- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-01-30
- Bylos Nr.
- e2A-323-1043/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-13-3-02085-2025-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Anita Sereikienė, Algimantas Kukalis, Agnė Vyliaudaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „B2 Impact“
- Atsakovas
- V. S.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Kukalio, Anitos Sereikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Agnės Vyliaudaitės, veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „B2 Impact“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-25935-1089/2025 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,B2 Impact“ ieškinį atsakovui V. S. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „B2 Impact“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo V. S. (toliau – atsakovas) 4 273,61 Eur negrąžintą kreditą, 30,23 Eur palūkanas, apskaičiuotas nuo 2023 m. kovo 22 d. iki 2023 m. birželio 22 d., palūkanų norma 23,88 proc., 1 431,59 Eur negautas pajamas (nuostolius), už laikotarpį nuo 2023 m. birželio 23 d. iki 2024 m. lapkričio 8 d., palūkanų norma 23,88 proc., 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad 2021 m. lapkričio 8 d. atsakovas su pradine kreditore UAB „IPF Digital Lietuva“ (toliau – pradinė kreditorė) sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – kredito sutartis), pagal kurią atsakovui buvo suteiktas 5 000,00 Eur kredito limitas maksimaliam 36 mėnesių grąžinimo laikotarpiui. Pradinė kreditorė atsakovui netinkamai vykdant sutartį 2023 m. birželio 22 d. ją vienašališkai nutraukė. Ieškovė pagal 2017 m. spalio 31 d. Susitarimą dėl tęstinių reikalavimų teisių pirkimo Nr. (duomenys neskelbtini) perėmė iš pradinės ieškovės reikalavimo teises į atsakovą, kylančias iš kredito sutarties.
3. Atsakovas V. S. per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. spalio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovo 2 946,42 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2025 m. birželio 20 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 65,79 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, kitoje dalyje ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės į valstybės biudžetą 9,10 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisė iš atsakovo į valstybės biudžetą 9,48 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
5. Teismas nustatė, kad atsakovas su pradine kreditore UAB „IPF Digital Lietuva“ 2021 m. lapkričio 8 d. sudarė kredito sutartį, pagal kurią atsakovui suteikė 5 000,00 Eur kredito limitą, kurio maksimalus grąžinimo laikotarpis 36 mėn. Atsakovas įsipareigojo UAB „IPF Digital Lietuva“ sąskaitas apmokėti iki kiekvieno mėnesio 22 d. ir mokėti 1,99 proc. dydžio palūkanas per mėnesį. Atsakovui faktiškai buvo paskolinta 5 390,00 Eur suma. Teismas nustatė, kad atsakovas vykdydamas kredito sutartį sumokėjo 2 193,58 Eur, iš kurių 1 116,39 Eur panaudota kreditui grąžinti, 1 072,97 Eur mokėjimo ir 4,22 Eur kompensacinėms palūkanoms mokėti.
6. Teismas iš byloje esančių duomenų, taip pat nustatė, kad UAB „IPF Digital Lietuva“ 2023 m. birželio 22 d. pranešimu vienašališkai nutraukė Kredito sutartį nuo 2023 m. birželio 23 d. Kredito sutartis nutraukta dėl to, kad atsakovas laiku nevykdė savo įsipareigojimų. Teismas vertino, kad UAB „IPF Digital Lietuva“ veiksmai, anksčiau termino vienašališkai nutraukiant Kredito sutartį, atitiko Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 19 straipsnyje įtvirtintus materialiuosius ir procedūrinius Kredito sutarties nutraukimo kriterijus. Iš Kredito sutarties kylančias reikalavimo teises UAB „IPF Digital Lietuva“ perleido ieškovei UAB „B2 Impact“. Pranešimą dėl kreditoriaus pasikeitimo ieškovė atsakovui išsiuntė 2023 m. liepos 7 d. Teismas darė išvadą, kad ieškovė turi teisę reikalauti, kad atsakovas įvykdytų pagal Kredito sutartį neįvykdytas prievoles Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 straipsnio 1 dalis).
Šalies argumentai
7. Teismas pažymėjo, kad ieškovė ieškiniu prašė iš atsakovo priteisti ne tik negrąžinto kredito skolą ir nesumokėtas palūkanas, bet ir 1 431,59 Eur negautų pajamų atlyginimą. Teismas prieš pereinant prie šių reikalavimų pagrįstumo įvertino ar UAB „IPF Digital Lietuva“, vykdydama VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą, tinkamai įvertino atsakovo kreditingumą.
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismas pasisakydamas dėl atsakovo kreditingumo įvertinimo, nustatė, kad UAB „IPF Digital Lietuva“ prieš sudarydama Kredito sutartį, viešų registrų duomenų pagrindu nustatė, jog atsakovas yra išsiskyręs, neturi įsipareigojimų finansų įstaigoms, atsakovo paskutinių keturių mėnesių pajamų vidurkis buvo 524,00 Eur, o atsakovo vidutinės įmokos (198,51 Eur) ir pajamų santykis (524,00 Eur) neviršijo 40 proc. ribos.
9. Teismas nurodė, kad proceso metu ieškovei buvo išaiškinta, kad įmonė turi pareigą pateikti įrodymus apie tai, kaip buvo vertintas atsakovo kreditingumas, tačiau teismas, ištyręs ieškovės pateiktus įrodymus, sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog prieš sudarant Kredito sutartį buvo tinkamai įvykdyta kreditingumo vertinimo pareiga. Teismas konstatavo, kad kredito gavėjo kreditingumo vertinimas yra kompleksinis procesas, o jo metu dėl kredito gavėjo galimybių grąžinti kreditą turi būti sprendžiama ne mechaniškai remiantis vidutinės įmokos dydžio ir tvarių pajamų santykio, bet atsižvelgiant ir į aibę kitų duomenų.
10. Teismas nurodė, kad ieškovė faktą, jog atsakovo kreditingumas, prieš sudarant Kredito sutartį, buvo įvertintas, įrodinėjo tik pradinės kreditorės 2024 m. lapkričio 7 d. paaiškinimu, tačiau nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, kad pradinė kreditorė iš tiesų tikrino paaiškinime įvardintuose registruose įvestus duomenis ir, kad buvo surinkti būtent tie duomenys, kuriuos bendrovė įvardijo kaip vertintus. Teismas negalėjo nustatyti, kokius tiksliai duomenis apie atsakovo kreditingumą pradinė kreditorė rinko ir ar buvo surinkti duomenys, kuriuos bendrovė įvardijo paaiškinime, taip pat ar pagrįstai konkrečios atsakovo pajamos laikytos tvariomis, koks buvo jų dydis ir pan. Teismas sprendė, kad tokių duomenų nepateikimas sudarė pagrindą konstatuoti, kad ieškovė neįrodė, jog buvo tinkamai įvykdyta VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatyta pareiga. Be to, teismas pažymėjo, kad ši išvada nesikeistų ir hipotetiškai laikant, kad pradinės kreditorės paaiškinime nurodyti vertinti duomenys apie atsakovo gautų tvarių pajamų ir įsipareigojimų dydį buvo surinkti ir duomenys buvo patikimi.
11. Teismas vertino, kad pradinės kreditorės nurodytas atsakovo vidutinės mėnesio įmokos dydis turėjo sudaryti ne daugiau kaip 40 proc. atsakovo pajamų (524,00 Eur / 198,51 Eur). Atsakovui iš jo mėnesio pajamų atskaičius vidutinės mėnesio įmokos dydį kitoms išlaidoms per mėnesį dengti ir poreikiams tenkinti turėjo likti apie 325,49 Eur (524,00 Eur – 198,51 Eur). Teismas nurodė, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministras 2020 m. gruodžio 7 d. įsakymu Nr. A1-1229 patvirtino, kad 2021 m. minimalių vartojimo poreikių dydis yra 260,00 Eur, vadinasi atsakovui po Kredito sutarties sudarymo, atskaičius pagal Kredito sutartį mokėtiną sumą, pragyvenimui kiekvieną mėnesį turėjo likti šiek tiek didesnė suma nei minimalių vartojimo poreikių dydis.
12. Teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kad pradinė kreditorė būtų vertinusi atsakovo kredito istoriją, pajamų pokyčio potencialą ir tai ar atsakovas pajėgs vykdyti Kredito sutartį visą sutarties laikotarpį atsižvelgiant į ekonominės situacijos pokyčius. Teismas pabrėžė, kad pradinė kreditorė turėjo vertinti atsakovo kreditingumą remdamasi prielaida, kad atsakovas galės vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus 36 mėn. laikotarpį. Teismas nurodė, kad minimalių vartojimo poreikių dydis nuo 2022 m. iki 2024 m. išaugo nuo 267,00 Eur iki 446,00 Eur, todėl jau 2023 m. atsakovui iš jo pajamų atėmus pagal Kredito sutartį mokėtiną sumą per mėnesį turėjo likti pragyvenimui mažesnė suma nei buvo nustatytas minimalių vartojimo poreikių dydis (354,00 Eur).
13. Teismas darė išvadą, kad atsakovo kreditingumas bet kuriuo atveju įvertintas nesilaikant atsakingam skolinimui keliamų reikalavimų, įvertintas tik formaliai remiantis visų vartojimo kredito gavėjo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito ir kitas sutartis su finansų įstaigomis vidutinės įmokos dydžio ir pajamų santykio ribojimo rodikliu, tačiau kiti privalomi atsakingojo skolinimo reikalavimai nebuvo įgyvendinti, dėl ko teismas sprendė, kad nebuvo užtikrinta atsakovo kaip vartotojo veiksminga apsauga nuo neatsakingo kredito, viršijančio jo finansines galimybes, paėmimo.
14. Teismas remiantis tuo ką nustatė, konstatavo, kad sprendžiant dėl ieškovės reikalavimų apimties turėtų būti taikomos VKĮ 8 straipsnio 7 dalyje numatytos pasekmės.
15. Teismas pasisakydamas dėl negrąžintos kredito dalies ir palūkanų, nurodė, kad ieškovės pateikti duomenys apie atsakovo atliktas įmokas patvirtina, kad atsakovas pagal kredito sutartį yra sumokėjęs 2 443,58 Eur, kurios buvo paskirstytos dengti ne tik kredito, bet ir palūkanų įmokas.
16. Teismas pažymėjo, kad pagal VKĮ 8 straipsnio 7 dalį palūkanos, netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikomi, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą. Teismas pripažinęs, kad prieš suteikiant atsakovui kreditą pagal Kredito sutartį nebuvo tinkamai įvertintas atsakovo kreditingumas, netenkino ieškovė reikalavimo priteisti iš atsakovo 30,23 Eur palūkanų, apskaičiuotų iki Kredito sutarties nutraukimo, ir ieškovei iš atsakovo priteisė 2 946,42 Eur (5 390,00 Eur – 2 443,58 Eur) kredito skolą. Teismas pažymėjo, kad atsakovui negalėjo būti skaičiuojamos palūkanos, o tai reiškia, kad visos atsakovo atliktos įmokos turėjo būti panaudotos tik kreditui apmokėti.
17. Teismas pasisakydamas dėl negautų pajamų atlyginimo nurodė, kad aplinkybė, jog UAB „IPF Digital Lietuva“ netinkamai įvertino atsakovo kreditingumą ir dėl to taikytinos VKĮ 8 straipsnio 7 dalyje numatytos pasekmės, savaime paneigia ieškinio reikalavimą priteisti negautų pajamų atlyginimą, tačiau pažymėjo, kad net jeigu būtų laikoma, kad visgi atsakovas Kredito sutartį pažeidė dėl savo kaltės, reikalavimas priteisti negautų pajamų atlyginimą būtų atmestas kaip neįrodytas, kadangi sudarant Kredito sutartį, pradinė kreditorė galėjo tik tikėtinai numanyti, kad gaus pajamų, bet negalėjo iš anksto numatyti, kokias pajamas esant normaliam sutarties vykdymui galėtų gauti, todėl ieškovės prašomos priteisti negautos pajamos vertinamos kaip tikėtinos, hipotetinės ir dėl to neįrodytos.
18. Teismas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo iš atsakovo ieškovei priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
19. Teismas nustatė, kad ieškovė už ieškinį sumokėjo 129,00 Eur žyminį mokestį, o patenkinus 51 procentą ieškinio reikalavimų, iš atsakovo priteisė 65,79 Eur (129,00 Eur x 51 proc.) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 2 dalis).
20. Teismas nurodė, kad išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, sudaro 18,58 Eur, todėl proporcingai patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų daliai, į valstybės biudžetą iš ieškovės priteisė 9,10 Eur išlaidų, o iš atsakovo – 9,48 Eur (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
21. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 15 d. sprendimo dalį, kuria konstatuota, kad pradinis kreditorius netinkamai atliko kreditingumo vertinimo pareigą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
21.1. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikti pradinės kreditorės kreditingumo vertinimo paaiškinimai, kuriuose detaliai nurodyta kokie registrai buvo tikrinti ir kokie patikrų rezultatai, o pirmosios instancijos teismui kilus abejonių dėl duomenų tikrinimo, pateikė sistemos sugeneruotą ataskaitą, patvirtinančią, kad tam tikri patikros veiksmai buvo atlikti registruose, tačiau ataskaitos tekstas susidėjo iš simbolių, raidžių, ženklų, sistemos nuorodų. Pirmosios instancijos teismas atsisakė pateiktus įrodymus priimti. Apeliantė pabrėžė, jog tokia pirmosios instancijos teismo pozicija yra prieštaringa, kadangi sprendime nurodo abejones dėl atsakovo kreditingumo vertinimo, tačiau pateiktus įrodymus atsisakė priimti.
21.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apribojo kredito davėjo teisę taikyti diskreciją pasirenkant informacijos šaltinius ir prieštarauja VKĮ 8 straipsnio 1 daliai.
21.3. Teisės aktai neįtvirtina konkretaus pajamų dydžio, kuris turi likti kredito gavėjui padengus vartojimo kredito įmoką, nes kiekvieno asmens vartojimo poreikiai yra labai skirtingi ir pragyvenimo išlaidos priklauso nuo individualių aplinkybių. Apeliantė pažymėjo, kad nuo 2022 m. iki 2024 m. išaugo ne tik minimalių vartojimo poreikių dydis, bet proporcingai didėjo ir gaunamų pajamų / išmokų dydis, todėl pirmosios instancijos teismo atliktas skaičiavimas yra atliktas neįvertinant pajamų didėjimo.
21.4. Pirmosios instancijos teismas peržengė įstatymo aiškinimo ribas, kadangi teisės aktai nenumato pareigos kredito davėjui vertinti kredito gavėjo kasdieniniams poreikiams reikalingų išlaidų dydžio.
21.5. Atsakovas sutarties sudarymo metu buvo pensinio amžiaus, Credit info duomenimis, gaudavo pastovias išmokas. Kreditingumo vertinimo paaiškinimuose nurodytas 37,88 proc. vidutinė įmokos dydžio ir pajamų santykis neviršijo Nuostatų 9 punkte nustatytos 40 proc. ribos panaudojant maksimalią kredito limito sumą.
21.6. Apeliantė atkreipė dėmesį, kad pradinė kreditorė pateikė ne visus duomenis apie kreditingumo vertinimą, o būtent informaciją apie tvarias pajamas iš Credit info sistemos gavo jau po teismo sprendimo priėmimo, todėl šiuos duomenis pateikė kartu su apeliaciniu skundu.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai
22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
23. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
24. Prie apeliacinio skundo ieškovė pridėjo išrašą iš Credit info sistemos, nurodydama, jog pradinė kreditorė ieškovei pateikė ne visus duomenis apie kreditingumo vertinimą. Informaciją apie tvarias pajamas iš Credit info sistemos ieškovė gavo jau po teismo sprendimo priėmimo.
25. Naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme klausimas reglamentuojamas CPK 314 straipsnyje, kuriame įtvirtinta bendroji taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme. Draudimas pateikti ir kartu priimti naujus įrodymus netaikomas tais atvejais, jeigu: 1) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti atitinkamus įrodymus; 2) įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Toks naujų įrodymų priėmimo aukštesnės instancijos teisme ribojimas nustatytas atsižvelgiant į CPK įtvirtintą apeliacijos modelį, kuriam būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir pan. Be to, įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, byloje dalyvaujantys asmenys skatinami veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, t. y. bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis dar pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Taip yra skatinamas proceso koncentruotumas, nustatant jo dalyviams pareigą rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, teikti teismui įrodymus bei argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai arba atsikirtimai į tuos reikalavimus (CPK 7 straipsnis).
26. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad kartu su apeliaciniu skundu teikiamas dokumentas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui. Argumentas, kad apeliantė išrašą gavo tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, nepripažintinas sudarančiu pagrindą priimti į bylą apeliacinėje instancijoje teikiamus įrodymus, juo labiau, kad nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių šio dokumento gavimo laiką. Pirmosios instancijos teismas 2025 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi, kuria netenkino prašymo priimti sprendimą už akių, pasiūlė pateikti papildomus įrodymus ir paskyrė byloje parengiamąjį teismo posėdį. Ieškovė pateikė prašymą bylą nagrinėti jai nedalyvaujant. Taigi ieškovei buvo sudarytos galimybės teikti į bylą įrodymus, susijusius su atliktu kreditingumo vertinimu. Pažymėtina, jog dalyvaujantys byloje asmenys turi būti aktyvūs viso proceso metu, o ne tada, kai byla baigiama nagrinėti ar yra priimamas mažiau palankus teismo sprendimas, nei jie pageidavo. Nesant pagrindų taikyti CPK 314 straipsnyje numatytą išimtį, teisėjų kolegija atsisako priimti ieškovės su apeliaciniu skundu pateiktą naują įrodymą.
Dėl ginčo esmės
27. Nagrinėjamoje byloje apeliaciniu skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl 1 431,59 Eur negautų pajamų (nuostolių) už laikotarpį nuo 2023-06-23 iki 2024-11-08 priteisimo ir prašoma šią bylos dalį grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo kreditingumas įvertintas nesilaikant atsakingam skolinimui keliamų reikalavimų. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti jos teikiamus įrodymus – pradinės kreditorės išrašus iš duomenų bazės, t. y. sistemos sugeneruotas ataskaitas, patvirtinančias, kad tam tikri patikros veiksmai buvo atlikti registruose. Teisinio pagrįstumo stokoja apeliantės teiginys dėl pirmosios instancijos teismo atliktų veiksmų prieštaringumo, kuris grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodo abejones dėl to, ar pradinis kreditorius tikrai vertino kreditingumo vertinimo paaiškinimuose nurodytą informaciją, bet ieškovei pateikus įrodymus iš duomenų sistemų apie registrų tikrinimą atsisako juos priimti. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė 2025 m. rugsėjo 8 d. į bylą teikė išrašus iš pradinio kreditoriaus duomenų bazės, kuriais siekė įrodyti kreditoriaus atliktą kreditingumo vertinimą. Pirmosios instancijos teismas 2025 m. rugsėjo 9 d. nutartimi konstatavo, kad išrašai iš pradinio kreditoriaus duomenų bazės, neatitinka proceso įstatyme nustatytų reikalavimų, t. y. išrašų tekstas yra padrikas ir nesuprantamas, be to dalis išrašų teksto parengta ne valstybine kalba, o vertimai į lietuvių kalba nepridėti, ir nustatė 7 d. terminą teikiamų įrodymų trūkumams pašalinti. Ieškovei trūkumų nepašalinus, pirmosios instancijos teismas 2025 m. rugsėjo 19 d. nutartimi atsisakė priimti pateiktus išrašus. Aptariami ieškovės į bylą teikti duomenys (el. b. 1 t., b. l. 88-122) susideda iš simbolių, raidžių, ženklų, sistemos nuorodų, dalis teksto yra anglų kalba. Taigi ieškovė į bylą pateikė simbolių rinkinius, kurių turinį objektyviai įvertinti galimybių nėra. Anot apeliantės, aplinkybę, kad pradinis kreditorius atliko paiešką Gyventojų registre ir nustatė, kad klientas yra vienišas, patvirtina simbolių eilutė, o konkrečiai „<martialStatus>|</martialStatus“, reiškia, kad klientas išsiskyręs. Kad klientas buvo patikrintas skolų registre ir, kad skolų neturėjo anot apeliantės patvirtina šis simbolių ir raidžių rinkinys –„<?xmlversion=“1.0“encoding=“UFT8“ stanalone=“yes“?><wrapper><error>false></error><one><0><three>0</three><six><six><debts><identifier(duomenys neskelbtini)identifier><name> (duomenys neskelbtini)</name><address> (duomenys neskelbtini)</address><debtDate>2019-11-21T00:00:00Z </debtDate><debtSum>12.01</debtSum><currency >EUR</currency ><originalSum>12.01</originalSum><debtType>1</debtType><apmokDate>2021-06-29TOO:00:00Z“. Viso tokio teksto yra pateikta 35 puslapiai, iš kurio dar reikia atitinkamai išrinkti tam tikras dalis ir simbolius ir tokiu būdu, anot apeliantės, yra patvirtinamos aplinkybės tiek apie asmens šeiminę padėtį, tiek apie įsiskolinimų nebuvimą. Įvertinusi ieškovės teiktų įrodymų turinį, teisėjų kolegija pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti į bylą teikiamus įrodymus. Rašytiniai įrodymais laikomi dokumentai, dalykinio ar asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokie raštai, kuriuose yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai (CPK 197 straipsnio 1 dalis). Ieškovės pateiktas simbolių rinkinys, kuris turi būti interpretuojamas pagal pačios ieškovės jokiais duomenimis nepagrįstus paaiškinimus, selektyviai analizuojant tam tikras simbolių rinkinio vietas, išraše naudojant terminus ne valstybine kalba, pagrįstai įvertintas kaip neatitinkantis rašytiniams įrodymams keliamų reikalavimų (CPK 197 straipsnio 1 dalis, 113 straipsnio 3 dalis). Apeliantės nurodomas argumentas, kad tokius išrašus sugeneruoja pradinio kreditoriaus naudojama sistema nepašalina apartų įrodymų trūkumų. Egzistuoja objektyvi galimybė teismui pateikti tinkamą išrašą tiek iš Gyventojų Registro, tiek iš kitų duomenų bazių. Tai, kad pradinė kreditorė galimai pasirinko informaciją saugoti šifrų ir įvairių simbolių rinkiniu, nesuponuoja teismo pareigos priimti į bylą tokio formato dokumentą, kurio turinys objektyviai negali būti įvertintas pagal civilinio proceso kodekse įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.
28. CK 6.886 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kredito davėjas, teikdamas vartojimo kredito paslaugą, privalo užtikrinti tinkamą atsakingo skolinimo principo įgyvendinimą. Šio principo tinkamą įgyvendinimą. VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, remdamasis pakankama informacija, gauta iš vartojimo kredito gavėjo, ir atlikęs patikrinimą kreditingumui vertinti naudojamuose registruose ir informacinėse sistemose arba pagrįsdamas vartojimo kredito gavėjo pateiktą informaciją kitais įrodymais. Vartojimo kredito sutarties sudarymo metu galiojo Lietuvos banko valdybos 2013 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 03-62 (nuo 2017 m. sausio 26 d. iki 2022 m. balandžio 1 d. galiojusi redakcija) patvirtinti Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo ir atsakingojo skolinimo nuostatai. Nuostatų tikslas – skatinti atsakingą kredito įstaigų skolinimo praktiką, rinkos drausmę ir veiklos skaidrumą siekiant sumažinti kredito įstaigų sektoriaus sisteminę riziką, nesubalansuotus nekilnojamojo turto kainų pokyčius, taip pat pernelyg spartaus kreditų portfelio augimo ir perteklinės rizikos koncentracijos riziką bei norint apsaugoti vartotojus nuo per didelės finansinių įsipareigojimų naštos ir ugdyti atsakingo skolinimosi įpročius, taip prisidedant prie visos finansų sistemos stabilumo užtikrinimo (1 punktas). Nuostatų 6 punkte nurodyta, kad atsakinguoju skolinimu laikoma tokia vartojimo kredito davėjų vykdoma skolinimo arba tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus veikla, kai teikiant vartojimo kreditus laikomasi tam tikrų nuostatų, sudarančių prielaidas tinkamai įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą ir užkertančių vartojimo kredito gavėjui galimybę prisiimti pernelyg didelę finansinių įsipareigojimų naštą. Vadovaujantis Nuostatais, vartojimo kredito davėjas privalo įvertinti visus objektyviai numanomus reikšmingus veiksnius, atsižvelgdamas į vartojimo kredito gavėjo pateiktą, iš kreditingumui vertinti naudojamų registrų ir informacinių sistemų gautą informaciją ir kitą vartojimo kredito davėjui arba tarpusavio skolinimo platformos operatoriui prieinamą informaciją, galinčius turėti įtakos vartojimo kredito gavėjo kreditingumui, ypač tokius kaip tvarios vartojimo kredito gavėjo pajamos, jo kredito istorija, pajamų kitimo (augimo ir mažėjimo) potencialas (Nuostatų 7.2-7.3 papunkčiai). Pagal VKĮ šios pareigos tinkamo įvykdymo įrodinėjimo našta tenka vartojimo kredito davėjui. Vartojimo kredito davėjo pareigos įvertinti kredito gavėjo kreditingumą netinkamas vykdymas sukelia atitinkama teisines pasekmes. Vadovaujantis VKĮ 8 straipsnio 7 dalimi, palūkanos, netesybos ir mokesčiai pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui netaikomi, jeigu vartojimo kredito davėjas ne dėl vartojimo kredito gavėjo kaltės netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjo kreditingumą. Taigi nustačius faktą, jog vartojimo kredito davėjas neįvykdė VKĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos dėl vartojimo kredito gavėjo kreditingumo įvertinimo, kredito davėjui turi būti taikomos VKĮ 8 straipsnio 7 dalyje įtvirtintos teisinės pasekmės.
29. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). CPK 179 straipsnio 1 dalis numato, kad įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas 2025 m. birželio 4 d. nutartimi išaiškino ieškovei, jog teismas, nagrinėdamas ginčą dėl vartojimo kredito negrąžinimo (priteisimo), turi vertinti ar tinkamai buvo įgyvendinta pareiga įvertinti skolininko (kredito gavėjo) kreditingumą bei nustatė terminą ieškinio trūkumams pašalinti. 2025 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi, kuria netenkino prašymo priimti sprendimą už akių, teismas pasiūlė pateikti papildomus įrodymus ir paskyrė byloje parengiamąjį teismo posėdį. Ieškovė pateikė prašymą bylą nagrinėti jai nedalyvaujant, pateikė į bylą papildomus rašytinius įrodymus, kuriuos, kaip nurodyta šios nutarties 29 punkte, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti, prieš tai nustatęs terminą pašalinti pateiktų įrodymų trūkumus. Akcentuotina, kad vienintelis įrodymas, kuriuo buvo įrodinėjamas tinkamas VKĮ nustatytos pareigos įvertinti gavėjo kreditingumą, įvykdymas yra pradinės kreditorės paaiškinimas, kuriame pradinė kreditorė nurodo patvirtinanti, jog prieš sudarant sutartį kreditorė atliko visus veiksmus, reikalingus tinkamam kliento kreditingumo įvertinimui, o būtent: atlikus patikrą Gyventojų registre kreditorė nustatė, kad klientas yra išsiskyręs; siekiant įsitikinti kliento gaunamų pajamų tvarumu, kreditorė atliko patikrą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (SODRA) duomenų bazėje ir nustatė, kad kliento daugiau nei 4 paskutinius mėnesius per mėnesį gaunamos pajamos sudarė 0,00 Eur, bet klientas pateikė įrodančius dokumentus, kad jo gaunamos pajamos yra 524,00 Eur. Atlikus patikrą Paskolų rizikos duomenų bazėje nustatyta, kad kliento mėnesio įsipareigojimai finansų įstaigoms sudaro 0,00 Eur. Tačiau šiems teiginiams pagrįsti nepateikta jokių įrodymų. Byloje net nėra jokių įrodymų apie kliento gaunamas pajamas, ypač įvertinus pradinės kreditorės teiginius, jog SODROS duomenų bazėje esančiais duomenimis kliento pajamos yra 0 Eur. Byloje nėra pateikti pradinės kreditorės paaiškinime nurodyti dokumentai, kuriuos, anot kreditorės, pateikė klientas ir kurie patvirtina, kad jo gaunamos pajamos siekia 524 Eur per mėnesį. Nors apeliantė teigia, jog paskaičiuotas atsakovo vidutinės įmokos dydžio ir pajamų santykis – 37,88 % neviršijo Lietuvos Banko valdybos 2013 m. kovo 19 d. nutarimu Nr. 03-62 patvirtintų Vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo ir atsakingo skolinimo nuostatų 9 punkte nustatytos 40 % ribos, tačiau nesant įrodymų apie kliento gaunamas pajamas nėra galimas ir kliento pajamų ir mėnesinių įmokų proporcijos apskaičiavimas ir atitinkamai byloje esančiais įrodymais pagrįstos išvados dėl pajamų ir įmokų proporcijos atitikimo Nuostatų 9 punkte įtvirtintiems reikalavimams, padarymas. Iš byloje ieškovės pateiktų įrodymų negalima nustatyti kokius tiksliai duomenis apie atsakovo kreditingumą pradinė kreditorė rinko ir ar buvo surinkti duomenys, kuriuos bendrovė įvardijo paaiškinime, taip pat ar pagrįstai konkrečios atsakovo pajamos laikytos tvariomis, nei koks buvo jų dydis.
30. Nagrinėjamu atveju ieškovė siekia pakartotinio teismo proceso pirmosios instancijos teisme dėl to, kad jai buvo priimtas nepalankus teismo sprendimas ir įvertinusi teismo sprendimo dalies, kuria atmesta dalis ieškinio reikalavimų, motyvus siekia, kad toje dalyje byla būtų nagrinėjama iš naujo, nepaisant to, kad bylos išsprendimo rezultatas buvo sąlygotas ne pirmosios instancijos teismo padarytų procesinių pažeidimo, o pačios ieškovės netinkamo jai tenkančių procesinių pareigų vykdymo, sąlygojusio jai nepalankaus teismo sprendimo priėmimą. Ieškovei išaiškintina, jog apeliacinės instancijos teismas bylą gali grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik išimtiniais, įstatyme (CPK 327 straipsnyje) nustatytais atvejais: 1) kai nustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindais arba 2) kai neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės pirmosios instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju neegzistuoja nei vienas iš įstatyme įtvirtintų pagrindų bylos grąžinimui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija atkreipia apeliantės dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimą dėl negautų pajamų atmetė dviem savarankiškais pagrindais, t. y. taikydamas VKĮ 8 straipsnio 7 dalyje numatytas pasekmes ir dėl to, kad prašomas priteisti negautas pajamas įvertino kaip hipotetines ir neįrodytas, tokiu būdu konstatavęs neegzistuojant sąlygų pripažinti, jog ieškovė patyrė žalą negautų pajamų forma. Kas lemia, jog nepriklausomai nuo to, ar egzistuoja pagrindai taikyti VKĮ 8 straipsnio 7 dalyje numatytas pasekmes, ieškinio reikalavimas dėl negautų pajamų priteisimo negali būti tenkinamas ieškovei neįrodžius visų būtinųjų sąlygų dėl žalos, negautų pajamų forma, atlyginimo, t. y. nuostolių realumo, dydžio ir priežastinio ryšio. Jokių argumentų dėl šių pirmosios instancijos teismo motyvų nepagrįstumo apeliaciniame skunde nėra pateikiama. Lietuvos Respublikos civiliniame procese įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis, kas reiškia, jog apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliaciniame skunde nenurodžius jokių argumentų, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas ir analizuoti pirmosios instancijos teismo motyvus dėl negautų pajamų neįrodytinumo. Todėl apeliantei apeliaciniu skundu ginčijant tik pirmosios instancijos teismo išvadas dėl netinkamai įvykdytos kreditingumo vertinimo pareigos – negali būti pasiektas apeliantės pageidaujamas rezultatas – sprendimo dalies dėl negautų pajamų nepriteisimo panaikinimas ir bylos dalies šioje apimtyje grąžinimas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
31. Konstatavus, kad byloje nėra pateikti jokie įrodymai, patvirtinantys, kad prieš suteikiant kreditą buvo atliktas kreditingumo vertinimas, nesant byloje įrodymų apie kredito gavėjo paskutinių keturių mėnesių iki kredito suteikimo gaunamas pajamas (Nuostatų 10 punktas), apeliacinio skundo argumentų, kuriais kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo motyvų, susijusių su kliento kasdieninių poreikių vertinimu, pagrįstumas, analizė neturi jokios teisinės reikšmės, nes tai neturės jokios įtakos bylos išnagrinėjimo rezultatui. Todėl teisėjų kolegija dėl šių argumentų nepasisako.
32. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkindamas iš dalies įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, visapusiškai ir išsamiai išaiškino esmines faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.