreipė dėmesį į privalomąjį šios nuostatos pobūdį subjektams, kuriems ši norma yra adresuota be jokių išlygų. Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos teismo prieita išvada, kad kai parengtų bendrųjų planų sprendiniuose kraštovaizdžio tvarkymo, infrastruktūros plėtros, aukštybinių pastatų ir svarbių valstybės ar savivaldybės objektų išdėstymo klausimai nespręsti, privaloma rengti specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus ir jais išspręsti kraštovaizdžio tvarkymo, infrastruktūros plėtros, aukštybinių pastatų ir svarbių valstybės ar savivaldybės objektų išdėstymo klausimus. Specialiajame plane nenustačius ar netinkamai nustačius aukštybinių pastatų leistinų aukščių parametrus, kaip to reikalauja Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalis, atsiranda teisinis neaiškumas ir netikrumas, nepaisoma teisės aktų hierarchijos, dėl ko yra pažeidžiamas konstitucinis teisinės valstybės principas (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimai). Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėjo teisingą išvadą, jog Specialusis planas toje dalyje, kuria plano pagrindiniame brėžinyje nenustatyti teritorijos, į kurią patenka Žemės sklypas, aukštybinių pastatų leistini aukščių parametrai, prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 15 straipsnio 3 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Kaip minėta, Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalies nuostatomis įstatymų leidėjas siekė, kad tuo atveju, kai numatoma aukštybinių pastatų statyba, aukštybinių pastatų išdėstymo klausimai privalo būti išspręsti savivaldybės teritorijos ar jo dalių bendruosiuose planuose arba specialiuosiuose teritorijų planavimo dokumentuose – aukštybinių pastatų išdėstymo schemose ir (ar) planuose (projektuose). Aplinkos ministro 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. D1-246 patvirtintų Aukštybinių pastatų išdėstymo specialiųjų planų rengimo taisyklių 26 punkte buvo įtvirtinta, kad plano sprendinių projektą sudaro sprendinius atspindintys brėžiniai ir tekstinė dalis (aiškinamasis raštas) bei procedūrų dokumentai. Pagrindinis brėžinys, atsižvelgiant į miesto dydį, apimantis planuojamą miesto teritorijos dalį, rengiamas M 1:5 000 M ir/ar M 1: 10 000 ir/ar M 1: 25 000 mastelyje. Jame žymima miesto centrinis rajonas, miesto vizualinio identiteto zonos ir teritorijos, kuriose galima aukštybinės statybos plėtra, su aukštybinių pastatų leistinais aukščių parametrais. Minėtų taisyklių 6.15 punkte nustatyta, kad užstatymo aukštis yra planuojamos teritorijos vyraujantis (daugiau kaip 70 procentų užstatymo) pastatų aukštų skaičius ar maksimalus pastatų aukštis metrais, kurio negalima viršyti. Įvertinus išdėstytas teisės aktų nuostatas, nesutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad Teritorijų planavimo įstatymas nenumato pareigos Specialiuoju planu spręsti aukštybinių pastatų išdėstymo klausimus bei nustatyti konkrečius tokių pastatų parametrus, o aukštingumo rodiklių nustatymas atliktinas detaliojo teritorijos planavimo metu.

Dėl Specialiojo plano pagrindinio brėžinio tekstinių sprendinių 3.5 punkto ir tekstinės dalies 3.3 punkto dalies teisėtumo

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Klaipėdos miesto aukštybinių pastatų išvystymo schemos (specialiojo plano), patvirtintos Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T2-201, pagrindinio brėžinio grafinio sprendinio, pagrindinio brėžinio tekstinių sprendinių 3.5 punkto ir tekstinės dalies 3.3 punkto dalyje, kuria teritorijos, į kurią patenka Žemės sklypas, atitikties Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 2 straipsnio 36 daliai, 15 straipsnio 1, 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pagal viešojoje teisėje galiojantį teisėtumo principą viešojo administravimo subjektai privalo veikti tik įstatymo jiems suteiktų įgaliojimų ribose, o veikimas viršijant kompetencijos ribas yra pagrindas priimtą aktą pripažinti neteisėtu. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinio teisinės valstybės principo įgyvendinimą teisėkūros procese, yra pabrėžęs, kad „konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų <...>“ (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo, kitų konstitucinių imperatyvų kyla reikalavimas įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams paisyti iš Konstitucijos kylančios teisės aktų hierarchijos. Šis reikalavimas, be kita ko, reiškia, kad draudžiama žemesnės galios teisės aktais reguliuoti tuos visuomeninius santykius, kurie gali būti reguliuojami tik aukštesnės galios teisės aktais, taip pat, kad žemesnės galios teisės aktuose draudžiama nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris konkuruotų su nustatytuoju aukštesnės galios teisės aktuose (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-880/2013).

Specialiojo plano tekstinės dalies 3.3 punkte bei pagrindinio brėžinio tekstinių sprendinių 3.5 punkte nustatyta, kad Specialiajame plane grafiškai išskiriamos šios miesto teritorijos: zonos, kurioms reikalinga urbanistinė koncepcija, t. y. zonos, kuriose aukštybinė statyba įmanoma tik atlikus pasekmių vertinimo analizę.

Kaip minėta, teritorijų planavimo dokumentai – bendrieji (generaliniai), specialieji ir detalieji planai, kuriuose raštu ir grafiškai pateikti sprendiniai dėl teritorijų, žemės sklypų ar jų grupių tvarkymo, naudojimo ir apsaugos bei teritorijos vystymo reikmių ir sąlygų (Teritorijų planavimo įstatymo 2 str. 36 d.). Specialųjį teritorijų planavimą Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 28 dalyje įstatymų leidėjas apibrėžė kaip atskiroms veiklos sritims reikalingų teritorijų erdvinio organizavimo, tvarkymo, naudojimo, apsaugos priemonių planavimą. To paties straipsnio 27 dalyje, specialusis planas (projektas) yra apibūdinamas kaip teritorijų planavimo dokumentas, kuriame, atsižvelgiant į teritorijų planavimo lygmenis ir tikslus, nustatytos atskiroms veiklos sritims reikalingų teritorijų vystymo, infrastruktūros tvarkymo ir (ar) apsaugos kryptys, priemonės ir reikalavimai. Pagrindiniams specialiojo teritorijų planavimo proceso aspektams reglamentuoti įstatymų leidėjas įtvirtino bendrąsias nuostatas Teritorijų planavimo įstatymo trečiajame skirsnyje „Specialusis teritorijų planavimas“. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalį, aukštybinių pastatų išdėstymo klausimai, kai aukštybinių pastatų statyba numatoma, privalo būti sprendžiami savivaldybės teritorijos ar jos dalių bendruosiuose planuose arba specialiuosiuose planuose – aukštybinių pastatų išdėstymo schemose ir (ar) planuose (projektuose).

Nors specialusis teritorijų planavimas pasižymi didele specialiojo teritorijų planavimo dokumentų, išvardintų Teritorijų planavimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje, įvairove, kaip minėta, teisės aktuose nenumatyta galimybė aukštybinių pastatų išdėstymo klausimus reglamentuoti koncepcija, kuri laikytina tarpiniu specialiojo teritorijų planavimo proceso dokumentu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-267/2012). Koncepcijos rengimo stadijos metu tėra nustatomi planuojamų teritorijų erdvinio vystymo prioritetai ir tvarkymo principai (Teritorijų planavimo įstatymo 17 str. 3 d. 2 p.).

Tinkamas norminio teisės akto paskelbimas yra viena iš pamatinių tokio teisės akto teisėtumo prielaidų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2154/2011). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad galioja tik paskelbti įstatymai. Nėra abejonių, kad ši konstitucinė nuostata negali būti aiškinama taikant tik lingvistinį metodą, ji suvoktina atsižvelgiant į tai, kad teisės aktai ir jų reikalavimai turėtų būti vieši, kad visi subjektai galėtų aiškiai suvokti savo teisių ir pareigų apimtį (pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Byloje nustatyta, kad urbanistinė koncepcija kartu su Specialiuoju planu nebuvo paskelbta teisės aktų nustatyta tvarka, kas, kaip minėta, neatitinka konstitucinio teisinės valstybės principo.

Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo prieitai išvadai, kad Specialiojo plano pagrindinio brėžinio grafinis sprendinys, pagrindinio brėžinio tekstinių sprendinių 3.5 punkto ir tekstinės dalies 3.3 punkto dalyje, kuria teritorijos, į kurią patenka Žemės sklypas, užstatymo aukštingumas nustatomas pagal urbanistinę koncepciją, prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo (redakcijos, galiojusios nuo 2007 m. balandžio 5 d. iki 2008 m. kovo 1 d.) 2 straipsnio 36 daliai, 15 straipsnio 1 ir 3 dalims, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Dėl norminių administracinių aktų pripažinimo neteisėtais teisinių pasekmių

Administracinių bylų teisenos įstatymo 116 straipsnyje nustatytos norminio administracinio akto pripažinimo neteisėtu teisinės pasekmės. Bendroji taisyklė yra ta, kad norminis administracinis aktas (ar jo dalis) laikomas panaikintu ir paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl atitinkamo norminio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu (ABTĮ 116 str. 1 d.). Šio straipsnio 2 dalis numato šios taisyklės išimtį – administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, jog panaikintas norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos.

Analogiška pozicija yra formuojama ir konstitucinėje jurisprudencijoje, kurioje, kaip konstatuota, Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, jog Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia nukreipiama į ateitį. Kaip bebūtų, Konstitucinis Teismas taip pat pripažįsta, jog minėtoji Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia yra nukreipiama į ateitį, nėra absoliuti (Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimas). Tam tikrą Konstitucinio Teismo nutarimų retroaktyvumą suponuoja Konstitucijos 110 straipsnio nuostatos. Būtent, kaip yra nurodęs Konstitucinis Teismas, šiame Konstitucijos straipsnyje įtvirtintu reglamentavimu yra siekiama, kad nebūtų taikomas Konstitucija prieštaraujantis atitinkamas teisės aktas (jo dalis), kad dėl tokio teisės akto taikymo neatsirastų antikonstitucinių teisinių padarinių, kad nebūtų pažeistos asmens teisės, kad asmuo, kurio atžvilgiu būtų pritaikytas Konstitucijai ar įstatymui priešingas teisės aktas, dėl to nepagrįstai neįgytų jam nepriklausančių teisių ar atitinkamo teisinio statuso (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Taigi remiantis ABTĮ 116 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendro pobūdžio taisykle, kad galimos jos išimtys, kai nurodyta bendro pobūdžio taisyklė yra netaikoma, darytina išvada, jog kiekvienu atveju tai susiję su norminio teisės akto teisėtumo revizavimu teisme nagrinėjant individualią bylą. Priešingu atveju toks konkretaus norminio akto teisėtumo revizavimas netektų prasmės, nes norminio akto panaikinimas neturėtų jokių teisinių padarinių teisme nagrinėjamos individualios bylos baigčiai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A8-1690/2005). Tokia pat praktika vadovaujasi bendrosios kompetencijos teismai bylose, kuriose sprendžiamas konkretaus norminio akto teisėtumo peržiūrėjimo klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2008; 2012 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-288/2012).

Kaip minėta, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 14 d. nutartimi sustabdė administracinę bylą Nr. I-1144-426/2013 pagal pareiškėjo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai iki įsigalios Klaipėdos apygardos administracinio teismo procesinis sprendimas dėl pareikšto prašymo ištirti Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos norminių teisės aktų atitiktį įstatyminiam reguliavimui. Kaip nustatyta, administraciniame teisme norminių administracinių aktų dalys, kurių teisėtumas tiriamas šioje norminėje administracinėje byloje, bus taikomos nagrinėjamoje administracinėje byloje, nes prašomos ištirti norminių administracinių aktų dalys siejasi su minėta konkrečia individualia byla. Todėl nagrinėjant administracinę bylą po to, kai atitinkamos norminių administracinių aktų dalys buvo pripažintos neteisėtomis, vadovautis ir remtis tomis teisės normomis, kurios pripažintos prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui dar iki procesinio sprendimo, kuriuo byla išsprendžiama iš esmės, priėmimo teisme, negalima. Priešingu atveju tektų daryti išvadą, kad galutinio teisino stabilumo neįgiję administraciniai aktai yra teisėti, nors jie ir buvo priimti remiantis teisės normomis, prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui, o teismas, atlikdamas galutinį teisinio stabilumo dar neįgijusio administracinio akto teisėtumo įvertinimą, turėtų remtis neteisėtomis (prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktui) teisės normomis. Tačiau šioje byloje nustatytų aplinkybių kontekste tai būtų neteisinga, nesiderintų su teisės aktų hierarchijos principu, juo labiau, jog byloje sprendžiami klausimai, susiję su detaliojo plano teisėtumu dėl Žemės sklypo, esančio ypač jautrioje tiek gamtosauginiu, tiek urbanistiniu požiūriu teritorijoje.

Pažymėtina ir tai, jog minėtas negalėjimas remtis aukštesnės galios teisės aktams prieštaraujančiais poįstatyminiais teisės aktais teisme susijęs su iš Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bei ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje atkartotos nuostatos, jog teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Minėtas principas yra tiesiogiai susijęs su Konstitucijos viršenybės principu, be kita ko, suponuojančiu tai, jog ir kad ir koks būtų nustatytas žemesnės galios teisinis reguliavimas, Konstitucijos nuostatos yra viršesnės ir taikomos tiesiogiai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-778/2013).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo procesas yra specifinis, o norminio administracinio akto teisėtumo bylos išsprendimas tiesiogiai nėra susijęs su individualių asmenų teisių gynimu, todėl apeliantų argumentai, kad sprendimo panaikintas norminių administracinių aktų dalis netaikyti nuo jų priėmimo dienos įsiteisėjimo atveju tretieji suinteresuoti bei kiti asmenys galėtų patirti nuostolių, kadangi būtų panaikinti teritorijų planavimo dokumentų pagrindu parengti detalieji planai bei pastatyti statiniai taptų neteisėtais, nėra reikšmingi šiuo atveju. Pažymėtina, jog norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo procesu konkrečių asmenų subjektinių teisių pažeidimo klausimas nesprendžiamas, nagrinėjamas tik norminių administracinių aktų teisėtumo klausimas. Be to, suinteresuotiems asmenims, turintiems pagrindą manyti, kad taikant ginčijamą norminį administracinį teisės aktą priimamais individualiais aktais yra pažeidžiamos jų teisės, nėra užkertamas kelias ginčyti individualaus pobūdžio aktus įstatymų nustatyta tvarka ir prašyti sustabdyti jų galiojimą individualiose administracinėse bylose. Atitinkamos pozicijos dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo bylose dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., 2006 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-603/2006, 2008 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1787/2008). Be to, asmenys gali dėl jų teisės pažeidimų taip pat kreiptis į bendrosios kompetencijos teismus su prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atkreiptinas dėmesys, kad iš Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos 2013 m. balandžio 24 d. rašto Nr. VS-2241 (t. I, b. l. 70) matyti, jog panaikinus tiriamas Specialiojo plano ir Bendrojo plano nuostatas nuo jų priėmimo dienos, vienintelė galima pasekmė būtų detaliojo plano, kuris yra ginčijamas individualioje administracinėje byloje, panaikinimas. Minėtame rašte taip pat nurodoma, kad visi kiti aukštybiniai pastatai buvo pastatyti, statybos leidimai ir (ar) projektavimo sąlygų sąvadai jiems išduoti iki Bendrojo plano ir Specialiojo plano patvirtinimo, arba aukštybiniai pastatai nepatenka į teritorijas, kuriose užstatymo aukštingumas nustatomas pagal urbanistinę koncepciją. Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantai tinkamai nepagrindė, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja tokios neigiamos pasekmės, kurios sudarytų pagrindą pripažinti ABTĮ 116 straipsnio 2 dalies taikymo negalimumą.

Įvertinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad panaikintos norminių administracinių aktų dalys negali būti taikomos nuo jų priėmimo dienos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantai nepagrįstai teigia, jog konstatavus Specialiojo plano ir Bendrojo plano dalių neatitikimą aukštesnės galios teisės aktams turėjo būti sprendžiama dėl likusių šių norminių administracinių aktų dalių teisėtumo. Tokios išvados nesuponuoja ir apeliantų nurodoma Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. spalio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I1-4/2005, skirtingai nei nagrinėjamu atveju, buvo nustatyta viso tiriamo teisės akto priėmimo tvarkos pažeidimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. liepos 25 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I1-2/2006, skirtingai nei nagrinėjamu atveju, buvo atliekamas viso akto, o ne jo dalies teisėtumo tyrimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I444-6/2009 buvo nustatyta, kad visame tiriamame teisės akte įtvirtintas teisinis reguliavimas negali būti nustatomas poįstatyminiu ūkio ministro įsakymo lygio teisės aktu. Apelianto nurodomas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A552-23/2012 neegzistuoja. Kitų pakankamų argumentų, kodėl šiuo atveju turėtų būti panaikintas visas Bendrasis planas ir Specialusis planas pripažinus neteisėtomis atitinkamas šių aktų dalis, apeliantai nepateikė. Pažymėtina, kad ABTĮ 116 straipsnio nuostatos aiškiai rodo, jog gali būti pripažintas neteisėtu ir panaikintas visas arba dalis norminio administracinio akto. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tiriant norminių administracinių teisės aktų teisėtumą priimami sprendimai pripažinti neteisėtais ir panaikinti tiriamų norminių administracinių teisės aktų dalis (pvz., 2013 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1683/2013, 2013 m. lapkričio 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-2418/2013).

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų teiginiais, kad buvo tiriamas neegzistuojantis norminis administracinis teisės aktas. Pažymėtina, kad norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimas buvo pradėtas ryšium su individualia byla (ABTĮ 111 str.). Kaip minėta, prašomų ištirti norminių administracinių teisės aktų dalys yra reikšmingos nagrinėjamoje individualioje byloje. Tai, kad tiriamos norminių administracinių teisės aktų dalys reikšmingos teisiniams santykiams, susijusiems su konkrečia ginčo teritorija individualioje administracinėje byloje, nereiškia, kad tokių norminių administracinių teisės aktų dalių teisėtumo tyrimas nėra galimas.

Taip pat atmestini apelianto argumentai dėl to, kad savivaldybė netinkamai naudojosi teisinės gynybos priemonėmis. Apelianto nurodomoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-821/2010, skirtingai nei nagrinėjamu atveju, buvo nustatyta, kad nėra pakankamai duomenų, kurie leistų teigti, jog teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl asmens teisių pažeidimo.

Apeliacinio skundo argumentai dėl detaliojo plano tvirtinimo aplinkybių, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra reikšmingi tiriant norminių administracinių teisės aktų teisėtumą. Tokios aplinkybės gali būti reikšmingos teismui priimant sprendimą individualioje administracinėje byloje.

V.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Konstenerga“ pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A552-778/2014 Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindu.

UAB „Konstenerga“ paaiškina, kad Klaipėdos apygardos administraciniam teismui padarius išvadą, jog Klaipėdos miesto aukštybinių pastatų išvystymo schemos, patvirtintos Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. birželio 28 d. sprendimu Nr. T2-201, ir Klaipėdos miesto bendrojo plano, patvirtinto Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. balandžio 5 d. sprendimu Nr. T2-110, dalis, į kurią patenka žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, dėl to, kad šių norminių aktų dalys nėra ir nebuvo paskelbtos, reiškia absoliutų ir likusių šių aktų nepaskelbtų dalių negaliojimą, nes nepaskelbtas teisės aktas negali galioti. Tokia išvada grindžiama Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d. nutarimais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gegužės 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-778/2014 nurodė, kad konstatavus ginčijamų dalių prieštaravimą konstituciniam teisinės valstybės principui, nėra pagrindo naikinti likusių Bendrojo ir Specialiojo plano dalių, tačiau tokios išvados neatitinka bendrųjų inter alia konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) reikalavimų. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 14 d. sprendimu žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, savininkai atsiduria blogesnėje padėtyje, o tai reiškia konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) pažeidimą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-778/2014 neatitinka bendrųjų inter alia konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, teisės viršenybės, draudimo diskriminuoti, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) reikalavimų, todėl pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktus yra pagrindas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A552-778/2014, nes būtina užtikrinti vienodą administracinių teismų praktikos formavimą ir ištaisyti padarytus esminius materialinės teisės normų pažeidimus jas taikant.

Trečiasis suinteresuotas asmuo S. T. atsiliepime palaiko UAB „Konstenerga“ prašymą.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VI.

Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kurį reglamentuoja ABTĮ III skyriaus normos. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Ši pozicija atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pateiktus išaiškinimus. EŽTT savo praktikoje yra pažymėjęs, jog vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas. Vadovaujantis šiuo principu, prašymai atnaujinti procesą turi būti ribojami laiko atžvilgiu, ir res judicata galią įgijęs bei įvykdytas teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas tik esant proceso atnaujinimo pagrindui bei tuos pagrindus taikant neformaliai. Teisinis reglamentavimas, pagal kurį procesas, susijęs su daugkartinio įsiteisėjusio sprendimo peržiūrėjimo rizika, yra nesuderinamas su teisinio apibrėžtumo principu, todėl įstatyme bylos šalims nesuteikiama teisė atnaujinti procesą vien siekiant pakartotinio bylos išnagrinėjimo. Laikantis teisinio apibrėžtumo principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms (žr., 1999 m. spalio 28 d. sprendimą byloje Brumarescu prieš Rumuniją, 2002 m. liepos 25 d. sprendimą byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą, 2007 m. kovo 1 d. sprendimą byloje Sypchenko prieš Rusiją, 2007 m. kovo 15 d. sprendimą byloje Volkov prieš Rusiją).

ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. liepos 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P442-166/2011 yra išaiškinęs, kad procesas administracinėje byloje atnaujinamas tik tuomet, jeigu prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo pateikia pakankamai argumentų, patvirtinančių ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo turi būti motyvuotas. Taigi nustatyti pagrindai bei reikalavimai prašymo turiniui įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, prašymą pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, priešingu atveju procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.), nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nenagrinėja abstraktaus pobūdžio prašymų (pvz. 2013 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P492-38/2013).

UAB „Konstenerga“ prašyme tvirtina, kad egzistuoja ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nustatyti pagrindai atnaujinti procesą norminėje administracinėje byloje, iškeltoje ryšium su individualia byla. Sprendžiant iš pateiktų argumentų, trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su Klaipėdos apygardos administracinio teismo atlikto savivaldybės administravimo subjekto priimtų norminių administracinių aktų teisėtumo tyrimo apimtimi, t. y. jo netenkina, kad pripažinus tam tikras Bendrojo plano ir Specialiojo plano nuostatas prieštaraujančiomis įstatymui specifiniame, Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėjamai bylai Nr. I-1144-426/2013 reikšmingame, kontekste, nebuvo išspręstas likusios šiais teisės aktais nustatyto teisinio reguliavimo dalies teisėtumo klausimas.

Pažymėtina, kad procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, o pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą – kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, norminio administracinio akto teisėtumo patikrinimas, kai dėl to kreipiasi bendrosios kompetencijos ar administracinis teismas, nėra savitikslis dalykas. Norminės administracinio akto teisėtumo bylos išnagrinėjimas tokiu atveju turi padėti teismui įvykdyti teisingumą individualioje byloje, būti naudingas (bylos išnagrinėjimo iš esmės ir procesinio sprendimo priėmimo byloje aspektu) besikreipiančiam teismui. Be to, kaip buvo pabrėžta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 19 d. nutartyje, ABTĮ šešioliktame skirsnyje nustatyta tvarka tirdamas norminio teisės akto teisėtumą, administracinis teismas nesprendžia dėl konkretaus asmens teisių gynimo, o tik siekia išsiaiškinti, ar norminis administracinis aktas neprieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Taigi tokio pobūdžio bylose administracinis teismas neatlieka teisės taikymo funkcijos. Todėl atsižvelgusi į aplinkybę, kad procesas byloje gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį, o UAB „Konstenerga“, reikšdama prašymą dėl proceso atnaujinimo, klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo faktų šiuo atveju neįrodė, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad administracinėje byloje Nr. A552-778/2014 buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos neteisėto procesinio sprendimo priėmimui.

Taip pat UAB „Konstenerga“ neišdėstė aiškių argumentų, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A552-778/2014 nukrypo nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika yra vystoma klaidinga linkme. Pabrėžtina, jog procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 str. 2 d. 12 p.), turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes kitaip nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (pvz., 2012 m. vasario 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-10/2012). Iš trečiojo suinteresuoto asmens paaiškinimų akivaizdu, jog proceso atnaujinimą jis iš esmės sieja su viešojo intereso apgynimu, reikalaudamas konstatuoti absoliutų Bendrojo plano ir Specialiojo plano negaliojimą, nors, kaip minėta, ši norminė byla buvo inicijuota ABTĮ 111 straipsnio nustatyta tvarka, t. y. ryšium su individualiu ginču, bet ne vadovaujantis ABTĮ 110 straipsnio nuostatomis pagal specialaus subjekto abstraktų prašymą. Tai reiškia, jog Bendrojo plano ir Specialiojo plano tyrimo procedūra negalėjo peržengti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. ir 2013 m. liepos 11 d. nutartyse suformuluoto paklausimo ribų (ABTĮ 113 str.) ir tikrinamu atveju jų buvo tinkamai laikytasi.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad trečiojo suinteresuoto asmens prašymas dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų nuostatomis yra nepagrįstas, todėl atmetamas ir atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A552-778/2014 atsisakoma (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Konstenerga“ prašymo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A552-778/2014 pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą atsakovui Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai ištirti norminių administracinių aktų teisėtumą.

Nutartis neskundžiama.