Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. B. (T. B.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. B. (T. B.) skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

pareiškėjas T. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), kuriuo prašė: 1) įpareigoti atsakovus Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją (toliau – ir VRM) ir Lietuvos valstybę, atstovaujamą VRM, išmokėti 28 515,46 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn., pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio nuostatas; 2) panaikinti VRM 2012 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ,,Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos” Nr. 1D-6256(11) (toliau – ir Sprendimas Nr. 1D-6265(11)) (b. l. 5–6).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 7 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2014 m. balandžio 22 d. pašalinti skundo trūkumus ir pateikti teismui objektyviais duomenimis pagrįstą prašymą atnaujinti trejų metų skundo dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo teismui padavimo terminą bei Sprendimo Nr. 1D-6256(11) gavimo datą patvirtinančius įrodymus.

Šalindamas skundo trūkumus 2014 m. balandžio 17 d. pareiškėjas kreipėsi į teismą su patikslintu skundu (b. l. 13–19), kuriuo prašė: 1) atnaujinti praleistą 3 metų terminą skundui paduoti dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo; 2) įpareigoti atsakovus išmokėti 28 515,46 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn., pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas; 3) atnaujinti praleistą terminą skundui dėl Sprendimo Nr. 1D-6256(11) pateikti; 4) panaikinti Sprendimą Nr. 1D-6256(11); 5) panaikinti VRM 2014 m. kovo 24 d. sprendimą ,,Dėl pensijos nepriemokos” Nr. 1D-2396(11) (toliau – ir Sprendimas Nr. 1D-2396(11)) (b. l. 36).

Prašydamas atnaujinti terminą skundui paduoti dėl 28 515,46 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, pareiškėjas paaiškino, kad jam paskirtos pensijos sumažinimas buvo tęstinis, t. y. jis tęsėsi iki 2012 m. rugsėjo 21 d., kuomet įsigaliojo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, nuo kurio priėmimo trejų metų terminas dar nepraėjo. Pareiškėjas remėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 5 dalimi ir CK 1.129 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Galimybė kreiptis dėl išskaičiuotų sumų grąžinimo atsirado pasibaigus Laikinojo įstatymo galiojimui t. y. po 2012 m. rugsėjo 21 d.

Prašydamas atnaujinti skundo padavimo teismui terminą dėl Sprendimo Nr. 1D-6256(11), pareiškėjas paaiškino, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. kreipėsi į VRM su prašymu „Dėl paskirto dydžio pensijos mokėjimo“, negavęs atsakymo 2013 m. balandžio 23 d. pakartotinai kreipėsi į VRM, kuri, atsakydama į šį jo prašymą, 2013 m. gegužės 6 d. raštu Nr. 1D-4578(11) (pareiškėjas šį raštą gavo 2013 m. gegužės 10 d.) informavo, kad atsakymas į jo 2012 m. rugsėjo 1 d. prašymą buvo išsiųstas registruotu paštu, nurodė pašto sąrašo numerį, brūkšninį kodą, pridėjo skundžiamo sprendimo kopiją. Pareiškėjas nurodė, kad jis, būdamas įstatymui paklusnus pilietis tikėjosi, kad bus paskirtas biudžetas 2014 metams ir pensijos nepriemoka jam bus išmokėta, todėl nesikreipė į teismą, o VRM žadėdama klausimą išspręsti taikiai sudarė tokią situaciją, kad jis nesijautė turintis moralinę teisę kreiptis į teismą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. balandžio 29 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti dėl prašymo įpareigoti atsakovus išmokėti 28 515,46 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn., pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas. Atsisakė priimti skundo dalį dėl prašymo įpareigoti atsakovus išmokėti 28 515,46 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn., pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas. Netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui dėl Sprendimo Nr. 1D-6265(11) panaikinimo pateikti. Atsisakė priimti skundo dalį dėl prašymo panaikinti Sprendimą Nr. 1D-6256(11). Atsisakė priimti skundo dalį dėl prašymo panaikinti Sprendimą Nr. 1D-2396(11), kaip praleidus skundo padavimo teismui terminą ir pareiškėjui neprašant jo atnaujinti.

Spręsdamas klausimą dėl specialaus 3 metų termino kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo atnaujinimo, rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsniu bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-104/2010), kurioje konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią. Nustatė, jog kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo taikytinas 3 metų procesinis terminas, skaičiuotinas nuo tada, kai asmuo sužinojo ar/ir turėjo sužinoti apie pirmąją nepriemoką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013). Nurodė, jog svarbiomis termino praleidimo priežastimis pripažįstamos aplinkybės, sudarančios kliūtis asmeniui laiku įgyvendinti savo valią atlikti tam tikrus veiksmus, paprastai tokios aplinkybės yra objektyvaus pobūdžio, nepriklauso nuo asmens valios; sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, atsižvelgiama į svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, į tai, ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą, taip pat vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, be to, pažymėtina, kad kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2085/2013).

Išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014). ABTĮ 33 str. 1 d. prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo. Minėtos priežastys, sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui.

Pagal pareiškėjo pateiktą Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) 2013 m. gegužės 2 d. pažymą „Apie 2010–2013 m. pensijos dydį“Nr. 11PP(P)-3091 valstybinė pensija pareiškėjui buvo mažinama nuo 2010 m. sausio mėnesio, o pareiškėjas skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė tik 2014 m. kovo 31 d., t. y. praėjus daugiau kaip 3 metams nuo pirmojo valstybinės pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas.

Nurodė, jog pareiškėjo argumentai dėl praleisto kreipimosi į teismą termino praleidimo nepateisina tokio ilgo delsimo, pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei dvejiems metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo; daugiau nei metams nuo šio Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo; praėjus daugiau nei metams po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/201, paskelbimo, daugiau nei keturiems mėnesiams po 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 paskelbimo. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėjas nurodytą 3 metų terminą praleido dėl to, kad nebuvo pakankamai atidus, savo teises įgyvendino nerūpestingai, todėl pareiškėjo prašymo dėl specialaus 3 metų termino skundui paduoti atnaujinimo netenkino.

Atsižvelgęs į ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto teisinį reguliavimą, konstatavo, kad, netenkinus prašymo dėl specialaus 3 metų termino kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo atnaujinimo, nėra teisinio pagrindo priimti pareiškėjo prašymą dėl 28 515,46 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, susidariusios nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn., pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, priteisimo.

Nurodė, jog iš pateikto skundo ir prie jo pridėtos medžiagos matyti, kad pareiškėjas yra praleidęs ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatytą skundo dėl išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimo, priimto išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka, padavimo administraciniam teismui terminą.

Vertinant pareiškėjo argumentus dėl termino skundui dėl Sprendimo Nr. 1D-6265(11) pateikti atnaujinimo, reikšminga yra tai, kad pareiškėjui minėtas sprendimas buvo išsiųstas laiku ir tinkamai registruotu paštu (2013 m. gegužės 6 d. raštas Nr. 1D-4578(11), o pareiškėjas nei skunde, nei patikslintame skunde nepateikė šią aplinkybę paneigiančių įrodymų. Taigi, ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatytą skundo padavimo administraciniam teismui terminą pareiškėjas yra praleidęs daugiau nei 1 metus ir 5 mėnesius.

Nurodė, jog net ir tuo atveju, jeigu pareiškėjas, kaip jis teigia, pirmą kartą jam siųsto Sprendimo Nr. 1D-6265(11) ir negavo, šio sprendimo kopiją VRM pakartotinai pridėjo prie 2013 m. gegužės 6 d. rašto Nr. 1D-4578(11), kurį jis gavo 2013 m. gegužės 10 d. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-19/2011) nesutikdamas su šiuo sprendimu, pareiškėjas skundą teismui dėl Sprendimo Nr. 1D-6256(11) panaikinimo turėjo pateikti 2013 m. gegužės 30 d., tačiau pateikė tik 2014 m. kovo 31 d.

Konstatavo, kad minėtame sprendime yra aiškiai išdėstyti atsisakymo mokėti prašomo dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją bei išmokėti susidariusią nepriemoką motyvai, tačiau pareiškėjas iš karto nesiėmė atitinkamų veiksmų jį apskųsti, toddėl pats sau sukūrė neigiamas pasekmes. Atsižvelgiant į tai, neatnaujino termino skundui dėl Sprendimo Nr. 1D-6256(11) paduoti. Netenkinus prašymo dėl ABTĮ 32 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino skundui dėl Sprendimo Nr. 1D-6265(11) panaikinimo paduoti atnaujinimo, nepriėmė pareiškėjo prašymo dėl Sprendimo Nr. 1D-6256(11) panaikinimo ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Tikslindamas skundą, pareiškėjas pateikė teismui reikalavimą panaikinti Sprendimą Nr. 1D-2396(11).

Šį ginčijamą sprendimą pareiškėjas gavo 2014 m. kovo 27 d. Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, priimtą išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka, administraciniam teismui ginčo šalis gali skųsti per dvidešimt dienų nuo sprendimo gavimo dienos. Taigi, paskutinė šio sprendimo apskundimo diena buvo 2014 m. balandžio 16 d. Kadangi pareiškėjas pirminiame skunde reikalavimo teismui dėl šio sprendimo panaikinimo nereiškė, šio sprendimo teismui padavimo diena laikoma patikslinto skundo padavimo diena t. y. 2014 m. balandžio 17 d., todėl šį reikalavimą atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Sprendžiant dėl pareiškėjo patikslintame skunde nurodyto reikalavimo panaikinti Sprendimą Nr. 1D-2396(11), priėmimo, reikšminga yra tai, kad aiškindamas ABTĮ 52 straipsnyje nustatytą pareiškėjo teisę tikslinti ir pakeisti skundo pagrindą ar dalyką, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog pareiškėjui iš esmės pateikus naują reikalavimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai gali nelaikyti jo skundo patikslinimu ir atitinkamai pagrįstai ir teisėtai atsisakyti priimti tokio pobūdžio skundo reikalavimus, kurie iš esmės yra naujas skundas, neatsiejamai nesusijęs su jau pateiktu skundu (2011 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-280/2011); nauji skundo reikalavimai teismų praktikoje negali būti pripažįstami skundo tikslinimu ABTĮ 52 straipsnio prasme (2009 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-333/2009).

II.

Atskirąjį skundą grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir patikslintą skundą pirmosios instancijos teismui.

Remiasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, 13 straipsnio 1 dalimi ir 33 straipsnio 1 dalimi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2014 m. sausio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014) ir paaiškina, jog 2010 m. vasario mėn. gavęs sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, pareiškėjas neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje. Atsižvelgiant į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Paskirtos pensijos sumažinimas buvo tęstinis, t. y. jis tęsėsi iki 2012 m. rugsėjo 21 d., kuomet įsigaliojo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas.

Remiantis ABTĮ 52 straipsniu pirmosios instancijos teismas turėjo priimti pareiškėjo reikalavimą dėl Spendimo Nr. 1D-2396(11) panaikinimo. Paaiškina, jog pirmosios instancijos teismo minimos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. AS525-280/2011 aplinkybės nėra analogiškos nagrinėjamai bylai, todėl minėta nutartis negali būti taikoma šioje byloje. Atkreipia dėmesį, jog Spendimas Nr. 1D-2396(11) pareiškėjui pasirašytinai buvo įteiktas tik 2014 m. kovo 29 d., todėl 20 dienų apskundimo terminas baigėsi 2014 m. balandžio 18 d.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

III.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo T. B. prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti dėl prašymo įpareigoti atsakovus išmokėti 28 515,46 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn., pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas. Atsisakė priimti skundo dalį dėl prašymo įpareigoti atsakovus išmokėti 28 515,46 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn., pritaikius Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatas. Netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui dėl Sprendimo Nr. 1D-6265(11) panaikinimo pateikti. Atsisakė priimti skundo dalį dėl prašymo panaikinti Sprendimą Nr. 1D-6256(11). Atsisakė priimti skundo dalį dėl prašymo panaikinti VRM 2014 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. 1D-2396(11), kaip praleidus skundo padavimo teismui terminą ir pareiškėjui neprašant jo atnaujinti.

Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo nutartimi nesutinka ir atskiruoju skundu prašo ją panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl praleisto 3 metų termino skundui paduoti dėl prašymo įpareigoti atsakovus išmokėti 28 515,46 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn., pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad iš Sveikatos priežiūros tarnybos 2013 m. gegužės 2 d. pažymos Nr. 11PP(P)-3091 matyti, jog pareiškėjui valstybinė pensija buvo mažinama nuo 2010 m. sausio, tačiau į teismą pareiškėjas kreipėsi tik 2014 m. kovo 31 d., todėl teismas teisingai nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas praleido minėtą 3 metų procesinį terminą skundui paduoti.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir ABTĮ 5 straipsnyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, nes ji yra neatsiejamai susijusi su asmens pareiga padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylas Nr. AS525-575/2010, Nr. AS556-341/2009, Nr. AS63-404/2009 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad praleistas skundo padavimo teismui terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys buvo svarbios. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo.

Vertinant priežastis, dėl kurių pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, nepakanka vien konstatuoti, kad pareiškėjas netinkamai gynė savo pažeistas teises, tačiau būtina įvertinti visas su skundo padavimu susijusias faktines aplinkybes. Asmenims, praleidusiems įstatymo nustatytą terminą kreiptis į teismą, taikomi rūpestingumo, sąžiningumo, atidumo ir operatyvumo standartai. Operatyvumo imperatyvas reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo.

Kaip priežastis, sutrukdžiusias pareiškėjui laiku ir tinkamai apginti savo teises paduodant skundą pareiškėjas nurodė, kad ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, nėra nustatyto sumažintų valstybinių pensijų grąžinimo mechanizmo.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad įstatymų leidėjas nesureguliavo pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Minėtuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Atsižvelgdama į tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, teisėjų kolegija daro išvadą, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Be to, Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Kaip teisingai pažymi pareiškėjas – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje yra nurodyta, jog teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas teisinių santykių srityje yra priežastys, kurios sudarė objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui (žr., pvz., 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014; 2014 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-957/2014 ir kt.). Taigi, teismų praktikoje teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas pripažįstami objektyviomis kliūtimis laiku pateikti skundą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pareiškėjo argumentais, kuriais jis grindžia prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą, t. y. kad pareiškėjas turėjo pagrįstų ir teisėtų lūkesčių, jog valstybė po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo nustatys neišmokėtos pensijos (nuosavybės) kompensavimo mechanizmą ir grąžins neišmokėtą dėl ekonominės krizės valstybinės pensijos dalį, tačiau įsitikinęs, kad įstatymų leidėjas to nedaro, prašo teisminės gynybos.

Išvardytas priežastis teisėjų kolegija pripažįsta svarbiomis priežastimis, kurios pareiškėjui sudarė objektyvias kliūtis paduoti teismui skundą per 3 metų procesinį terminą. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks aplinkybių vertinimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą dėl praleisto termino atnaujinimo bylose dėl valstybinių pensijų, paskirtų ir pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, nepriemokų priteisimo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. sausio 12 d. Nr. AS143-219/2014, 2014 m. sausio 22 d. Nr. AS502-212/2014, 2014 m. sausio 22 d. Nr. AS502-213/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756-215/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS525-267/2014, 2014 m. vasario 19 d. Nr. AS756-279/2014, 2014 m. vasario 26 d. Nr. AS756-280/2014, 2014 m. balandžio 16 d. Nr. AS143-467/2014, 2014 m. balandžio 16 d. Nr. AS502-472/2014, 2014 m. gegužės 21 d. Nr. AS525-469/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. AS602-205/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. A525 - 409/2014 ir kt.).

Atsižvelgusi į tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta, todėl naikintina. Patenkinus pareiškėjo reikalavimą atnaujinti praleistą 3 metų treminą skundui paduoti, naikintina ir pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria atsisakyta nagrinėti pareiškėjo prašymą įpareigoti atsakovus išmokėti 28 515,46 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį bei dalis, kuria atsisakyta priimti skundo dalį dėl prašymo panaikinti Sprendimą Nr. 1D-6256(11).

Dėl prašymo panaikinti Sprendimą Nr. 1D-2396(11).

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip nurodyta pačiame ginčijamame sprendime, jį galima skųsti per 20 dienų nuo sprendimo gavimo dienos. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas minėtą sprendimą gavo 2014 m. kovo 27 d. (žr. pašto voką su spaudu), todėl paskutinė šio sprendimo apskundimo diena buvo 2014 m. balandžio 16 d.

Pirminį skundą pirmosios instancijos teismui pareiškėjas pateikė 2014 m. kovo 31 d., t. y. jau gavęs ginčijamą sprendimą, tačiau reikalavimo dėl šio sprendimo panaikinimo nebuvo pateikęs. Pateikęs patikslintą skundą pareiškėjas pareiškė ir naują reikalavimą panaikinti Sprendimą Nr. 1D-2396(11). Patikslintas skundas pirmosios instancijos teismui paduotas 2014 m. balandžio 17 d., t. y. praleidus 20 dienų terminą. Pareiškėjas šio termino atnaujinti neprašo.

Atsižvelgusi į ginčijamo sprendimo turinį, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo VRM sprendimu pareiškėjui suteikiama informacija apie tai, kad VRM neturi galimybės sumokėti pensijos nepriemokos. Taigi reikalavimas panaikinti Sprendimą Nr. 1D-2396(11) nėra neatsiejamai susijęs su 2014 m. kovo 31 d. pateiktu skundu ir yra iš esmės naujas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, jog pareiškėjui iš esmės pateikus naują reikalavimą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai gali nelaikyti jo skundo patikslinimu ir atitinkamai pagrįstai ir teisėtai atsisakyti priimti tokio pobūdžio skundo reikalavimus, kurie iš esmės yra naujas skundas, neatsiejamai nesusijęs su jau pateiktu skundu (2011 m. birželio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-280/2011); nauji skundo reikalavimai teismų praktikoje negali būti pripažįstami skundo tikslinimu ABTĮ 52 straipsnio prasme (2009 m. birželio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-333/2009).

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutarties dalį dėl prašymo panaikinti Sprendimą Nr. 1D-2396(11).

Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo atskirasis skundas jame nurodytais motyvais tenkinamas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo nutartis keičiama iš dalies.

2014 m. balandžio 29 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis naikintina dalyse: 1) dėl prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti dėl prašymo įpareigoti atsakovus išmokėti 28 515,46 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn., pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas; 2) dėl prašymo įpareigoti atsakovus išmokėti 28 515,46 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn., pritaikius Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatas; 3) dėl prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui dėl Sprendimo Nr. 1D-6265(11) panaikinimo pateikti; 4) dėl prašymo panaikinti Sprendimą Nr. 1D-6256(11).

Pirmosios instancijos teismo nutartis dalyje dėl prašymo panaikinti Sprendimą Nr. 1D-2396(11), kaip praleidus skundo padavimo teismui terminą ir pareiškėjui neprašant jo atnaujinti paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo T. B. (T. B.) atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartį dalyse dėl: 1) prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti dėl prašymo įpareigoti atsakovus išmokėti 28 515,46 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn., pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas; 2) prašymo įpareigoti atsakovus išmokėti 28 515,46 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn., pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas; 3) prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimo „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ Nr. 1D-6265(11) panaikinimo pateikti; 4) dėl prašymo panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimą „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ Nr. 1D-6265(11).

Atnaujinti pareiškėjui T. B. (T. B.) trejų metų terminą skundui paduoti ir skundo priėmimo klausimą dalyse dėl prašymo įpareigoti atsakovus išmokėti 28 515,46 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2012 m. rugpjūčio mėn., pritaikius Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatas, prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimo „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ Nr. 1D-6265(11) panaikinimo pateikti, dėl prašymo panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugsėjo 19 d. sprendimą „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ Nr. 1D-6265(11), perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartį dalyje dėl prašymo panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. kovo 24 d. sprendimą „Dėl pensijos nepriemokos“ Nr. 1D-2396(11), kaip praleidus skundo padavimo teismui terminą ir pareiškėjui neprašant jo atnaujinti palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.