- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Data
- 2016-04-07
- Bylos Nr.
- 1A-57-174/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-3-00041-2015-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Violeta Miliuvienė (pirm.), Aurelija Sadauskaitė, Remigijus Preikšaitis
- Nukentėjusysis
- S. V.
- Kaltinamasis
- R. B.
- Civilinis ieškovas
- S. V.
- Advokatai
- Alvydas Kvaščevičius, Ričardas Noreika
Pranešėja Violeta Miliuvienė Teisėja Kristina BaškienėBaudž. byla Nr. 1A-57-174/2016Teisminio proceso Nr. 1-06-3-00041-2015-3Procesinio sprendimo kategorijos:2.4.; 1.2.8.1.1.; 2.1.7.4.; 2.1.14. (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
nuTARTis
2016 m. balandžio 7 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,
dalyvaujant privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo S. V. atstovui advokatui Ričardui Noreikai,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo S. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio, kuriuo R. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.
Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo S. V. civilinis ieškinys dėl 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas; prašymas priteisti iš kaltinamosios R. B. 300 Eur jo atstovavimo išlaidų atmestas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. B. buvo kaltinama tuo, kad ji į civilinę bylą Nr. 2-976-793/2015, kuri nagrinėjama Klaipėdos miesto apylinkės teisme, adresu Daukanto g. 8, Klaipėda, pateikė procesinius dokumentus, kurių turinys įžeidžia, taip pat kad pateiktuose dokumentuose skleidžiama apie S. V. tikrovės neatitinkanti informacija, paniekinanti ir pažeminanti bei pakertanti pasitikėjimą S. V.:
Atsiliepimas
– 2015-01-06 atsiliepime į ieškinį, kuris Klaipėdos miesto apylinkės teisme buvo gautas 2015-02-06, tikslus dokumento gavimo laikas nežinomas, R. B. rašė: „Priežastys yra tame, kad eilę metu jų atstovas S. V. nuo 2009 m., apsimetęs pastogės savininku A. Ž., darė man spaudimą, reikalaudamas parduoti mano dalį pastogės, klaidindamas ir melagingais pažadais neaiškindamas tikrosios padėties, prisidengdamas renovacija, restauracija, reikalavo parašu, kad leistume įsirengti butus“; „Taip pat inicijuoti tyrimą prieš pilietį S. V. kuris kartu su A. S., o vėliau apsimesdamas A. Ž. darė man spaudimą ir grasino, tai yra nuo 2008–2013 m. laikotarpiu, tokiu būdu sukeldamas ilgalaikį sveikatos sutrikdymą.“;
– pareiškime dėl teisėjo Petro Mineikio nušalinimo ir teismo nepasitikėjimo, kuris Klaipėdos miesto apylinkės teisme buvo gautas 2015-03-02, tikslus dokumento gavimo laikas nežinomas, R. B. rašė: „Tas asmuo, kuris įvardijamas kaip S. V., nuo 2008 m. iki 2014 m. mulkino, apgaudinėjo namo gyventojus, pasisavinęs A. Ž. tapatybę, apsimesdamas A. Ž.. Kad tai kitas asmuo, išryškėjo tik teismo proceso metu 2014 metais. Galiu drąsiai teigti, kad S. V. tai aukščiausios klasės sukčius, kuris 6 metus sugebėjo apsimesti A. Ž. ir mulkinti namo gyventojus.“;
Atsiliepimas
– 2015-03-16 atsiliepime į ieškinį, kuris Klaipėdos miesto apylinkės teisme buvo gautas 2015-03-16 (informacija matoma per Lietuvos elektroninių paslaugų portalą), tikslus dokumento gavimo laikas nežinomas, R. B. rašė: „Galiu drąsiai teigti, kad panašaus plauko sukčiai kaip A. S., A. Ž., S. V. stengdamiesi apeiti įstatymus, pasinaudodami Teismo svertais (kadangi įstatymuose yra nemažai spragų), įtakingais advokatais, pažintimis ir kitomis juodomis technologijomis praturtėja gyventojų sąskaita.“;
– 2015-04-07 atsiliepime į ieškinį, kuris Klaipėdos miesto apylinkės teisme buvo gautas 2014-04-07, tikslus dokumento gavimo laikas nežinomas, R. B. rašė: „Noriu išaiškinti nuosekliai dėl savo dalies pastogės pardavimo. Kaip buvo pareikšta pirmame teismo posėdyje ir atsiliepime į ieškinį (2015-01-06), kad nuo 2008 m. S. V. kartu su A. S. grasindami įvairiais būdais ir darydami spaudimą, o nuo 2009 m. S. V. pasisavinęs A. Ž. tapatybę (pareikšdamas, kad A. S. atidavė pastogę už skolas) įvairiais būdais vertė, reikalavo parduoti pastogę.“;
– 2015-04-20 prašyme, kuris Klaipėdos miesto apylinkės teisme buvo gautas 2014-04-20, tikslus dokumento gavimo laikas nežinomas, R. B. rašė: „Teismo byloje nėra jokių rašytinių parodymų S. V. ir per visą laikotarpį kol vyksta teismo procesas nebuvo atvestas ir apklausta, nors jo veikla yra labiausiai susijusi šioje byloje dėl pastogės atsidalijimo. Ir jo veiksmai, veikla nuo 2008–2013 m. kvepia kriminaline potekste (apie tai buvo minima byloje mano atsiliepime).“
R. B., parašydama ir pateikdama Klaipėdos miesto apylinkės teismui į civilinę bylą dokumentus, kuriuose buvo anksčiau nurodyti teiginiai, pažemino, įžeidė, apšmeižė S. V..
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015 m. lapkričio 20 d. nuosprendžiu R. B. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį išteisino, konstatavęs, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu privatus kaltintojas ir nukentėjusysis S. V. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio dalį dėl R. B. išteisinimo pagal BK 154 straipsnio 1 dalį ir pripažinti R. B. kalta dėl šios nusikalstamos veikos padarymo bei paskirti jai 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, atidedant bausmės vykdymą pusantrų metų laikotarpiui; priteisti iš R. B. nukentėjusiajam S. V. 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 300 Eur advokato padėjėjo išlaidų už atstovavimą pirmosios instancijos teisme ir išlaidas už apeliacinio skundo surašymą bei atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.
Apelianto teigimu, skundžiamo nuosprendžio dalis dėl R. B. išteisinimo pagal BK BK 154 straipsnio 1 dalį, taip pat dėl ieškinio dėl 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo palikimo nenagrinėto bei 300 Eur atstovavimo išlaidų nepriteisimo turi būti panaikinta dėl to, kad teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, ir dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų vertinant įrodymus (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnis.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas priėmė R. B. išteisinamąjį nuosprendį, šį savo sprendimą motyvuodamas tuo, jog išanalizavus ir įvertinus duomenų visumą, darytina išvada, kad kaltinamosios R. B. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 154 straipsnio 1 dalyje, požymių. Teismo vertinimu, iš R. B. pareiškimų, pateiktų civilinėje byloje Nr. 2-976-793/2015, ir kaltinamosios R. B. paaiškinimų teismo posėdžių metu matyti, kad ji nepakankamai aiškiai supranta atstovavimo institutą ir palėpės pirkėju A. Ž. ji laiko įgaliotą atstovą S. V., o tokiais vaizdingais žodžiais ji tik išreiškia savo emocinę būseną. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-396/2009, nurodydamas, jog inkriminuojant šmeižimą, kaip nusikalstamą veiką, visada būtina įsitikinti, ar padaryta veika pagal jos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį bei pasireiškimą yra tokio pavojingumo laipsnio, kad vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas, taip pat nurodydamas, jog tai ypač aktualu, kai vertinami konflikto, barnio ar kitos stresinės situacijos sąlygomis išsakyti nemalonūs žodžiai ar atlikti nedraugiški veiksmai. Su šiais teismo motyvais S. V. nesutinka dėl toliau nurodomų argumentų.
Visų pirma, apeliantas pažymi, jog teismo cituojamoje LAT nutartyje faktinės aplinkybės visiškai skiriasi nuo aplinkybių šioje baudžiamojoje byloje, t. y. kasacinio teismo nutartyje buvo sprendžiama dėl vieno epizodo, t. y. stresinėje situacijoje buvusio asmens išsakytų žodžių STT pareigūnams, o šioje baudžiamojoje byloje R. B. kaltinama intensyviai šmeižusi jį, S. V., šmeižikiškus žodžius paskleidusi daugiau nei 5 kartus skirtinguose rašytiniuose dokumentuose.
Antra, cituojamoje kasacinio teismo nutartyje kaltinamasis išsakė galbūt šmeižiamojo pobūdžio žodžius ne rašytine, bet žodine forma. Akivaizdu, jog kai žmogus yra stresinėje situacijoje, žodžiu išsakyti šmeižikiški žodžiai gali būti neinkriminuojami kaip šmeižimas BK prasme, tačiau kai asmuo, šiuo atveju kaltinamoji R. B., iš esmės visuose savo procesiniuose dokumentuose nurodė šmeižiančius nukentėjusįjį žodžius, kurie buvo rašomi 6 mėnesių laikotarpiu ir rašomi iki šios dienos, jie negali būti pripažinti kaip išsakyti esant konflikto, barnio ar kitos stresinės situacijos sąlygomis. Todėl teismo motyvas, jog R. B., išsakydama šiuos žodžius, tik išreiškė savo emocinę būseną, yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Trečia, yra visiškai nesuprantami pirmosios instancijos teismo argumentai, jog R. B. veika nėra tokio pavojingumo laipsnio, kad būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių taikymas, nes ji šmeižiančius žodžius paskelbė viešai, t. y. procesiniuose dokumentuose, su kuriais gali susipažinti ir tretieji asmenys, taip pat veikė epizodiškai ir intensyviai, be to, nėra jokio pagrindo teigti, jog veikoje nėra tokio pavojingumo laipsnio, kadangi iš esmės kaltinamosios veika galėtų būti vertinama netgi pagal kvalifikuojančius požymius, t. y. ne pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, o šio straipsnio 2 dalį, kadangi, pasak S. V., R. B. jį šmeižė neva jis padarė sunkų nusikaltimą, kaip antai: sunkus sveikatos sutrikdymas, sukčiavimas ir kt.
Teismas skundžiamame nuosprendyje taip pat nurodė, jog išsakydama šiuos žodžius ir surašydama juos savo procesiniuose dokumentuose keliose civilinėse bylose kaltinamoji R. B. nesiekė paskleisti melagingų, prasimanytų žinių apie jo, S. V., elgesį. Pasak teismo, kaltinamoji, siekdama apsiginti nuo pareikšto civilinio ieškinio civilinėje byloje, teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstė savo nuomonę apie ieškovo A. Ž. atstovo S. V. darbą ir elgesį derybų dėl pastogės įsigijimo metu. Apelianto nuomone, teismas netinkamai įvertino R. B. atliktus neteisėtus veiksmus ir byloje pateiktus įrodymus, pripažindamas kaltinamosios veiksmus nuomone.
Kaip matyti iš bylos medžiagos ir R. B. pasisakymų teismo posėdžių metu, akivaizdu, jog kaltinamoji paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją. Tai patvirtina ir kaltinamosios negalėjimas tiksliai pasakyti, dėl ko ji šią informaciją paskleidė, kuo remiasi. Kaip yra išaiškinęs LAT 2005-11-22 nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-645, baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, paskleidusiam informaciją, t. y. perdavusiam žinias. Apelianto S. V. teigimu, informacijos paskleidimo faktą aiškiai patvirtina prie privataus kaltinimo skundo pateikti ir ištirti R. B. rašyti procesiniai dokumentai su juose aiškiai identifikuota tikrovės neatitinkančia informacija.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, kad R. B. pateikė ne faktus ar žinias, o tik išreiškė savo nuomonę, tačiau, apelianto vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog kaltinamoji R. B. paskleidė informaciją, turinčią konstatuojamąjį pobūdį, neturėdama tos informacijos tikrumą patvirtinančių duomenų. Be to, byloje pateikti ir ištirti įrodymai patvirtina, jog R. B. išsakyta informacija yra neteisinga.
Šalies argumentai
R. B. procesiniuose dokumentuose nurodyti ir minimi faktai įvardijami kaip nukentėjusiojo padarytos nusikalstamos veikos ar kitokie baustini poelgiai („terorizavimas, turto prievartavimas, nesunkus sveikatos sutrikdymas“ ir kt.), apie nukentėjusiojo asmenines savybes pasisakoma vartojant aiškiai tikrovės neatitinkančius apibūdinimus („apsimesdamas, melagingais pažadais klaidindamas, mulkino, stengdamasis apeiti įstatymus, prisidengdamas juodomis technologijomis“ ir pan.), neteisingus asmenybę apibūdinančius duomenis („aukščiausios klasės sukčius, jo veikla kvepia kriminaline potekste“ ir kt.), todėl, S. V. vertinimu, akivaizdu, jog R. B. išsakė ne savo subjektyvią nuomonę, bet tikrovės neatitinkančius faktus, kurie yra šmeižikiško pobūdžio.
Žemesnės instancijos teismas
Pats teismas iš esmės patvirtino, jog kaltinamosios išsakyti šmeižiantys žodžiai neatitinka tikrovės, yra melagingi, t. y. teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog R. B. teiginiai yra hiperbolizuoti ar net provokuojantys, tačiau vis tiek yra pripažįstami subjektyvia nuomone, nors šiuose šmeižiančiuose teiginiuose nėra jokių vertinamųjų, realius faktus vertinančių teiginių.
Be to, teismas visiškai nevertino to, ar R. B. savo procesiniuose dokumentuose pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją ir ar ji gali paniekinti ar pažeminti kitą žmogų. Šie požymiai yra svarbūs nustatant veikos buvimą. Be to, nukentėjusysis S. V. pažymi, jog teismas neatkreipė dėmesio į jo teismo posėdžio metu nurodytas aplinkybes apie tai, jog jis prisistatė kaltinamajai, taigi jai puikiai buvo žinoma, kas jis yra. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad R. B. paskleistos žinios apie tai, kad jis, S. V. yra „aukščiausios klasės sukčius, apgavikas ją terorizavo ir padarė ilgalaikius sveikatos sutrikdymus“, yra tikrovės neatitinkanti informacija, nes ji nebuvo patvirtinta įstatymo nustatyta tvarka teismo posėdyje.
S. V. nuomone, jis įrodė visas aplinkybes, reikalingas kaltinimui pagrįsti, tačiau pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK normą, numatančią baudžiamąją atsakomybę už šmeižimą.
Nukentėjusiojo S. V. vertinimu, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ne visos nurodytos aplinkybės buvo išsamiai išnagrinėtos ir motyvuotai įvertintos bendrame bylos duomenų kontekste. Teismas visiškai nepasisakė dėl tarpusavio santykių įtakos R. B. duotiems parodymams, liudytojo A. S. parodymų patikimumo ir jų vertinimo, jo, nukentėjusiojo S. V., ir jo atstovo viso bylos proceso metu akcentuotų aplinkybių, kad R. B. laisvanoriškai sudarė pastogės dalies pirkimo–pardavimo sutartį, bent nuo to momento, kai šią sutartį pasirašė pas notarą, žinojo, jog jis, S. V., nėra A. Ž., bet vis tiek atliko šiuos neteisėtus veiksmus. Be to, liudytojo A. S. parodymai, jog „kaltinamoji bijojo, kad S. V. jos nenuvežtų į mišką ir neužkastų“, apelianto nuomone, yra nepagrįsti, jų nepatvirtina jokios kitos bylos aplinkybės, todėl jie turėjo būti vertinami kritiškai. Teismas šių teiginių pagrįstumo netikrino. Teismui neišsprendus šių klausimų, negalima teigti, kad byloje įrodinėtinos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant R. B. kaltės klausimą, buvo nustatytos teisingai, o priimtas išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas.
Teismas taip pat visiškai nepasisakė dėl R. B. nurodytų aplinkybių, išsakytų žodžių teisingumo. R. B. visiškai neįrodė išsakytų žodžių, jog jis, S. V. „darė R. B. spaudimą, reikalavo parduoti dalį pastogės, klaidino melagingais pažadais, nepaaiškino tikrosios padėties, stengėsi apeiti įstatymus, pasinaudodamas teismo svertais, įtakingais advokatais, pažintimis ir kitomis juodomis technologijomis, turtėja gyventojų sąskaita“ ir kt., pagrįstumo.
Išdėstytos aplinkybės, S. V. teigimu, rodo, kad teismo motyvai dėl R. B. neteisėtų veiksmų kvalifikavimo, nurodant, kad ji išsakė tik subjektyvią nuomonę, o ne pateikė žinias ar faktus, yra neteisėti.
Šmeižimu skleidžiamos žinios turi būti melagingos, prasimanytos ir žeminančios. Skleidžiami prasimanymai apie neigiamas žmogaus savybes, netinkamą elgesį apskritai apie konkretų poelgį – nusikalstamą, amoralų, neetišką ir pan. Melagingos žinios yra tos, kurios neatitinka tikrovės, yra prasimanytos, t. y. skleidimas to, kas teigiama esant buvę, bet nėra ir nebuvo, arba faktai iškreipiami (Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 26 d nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-300-190/2012). S. V. teigimu, R. B. paskleidė informaciją neva S. V. darė jai spaudimą, tai, pastarosios teigimu, sukėlė jai sunkių ilgalaikių sveikatos sutrikdymų, tačiau apeliantas pažymi, kad į teisėsaugos institucijas dėl neva jo atliktų veiksmų R. B. kreipėsi tik bylos nagrinėjimo metu, nėra jokios konkrečios informacijos, kad dėl jo, S. V., atliktų veiksmų R. B. būtų sutrikusi sveikata. Taip pat R. B. nurodė, kad jis, S. V., neva apsimetė A. Ž. ir tokiu būdu darė jai spaudimą, kad ši parduotų savo neįrengtos pastogės dalį, klaidino ją melagingais pažadais neišaiškindamas tikrosios tiesos. Tačiau ši melaginga ir šmeižianti informacija paneigiama tuo, jog R. B. pati laisva valia, sudarydama pirkimo–pardavimo sutartį pas notarą, pardavė savo dalį neįrengtos pastogės.
Nuomonė turi vertinamąjį, atspindimąjį pobūdį, o nauja informacija – konstatuojamąjį pobūdį, nes ja teigiami iki tol neišsakyti faktinio pobūdžio duomenys, pateikiami kaip objektyviai egzistuojantys. S. V. įsitikinimu, neabejotina, kad kaltinamoji, apibūdindama jį ir jo veiksmus kaip terorą, apgaulę, grasinimus bei sukčiavimą, įvardydama jį kaip aukščiausios klasės sukčių, pateikė ne asmens vertinimą, bet konstatavo jo neteisėtus veiksmus, kurių jis neatliko, vartojo kriminalinius išsireiškimus „sužalojimai, sukčius, apgavystė“ ir pan., o tai yra kaltinimas nepadarytais nusikaltimais. Toks R. B. veiksmų intensyvumas, S. V. nuomone, patvirtina jos siekį pažeminti ir apšmeižti jį visais įmanomais būdais.
Jeigu asmuo buvo įsitikinęs dėl skleidžiamos informacijos teisingumo ir dėl to sąžiningai klydo, ši aplinkybė šalina jo atsakomybę. Tačiau, S. V. nuomone, nagrinėjamu atveju R. B. negalėjo sąžiningai klysti. LAT praktikoje nurodoma, jog nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų. Iš byloje pateiktų ir ištirtų įrodymų matyti, jog R. B. pati negalėjo tiksliai nurodyti, kokius neteisėtus veiksmus jis, S. V., prieš ją atliko. Be to, R. B. sąmoningai iškreipė duomenis, t. y. nors ji puikiai supranta ir jai yra žinoma, kad jis, S. V., atstovavo A. Ž., nes būtent pastarasis pasirašė jos pastogės dalies pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau nepaisant to, R. B. skleidžia apie jį, S. V., tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri yra šmeižiamojo pobūdžio.
Teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė, jog R. B. nesiekė paskleisti melagingų, prasimanytų žinių apie jo, S. V., elgesį. Tačiau teismas nepasisakė ir nevertino esminių aplinkybių vertindamas asmens tyčią, t. y. kad šiuos veiksmus R. B. atliko itin intensyviai, be to, net baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu pastaroji kreipėsi į Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūrą dėl A. Ž. neteisėtų veiksmų, procesiniuose dokumentuose toliau šmeiždama jį, S. V., nors jis prieš ją jokių neteisėtų veiksmų neatliko.
Šmeižimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia. Iš bylos medžiagos ir kaltinamosios pasisakymų teismo posėdžių metu matyti, kad kaltinamoji suvokė, jog skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją, suprato, kad ši informacija žemina jo garbę ir orumą, ir akivaizdu, kad to siekė. S. V. teigimu, nusikalstamos veikos intensyvumas patvirtina, kad R. B. siekė šmeižti jį, pateikti apie jį neigiamą informaciją, kuri neatitinka tikrovės. Vartojamų teiginių ir žodžių pobūdis turi reikšmės vertinant tiesioginės tyčios buvimą (Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2012 m. birželio 29 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. PK-76-655/12), o šiuo atveju R. B., vadindama jį, S. V., nusikaltėliu, aukščiausio lygio sukčiumi, apgaviku ir kitais itin neigiamą prasmę visuomenėje turinčiais žodžiais, akivaizdžiai veikė tyčia.
Be to, S. V. pažymi, jog civilinė byla Nr. 2-976-793/2015, kurios medžiaga buvo perkelta į baudžiamąją bylą, yra iškelta visiškai dėl kito dalyko, skirtingai, nei nurodė R. B. teismo posėdžio metu, t. y. dėl pastogės atidalijimo, tačiau šioje byloje nėra reiškiamos jokios pretenzijos ar reikalavimai dėl R. B. pastogės dalies, kurią ji pardavė laisva valia ir už kurią jai buvo teisingai sumokėta. Tai taip pat patvirtina, kad šiuos šmeižikiškus žodžius R. B. išsakė ne atsikirsdama į pareikštus reikalavimus civilinėje byloje, bet siekdama asmenį apšmeižti.
Taigi, S. V. teigimu, R. B., neturėdama jokiais realiais faktais patvirtintų duomenų apie jos paskleistų žinių tikrumą, suvokė, kad šios žinios pažemins jį kaip asmenį, kaip verslininką. R. B. tai padarė suvokdama, kad paskleista informacija gali pakirsti pasitikėjimą juo, neigiamai paveikti jo tolesnę veiklą, ir to siekė. Paskleisdama informaciją, kad jis, S. V., gyventojų sąskaita praturtėjo, apgavo namo gyventojus ir yra sukčius, R. B. nesistengė patikrinti informacijos tikrumo. Visi R. B. šmeižiantys pasisakymai nėra paremti jokiais rašytiniais įrodymais, faktais, pastaroji šių faktų taip pat nebandė patikrinti, todėl akivaizdu, jog ji tyčia siekė pažeminti jį, S. V., intensyviai skleisdama žeminančią, šmeižiančią, garbę ir orumą pažeidžiančią informaciją.
Tikrovės neatitinkančios informacijos skleidimo motyvai, kuriuos nurodė R. B., veikos kvalifikavimui reikšmės neturi – pakanka, kad asmuo suvokė, kad tokia tikrovės neatitinkanti informacija paniekins, pažemins asmenį ir pakirs pasitikėjimą juo (LAT 2005 m. gruodžio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-596/2005).
R. B. žinojo, kad viešai rašydama informaciją, kuri yra melaginga ir šmeižianti, tokią informaciją paskleidė, neturėdama ir nenurodydama jokių faktų, dėl to, S. V. teigimu, jis buvo paniekintas ir pažemintas prieš kitus asmenis, ypač prieš tuos asmenis, su kuriais sieja verslo, dalykiniai santykiai, o asmens reputacija ir pasitikėjimas juo yra itin svarbūs.
Apelianto įsitikinimu, R. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 154 straipsnio 1 dalyje, sudėtis buvo visiškai įrodyta byloje ištirtų įrodymų visuma, todėl skundžiamas teismo nuosprendis, kuriuo R. B. išteisinta, yra neteisingas ir nepagrįstas dėl esminių BPK nuostatų pažeidimų. Nukentėjusiojo manymu, byloje surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad R. B. padarė BK 154 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir jos veiksmuose yra visi objektyvieji ir subjektyvieji šios veikos požymiai. Teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, nes bylos aplinkybes išnagrinėjo neišsamiai ir šališkai: teismo išvados dėl tyčios apšmeižti jį, S. V., išteisintosios R. B. veiksmuose nebuvimo ir objektyvaus pavojingumo jos veiksmuose nebuvimo paremtos nenuosekliu, vienpusišku, selektyviu ir paviršutinišku įrodymų viseto vertinimu.
Skundžiamame nuosprendyje teismas taip pat nurodė, jog pirmiausia, esant galimybei, asmens garbės ir orumo gynimui turėtų būti išnaudotos švelnesnės priemonės, t. y. civilinio ieškinio pareiškimas pagal CK 2.24 straipsnį. Tačiau atsižvelgiant į protingumo, teisingumo, proporcingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, kurias ne kartą cituoja teismas skundžiamame sprendime, R. B. veikė itin intensyviai, net iškėlus baudžiamąją bylą pastaroji ir toliau jį, S. V., šmeižė. Atsižvelgiant į minėtus bendruosius teisės principus ir baudžiamosios teisės principus, tikslą nubausti neteisėtus veiksmus atlikusį asmenį, siekiant užkardyti asmenį nuo neteisėtų veiksmų atlikimo ateityje, svarbiausia šioje byloje ne neturtinės žalos atlyginimo priteisimo faktas, o nusikalstamų veikų uždraudimas ir jų užkardymas, o šiuo atveju teismas pateisino R. B. atliekamus neteisėtus veiksmus, sistemingą ir intensyvų šmeižimą, priimdamas R. B. išteisinamąjį nuosprendį.
Išdėstyti argumentai, apelianto nuomone, leidžia daryti išvadą, jog skundžiamas nuosprendis dėl R. B. išteisinimo priimtas tinkamai neįvertinus visų byloje esančių įrodymų, netinkamai įvertinus kaltinamosios R. B. neteisėtus veiksmus ir nepagrįstai kaltinamąją išteisinus.
Atsiliepimu išteisintoji R. B. prašo atmesti S. V. apeliacinį skundą ir palikti galioti skundžiamą Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nuosprendį.
Privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo S. V. atstovas advokatas R. Noreika prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Išteisintoji R. B. ir jos gynėjas advokatas A. Kvaščevičius prašo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylą nagrinėdamas apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Kaip matyti iš privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo S. V. apeliacinio skundo, pastarasis nesutinka su skundžiamo nuosprendžio dalimi dėl R. B. išteisinimo pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, taip pat su teismo sprendimu palikti nenagrinėtą civilinį ieškinį dėl 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir atmesti prašymą dėl 300 Eur atstovavimo išlaidų priteisimo. Būtent dėl šių klausimų apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.
Dėl R. B. išteisinimo pagal BK 154 straipsnio 1 dalį
R. B. pagal BK 154 straipsnio 1 dalį išteisinta, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pagrįstai.
Nors privatus kaltintojas ir nukentėjusysis S. V. ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir jo pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija, patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo, įvertinus byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetą, padaryta išvada, kad R. B. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai, laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai R. B. išteisino pagal BK 154 straipsnio 1 dalį, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Pagal objektyviuosius požymius šmeižimu (BK 154 straipsnis) laikomas tikrovės neatitinkančios informacijos apie žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti, galinti paniekinti ar pažeminti asmenį informacija – tai visuomenės akyse žmogų diskredituojančios prasimanytos ar klaidingos žinios. Baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, paskleidusiam informaciją. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, tai yra faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes konstatavimą. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Atskleidžiant šmeižimo sąvokos turinį, svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais.
Teisėjų kolegijos nuomone, teismas atskleidė BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo esmę, šio nusikaltimo sudėties požymius, ištyrė ir nuosprendyje aptarė byloje surinktus duomenis, sugretino juos su BK 154 straipsnio 1 dalies dispozicija, tinkamai juos įvertino ir padarė teisingą bei motyvuotą išvadą, kad R. B. veikoje nėra nusikalstamos veikos požymių. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su skundžiamame nuosprendyje aptartu bylos duomenų vertinimu, tuo pagrindu padaryta išvada dėl būtinųjų minėto nusikaltimo sudėties požymių nebuvimo R. B. veikoje ir šios išvados motyvacija.
S. V. apeliaciniame skunde išdėstė subjektyvų, bylos duomenimis nepagrįstą aplinkybių suvokimą, išdėstė teorines žinias apie šmeižimo nusikaltimą, teigė, kad išteisintosios veikoje yra nusikaltimo požymių, kad R. B. teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstė ne savo nuomonę, o tyčia paskleidė apie jį tikrovės neatitinkančią informaciją, nenurodydama jokių konkrečių faktų, kuri paniekino ir pažemino jį kaip asmenį, tačiau nenurodė konkrečių teismo padarytų klaidų ar pažeidimų vertinant bylos duomenis, turėjusių įtakos, jo nuomone, neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimui.
Vertinant išteisintosios R. B. teismui pateiktų procesinių dokumentų (2015-01-06 atsiliepimo į ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-10155-793/2014 (b. l. 6–8), 2015-03-02 pareiškimo dėl teisėjo Petro Mineikio nušalinimo ir teismo nepasitikėjimo civilinėje byloje Nr. 2-10155-792/2014 (b. l. 9–16); 2015-03-16 atsiliepimo į ieškinį 2015-03-16 (b. l. 17–19); 2015-04-07 atsiliepimo į ieškinį (b. l. 20–22) ir 2015-04-20 prašymo civilinėje byloje Nr. 2-10155-793/2014 (b. l. 23–25) tekstų turinį tuo aspektu, ar juose buvo paskleista informacija, ar išsakyta nuomonė, negalima apsiriboti vien tik teisiniais kriterijais. Ar informacija pažeidžia žmogaus garbę ir orumą, koks jos pobūdis, gali būti nustatyta tik tiesiogiai įvertinus aplinkybių, kuriomis ji buvo išsakyta, visumą, t. y. įvertinus socialinį kontekstą, tarpusavio santykius ir panašiai. Nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti į bylos aplinkybių visumą, į R. B. teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose išdėstytų teiginių kontekstą.
Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad tarp abiejų proceso šalių – R. B. ir S. V. – santykiai yra konfliktiški ir tai yra susiję su Klaipėdos miesto apylinkės teisme nagrinėjama civiline byla Nr. 2-976-793/2015, kurioje pagal ieškovo A. Ž. ieškinį dėl turto atidalijimo natūra iš bendrosios dalinės nuosavybės, be kita ko, atsakove buvo patraukta ir R. B.. Nors paminėtoje civilinėje byloje S. V. nėra proceso šalis, tačiau pagal įgaliojimą jis atstovavo ieškovui A. Ž. įsigyjant R. B. negyvenamosios patalpos – neįrengtos pastogės 5-1, esančios adresu (duomenys neskelbtini), – dalį, ir R. B., gindamasi nuo jai pareikšto ieškinio, įvairiuose procesiniuose dokumentuose – atsiliepimuose, pareiškime dėl teisėjo nušalinimo, prašyme – nurodydama, kad S. V. apsimetė pastogės savininku A. Ž., reikalaudamas parduoti dalį pastogės, darė jai spaudimą, klaidino melagingais pažadais, nepaaiškino tikrosios padėties, mulkino, apgaudinėjo namo gyventojus, stengėsi apeiti įstatymus; S. V. tai aukščiausios klasės sukčius, panašaus plauko sukčiai, kaip S. V., pasinaudodami teismo svertais, įtakingais advokatais, pažintimis ir kitomis juodomis technologijomis, praturtėja gyventojų sąskaita; S. V. veiksmai kvepia kriminaline potekste, apygardos teismo vertinimu, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, išdėstė savo subjektyvią nuomonę apie S. V. ir jo elgesį derybų įsigyjant R. B. pastogės dalį metu. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, tiek iš R. B. teismui į civilinę bylą Nr. 2-976-793/2015 pateiktų minėtų procesinių dokumentų, tiek iš jos pačios paaiškinimų matyti, kad R. B. nepakankamai aiškiai supranta atstovavimo institutą ir palėpės pirkėju A. Ž. ji laiko jo įgaliotą atstovą S. V., o tokiais vaizdingais žodžiais ji tik išreiškė savo emocinę būseną, išdėstė subjektyvų požiūrį į santykius su juo, pateikė tik realaus jo elgesio (S. V. neprisistatė, neparodė įgaliojimo, todėl R. B. klaidingai jį palaikė kitu asmeniu, vyko į R. B. darbo vietą, derėjosi dėl pastogės kainos ir kt.) vertinimą ir subjektyvią nuomonę, kuriai, beje, netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, ir ją argumentuodama tam tikru faktiniu pagrindu neperžengė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnyje numatytos teisės reikšti savo nuomonę (įsitikinimus) ribų.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad išteisintosios paskleisti teiginiai apie S. V. neatitinka tikrovės, kad paviešinta informacija žemina jo garbę ir orumą. Minėta, kad skleidžiamai informacijai taikomas tiesos kriterijus. Nuomonė turi vertinamąjį pobūdį, todėl vertinamieji teiginiai yra subjektyvūs, tačiau ir jie turi būti pagrįsti faktais. Pirmosios instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje nustatyta, kokiais objektyviai egzistuojančiais faktais remdamasi R. B. pateikė apie S. V. savo požiūrį, kritikavo jo veiksmus.
Nustatytos aplinkybės pirmosios instancijos teismui leido konstatuoti ir tai, kad, priešingai, negu teigia apeliantas, R. B. nešmeižė S. V. ir to nesiekė. Byloje nėra nustatyta kokių nors faktinių aplinkybių apie priežastis, dėl kurių išteisintoji būtų turėjusi interesą ar asmeninį nusistatymą skleisti pramanytą informaciją apie S. V..
Kolegija, įvertinusi bylos duomenis, nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. B. tikslo apšmeižti S. V. neturėjo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje yra išdėstytos išvados dėl to, kad R. B. veiksmuose nenustatyta tiesioginė tyčia skleisti informaciją, kuri žemintų S. V. garbę ir orumą. Taigi R. B. veikoje nesant būtinųjų inkriminuojamo nusikaltimo sudėties požymių, nagrinėjamu atveju subjektyviosios pusės elemento – tyčinės kaltės, negalima ir jos baudžiamoji atsakomybė.
Esant šioms aplinkybėms apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje padarė teisingą ir faktines bylos aplinkybes atitinkančią išvadą, jog R. B. veikoje nėra BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, kurių pagrindu darytina neabejotina išvada, jog išteisintoji R. B. neatliko jokių baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veiksmų. Todėl nėra teisinio pagrindo privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo S. V. apeliacinio skundo argumentais naikinti išteisinamojo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nuosprendžio ir R. B. priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį.
Klaipėdos miesto apylinkės teismui priėmus sprendimą išteisinti R. B., jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, buvo priimtas sprendimas S. V. ieškinį palikti nenagrinėtą, kaip tai numatyta BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkte. Apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo R. B. priimtas išteisinamasis nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, nukentėjusiojo apeliaciniame skunde keliamas neturtinės žalos atlyginimo klausimas nenagrinėtinas, nes šiuo atveju tai yra civilinės teisės normų reguliuojamas klausimas.
Privatus kaltintojas ir nukentėjusysis S. V. prašo priteisti iš R. B. jo naudai visas bylinėjimosi išlaidas. Toks S. V. prašymas netenkintinas, nes pagal BPK nuostatas proceso išlaidų priteisimas galimas tik iš nuteistojo. Šiuo atveju paliekamas galioti pirmosios instancijos teismo R. B. priimtas išteisinamasis nuosprendis, todėl nukentėjusiojo patirtos bylinėjimosi išlaidos iš jos negali būti priteistos.
Byloje pateiktas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymas priteisti iš kaltinamosios R. B. valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kurias sudaro 40,53 Eur advokato užmokestis (b. l. 157). BPK 106 straipsnio 2 dalis numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas palieka galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, kuriuo R. B. išteisinta, todėl atsižvelgiant į tai, kad turėtos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos gali būti priteistos tik iš nuteisto asmens, bei įvertinus tai, jog pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš išteisintosios R. B. nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
privataus kaltintojo ir nukentėjusiojo S. V. apeliacinį skundą atmesti.