- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-07-05
- Bylos Nr.
- I-1233-621/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00162-2017-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virginijus Stankevičius, Žanas Kubeckas, Jarūnė Sedalienė
- Pareiškėjas
- A. B.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos narių teisėjų Žano Kubecko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Virginijaus Stankevičiaus ir Jarūnės Sedalienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. B. skundą dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus 2017 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. 35SD-1103-(14.35.104.) panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėja A. B. (toliau – ir pareiškėja) įteikė Šiaulių apygardos administraciniam teismui skundą prašydama panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus 2017 m. balandžio 4 d. sprendimą atsisakyti perduoti ūkininkei A. B. neatlygintinai nuosavybėn valstybinės žemės sklypą Nr. 41, esantį (duomenys neskelbtini), ir įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrių tinkamai įgyvendinti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 13-os dalies nuostatas ir ūkininkei A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) perduoti nuosavybėn neatlygintinai valstybinės žemės sklypą Nr. 41, esantį (duomenys neskelbtini), suteiktą jai Mažeikių rajono valdybos 1990-10-31 potvarkio Nr. 144 pagrindu 1990 m. lapkričio 30 d. išduotu Valstybiniu žemės nuosavybės aktu Nr. 41, kuriame (žemės sklype) A. B. yra įregistravusi nuosavybės teise priklausančius pastatus bei ūkininko ūkį ir nuo 1990 metų iki šios dienos vykdo ūkininko veiklą bei deklaruoja žemės ūkio naudmenis ir pasėlius.
Šalies argumentai
Pareiškėja skunde (b. l. 2–10) nurodė, kad 1988 m. spalio 4 d. sutarties pagrindu A. B., kartu su S. K. iš S. K. nusipirko po vieną antrąją (1/2) gyvenamojo namo ir sutartyje nurodytų ūkinių pastatų, esančių (duomenys neskelbtini). Pažymėjo, kad įsigyti pastatai bei kiti toje vietovėje esantys pastatai, išvardinti Nekilnojamojo turto registro išraše ir šiuo metu nuosavybės teise priklauso A. B. ir S. K.. Lietuvos Respublikos Mažeikių rajono valdybos 1990 m. spalio 31 d. potvarkiu Nr.144 A. B., valstiečio ūkiui steigti buvo nemokamai suteiktas 10,26 ha dydžio valstybinės žemės sklypas Nr. 41, esantis (duomenys neskelbtini), tai patvirtina Valstybinis žemės nuosavybės aktas Nr. 41 bei tuo pačiu sprendimu Nr. 144 patvirtintas Mažeikių rajono Mažeikių apylinkės (duomenys neskelbtini) žemės plano kopijos. Žemė buvo suteikta nemokamai, su paveldėjimo teise. Tuo metu galiojusio 1989 m. liepos 4 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. XI-3066 „Dėl Lietuvos Respublikos valstiečio ūkio“ (galiojusio nuo 1989-08-01 iki 1999-05-19) 4 straipsnyje buvo nurodyta, kad valstiečio ūkis laikomas įsteigtu nuo valstybinio žemės nuosavybės akto išdavimo momento. Valstybinį žemės nuosavybės aktą išduoda rajono Deputatų tarybos vykdomasis komitetas. Taigi, Mažeikių rajono valdybos Valstybinio žemės nuosavybės aktu Nr. 41, išduotu 1990 m. lapkričio 30 d., patvirtinama, kad pareiškėja įsteigė minėtą valstiečio ūkį. Nuo 1999 m. gegužės 19 d. įsigaliojo Ūkininko ūkio įstatymas, šio įstatymo (su vėlesniais pakeitimais) 3 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, kad ūkininko statusą fizinis asmuo įgyja nuo ūkio įregistravimo Ūkininkų ūkių registre. Ūkininkas šio statuso netenka nuo ūkio išregistravimo iš Ūkininkų ūkių registro. A. B., kaip ūkininkės, ūkininko ūkis, esantis (duomenys neskelbtini), įregistruotas dar 1995 m. lapkričio 30 d. ir tai patvirtina išduotas Ūkininko ūkio įregistravimo pažymėjimas ŪPD Nr. 0048653. Pažymėjo, kad žemės sklype Nr. 41, esančiame (duomenys neskelbtini), ne tik vykdo ūkininko veiklą bei teikia paraiškas tiesioginėms išmokoms gauti, bet už tą žemės sklypą valstybei (anksčiau Mažeikių rajono savivaldybės administracijai, o vėliau Valstybinei mokesčių inspekcijai) moka nustatytą žemės nuomos mokestį bei žemės mokesčius. 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais, nauja redakcija nuo 2015-10-01) 4 straipsnio 13 dalyje numatyta, kad „laisvos žemės fondo žemė, kurią nuo 2004 m. rugpjūčio 7 d. naudoja žemės ūkio veiklos subjektai, atitinkantys Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas sąlygas, gali būti perduodama nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčio ploto turėtam žemės plotui tik šiems piliečiams. Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyta, kad teisę įsigyti žemės ūkio paskirties žemės turi: 1) fizinis asmuo, turintis profesinių įgūdžių ir kompetencijos. Tokiu asmeniu laikomas ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius dešimt metų iki žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo sandorio sudarymo dienos žemės ūkio veiklą vykdęs (įskaitant studijų ir (ar) mokymosi įgyjant žemės ūkio išsimokslinimą laiką) ir žemės ūkio naudmenas ir pasėlius deklaravęs fizinis asmuo, kuris Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka yra įregistravęs ūkininko ūkį arba turi žemės ūkio išsimokslinimo diplomą. Šio punkto nuostatos netaikomos jauniesiems ūkininkams iki 40 metų, gavusiems Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos padalinio pagal žemės buvimo vietą leidimą įsigyti žemės ūkio paskirties žemę. Akivaizdu, kad ūkininkė A. B., įregistravusi ūkininko ūkį ir nuo 1990 metų iki šios dienos vykdanti ūkininko veiklą valstybinės žemės sklype Nr. 41, esančiame (duomenys neskelbtini), suteiktame Mažeikių rajono valdybos 1990 m. spalio 31 d. potvarkiu Nr. 144, ir net 27-us metus nepertraukiamai šią žemę dirbanti bei deklaruojanti žemės ūkio naudmenis ir pasėlius, atitinka Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus reikalavimus, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusi nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 13-os dalies nuostatomis, žemės ūkio veiklai vystyti (tęsti ūkininko veiklai) pirmumo teise pareiškėjos nuosavybėn neatlygintinai būtų perduotas jau 27-us metus naudojamas (dirbamas) valstybinės žemės sklypas Nr. 41, esantis (duomenys neskelbtini). Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrius 2016 m. vasario 3 d. raštu Nr. 35SD-398-(14.35.104) leido pareiškėjai (neprieštaravo) dėl nuosavybės teise priklausančių pastatų, esančių Mažeikių rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini), įregistravimo minimoje valstybinėje žemėje. Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad asmenys, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje gali įsigyti žemės ūkio paskirties žemės tik gavę Nacionalinės žemės tarnybos padalinio pagal žemės buvimo vietą išduotą leidimą, kartu su 2017 m. kovo 2 d. prašymu perduoti neatlygintinai nuosavybei A. B. naudojamą žemę, jei pastarajam prašymui nagrinėti yra reikalingas leidimas įsigyti žemę, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriui buvo pateiktas ir prašymas išduoti leidimą įsigyti žemės ūkio paskirties žemę, esančią sklype Nr. 41. Mano, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus 2017 m. balandžio 4 d. sprendimas Nr.35SD-1103-(14.35.104.) „Dėl laisvos žemės fondo sklypo Nr. 41 ir leidimo išdavimo“, kuriuo atsisakyta perduoti A. B. neatlygintinai nuosavybėn minėtą žemės sklypą, yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl turėtų būti naikintinas.
Atsiliepimas
Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrius atsiliepime (b. l. 111–115) nurodė, kad žemės suteikimą valstiečio ūkiui steigti nustatė 1989 m. liepos 4 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos valstiečių ūkio“ bei Lietuvos Ministrų Tarybos 1989 m. liepos 24 d. nutarimas Nr. 161 „Dėl priemonių Valstiečio ūkiui įstatymo nuostatoms įgyvendinti“. Pagal šiuos teisės aktus į žemės fondą buvo paimama žemė iš valstybinio rezervo, valstybinių miškų fondo, tarybinių ūkių, kolūkių ir kitų įmonių bei organizacijų. Iš šio žemės fondo pageidaujantiems ūkininkauti asmenims žemė buvo suteikiama nemokamai. Disponavimo teisė tokia žeme buvo apribota, nes ji negalėjo būti perkama, parduodama, išnuomojama ir įkeičiama. Žemės skyrimas pagal Valstiečių ūkio įstatymą nebuvo nutrauktas iki pat Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo įsigaliojimo dienos – iki 1991 m. rugsėjo 1 d. Priėmus Žemės reformos įstatymą, kuris reglamentavo žemės nuosavybės santykius ir žemės reformos tvarką, buvo nustatyta, kad piliečiai pagal Valstiečių ūkio įstatymą gavę žemės ją turėjo išsipirkti iš valstybės, jeigu jos neturėjo nuosavybės teise, arba išsipirkti ar nuomoti iš jos papildomai įgytą plotą (8 straipsnio 1 dalis). Žemės reformos įstatymo minėto straipsnio redakcijos keitėsi, nes iš pradžių buvo nustatyta, jog pagal Valstiečių ūkio įstatymą suteiktą didesnio ploto negu iki nacionalizacijos turėtą nuosavybės teise žemę asmuo privalėjo išsipirkti per 25 metus LR Vyriausybės nustatyta tvarka (redakcija, galiojo nuo 1991-09-01 iki 1993-07-27); vėliau buvo nurodyta, kad piliečiai, įsigydami žemės ūkio paskirties žemę, kurios žemės plotas suformuotas pagal Valstiečių ūkio įstatymą arba pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, yra didesnis negus sugrąžinamos privatinėn nuosavybėn žemės ekvivalentiškas plotas, taip pat, jeigu jie neturėjo susigrąžinamos, perka ją iš valstybės išsimokėtinai LR Vyriausybės nustatyta tvarka, bet neilgiau kaip per 15 metų (redakcija galiojo nuo 1993-07-28 iki 1997-07-01); dar vėliau buvo nustatyta, kad piliečiams žemės ūkio paskirties žemė, miškas ir vandens telkiniai kaimo vietovėje parduodami laikantis žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nurodytos eilės ir pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus; piliečiai pirkdami iš valstybės žemę gali įsigyti ją iš karto arba išsimokėtinai, bet ne ilgiau kaip per 10 metų laikotarpį Vyriausybės nustatyta tvarka (redakcija galiojusi nuo 1997-07-02 iki 2000-06-26). Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietovėje“ 7.2.4 papunktyje (redakcija galiojanti nuo 2011-08-24) buvo nurodyta, jog žemės reformos žemėtvarkos projekto autorius valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės planuose pažymi nustatytus naujus ar pasikeitusius valstiečio ūkiui suteiktus ir naudojamus žemės sklypus, kuriuos jų naudotojams pagal galiojusius teisės aktus buvo leista pirkti ir už juos sumokėta valstybės vienkartinėmis išmokomis iki 1998 m. gruodžio 31 d. arba pinigais iki 2001 m. rugpjūčio 17 dienos. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 11 punktas reglamentuoja, kad žemė išperkama valstybės ir už ją atlyginama, jeigu ji „pagal įstatymus suteikta ir naudojama valstiečių ūkiui, jeigu šią žemę jos naudotojui buvo leista pirkti ir už ją sumokėti pinigai ar valstybės vienkartinės išmokos“. Atsižvelgiant į šią teisės normą, jeigu minėtų trijų sąlygų nėra, ši žemė turi būti priskirta laisvos žemės fondui. Taip buvo pasielgta ir su pareiškėjos valstiečių ūkiui skirta žeme. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus vedėjo 2017 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. 35VĮ-190-(14.35.2.) „Dėl Telšių apskrities Mažeikių rajono savivaldybės Mažeikių apylinkės seniūnijos Purvėnų kadastro vietovės žemės sklypų planų, kurie prilyginami žemės reformos žemėtvarkos projektui, rengimo“ 2.3. papunkčiu buvo patvirtinti nustatyti laisvos žemės fondo žemės plotai pagal pridedamą žiniaraštį, 2 priedą, kur grafoje „Kiti LŽF plotai“ buvo patvirtintas 9,13 ha ploto žemės sklypas Nr. 167, (duomenys neskelbtini) (likusi dalis sklypo palikta sklypo suprojektavimui ir įteisinimui po esamais pastatais). Pagal išdėstytą teisinį reglamentavimą pareiškėja yra praradusi teisę lengvatine tvarka iš valstybės įsigyti nuosavybėn žemę, skirtą valstiečių ūkiui, nes neturi sprendimo, leidžiančio ją pirkti ir nėra už ją sumokėjusi. Dėl kokių priežasčių pareiškėja per tiek metų neįsiteisino valstiečių ūkiui steigti suteiktos žemės atsakovas nežino. Pareiškėjos pageidavimas įsitesinti minėtą žemę atsakovui tapo žinomas tik 2017 m. kovo 16 d., pareiškėjai pateikus prašymą perduoti ūkininkės A. B. nuosavybėn laisvos žemės fondo žemę, ūkininkės A. B. naudojamą nuo 1990 metų. Pareiškėja kaip apdairi ir rūpestinga valstiečio ūkio šeimininkė, turėjo domėtis savo teisėmis ir pareigomis, ji turėjo pakankamai laiko tam, kad įgyvendintų savo teises įsigyti žemės sklypą, o, kilus dėl jų neaiškumų, kreiptis į kompetentingus asmenis ar institucijas. Teisės aktuose nebuvo nustatyta valstybės institucijos pareigos informuoti asmenis apie įstatymuose įtvirtintas jo teises. Pažymėjo, kad pareiškėjos pateiktas prašymas dėl žemės sklypo Nr. 41, esančio (duomenys neskelbtini), suteikimo bus nagrinėjamas rengiant Mažeikių rajono Mažeikų apylinkės seniūnijos Purvėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, kurio metu pareiškėja turės pirmumo teisę (kaip žemės naudotoja nuo 2004 m.) šį sklypą susiprojektuoti ilgalaikei nuomai. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 13 dalis reglamentuoja, kad „laisvos žemės fondo žemė, kurią nuo 2004 m. rugpjūčio 7 d. naudoja žemės ūkio veiklos subjektai, atitinkantys Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas sąlygas, gali būti perduodama nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčio ploto turėtam žemės plotui tik šiems piliečiams“.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjos A. B. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėja ginčija Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus 2017 m. balandžio 4 d. sprendimą Nr. 35SD-1103-(14.35.104.), kuriuo atsisakyta perduoti ūkininkei A. B. neatlygintinai nuosavybėn valstybinės žemės sklypą Nr. 41, esantį (duomenys neskelbtini).
Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrius 2017 m. balandžio 4 d. sprendime Nr. 35SD-1103-(14.35.104.) nurodyta, kad „<...> prašymuose minimas žemės sklypas yra valstybinė žemės ūkio paskirties žemė. Pažymime, kad Jūsų pateiktas prašymas dėl žemės sklypo Nr. 41, esančio (duomenys neskelbtini) suteikimo bus nagrinėjamas rengiant Mažeikių rajono Mažeikių apylinkės seniūnijos Purvėnų kadastro žemės reformos žemėtvarkos projektą, kuriuo metu Jūs turėsite pirmumo teisę šį sklypą susiprojektuoti ilgalaikei nuomai. Perduoti Jums neatlygintinai nuosavybėn minėto sklypo Mažeikių skyrius netyri teisinio pagrindo. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymas nenumato galimybės perduoti piliečiui nuosavybėn neatlygintinai žemė, kuri buvo suteikta valstiečių ūkiui steigti <...>“. Taip pat sprendime išaiškinta leidimo įsigyti žemės ūkio paskirties žemę tvarka (b. l. 11–12).
Byloje nustatyta, kad pareiškėja A. B. 2017 m. kovo 2 d. prašymais (b. l. 14–19, 20–21) kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrių prašydama ūkininkei A. B. pirmumo teise perduoti nuosavybėn neatlygintinai (arba atlygintinai) valstybinės žemės sklypą Nr. 41, esantį (duomenys neskelbtini), suteiktą Mažeikių rajono valdybos 1990 m. spalio 31 d. potvarkio Nr. 144 pagrindu, 1990 m. lapkričio 30 d. išduotu valstybiniu žemės nuosavybės aktu N. 41, kuriame (žemės sklype) yra įregistravusi pareiškėjai nuosavybės teise priklausančius pastatus bei ūkininko ūkį nuo 1990 metų iki šios dienos vykdo ūkininko veiklą bei deklaruoja žemės ūkio naudmenis ir pasėlius bei išduoti leidimą įsigyti minėtą žemės ūkio paskirties žemę.
Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad tiek nuosavybės teisės į žemę atkūrimas, tiek žemės suteikimas valstiečio ūkiui yra sudėtinės žemės reformos dalys ir kad abu šie procesai vyko ir vyksta kartu. Dėl to būtina derinti visų gyventojų grupių interesus.
Byloje nustatyta, kad Valstybiniu žemės nuosavybės 1990 m. lapkričio 30 d. aktu Nr. 41 (toliau – ir Aktas) pagal Mažeikių rajono valdybos 1990 m. spalio 31 d. potvarkį Nr. 144, pareiškėjai A. B. buvo suteikta 10,26 ha žemės valstiečio ūkiui steigti (duomenys neskelbtini). Akte nurodyta, kad žemė suteikta jo (valstiečio ūkio) nuosavybėn ir nemokamai, su paveldėjimo teise bei nurodyta, kad ji negali būti perkama, parduodama, išnuomojama, įkeičiama.
Žemės suteikimą valstiečių ūkiams nustatė 1989 m. liepos 4 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos valstiečio ūkio“ ir Lietuvos Ministrų Tarybos 1989 m. liepos 24 d. nutarimas Nr. 161 „Dėl priemonių Valstiečio ūkio įstatymo nuostatoms įgyvendinti“. Remiantis šiais teisės aktais pageidaujantiems ūkininkauti asmenims žemė buvo suteikiama nemokamai iš valstiečių ūkiams skiriamos žemės fondo, o į šį fondą žemė buvo paimama iš valstybinio rezervo, valstybinių miškų fondo, tarybinių ūkių, kolūkių ir kitų įmonių bei organizacijų. Nors nemokamai valstybės suteikta žemė ir sudarė valstiečio ūkio nuosavybės objektą, tačiau disponavimo teisė tokia žeme buvo apribota, t. y. valstiečio ūkio žemė negalėjo būti perkama, parduodama, išnuomojama ir įkeičiama (5 straipsnio 1 ir 3 dalys). Įstatymų leidėjas 1991 m. liepos 25 d. priėmė Žemės reformos įstatymą, kurio 1 straipsnis nustatė, kad šis įstatymas reglamentuoja žemės nuosavybės santykius ir žemės reformos tvarką. Pagal 1991 m. liepos 25 d. įstatymo Nr. I-1608 „Dėl Lietuvos Respublikos Žemės reformos įstatymo įsigaliojimo tvarkos“ 1 straipsnį, Žemės reformos įstatymas įsigaliojo nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. ir nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos buvo sustabdytas žemės skyrimas pagal Valstiečio ūkio įstatymą. 1991 m. liepos 25 d. Žemės reformos įstatymo redakcija įtvirtino ir naują taisyklę, reglamentavusią valstiečių ūkiui suteiktos žemės išpirkimą. Vadovaujantis šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi pagal Valstiečio ūkio įstatymą suteiktą daugiau negu turėtą nuosavybės teise žemę asmuo privalėjo išsipirkti per 25 metus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka.
Vyriausybės 1991 m. lapkričio 18 d. nutarimo Nr. 473 „Dėl perkamos žemės, miško ir vandens telkinių nominalios kainos bei išpirkimo tvarkos nustatymo“ 6.8. ir 6.10. punktai nustatė, kad asmenys, pagal Lietuvos Respublikos valstiečio ūkio įstatymą gavę žemės privačiam ūkiui steigti, už perkamą iš valstybės žemę ar mišką turėjo pradėti mokėti 1992 metais, rajono valdybai potvarkiu nustačius perkamos žemės kainą ir mokėjimo tvarką. Pirmaisiais metais turėjo būti sumokama ne mažiau kaip 20 procentų nustatytos žemės kainos, per kitus 2 metus – ne mažiau kaip po 10 procentų kasmet, o likusi suma – lygiomis dalimis per 22 metus. Vyriausybei 1993 m. gruodžio 6 d. priėmus nutarimą Nr. 909 „Dėl parduodamos valstybinės žemės ir valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo ir jos taikymo tvarkos“, 1991 m. lapkričio 18 d. nutarimas Nr. 473 nuo 1993 m. gruodžio 11 d. neteko galios, o Žemės reformos įstatymu (1993 m. liepos 15 d. įstatymo redakcija) žemės išpirkimo terminas buvo sutrumpintas iki 10 metų.
2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymu Nr. IX-489 Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnis buvo papildytas 11 punktu, kuris nustatė, kad pagal įstatymus suteikta ir naudojama valstiečių ūkiui žemė, jeigu šią žemę jos naudotojui buvo leista pirkti ir už ją sumokėti pinigai ar valstybės vienkartinės išmokos, priskiriama valstybės išperkamai žemei ir nuosavybės teisės į ją natūra šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams negali būti atkuriamos. Byloje nėra duomenų, kad yra priimtas kompetentingos valstybės institucijos sprendimas leisti pareiškėjai pirkti valstiečių ūkiui steigti skirtą žemę bei kad pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais kreipėsi dėl jai suteikto žemės sklypo valstiečio ūkiui steigti, išpirkimo ir būtų už ją mokėjusi.
Atsižvelgdama į aptartas teisės normas ir byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuo 1991 m. rugsėjo 1 d. nemokamai valstiečių ūkiui suteikta žemė tapo išperkama. Iki 2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 įsigaliojimo pareiškėja turėjo teisę išsipirkti valstiečių ūkiui suteiktą žemę Žemės reformos įstatymo 8 straipsnyje nustatyta tvarka. To nepadarius iki nurodytos datos, ši žemė tapo laisva valstybine žeme.
Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 13 dalis reglamentuoja, kad laisvos žemės fondo žemė, kurią nuo 2004 m. rugpjūčio 7 d. naudoja žemės ūkio veiklos subjektai, atitinkantys Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytas sąlygas, gali būti perduodama nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčio ploto turėtam žemės plotui tik šiems piliečiams“. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog pareiškėjos pateiktas prašymas dėl žemės sklypo Nr.41, esančio (duomenys neskelbtini), suteikimo bus nagrinėjamas rengiant Mažeikių rajono Mažeikų apylinkės seniūnijos Purvėnų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, kurio metu Pareiškėja turės pirmumo teisę (kaip žemės naudotoja nuo 2004 m.) šį sklypą susiprojektuoti ilgalaikei nuomai.
Bylos medžiaga nustatyta, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus vedėjo 2017 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. 35VĮ-190-(14.35.2.) „Dėl Telšių apskrities Mažeikių rajono savivaldybės Mažeikių apylinkės seniūnijos Purvėnų kadastro vietovės žemės sklypų planų, kurie prilyginami žemės reformos žemėtvarkos projektui, rengimo“ 2.3. papunkčiu buvo patvirtinti nustatyti laisvos žemės fondo žemės plotai pagal pridedamą žiniaraštį, 2 priedą, kur grafoje „Kiti LŽF plotai“ buvo patvirtintas 9,13 ha ploto žemės sklypas Nr. 167, (duomenys neskelbtini). Atsakovas atsiliepime nurodė, jog likusi dalis sklypo palikta sklypo suprojektavimui ir įteisinimui po esamais pastatais.
Leidimo įsigyti žemės ūkio paskirties žemę išdavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymas bei Leidimo įsigyti žemės ūkio paskirties žemės išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. 1P(1.3)-244 „Dėl leidimo įsigyti žemės ūkio paskirties žemės išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas). Aprašo 2 punkte nurodyta, kad asmuo, pageidaujantis gauti leidimą, turi pateikti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritoriniam padaliniui pagal pageidaujamos įsigyti žemės ūkio paskirties žemės buvimo vietą: prašymą išduoti leidimą (2.1. papunktis); prašyme be kita ko turi būti nurodyta: „<...> 2.1.2. ar fizinis asmuo pagal Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymą yra įregistravęs ūkininko ūkį; 2.1.3. deklaruojamo tiesioginėms išmokoms už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus gauti žemės sklypo (-ų) (bent vieno) kadastro arba unikalus numeris; 2.2. fizinio asmens tapatybę patvirtinančio dokumento teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją (jeigu prašymą išduoti Leidimą teikia fizinis asmuo); 2.4. paraiškų tiesioginėms išmokoms už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus gauti, patvirtinančių, kad asmens prašyme nurodytame žemės sklype pasėliai deklaruoti ne mažiau kaip 3 metus per paskutinius 10 metų, kopijas <...>“; „<...> už leidimo išdavimą imama valstybės rinkliava Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. gruodžio 15 d. nutarimo Nr. 1458 „Dėl Konkrečių valstybės rinkliavos dydžių ir šios rinkliavos mokėjimo ir grąžinimo taisyklių patvirtinimo“ nustatyta tvarka; leidimas išduodamas sumokėjus valstybės rinkliavą <...>“.
Teisėjų kolegija, konstatuoja, kad Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyriaus 2017 m. balandžio 4 d. sprendimas Nr. 35SD-1103-(14.35.104.), kuris buvo priimtas išnagrinėjus pareiškėjos A. B. 2017 m. kovo 2 d. prašymus, kuriuo buvo prašoma perduoti ūkininkei A. B. neatlygintinai nuosavybėn valstybinės žemės sklypą Nr. 41, esantį (duomenys neskelbtini), ir išduoti leidimą įsigyti minėtą žemės ūkio paskirties žemę yra pagrįstas ir motyvuotas, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo. Remiantis aukščiau išdėstytais argumentais taip pat negali būti tenkinamas pareiškėjos išvestinis reikalavimas – įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Mažeikių skyrių tinkamai įgyvendinti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 13-os dalies nuostatas ir ūkininkei A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) perduoti nuosavybėn neatlygintinai valstybinės žemės sklypą Nr. 41, esantį (duomenys neskelbtini), suteiktą jai Mažeikių rajono valdybos 1990-10-31 potvarkio Nr. 144 pagrindu 1990 m. lapkričio 30 d. išduotu Valstybiniu žemės nuosavybės aktu Nr. 41, kuriame (žemės sklype) A. B. yra įregistravusi nuosavybės teise priklausančius pastatus bei ūkininko ūkį ir nuo 1990 metų iki šios dienos vykdo ūkininko veiklą bei deklaruoja žemės ūkio naudmenis ir pasėlius.
Rezoliucinė dalis
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija,
nusprendžia:
Pareiškėjos A. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per šį teismą.