Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-661-190/2013

Teisėjas Olegas Zaicevas Teisminio proceso kategorija: 1-17-1-02179-2011-3

2013 m. gruodžio 13 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo

V. Č. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., ir jam paskirta 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį:

- bausmės atlikimo laikotarpiu nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu, darbo paieška ar lankymusi gydymo įstaigose;

- per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atlyginti Valstybinei ligonių kasai 89,70 Lt patirtą turtinę žalą.

Visiškai tenkintas Valstybinės ligonių kasos civilinis ieškinys. Priteista iš V. Č. 89,70 Lt Valstybinės ligonių kasos naudai jos patirtai turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. Č. nuteistas už tai, kad 2011-09-30, apie 20.30 val., šalia parduotuvės „Norfa“, esančios Laisvės pr. 82, vieną kartą kumščiu sudavė V. S. į nosį, pagal Specialisto išvadą Nr. G 2999/11(01), padarydamas nukentėjusiajam V. S. nosies kaulų lūžį su kraujosruvomis akių vokuose, t.y. sužalojimą, kvalifikuojamą nesunkiu sveikatos sutrikdymų, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d.

Kaltinamojo parodymai, duoti antros apklausos metu, paneigti nebuvo, o papildomai patvirtinti nustatytu telekomunikacijos ryšio pagalba bendravimu tarp nukentėjusiojo, kaltinamojo, liudytojo V. V.. Be to, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, šie kaltinamojo parodymai buvo nuoseklūs bei iš esmės vienodi kaip ir nukentėjusiojo V. S. parodymai.

Argumentą dėl valstybinės kalbos principo pažeidimo pirmosios instancijos teismas laikė gynybine pozicija, nes ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis (tuo metu įtariamasis) pageidavo parodymus duoti lietuvių kalba, savo parodymus jis patvirtino parašu, pastabų ar papildymų dėl surašyto protokolo turinio V. Č. nenurodė.

Dėl gynybai kėlusių abejonių apie nukentėjusiajam V. S. nustatytą sveikatos sutrikdymo mastą teismas pažymėjo, jog posėdyje buvo apklaustas ekspertas V. K., kuris patvirtino, kad V. S. padarytas nosies kaulų lūžis su kraujosruvomis akių vokuose, ir šis sužalojimas dėl nosies kaulų lūžio vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu. Taip pat ekspertas patvirtino, kad V. S. 2011-09-30 buvo nustatytas šviežias nosies kaulo lūžis, todėl mažai tikėtina, kad jis galėjo būti padarytas prieš 10-15 dienų iki šio įvykio, nes tam prieštarautų nustatytų aplinkinių kraujosruvų vystymosi dinamika. Pažymėjo, jog nosies kaulo lūžis nesugyja per 10 dienų, o reikšmės ar žmogus ėmė nedarbingumo lapelį, reikšmės sveikatos sutrikdymui nustatyti neturi, o nustatyti nukentėjusiajam sužalojimai veide, nebūdingi savęs žalojimui, tame tarpe ir griuvimai. Šia specialisto išvada abejoti pagrindo nėra, kadangi ją atliko asmuo, turintis reikiamą išsilavinimą ir kvalifikaciją tokio pobūdžio tyrimams atlikti bei pasirašytinai įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 235 str. Be to, nukentėjusysis nedelsiant buvo pristatytas į gydymo įstaigą, kurioje jam konstatuoti padaryti sužalojimai, todėl netikėti jo parodymais bei į įvykio vietą atvykusių pareigūnų A. G. ir A. Ž. parodymais, kurie patvirtino, kad šiems atvykus pagal gautą pranešimą į įvykio vietą, joje buvo rastas stipriai sumuštas nukentėjusysis, kurio veidas buvo kruvinas, ir galimai lūžusi nosis, teismas neturi pagrindo.

Teismo teigimu, aptartais įrodymais V. Č. kaltė yra visiškai įrodyta, jo veiksmai yra teisingai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d., kadangi jis vieną kartą kumščiu suduodamas V. S. į nosį, nesunkiai sužalojo nukentėjusįjį.

Dėl jo, kaip įtariamojo, duotų parodymų įrodomosios galios baudžiamajame procese bei galimai neteisėto ikiteisminio tyrimo pareigūnų poveikio įforminant ikiteisminio tyrimo duomenis. V. Č. teigimu, pagal dabartinę įrodymų sampratą, atitinkančią galiojančio Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso koncepciją, įtariamojo parodymai paprastai negali būti įrodymas. Taigi, jo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis vien remiantis jo prisipažinimu, išgautu neteisėtais būdais, taip pat yra neteisėtas ir neteisingas.

Dėl nukentėjusiojo V. S. parodymų prieštaringumo ir jam padaryto sužalojimo aplinkybių. Nuteistojo teigimu, vertinant nukentėjusiojo parodymus be tų pačių aplinkybių, į kurias atsižvelgiama vertinant liudytojo parodymus, turi būti kreipiamas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusysis yra suinteresuotas bylos baigtimi dalyvis.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jo kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 138 str. 1 d., iš esmės rėmėsi nukentėjusiojo V. S. duotais parodymais ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo metu, pripažindamas juos kaip neginčijamais įrodymais. Tačiau nukentėjusiojo duoti parodymai, anot V. Č., iš esmės prieštarauja liudytojų parodymams. Šiuo atveju teismas, pripažindamas jo kaltę, tam tikras liudytojų duotų parodymų aplinkybes bandė susieti su nukentėjusiojo parodymais, tačiau jos neturi jokio ryšio su tuo, jog jis nukentėjusiajam sudavė smūgį į nosį (nėra nė vieno šią aplinkybę mačiusio liudytojo). Taip pat teismas klaidingai vertino faktinius baudžiamojo proceso metu surinktus duomenis, siedamas juos su nukentėjusiojo parodymais (pavyzdžiui, telefoninių pokalbių išklotines). Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į kitas esmines bylai teisingai išspręsti aplinkybes.

V. Č. savo apeliaciniame skunde dėsto, anot jo, V. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus tarpusavyje prieštaringus parodymus dėl įvykio vietos, dėl galimai jį sumušusio vyro ar vyrų.

Be to, apelianto manymu, tikėtina, kad V. S. buvo sumuštas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, nes vieta, kurioje jis buvo sumuštas, yra judri - prie prekybos centro „Norfa”, o nukentėjusysis buvo stipriai išgėręs, agresyvus, todėl jį galėjo užpulti chuliganiškų paskatų turintys asmenys. V. S. nepavykus jų identifikuoti, jis nusprendė visą jam padarytą skriaudą suversti jam (V. Č.), nei bendruoju pagalbos centro numeriu skambinęs, nei atvykusiems pareigūnams nenurodė konkretaus asmens, kalbėjo apie kelis asmenis.

V. S. duoti parodymai skiriasi nuo liudytojų duotų parodymų. Anot V. S., liudytojas S. B. dalyvavo tariamame jo (V. Č.) ir nukentėjusiojo konflikte kaip pagrindinis dalyvis juos išskiriant, tačiau, pasak S. B., jokių konfliktų tarp jo (V. Č.) ir V. S. niekada nebuvo. Liudytojas T. S. teisme parodė, kad jo akivaizdoje tarp jo (V. Č.) ir V. S. konflikto ar fizinio kontakto nebuvo, o kodėl V. S. nurodė, kad jis buvo kartu su juo ir matė, kai jį mušė, paaiškinti negali.

Dėl pirmos instancijos teismo ikiteisminio tyrimo duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo. Teismas, anot V. Č., nesilaikė tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį iš esmės remdamasis ikiteisminio tyrimo metu neteisėtais būdais (apgaule) išgautu jo prisipažinimu, apie kurį jis sužinojo tik bylai atsidūrus teisme. Pažymėtina, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, jis kategoriškai pareiškė savo poziciją, jog jis dėl V. S. padarytų sužalojimų yra nekaltas.

Pirmos instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje nurodė, kad jo prisipažinimu, (kurį jis neigia) netikėti nėra pagrindo, nes šie parodymai atitinka nukentėjusiojo parodymus. Kaip jau minėjo anksčiau, ikiteisminio tyrimo metu jis savo kaltės neprisipažino, o minėtieji parodymai surašyti jau po to, kai visi liudytojai buvo davę savo parodymus. Tai reiškia, kad jo prisipažinimas buvo sumaketuotas lyginant su kitų parodymais, ypač su nukentėjusiojo, o jis (V. Č.), nesuprasdamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų veiksmų, apgaulės įtakoje, buvo aklai priverstas pasirašinėti procesinius dokumentus, nors visą laiką nurodydavo, jog jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos nepadarė. Taip pat buvo pažeista jo teisė į gynybą ir su juo, nesuprantančiu procesinių veiksmų esmės, buvo neteisėtai manipuliuojama.

Nepagrįstas pirmosios instancijos teismo teiginys, jog jo parodymai (tariamas prisipažinimas) paneigti nebuvo, o patvirtinti telekomunikacijos ryšio pagalba, nes telefoninių sujungimų duomenys rodo tik vykusių telefoninių skambučių susijungimo laiką, tačiau jokiu būdu neparodo pokalbių turinio. Be to, absurdiškas skundžiamo nuosprendžio teiginys, kad nors, kaip teigia apklausti teisme liudytojai, jog jie tiesiogiai patys mušimo fakto nematė, tačiau nukentėjusysis paskambinęs V. V. apie 22 val. (iš tiesų 22.21 val.) šiam pranešė, kad V. Č. sulaužė jam nosį. Šiuos parodymus patvirtino liudytojas V. V., o jo parodymus patvirtina nukentėjusiojo V. S. pokalbių išklotinė. Tačiau pažymėtina, kad V. V. nėra tiesioginis sumušimo liudytojas, o V. S. pareiškimas V. V., kad jis (V. Č.) sumušė V. S. visiškai neturi reikšmės įrodant sumušimo faktą.

Apelianto įsitikinimu, teismas bet kokiomis priemonėmis siekė jį pripažinti kaltu ir tokiu būdu šališkai palaikė prokuroro poziciją. Jis yra nuteistas remiantis bylos duomenimis, kurie nėra nei patikimi, nei turi sąsajumo požymių.

Dėl specialisto išvados neteisėtumo bei jo nekompetencijos atliekant pareigas ikiteisminio tyrimo metu. Apeliaciniame skunde V. Č. teigia, jog nukentėjusiojo sveikatos apžiūra ir specialisto išvada surašyta nesivadovaujant teisės aktų nustatyta tvarka ir su trūkumais. 2013 m. kovo 26 d. vykusiame teismo posėdyje buvo apklausiamas ekspertas V. K., kuris nurodė, kad savo 2011-10-05 išvadą, jog sužalojimu nukentėjusiajam V. S. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas pagrindė vien tik paciento, patyrusio traumą, apžiūros lapu. Nors nukentėjusiojo apžiūrai buvo pateiktos rentgeno nuotraukos, jomis nesivadovauta (net nežiūrėta). Be to, ekspertas V. K. apklausiamas nurodė, kad pagal jo turimą išsilavinimą jis neturi teisės atlikti rentgeno nuotraukų apžiūros ir pateikti kvalifikuotų išvadų, nes nėra įgijęs teisės aktų nustatyta tvarka gydytojo radiologo licencijos bei rentgenodiagnosto sertifikato. Šių rentgeno nuotraukų apžiūra sprendžiant klausimą dėl patirtos traumos aplinkybių ir laiko, anot nuteistojo, turi svarbią reikšmę, tačiau minėta specialisto išvada padaryta vien tik paviršutiniškai apžiūrėjus nukentėjusįjį. Be to, ekspertas neatmetė galimybės, jog nukentėjusysis nosies traumą galėjo patirti ir iki 2011-09-30.

Taip pat V. Č. pažymi, jog specialisto išvadoje konstatuota, jog V. S. padarytas sužalojimas vertintinas nesunkiu sveikatos sutrikdymu, tačiau tokia išvada prieštarauja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos, teisingumo ir socialinės apsaugos bei darbo ministrų 2003 m. gegužės 23 d. įsakymu Nr. V- 298/158/A1-86 patvirtintoms „Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėms” ir šių taiskyklių priedui - „Bendro darbingumo praradimo lentelei”. Bendro darbingumo praradimo lentelės V dalyje „Kvėpavimo sistema” 28 punkte numatytas nosies kaulų lūžimas vertintinas 5 procentų pastovaus bendrojo darbingumo netekimu, kas nesudaro LR BK 138 str. nusikalstamos veikos sudėties objektyviosios pusės vieno iš alternatyviųjų požymių, taip pat kalbant apie sveikatos sutrikdymą ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui, negalima teigti, jog nukentėjusiajam padarytas sužalojimas būtent atitinka šį požymį, nes baudžiamosios bylos medžiagoje nėra duomenų apie nukentėjusiojo V. S. gydimąsi, be to, minėtoji specialisto išvada ir tyrimas atliktas 2011-10-05, t. y. praėjus 5 dienoms po tariamo sužalojimo. Anot išvadą teikusio specialisto, 10 dienų terminas nosies sulaužymo atvejais netaikytinas, nes nosies kaulų sugijimas reikalauja ilgesnio termino, tačiau ši jo pozicija yra subjektyvi, o išvada padaryta nesivadovaujant teisės aktų reikalavimais. Nuteistasis atkreipia dėmesį, jog pats ekspertas neatmetė galimybės, kad nukentėjusysis nosies lūžį galėjo patirti savaitę prieš 2011-09-30, o kraujosruvas akių vokuose galėjo sukelti fizinis kontaktas nepadarius nosies kaulų lūžio. Be to, liudytojas J. P. duodamas parodymus teisme parodė, kad V. S. išėjęs iš persirengimo vagonėlio griuvinėjo, o ekspertas parodė, jog visiškai tikėtina, kad V. S. patirti sužalojimą galėjo atsitrenkdamas į plastikini paviršių, t. y. lauke stovintį tualetą iš plastikinės konstrukcijos.

Atsižvelgiant į tai, kad ekspertas V. K., priešingai nei reikalaujama įstatymuose, minėtą išvadą pateikė nepaisydamas Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių, nuteistojo įsitikinimu, išvada yra niekinė ir ja nebuvo galima remtis kaip įrodymu šioje baudžiamojoje byloje.

Dėl valstybinės kalbos ikiteisminio tyrimo metu pažeidimo mano atžvilgiu. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog po gynybos pareikšto prašymo teismas 2012 m. lapkričio 14 d. Ptriėmė nutartį, kurioje konstatavo, jog proceso dalyvių (tame tarpe ir jo) apklausos ikiteisminio tyrimo metu buvo atliktos pažeidžiant valstybinės kalbos principą baudžiamajame procese, dėl ko parodymai galėjo būti duoti iškreipiant jų turinį. Pažymėtina, kad teismas tokią išvadą padarė įvertinęs jo asmenines savybes, byloje esančius jo ranka padarytus įrašus bei kitas svarbias aplinkybes.

Ši nutartis prokurorės iniciatyva buvo apskųsta Vilniaus apygardos teismui, kuris 2012 m. gruodžio 4 d. nutartyje padarė išvadą, jog nėra pagrindo teigti, jog ikiteisminio tyrimo metu proceso dalyvių apklausos atliktos, pažeidžiant valstybinės kalbos principą. Tokią išvadą aukštesnės instancijos teismas grindė tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu jis pareiškė mokąs lietuvių kalbą ir pageidauja duoti parodymus šia kalba (formaliai vertinant pasirašytus ikiteisminio tyrimo protokolus). Tačiau, anot apelianto, nebuvo įvertinti ranka padaryti įrašai, kurie rodo jo itin prastą gebėjimą rašyti lietuvių kalba bei kurių įrašymas galėjo būti atliktas pačių tyrimą atliekančių pareigūnų pagalba. Taigi, V. Č. teigimu, Vilniaus apygardos teismas padarė paviršutinišką ir nemotyvuotą išvadą, jog jo atžvilgiu nepadarytas valstybinės kalbos principo procese pažeidimas. Tokiu būdu Vilniaus apygardos teismas viršijo savo įgaliojimus, nes pasisakė dėl tokių bylos aplinkybių, kurių tikrumą nustato bylą iš esmės nagrinėjantis teismas.

Nagrinėjamoje byloje jokių įrodymų, jog jis nesunkiai suprantu lietuvių kalbą, išskyrus įrašus po apklausomis – “perskaičiau surašyta teisingai” – nėra, kurie, pažymėtina, parašyti su akivaizdžiomis gramatikos klaidomis. Netinkamą rašytinės kalbos mokėjimą rodo tarpai žodžiuose tarp raidžių ir tai, kad raidės žodžiuose - spausdintinės.

Dėl pirmosios instancijos teismo neobjektyvumo ir šališkumo. Vertinant pirmosios instancijos teismo elgesį proceso metu, anot V. Č., objektyviam stebėtojui galėtų kilti abejonių dėl teisėjo nešališkumo, nes 2013-03-04 teismo posėdžio metu teisėjas proceso dalyviams ir ypatingai gynybos atžvilgiu negailėjo replikų, pamokymų. Pavyzdžiui, apklausiant liudytoją J. P., šiam nurodžius, kad nukentėjusysis nukrito veidu į žemę, teismo buvo pareikšta, kad tai neįmanoma, o nukristi gali žmogus tik esantis be sąmonės. Taip pat, liudytojai, nemokantys lietuvių kalbos, buvo verčiami kalbėti lietuvių kalba, nepaisyta liudytojų nemokančių lietuvių kalbos noro naudotis vertėjo paslaugomis. 2013-06-03 teismo posėdžio metu teisėjas psichologiškai spaudė jį atsakinėti į užduodamus klausimus. Taip pat baigiamųjų kalbų pasisakymo metu gynėjas buvo nutrauktas: tuomet teismas pareiškė išankstinę savo nuomonę dėl baigiamosiose kalbose minimų reikšmingų bylos aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. Č. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. Č. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteisė V. Č. pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. dėl V. S. sužalojimo. Nuteistojo kaltumą dėl jam inkriminuotos veikos padarymo patvirtina įrodymai, surinkti ikiteisminio tyrimo metu, patikrinti teisminio bylos nagrinėjimo metu bei aptarti nuosprendyje.

Pagal Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kolegijos manymu, pirmosios instancijos teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs V. Č. kaltę įvykdžius aukščiau nurodytą nusikalstamą veiką, išanalizavo tiek nukentėjusiųjo, tiek liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus, tiek ir paties kaltinamojo parodymus, ir padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių bei baudžiamojo įstatymo taikymo. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistojo kaltės pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Vien tai, kad nuteistasis V. Č. apeliaciniame skunde nesutinka su nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl jam inkriminuoto nesunkaus sveikatos sutrikdymo, nėra pagrindas teigti apie nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.

Kaip matyti iš skundžiamojo nuosprendžio, teismas pripažindamas V. Č. kaltu dėl to, jog jis vieną kartą kumščiu sudavė V. S. į nosį, padarydamas nukentėjusiajam nosies kaulų lūžį su kraujosruvomis akių vokuose, vadovavosi tiek nukentėjusiojo V. S., liudytojų J. P., M. D., V. V. parodymais, specialisto išvada, telefoninių pokalbių išklotinėmis, kitais byloje surinktais rašytiniais įrodymais, tiek ir paties V. Č. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, todėl nepagrįstas nuteistojo teiginys, jog apkaltinamasis nuosprendis jo atžvilgiu priimtas vien remiantis jo prisipažinimu.

Byloje surinkti faktiniai duomenys paneigia V. Č. pateiktą versiją, jog 2012 m. kovo 23 d. jo apklausos protokolo turinys yra surašytas melagingai, nes apklausos metu jis tokių parodymų nedavė, o taip pat, jog nuteistasis nesupranta lietuviškai. Iš minėto protokolo (t. 1, b.l. 105-106) matyti, jog V. Č. moka lietuvių kalbą bei parodymus pageidauja duoti lietuvių kalba, ką patvirtina jo parašas. Po apklausos protokolo jo paties ranka padarytas įrašas lietuvių kalba bei parašas patvirtina, jog jis šį protokolą perskaitė ir su jo turiniu sutinka. Tai, jog V. Č. tiek šios, tiek kitų apklausų metu davė parodymus jam suprantama lietuvių kalba yra nustatyta 2012 m. gruodžio 4 d. neskundžiama Vilniaus apygardos teismo nutartimi (t. 1, b.l. 193-194), kurioje konstatuota, jog tiek kaltinamojo, tiek liudytojų apklausos buvo atliktos nepažeidžiant valstybinės kalbos principo. Aplinkybę, jog V. Č. supranta ir kalba lietuviškai teisme patvirtino liudytojas J. D., nuteistąjį pažįstantis ketverius metus, teigdamas, jog V. Č. su juo ir aplinkiniais bendrauja lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis (t. 2, b.l. 81-84). Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos posėdyje apklausta tyrėja Ina Ažiganič, surašiusi šį apklausos protokolą, parodė, jog, jei asmuo pareškia, kad nesupranta lietuvių kalbos, visada kviečiamas vertėjas. Be to, versija, kad apeliantas pasirašė 2012 m. kovo 23 d. jo apklausos protokolą, visiškai nesusipažinęs su jame užfiksuotais jo parodymais, yra neįtikinama, nes būdamas beveik 36 metų amžiaus, turėdamas aukštesnįjį išsilavinimą ir žinodamas, kad yra įtariamasis ir apklausiamas apie jam inkriminuojamo nusikaltimo aplinkybes, jis turėjo suvokti apklausos svarbumą.

Tai, jog kaltinime nurodytu metu jam nosį sulaužė būtent V. Č. parodė nukentėjusysis V. S.. Konstatuotina, jog nukentėjusiojo parodymai dėl esminių jo sumušimo aplinkybių tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme buvo nuoseklūs. Tai, jog skambindamas į Bendrojo pagalbos centrą V. S. konkrečiai nenurodė, kad jį sumušė V. Č., t.y. nenurodė kaltinamojo nei vardo, ne pavardės, o taip pat atsakydamas į operatoriaus užduotą klausimą „keliese jie ten buvo“, nurodė „dviese“, neduoda pagrindo jo parodymų pripažinti nenuosekliais, nes jis aiškiai pažymėjo, kad buvo sumuštas vieno vyro, kurį pažįsta, o teiginys, kad buvo „dviese“ neduoda pagrindo išvadai daryti, kad jį mušė dviese. Taip pat nepaneigia V. S. parodymo patikimumo ir tai, jog jis, teigdamas, kad buvo sumuštas prie parduotuvės „Norfa“, vienos ikiteisminio tyrimo metu atliekamos apklausos metu nurodė, kad buvo sumuštas netoli visuomeninio transporto stotelės „Rajono poliklinika“, nes iš tarp parduotuvės „Norfa“ ir šios stotelės atstumas nėra didelis, be to, pažymėtina, jog jis nenurodė, kad buvo sumuštas stotelėje, teigdamas, kad buvo sumuštas netoli visuomeninio transporto stotelės „Rajono poliklinika“. Taigi, pripažintina, kad V. S. nuosekliai teigė, jog jis buvo sumuštas būtent V. Č., kuris, ėjęs pirmiau nukentėjusiojo, staiga atsisuko ir kumščiu sudavė jam į nosį, po ko iš įvykio vietos pasišalino. Tai, jog iki V. S. sumušimo tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo jau buvo įvykęs žodinis konfliktas, patvirtino liudytojai M. D. ir J. P., t.y., parodydami, kad išgertuvių metu V. S. užgauliojo ir kabinėjosi prie V. Č., kas duoda pagrindą išvadai daryti, jog tą vakarą V. S. ir V. Č. buvo priešiškai nusiteikę dėl nukentėjusiojo nuteistojo atžvilgiu išsakytų replikų, todėl V. Č. turėjo motyvą šiam suduoti. Taip pat pažymėtina ir tai, kad V. Č., nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, atsakydamas į teisėjo klausimą, parodė, kad iki šio įvykio dienos jį su nukentėjusiuoju siejo darbiniai santykiai ir ginčų su juo nėra buvę, todėl nėra pagrindo teigti, jog V. S. nuteistąjį apkalba, duodamas neteisingus parodymus.

Atvirkščiai nei teigiama apeliaciniame skunde, tai, kad V. S. sumušė V. Č. patvirtina ir telefoninių pokalbių išklotinės. Nors ir pokalbių turinio iš jų nematyti, tačiau atkreiptinas dėmesys, jog nustatyta, kad V. Č. netrukus po įvykio, t.y. praėjus kiek daugiau nei pusvalandžiui - 21.08 val. - skambino V. S., o 22.21 val. yra užfiksuota, jog V. S. skambino liudytojui V. V. ir šis liudytojas teisme nurodė, kad tą vakarą jam paskambinęs nukentėjusysis pasakė, kad V. Č. jam sulaužė nosį.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog kaltinamojo V. Č. parodymai, duoti 2012 m. kovo 23 d. apklausos metu, kuriais jis prisipažino sužalojęs V. S., paneigti nebuvo, o papildomai patvirtinti nustatytu telekomunikacijos ryšio pagalba bendravimu tarp nukentėjusiojo, kaltinamojo, liudytojo V. V., o iš byloje esančių duomenų matyti, jog šie kaltinamojo parodymai buvo nuoseklūs bei iš esmės atitinka nukentėjusiojo V. S. parodymus, todėl, atsižvelgdamas į formuojamą teismų praktiką, apylinkės teismas jais vadovavosi teisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-206/2008).

Apeliaciniame skunde V. Č. teigia, jog nukentėjusiojo V. S. sveikatos apžiūra ir specialisto išvada surašyta nesivadovaujant teisės aktų nustatyta tvarka ir su trūkumais, o specialistas, surašęs išvadą neturi tam kompetencijos, tačiau tokius jo teiginius paneigia baudžiamojoje byloje esantys duomenys. Iš Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvados Nr. G 2999/11(01) (t. 1, b.l. 20-21) matyti, jog ją atliko specialistas V. K., turintis aukštąjį universitetinį medicininį išsilavinimą, teismo medicinos gydytojo specialybę, kvalifikaciją atlikti mirusiųjų ir gyvųjų asmenų tyrimus, deontologines ekspertizes, todėl abejoti jo kompetencija nėra pagrindo. Specialisto išvadoje nustatyta, jog V. S. padarytas nosies kaulų lūžis su kraujosruvomis akių vokuose, galimai aplinkybėse nurodytu laiku (2011-09-30), paveikus kietu buku daiktu, sužalojimas vertinamas nesunkiu sveikatos sutrikdymu dėl nosies kaulų lūžio. Pažymėtina, jog apeliaciniame skunde dėstomos abejonės dėl V. S. nustatyto sveikatos sutrikdymo masto buvo patikrintos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, teisiamajame posėdyje apklausiant specialistą V. K., kuris patvirtino savo išvadą, kad nukentėjusiajam dėl nosies kaulų lūžio buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymu bei pažymėjo, jog nosies kaulo lūžis nesugyja per 10 dienų, o reikšmės, ar žmogus ėmė nedarbingumo lapelį, neturi reikšmės sveikatos sutrikdymui nustatyti. Specialistas paneigė gynybos keliamą versiją, jog nukentėjusysis galėjo susižaloti pats griūdamas, nes tai patvirtina sužalojimo pobūdis – V. S. buvo sulaužyta nosis, tačiau nebuvo jokių kitų griuvimui ant veido būdingų požymių – rankų, skruostų, antakių sužalojimų. Taip pat V. K. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad V. S. 2011-09-30 buvo nustatytas šviežias nosies kaulo lūžis, todėl mažai tikėtina, kad jis galėjo būti padarytas iki šio įvykio, nes tam prieštarautų nustatytų aplinkinių kraujosruvų vystymosi dinamika. Be to, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir aplinkybę, jog V. S. nedelsiant buvo pristatytas į gydymo įstaigą, kurioje jam konstatuoti padaryti sužalojimai, bei padarė pagrįstą išvadą, jog todėl netikėti jo parodymais bei į įvykio vietą atvykusių pareigūnų A. G. ir A. Ž. parodymais, kurie patvirtino, kad šiems atvykus pagal gautą pranešimą į įvykio vietą, buvo rastas stipriai sumuštas nukentėjusysis, kurio veidas buvo kruvinas, ir galimai lūžusi nosis, teismas neturi pagrindo.

V. Č. apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes teisėjas proceso dalyviams ir ypatingai gynybos atžvilgiu negailėjo replikų, pamokymų, liudytojai, nemokantys lietuvių kalbos, buvo verčiami kalbėti lietuvių kalba, o jį psichologiškai spaudė atsakinėti į užduodamus klausimus, baigiamųjų kalbų pasisakymo metu gynėjas buvo nutrauktas: tuomet teismas pareiškė išankstinę savo nuomonę dėl baigiamosiose kalbose minimų reikšmingų bylos aplinkybių. Pažymėtina, jog teismo šališkumas gali būti konstatuotas tik nustačius konkrečias aplinkybes, leidžiančias spręsti apie teismo suinteresuotumą išspręsti bylą palankiai vienai iš šalių ar apie proceso organizavimą taip, kad procesą stebinčiam ar jame dalyvaujančiam asmeniui galėtų susidaryti įspūdis, jog byla nėra nagrinėjama objektyviai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr.2K-243/2009, 2K-198/2009, 2K-50/2009), tačiau teisėjų kolegija, susipažinusi su teismo posėdžių protokolų turiniu, tokių aplinkybių nenustatė, be to, iš jų matyti, kad posėdžiuose dalyvavo vertėja, o nei kaltinamasis nei jo gynėjas pastabų dėl protokolų nepateikė (Lietuvos Respublikos BPK 261 str. 6 d.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išsamiai ir nešališkai ištyrė, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, bei padarė teisingą ir pagrįstą išvadą dėl V. Č. kaltės ir pagrįstai jo nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 138 str. 1 d. Byloje surinkti įrodymai įvertinti remiantis išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, tinkamai vadovaujantis įstatymu, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nuostatų. Be to, pažymėtina ir tai, kad V. Č. ar jo gynėjas, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos BPK 57 str., nereiškė nušalinimo bylą nagrinėjančiam teisėjui, nors turėjo tokią procesinę teisę. Kolegija sprendžia, jog byloje nėra faktinių duomenų, kurie patvirtintų nuteistojo teiginį dėl teisėjo šališkumo nagrinėjant šią bylą.

Sutinkamai su suformuota teismine praktika, padarius išvadą, jog skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, aukštesnysis teismas neprivalo analizuoti kiekvieno skundo argumento, neturinčio esminės reikšmės šiam sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-398/2009).

Įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. liepos 4 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti nuosprendį V. Č. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, o apelianto nesutikimas su byloje surinktų įrodymų vertinimu dar savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos duomenis.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Nuteistojo V. Č. apeliacinį skundą atmesti.