Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Editos Dambrauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Giedriaus Endriukaičio ir Danutės Giačaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje (dvi nusikalstamos veikos), ir nuteistas:

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (už 2016 m. rugpjūčio 8 d. atliktą nusikalstamą veiką) – laisvės apribojimo bausme 8 (aštuoniems) mėnesiams, įpareigojant R. V. bausmės atlikimo metu nevartoti alkoholio;

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (už 2016 m. rugpjūčio 19 d. atliktą nusikalstamą veiką) – laisvės apribojimo bausme 9 (devyniems) mėnesiams, įpareigojant R. V. bausmės atlikimo metu nevartoti alkoholio.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir skirta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant R. V. bausmės atlikimo metu nevartoti alkoholio.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 8 ir 9 punktais, 72¹ straipsniu, 72² straipsniu, R. V. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės - įpareigojimas bausmės atlikimo laikotarpiu gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios M. V. ir nesiartinti prie jos arčiau nei 5 (penkių) metrų atstumu, dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant šią priemonę įvykdyti per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Į paskirtosios bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2016 m. rugpjūčio 8 d. 21.59 val. iki 2016 m. rugpjūčio 9 d. 14.40 val. bei nuo 2016 m. rugpjūčio 19 d. 17.51 val. iki 2016 m. rugpjūčio 21 d. 13.33 val. (trys paros), vieną sulaikymo parą prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms.

Nukentėjusiosios M. V. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, iš R. V. nukentėjusiosios M. V. naudai priteista 500 (penki šimtai) eurų neturtinės žalos atlyginimo. Likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas. Civilinio ieškinio teisena dalyje dėl reikalavimo priteisti 15 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo (dėl 2016 m. rugpjūčio 8 d. nusikalstamos veikos) nutraukta.

Iš R. V. nukentėjusiosios M. V. naudai priteista 600 (šeši šimtai) eurų proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, nukentėjusios M. V.-C. naudai 100 (šimtas) eurų proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir įrodymų vertinimo

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių, išsamiai ir nešališkai įvertino ne tik nukentėjusiosios M. V. poziciją dėl bylos aplinkybių, bet ir visų surinktų duomenų visumą, tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus faktinius duomenis, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą, kuriuo R. V. pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį. Esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta.Apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog teismas vertino ne byloje surinktų įrodymų visumą, o pavienius duomenis, kai kurių duomenų neaptaręs ir nevertinęs iš viso, vadovavosi išimtinai nukentėjusiosios parodymais, kurie prieštarauja kitai byloje surinktai medžiagai. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas vertino visus byloje buvusius įrodymus – nuteistojo, nukentėjusiųjų M. V., R. V.-C., liudytojų R. Ž., M. L., J. V., E. Ž., V. A., R. P., specialistės S. B., specialisto P. P. parodymus, pareiškimą apie padarytą nusikalstamą veiką, proceso veiksmų atlikimo protokolą, tarnybinius pranešimus, specialisto išvadas ir kitą rašytinę bylos medžiagą, ir motyvuotai, išsamiai pasisakė dėl ko vadovaujasi nukentėjusiųjų M. V., R. V.-C., liudytojų R. Ž., E. Ž., V. A., M. L., J. V. parodymais, specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurią pirmosios instancijos teisme patvirtino specialistė S. B., bei atmeta R. V., liudytojų R. B., R. P. parodymus. Apeliantas skunde pateikia savo įvykių versiją, nurodydamas, jog prieš nukentėjusiąją nesmurtavo, rankų jai nesuko, nebandė iš jos atimti pinigų, tik pasilenkęs rinko nuomininko atneštus pinigus nuo grindų, kai nukentėjusioji M. V. spyrė jam į veidą, dėl ko jis nukrito nuo laiptų, susižalojo nugarą ir buvo trumpam praradęs sąmonę. Tokios pačios pozicijos apeliantas laikėsi ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kuris pagrįstai atmetė apelianto nurodytą įvykių versiją ir ja nesivadovavo, kadangi ji prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams bei nustatytoms faktinės aplinkybėms. Be to, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas teisingai pastebėjo, jog nuteistojo parodymai ne tik prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, bet ir buvo nenuoseklūs viso bylos tyrimo metu, kas neabejotinai sustiprina abejones jo parodymų patikimumu. Pildant tarnybinį pranešimą dėl smurto artimoje aplinkoje atvejo, R. V. nurodė, jog smurtas jo atžvilgiu pasireiškė žmonai spiriant jam į kojas, pilvo sritį (b. t. 2, b. l. 26-29), tuo tarpu vėlesnėse apklausose nuteistasis nurodė, jog M. V. spyrė jam į dešinį skruostą. Sužalojimo ant nuteistojo nurodyto dešinio skruosto padarymo fakto nepatvirtina jokie kiti byloje esantys duomenys, ką pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas. Nors apeliantas nurodė, jog smurto panaudojimo jo atžvilgiu aplinkybes matė liudytojas R. Ž., kuris tuo metu stovėjo tarp jo ir sutuoktinės, tačiau šių parodymų nepatvirtino nei pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas R. Ž., nei nukentėjusioji M. V., nurodę, jog, R. Ž. padavus pinigus, jis iš karto išėjo ir įvykio aplinkybių nematė. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija, kuria remiantis atmesta vien tik apelianto savaip pateikiama, tačiau jokiais objektyviais duomenimis neparemta nagrinėjamo įvykio versija, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.Apeliacinės instancijos teismas taip pat negali sutikti su apelianto skundo teiginiu, jog nukentėjusiosios M. V. parodymai, kuriais grindžiamos pirmosios instancijos teismo išvados, yra prieštaringi kitai bylos medžiagai. Šį skundo argumentą nuteistasis iš esmės grindžia tuo, jog policijos pareigūno M. L. tarnybiniame pranešime, kuris pirmasis bendravo su nukentėjusiąja, nėra užfiksuoti jokie duomenys apie jos patirtus sužalojimus, nors esant fiziniam smurtui, nagrinėjamu atveju rankų sukimui, kraujosruvos turėjo atsirasti iš karto, kadangi bylos duomenimis nustatyta, jog nukentėjusioji vartoja vaistus „Varfarinas“, kuriuos naudojant, remiantis eksperto P. P. konsultacine išvada Nr. (duomenys neskelbtini), gali atsirasti savaiminės poodinės kraujosruvos. Pažymėtina, jog nukentėjusioji M. V. tiek 2016 m. rugpjūčio 19 d. pareiškime apie padarytą nusikalstamą veiką ir proceso veiksmų atlikimo protokole (b. t. 2, b. l. 5-6), tiek vėlesnėse apklausose ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nuosekliai nurodė tas pačias įvykio aplinkybes, patirto smurto mechanizmą, t. y., kad apeliantas, siekdamas iš jos atimti nuomininko atneštus pinigus, sugrėbė jos plaštakas ir suko jas į išorę, tuo sukeldamas skausmą, bei tai, jog iš karto po įvykio rankos buvo tik paraudę. Tokią įvykių versiją patvirtina ir specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) bei liudytojų E. Ž., V. A., R. V.-C., J. V., M. L. parodymai. Specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad nukentėjusiajai padaryta poodinės kraujosruvos abiejose plaštakose; sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą; sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, galimai ranka nemažiau dviejų trauminių poveikių pasėkoje; sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku ir aplinkybėmis, t. y. 2016 m. rugpjūčio 19 d. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apelianto skundo argumentą, jog kraujosruvos ant nukentėjusiosios rankų turėjo atsirasti iš karto po įvykio ir tai turėjo būti užfiksuota tarnybiniame policijos pareigūno M. L. pranešime, pažymi, jog ši gynybos versija buvo išsamiai išanalizuota ir paneigta skundžiamame nuosprendyje. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog specialistė S. B. teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad iš karto po trauminio poveikio sužalojimo, netgi paraudimo, galėjo nesimatyti, kadangi paprastai poodinės kraujosruvos iš karto nesusidaro, kraujui išsilieti į minkštuosius audinius reikia laiko, jos ima ryškėti po kelių valandų, tiksliai pasakyti kada negalima, tai individualu. Nors specialistas P. P. teismo medicinos konsultacinėje specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), atliktoje pagal nuteistojo gynėjos prašymą, nurodė, kad vartojant vaistą „Varfarinas“ ir esant fiziniam smurtui būdingas paviršinių sužalojimų – kraujosruvų atsiradimas iš karto, nes oda yra ant kaulų, nėra raumenų sluoksnio, tačiau teisme taip pat paaiškino, kad kraujosruvų atsiradimo laikas labai priklauso nuo asmens individualių savybių, tiksliai pasakyti, kada gali atsirasti taip pat negalėjo, manė, kad kraujosruvos turėjo atsirasti valandos bėgyje. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog per kelias minutes nuo iškvietimo į įvykio vietą atvykęs policijos pareigūnas M. L. galėjo sužalojimų ant nukentėjusiosios rankų nematyti. Nepagrįstos ir nuteistojo keliamos abejonės dėl specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) patikimumo. Nors specialisto P. P. išvadoje, iš tiesų, nurodoma, jog M. V. padaryti sužalojimai nėra būdingi suspaudimui pirštais, nes nebuvo nustatytos ovalios poodinės kraujosruvos nuo spaudimo pirštais bei smulkūs pusmėnulio formos odos nubrozdinimai nuo poveikio pirštų nagais, tačiau pažymėtina, kad apklausiama specialistė S. B., kuri tiesiogiai apžiūrėjo nukentėjusiąją M. V., patvirtino, kad nagų žymės neturi būti, nes gali būti spaudžiama ne nagais, o plaštaka, naudojant papildomą veiksmą – sukimą. Be to, tai, kad spaudžiant riešus ar plaštakas nagų ar pirštų žymės gali ir neatsirasti, teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir pats specialistas P. P.. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje detaliai išanalizavo tiek S. B. pateiktą specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), tiek P. P. pateiktą specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), nurodė argumentus kodėl specialisto P. P. išvada neprieštarauja specialistės S. B. išvadai ir jos nepaneigia, todėl, jiems pritardamas, apeliacinės instancijos teismas, nemato prasmės jų dar kartą kartoti.Teisėjų kolegija taip pat atmeta apeliaciniame skunde keliamus argumentus dėl nukentėjusiosios R. V.-C., liudytojų J. V., E. Ž. bei V. A. parodymų nepatikimumo. . Nors bylos duomenys patvirtina, jog R. V.-C. bei liudytojo J. V. santykiai su apeliantu yra itin priešiški, tačiau vien tai nesudaro pakankamo pagrindo netikėti ir nesivadovauti jų duotais parodymais. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, šie asmenys davė parodymus įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jų parodymai tarpusavyje sutampa, neprieštarauja kitiems įrodymams. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog liudytojas J. V. kilusio konflikto metu pats nedalyvavo ir apie jį sužinojo tik iš nukentėjusiosios, tačiau vertinant bendrame kontekste su kitais įrodymais, šie jo parodymai yra reikšmingi, kaip patvirtinantys nukentėjusiosios parodymų nuoseklumą, todėl priskirtini prie R. V. kaltę pagrindžiančių įrodymų. Apeliantas teigia, jog J. V. parodymai turėjo būti vertinami kritiškai ir dėl to, kad jis nukentėjusiąją veždavo į susitikimus su advokate, jos bendravo automobilyje, kuriame buvo ir J. V., t. y. jam buvo žinomos visos bylos aplinkybės, nukentėjusiosios pozicija. Atsakant į šį skundo argumentą, pažymėtina, jog 2017 m. liepos 3 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje apklausiamas liudytojas J. V. nurodė, jog nukentėjusiąją M. V. jis atveždavo į advokato padėjėjos G. G. kontorą ir jos bendraudavo jo automobilyje (b. t. 3, b. l. 81), tačiau tai nepatvirtina fakto, kad nukentėjusioji su savo atstove bendraudavo prie liudytojo. Liudytojų E. Ž. ir V. A. parodymų nepatikimumą apeliantas iš esmės grindžia liudytojos R. B. parodymais, kuri patvirtino mačiusi kaip nukentėjusiosios atstovė bendravo su liudytojais E. Ž. ir V. A. bei bandė jiems nurodyti kurioje vietoje buvo padaryti sužalojimai nukentėjusiajai, bei tuo, jog liudytojai negalėjo tiksliai nurodyti padarytų sužalojimų vietos. Sutiktina, jog minėti liudytojai negalėjo visiškai tiksliai nurodyti ant nukentėjusiosios kūno matytų smurto požymių, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, jog tam įtakos turėjo ne tai, jog nukentėjusiosios atstovė prieš teisiamąjį posėdį nespėjo parodyti nukentėjusiajai padaryto sužalojimo lokacijos, o tai, jog, kaip nurodė patys liudytojai, su nukentėjusiąja bendravo trumpai. Liudytojai E. Ž. ir V. A. su apeliantu nėra susieti jokiais ryšiais, objektyvių duomenų, kad jie būtų suinteresuoti bylos baigtimi apeliantas nepateikė, liudytojais apklausti parodymus davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, todėl aukštesnysis teismas neturi jokio pagrindo abejoti šių asmenų parodymais ir manyti, jog jie elgėsi tendencingai ar siekė pakenkti apeliantui. Skundo teiginį, jog teismas nesiaiškino aplinkybių ir neatkreipė dėmesio, kad policijos pareigūnas E. Ž. negalėjo paaiškinti kodėl pirmiausia apklausė nukentėjusiąją, o ne R. V., nors pastarasis kvietė policijos pareigūnus, paneigia 2017 m. liepos 14 d. teisiamojo posėdžio protokolas, iš kurio matyti, jog pareigūnas R. V. neapklausinėjo, nes šis buvo neblaivus, ką patvirtina byloje esantis pristatytojo asmens testo alkoholiui protokolas Nr. (duomenys neskelbtini) (b. t. 2, b. l. 129). Nors iš 2017 m. liepos 14 d. vykusio teisiamojo posėdžio protokolo matyti, jog 2016 m. rugpjūčio 19 d. nukentėjusioji R. V.-C., iš tiesų, buvo apklausta kito policijos pareigūno anksčiau nei M. V. buvo apklausta E. Ž., tačiau teismas nemano, jog tai turi reikšmės tikrinant liudytojo E. Ž. parodymų patikimumą, kokią reikšmę tai gali turėti vertinant parodymų patikimumą nenurodė ir pats apeliantas. Deklaratyviu ir nepatvirtinančiu E. Ž. parodymų nepatikimumo fakto laikytinas ir argumentas, jog R. V.-C. yra policijos rėmėja, todėl ją galimai sieja pažintis su šiuo policijos pareigūnu, kadangi jis grindžiamas spėlionėmis, o ne konkrečiomis objektyviomis aplinkybėmis.

Nesutiktina su nuteistojo skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino to, jog tarp jų vykstant skyrybų procesui nukentėjusioji gali elgtis ne visai teisėtai ir turėti neteisėtų motyvų. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pasisakyta, jog byloje pateikti ieškinys bei priešieškinys dėl santuokos nutraukimo, iš tiesų, įpareigoja teismą itin atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymus, jų teikiamus įrodymus, jų patikimumą. Be to, teismas aiškiai nurodė, kuo remiantis nemano, kad nukentėjusioji tokiu būdu siektų nepagrįstai apkaltinti R. V.. Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pastebėjimui, jog nuteistojo argumentas, kad M. V. pranešdama apie smurtą jos atžvilgiu vos po kelių dienų po to, kai tiek nukentėjusioji M. V., tiek nukentėjusioji R. V.-C. susitaikė su kaltinamuoju R. V. dėl analogiško pobūdžio nusikalstamos veikos padarymo ir jis Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžiu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, siekė nepagrįstai apkalbėti nuteistąjį, atrodo nelogiškas ir neįtikinamas. Atsakant į nuteistojo skundo argumentą, jog apeliacinės instancijos teismas nevertino nuolat pasikartojančių nukentėjusiosios smurto prieš nukentėjusįjį protrūkių, pažymėtina, jog teismas tokios pareigos neturėjo, kadangi tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Sistemiškai vertinant baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, kiekvieną atskirai ir jų visumą, akivaizdu, kad R. V. veikoje yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, objektyvieji požymiai, t. y. fizinio smurto prieš nukentėjusiąją panaudojimas (abiejų plaštakų sugriebimas ir jų sukimas į išorę), padariniai – fizinio skausmo sukėlimas ir tokiu būdu padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, pasireiškęs poodinėmis kraujosruvomis abiejose plaštakose, priežastinis ryšys tarp apelianto veiksmų ir kilusių padarinių; subjektyvieji požymiai – netiesioginė tyčia – apeliantas, sugriebdamas abi plaštakas ir sukdamas jas į išorę, suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį ir numatė, kad dėl tokio jo veikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Žala padaroma vertybėms, kurios neturi piniginės išraiškos, tačiau civilinė teisė jas gina turtiniais būdais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo ribų įstatymas nenustato, todėl teisinga piniginė kompensacija už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus) yra nustatoma, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas bylai reikšmės turinčias aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydžio nustatymui ir teisingam atlyginimui yra svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, o nustatant atlygintinos neturtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, dydį, atsižvelgtina į šiuos reikšmingus kriterijus – sveikatos sutrikdymo laipsnį ir pobūdį, sveikatos sutrikdymo padarinius (atsiradusius ir ateityje atsirasiančius, trumpalaikius ir liekamojo pobūdžio, turtinius ir neturtinius), sužalojimo būdą. Aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, apeliacinio skundo argumentaciją dėl priteistos neturtinės žalos atlyginimo, taip pat teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose priteistų sumų neturtinės žalos atlyginimui dydžių kontekste, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas šiam klausimui išspręsti reikšmingas aplinkybes, jokių naujų aplinkybių, kurios galėtų turėti įtakos spendžiant neturtinės žalos priteisimo klausimą, apeliacinės instancijos teismui apeliantas nepateikė, todėl dar labiau mažinti atlygintinos neturtinės žalos dydį ar visiškai atmesti civilinį ieškinį, atsižvelgiant į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, nėra pagrindo. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas, įvertindamas neturtinę žalą, nustatydamas jos dydį atsižvelgė į tai, kad įvykio metu nukentėjusiajai buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas dviejų trauminių poveikių pasekoje: poodinės kraujosruvos plaštakose, dėl kurių nukentėjusiajai teko iškęsti tiek fizinį skausmą, tiek dvasinius išgyvenimus dėl to, kad prieš ją pakartotinai smurtavo artimas šeimos narys, taip pat nepatogumus dėl medicininės apžiūros, dėl kraujosruvų ji jautėsi blogai prieš kitus asmenis, su kuriais turėjo bendrauti dėl darbo pobūdžio. Taip pat teismas atsižvelgė ir į tai, kad nukentėjusiajai neturtinė žala padaryta dėl tyčinių nuteistojo veiksmų, jis kaltės nepripažino, nukentėjusiosios neatsiprašė. Ginčydamas priteistinos neturtinės žalos dydį apeliantas nurodo, jog nukentėjusioji teismui nepateikė įrodymų nei apie esmines ilgalaikes neigiamas pasekmes, kilusias jos sveikatai dėl nuteistojo neva atliktų nusikalstamų veiksmų, nei apie tai, kad po nusikalstamos veikos padarymo kreipėsi medicininės pagalbos ir vartojo kokius nors medikamentus, todėl neįrodė, kad egzistuoja kokie nors esminiai liekamieji reiškiniai jos sveikatai. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmėsį, jog byloje nukentėjusioji pareikštu civiliniu ieškiniu prašė pirmosios instancijos teismo iš nuteistojo jos naudai priteisti 30 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo, o teisiamojo posėdžio metu patikslino, jog dėl 2016 m. rugpjūčio 19 d. prieš ją padarytos nusikalstamos veikos patyrė 15 000 eurų neturtinę žalą, reikalavimo dėl 15 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo dėl 2016 m. rugpjūčio 8 d. veikos padarymo atsisakė. Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios patirtą neturtinę žalą įvertino 500 eurų ir šią sumą priteisė iš nuteistojo, motyvuodamas tuo, jog skausmas netruko labai ilgai - apie dvi savaites, kraujosruvos išnyko per kelias savaites, be to, byloje nebuvo nustatyta, jog nukentėjusiosios sveikatos pablogėjimas buvo įtakotas būtent 2016 m. rupjūčio 19 d. patirto smurto, ar tai, jog dėl sužalojimo ji negalėjo užsiimti savo įprastine veikla, buvo praradusi darbingumą. Teismas, sumažindamas neturtinės žalos dydį iki 500 eurų, rėmėsi ir apelianto skunde nurodytais motyvais, jog byloje nenustatyta jokių duomenų dėl neigiamų sveikatos prognozių ateičiai, liekamųjų reiškinių, nukentėjusioji nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių skausmą malšinančių medikamentų naudojimą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog skundžiamas Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.Atsiliepime į apeliacinį skundą nukentėjusioji M. V. prašė jos naudai iš nuteistojo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, ir į bylą pateikė pinigų priėmimo kvitą 450 eurų sumai. Pagal BPK 104 str. 2 d. įtvirtintas nuostatas proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog apeliacinį procesą iniciavo tik nuteistasis, į apeliacinio skundo išnagrinėjimo rezultatą, tokį prašymą tenkina, bei vertina, jog prašoma priteisti suma, atsižvelgiant į tai, jog byloje buvo pateiktas atsiliepimas į apeliacinį skundą, advokatė Valda Grigonytė atstovavo nukentėjusiosios interesus tik Kauno apygardos teisme, kas lėmė ilgesnį pasiruošimo bylos nagrinėjimui laiką, bei dalyvavimą 1 val. trukusiame teisiamajame posėdyje, atitinka advokatės darbo sąnaudas, yra proporcinga jos atliktiems veiksmams, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl ji priteistina iš nuteistojo nukentėjusiajai. Vis dėlto, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad po to, kai 2016 m. rugpjūčio 12 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, R. V. padarė naują tyčinį nusikaltimą, sprendė dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas (BK 38 straipsnio 4 dalis), tačiau skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje aprašė tik vieną, t. y. 2016 m. rugpjūčio 19 d. padarytą nusikalstamą veiką. Tuo tarpu aprašomojoje apkaltinamojo nuosprendžio dalyje turi būti nurodomos ne tik nustatytos naujos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, bet ir nuosprendžiu, kuriuo buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės, nustatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės (vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės). Kaip matyti iš bylos duomenų, Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžiu R. V. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, taikant BK 38 straipsnio nuostatas, t. y. susitaikius su nukentėjusiosiomis. Šiuo nuosprendžiu buvo pripažinta, kad R. V. 2016 m. rugpjūčio 8 d., apie 21.40 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, namuose, (duomenys neskelbtini), abipusio konflikto metu savo sutuoktinei M. V. tyčia pasuko abi rankas ir pastūmė ją, dėl ko ji nugara atsitrenkė į vonios duris, tokiais veiksmais sukeldamas M. V. fizinį skausmą, bei tyčia pastūmė savo dukrą R. V.-C., kuri dešine alkūne atsitrenkė į durų stiklą, kuris nuo smūgio išdužo, tokiais veiksmais R. V.-C. sukeldamas fizinį skausmą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nuosprendis keistinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Pakeisti 2017 m. gruodžio 8 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodant, kad R. V. 2016 m. rugpjūčio 8 d., apie 21.40 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, namuose, (duomenys neskelbtini), abipusio konflikto metu savo sutuoktinei M. V. tyčia pasuko abi rankas ir pastūmė ją, dėl ko ji nugara atsitrenkė į vonios duris, tokiais veiksmais sukeldamas M. V. fizinį skausmą, bei tyčia pastūmė savo dukrą R. V.-C., kuri dešine alkūne atsitrenkė į durų stiklą, kuris nuo smūgio išdužo, tokiais veiksmais R. V.-C. sukeldamas fizinį skausmą.

Priteisti iš R. V. nukentėjusiosios M. V. naudai 450 Eur proceso išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.