Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Giedrius Endriukaitis išnagrinėjęs pareiškėjo V. V. skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutarties,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2015-05-11 nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo V. V. skundą ir grąžino jį pareiškėjui. Teismas konstatavo, kad skundas neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 412 str. keliamų reikalavimų nukentėjusiojo skundo turiniui, kaltinimas paremtas tik paties pareiškėjo subjektyviu susidariusios situacijos vertinimu, iš skundo turinio neaišku kuo remiantis V. V. kaltina P. M. paskleidus informaciją apie tai, kad jis „kontrabandistas“. Nurodė, kad P. M. padaryti veiksmai nepasiekė tokio pavojingumo laipsnio, kad juos būtų galima pripažinti nusikalstama veika.

V. V. skundas atmestinas.

Aukštesnysis teismas, susipažinęs su pateikta bylos medžiaga, įvertinęs V. V. skundo motyvus ir argumentus, konstatuoja, kad apylinkės teismas, atsisakydamas priimti V. V. skundą privataus kaltinimo tvarka, įstatymo reikalavimų nepažeidė, nutartyje motyvuotai nurodė, kodėl toks skundas nepriimamas. Aukštesnysis teismas šiuo atveju neturi teisėto pagrindo nesutikti su apylinkės teismo nutartyje padarytomis išvadomis.

Apelianto skundo argumentai, kad byla iš esmės buvo išnagrinėta ne viešame teismo posėdyje, neatliekant įrodymų tyrimo, atmestini kaip nepagrįsti. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas BPK 412 str. numatyta teismo pareiga patikrinti ar privataus kaltinimo skundo/pareiškimo turinys atitinka jam keliamus reikalavimus. Jame turi būti nurodyta: nusikalstamos veikos, kuria kaltinamas asmuo, padarymo vieta, laikas, padariniai ir kitos esminės aplinkybės; duomenys, kurie patvirtina skunde ar pareiškime išdėstytas aplinkybes; nukentėjusiojo, nusikalstamos veikos padarymu įtariamo asmens bei liudytojų vardai, pavardės ir gyvenamoji vieta. Minėto straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog įstatymo reikalavimų neatitinkantis skundas nepriimamas ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui.

Tuo tarpu pareiškėjas teismui pateiktame skunde privataus kaltinimo tvarka nenurodo jokių objektyvių duomenų, kuriais grindžia P. M. pareikštą kaltinimą BK 154 str. 2 d. pagrindu. Skundo turinys iš esmės patvirtina, kad kaltinimas paremtas vienintele paties pareiškėjo nurodyta fraze („A, kontrabandistas, priėjai liepto galą!“), kurią galimai jo atžvilgiu ištarė P. M.. Akivaizdu, kad pareiškėjo nurodytas subjektyvus situacijos vertinimas, kuris neparemtas jokiais kitais objektyviais duomenimis, galinčiais patvirtinti skunde išdėstytas aplinkybes, negali būti vada inicijuoti baudžiamąjį procesą, esant esminiams įstatymo reikalavimų pažeidimams, numatytiems privataus kaltinimo pareiškimo turiniui.

Privataus kaltinimo kategorijų bylų procesas pasižymi tuo, kad jame nedalyvauja valstybinis kaltintojas, o kaltinimai pareiškiami tik dėl kai kurių baudžiamojo kodekso numatytų nusikalstamų veikų ir juos palaiko privatus kaltintojas, kurio prerogatyva rinkti ir pateikti teismui įrodymus (BPK 34 str.). Jis turi būti aktyvus proceso dalyvis ir turi pateikti teismui visą reikiamą medžiagą, kad būtų teisingai išnagrinėta baudžiamoji byla. Atkreipiamas dėmesys, kad pareiga nustatyti ir pateikti BPK 412 str. 2 d. numatytus duomenis negali būti perkeliama teismui. Tai yra įstatymu nustatyta nukentėjusiojo asmens, besikreipiančio į teismą privataus kaltinimo tvarka, pareiga, todėl ši pareiga turi būti vykdoma.

Priešingai nei skunde teigia apeliantas, kreipdamasis dėl baudžiamojo proceso inicijavimo privataus kaltinimo tvarka jis nenurodė jokių konkrečių asmenų, kurie girdėjo P. M. išsakytus žodžius jo atžvilgiu. Iš esmės tokių liudytojų pastarasis neidentifikuoja ir apeliacinės instancijos teismui pateiktame skunde, remdamasis tik deklaratyviais paaiškinimais apie galimą jų egzistavimą. Tuo tarpu BPK 412 str. aiškiai numato, kad privataus kaltinimo tvarka pateiktame skunde turi būti nurodyti liudytojų vardai, pavardės, gyvenamosios vietos adresai. Nors A. V. teigimu P. M. ištarti žodžiai buvo užfiksuoti vieno iš kartu su juo buvusių asmenų mobiliu telefonu, tačiau tokie paaiškinimai pateikti tik apeliacinės instancijos teismui, o šiuos teiginius pagrindžiančių duomenų byloje nėra.

Pažymėtina, kad asmuo gali subjektyviai vertinti savo būseną ir kito asmens veiksmus jo atžvilgiu ir tai gali būti subjektyvi nukentėjusiojo asmens pozicija, tuo tarpu nusikaltimo buvimą ar nebuvimą nulemia objektyvios įvykio bei veikos aplinkybės pagrįstos faktiniais duomenimis. Nors V. V. įsitikinimu P. M. jį apšmeižė neva padarius sunkų nusikaltimą, numatytą BK 199 str., tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 210 str. taip pat numato atsakomybę už kontrabandą. Atsižvelgiant į tai nėra pagrindo daryti neabejotinos išvados, jog skunde nurodyta fraze („A, kontrabandistas, priėjai liepto galą!“) V. V. iš esmės buvo kaltinamas sunkaus nusikaltimo, o ne administracinio teisės pažeidimo padarymu.

Lietuvos A. T. ne kartą yra pažymėjęs, jog baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-263/2010). Tai paskutinė priemonė naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis negalima pasiekti tų pačių tikslų. Sutiktina su skundžiamos nutarties motyvais, jog šiuo atveju įvertinus skunde nurodytus galimai P. M. atliktus veiksmus jie neturėjo tokio pavojingumo laipsnio, kad juos būtų galima pripažinti nusikalstama veika. Tuo tarpu baudžiamosios teisės ginamų vertybių apsauga yra numatyta ir kitų teisės šakų, tokių kaip civilinės, administracinės ir kt. Kitų teisės šakų nustatyta atsakomybė paprastai gali efektyviai užtikrinti nukentėjusiojo asmens interesų gynybą. Teismų praktika vadovaujasi principu, kad Lietuvos Respublikos teisės sistemoje yra pakankamai priemonių, kuriomis asmuo, manantis, kad jo teisės yra pažeistos, gali efektyviai ginti ir apginti savo interesus, ir nebūtina naudotis baudžiamosios, baudžiamojo proceso teisės normomis.

Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, kad 2015-05-11 apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl tenkinti V. V. skundą bei panaikinti šią nutartį skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

V. V. skundą atmesti ir palikti galioti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. gegužės 11 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.