- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-03-06
- Bylos Nr.
- 1A-164-1035/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-08446-2024-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rasa Paužaitė, Mindaugas Povilanskas, Valerij Lauš
- Nuteistasis
- A. P.
- Nukentėjusysis
- K. L., A. M., M. J.
- Advokatai
- Aušra Saulėnienė
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Paužaitės ir Mindaugo Povilansko,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas:
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 3 dalį (nukentėjusioji K. L.) 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme;
pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (nukentėjusysis A. M.) 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme;
pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (nukentėjusysis M. J.) 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausme.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir A. P. paskirta galutinė subendrinta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
A. P. nuteistas už tai, kad jis pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, o būtent:
1.1. 2024 m. kovo 3 d. nuo 14.39 val. iki 14.58 val., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu būdu atidaręs duris neteisėtai pateko į UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančias ir K. L. nuomojamas patalpas (duomenys neskelbtini), ir iš jų pagrobė K. L. priklausančius daiktus: auksinį moterišką vintažinį rankinį laikrodį „Rotary“, kurio kaina 850 Eur; 2 vnt. auksinių rankinių laikrodžių „Rotary“, kurių vieneto kaina 650 Eur, bendros 1300 Eur vertės; auksinį antikvarinį kišeninį laikrodį, kurio kaina 700 Eur; auksinį vyrišką rankinį laikrodį „Garrard“, kurio kaina 650 Eur; auksinį laikrodį su deimantais „Sovereign“, kurio kaina 660 Eur; auksinius auskarus su cirkoniu, kurių kaina 150 Eur; 10 g aukso laužo, kurio kaina 200 Eur, t. y. tyčia įsibrovęs į patalpą pagrobė K. L. priklausantį 4510 Eur vertės turtą;
1.2. 2024 m. kovo 9 d. nuo 11.13 val. iki 16.56 val., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, sulaužęs įėjimo durų spyną neteisėtai pateko į UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančias patalpas Nr. 332 (duomenys neskelbtini), ir iš jų pagrobė A. M. priklausančius daiktus: blyksčių paleidėją „Godox P. N.“, kurio kaina 73,99 Eur; blykstę „Godox V1 Nikon“, kurios kaina 207,99 Eur; blykstę „Godox TT685 IIN Nikon“, kurios kaina 122,99 Eur; garso kolonėlę „JBL GO3“, kurios kaina 30 Eur, t. y. tyčia įsibrovęs į patalpą pagrobė A. M. priklausantį 434,97 Eur vertės turtą;
1.3. 2024 m. balandžio 4 d. nuo 17.00 val. iki 17.15 val., turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, atsuktuvu atstūmęs įėjimo durų spyną neteisėtai pateko į (duomenys neskelbtini) fakultetui priklausantį kabinetą Nr. 203 (duomenys neskelbtini), ir iš jo pagrobė M. J. priklausantį nešiojamą kompiuterį „Lenovo IDEA Pad“, kurio kaina 299,99 Eur, t. y. tyčia įsibrovęs į patalpą pagrobė M. J. priklausantį 299,99 Eur vertės turtą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. P. prašo peržiūrėti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nuosprendį. Nurodo, kad byloje nėra surinkta įrodymų, jog jis padarė nusikaltimus, t. y. nėra įrodyta, kad jis būtų buvęs pirmame ir trečiame aukšte bei prie ofiso durų, kur buvo padaryti nusikaltimai.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė patenkinti apeliacinį skundą, o prokuroras – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata apibrėžiamos apeliacinės bylos nagrinėjimo ribos ir teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nebent būtų nustatyti esminiai BPK pažeidimai. Iš apeliacinio skundo matyti, kad A. P. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymu vertinimu ir sprendimu jį nuteisti pagal BK 178 straipsnio 3 dalį padarius tris nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegija, neįžvelgusi esminių BPK pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
Teisėjų kolegijos vertinimu, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu A. P. pagrįstai pripažintas kaltu dėl visų trijų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo. Nuteistojo kaltę patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkti duomenys, kurie buvo patikrinti ir ištirti teisminio bylos nagrinėjimo metu bei pagrįstai pripažinti įrodymais.
BK 178 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas, be kita ko, pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad įsibrovimu laikomas slaptas arba atviras neteisėtas patekimas į bet kokią gyvenamąją ar negyvenamąją patalpą. Įsibrovimu taip pat pripažįstami ir tokie atvejai, kai kaltininkas pagrobimo tikslais į patalpą patenka laisvai, tačiau pašalinių asmenų patekimas į šias patalpas yra ribojamas. Be to, įsibrovimas konstatuojamas ne tik tada, kai įveikiamos tam tikros kliūtys (pavyzdžiui, išlaužiant duris, išjungiant signalizaciją), bet ir tais atvejais, kai į objektus neteisėtai patenkama be kliūčių (pavyzdžiui, kai objektai palikti be apsaugos ar neužrakinti) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje 2K-207-788/2021).
Dėl 2024 m. kovo 3 d. vagystės (nukentėjusioji K. L.)
A. P. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, nenustatytu būdu atidaręs duris neteisėtai pateko į patalpas (duomenys neskelbtini), ir iš jų pagrobė K. L. priklausančius auksinius laikrodžius, auksinius auskarus aukso laužą. Viso baudžiamojo proceso metu nuteistasis A. P. neigė, kad buvo įsibrovęs į šias patalpas ir savo kaltės dėl minėtų daiktų vagystės nepripažino. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme A. P. nuosekliai laikėsi pozicijos, kad 2024 m. kovo 3 d. buvo atėjęs į pastatą (duomenys neskelbtini), susitikti su pažįstamu A, kuris šiame pastate dirba garso įrašymo studijoje. A. P. pripažino tik tai, kad pastato koridoriuje ant minkštasuolio rado dvi dėžutes, patikrino jų turinį, dėžutės buvo tuščios, todėl jas išmetė. Nuteistasis apeliaciniame skunde nenurodė išsamių argumentų dėl pirmosios instancijos teismo išvados pripažinti jį kaltu dėl šios veikos, išskyrus tai, kad, jo vertinimu, byloje nėra vaizdo įrašų ir kitų įrodymų, patvirtinančių, jog jis buvo pastato pirmame aukšte prie minėtų durų, todėl teisėjų kolegija bendrai pasisakys dėl byloje surinktų ir ištirtų įrodymų vertinimo.
Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu A. P. parodė, kad jis vienas atėjo į pastatą, kur antrame aukšte yra garso įrašymo studija, kurioje dažnai būna jo pažįstamas A. Jis (A. P.) pakilo į studiją, koridoriuje prie studijos pakalbėjo su A., atsisveikino ir nusileisdamas į pirmą aukštą laiptais pamatė pirmame aukšte atidarytas duris, pro kurias pamatė apie 2–3 m atstumu nuo durų ant minkštasuolio gulinčias dvi kvadratines dėžutes. Viena iš jų buvo apie 15x15x15 cm, kita mažesnė – apie 10x10x10 cm. Nusprendė jas pasiimti, todėl užėjo pro duris, kur buvo patalpa – koridorius, o iš jos dar vedė durys į kokias penkias kitas patalpas. Ar tos durys buvo uždarytos, neatkreipė dėmesio. Jokių žmonių nebuvo, jis pasiėmė šias dvi dėžutes ir iš karto išėjo į bendrą koridorių bei iš pastato. Išėjęs į lauką, pradarė paimtas dėžutes, pamatė, kad jos tuščios ir jas išmetė kitoje gatvės pusėje į šiukšlių konteinerius (2 t., b. l. 37–39). Teisiamojo posėdžio metu A. P. nurodė analogiškas atvykimo į pastatą aplinkybes, tačiau, priešingai nei teigė ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad antro aukšto koridoriuje buvo mažas staliukas ir tamsiai rudos spalvos „pufikas“. Eidamas pro šalį ten rado dvi dėžutes, kurios buvo paprastos, lengvos, kartoninės, pilkos spalvos, be užrašų, nedidelės, tilpo į kišenes. Jų turinį patikrino iš karto prie minkštasuolio, jos buvo tuščios, tą pačią dieną išėjęs jas išmetė (3 t., b. l. 77–78).
Teisėjų kolegija pažymi, kad šie nuteistojo parodymai nesudaro pagrindo jais tikėti, nes jie nesutampa tarpusavyje ir prieštarauja kitiems byloje ištirtiems įrodymams. Pirmiausia, pagrįstų abejonių kelia nuteistojo nurodyta aplinkybė, kad jis į pastatą atėjo susitikti su pažįstamu A., be to, jis negalėjo paaiškinti, kokiu tikslu paėmė dėžutes, jei iš tikrųjų manė, kad jos tuščios. Taip pat nesutampa nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo metu nurodyti dėžučių dydžiai bei jų turinio patikrinimo aplinkybės.
Nukentėjusioji K. L. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad raktus nuo jos ofiso turėjo tik ji ir administratorė. Ofisas yra pastato pirmame aukšte, į kurį patenkama iš laiptinės nuėjus nedideliu koridoriumi, vedančiu į „Naująjį teatrą“. Ofise ji laiko didelės vertės retus daiktus, tokius kaip auksiniai laikrodžiai, paveikslai, veidrodžiai, paveikslų rėmai ir sidabriniai stalo įrankiai. Išeidama ji įsitikino, kad visi daiktai yra vietoje, užrakino duris raktu. Kai grįžo į ofisą, durys buvo užrakintos, jas atrakino ir įėjo. Pastebėjo, kad nėra laikrodžių ir kitų daiktų (1 t., b. l. 64–68). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusioji K. L. patvirtino šias aplinkybes ir papildomai paaiškino, kokiose dėžutėse šie daiktai buvo sudėti bei kur tiksliai jie buvo laikomi patalpose. Parodė, kad ji žino visus savo daiktus, telefone turi užrašus, kiek ir kokių daiktų yra, taip pat šios prekės buvo įkeltos ir jos internetinėje parduotuvėje. Ji žinodama jai priklausančius vertingus daiktus ir jų savybes, nurodė, kad nuteistasis negalėjo manyti, kad pagrobtos dėžutės yra tuščios, kadangi paėmus jas į rankas, visų pirma, turi jaustis svoris, nes laikrodžiai yra auksiniai, visų antra, jų braškesys girdisi net ir tuo atveju, jei dėžutėje yra pagalvėlė (3 t., b. l. 79–81). Nukentėjusiosios nurodytas aplinkybes patvirtino ir jos draugas A. P.. Apklaustas liudytoju ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad daiktai, kurie vėliau buvo pavogti, buvo savo vietose. Išeidama iš ofiso K. L. užrakino duris. Vėliau jam paskambino nukentėjusioji ir pasakė, kad nebėra laikrodžių ir pavogti kiti vertingi daiktai (1 t., b. l. 91–92). A. P. teisiamojo posėdžio metu papildomai parodė, kad nukentėjusioji konkrečiai jam nepasakė, kiek daiktų trūko, tačiau, kai paskutinį kartą jie buvo patalpose, ant komodos buvo 4–5 laikrodžiai (4 t., b. l. 6–7). Liudytoja R. S., dirbanti tame pačiame pastate administratore, parodė, kad raktus nuo nuomojamų patalpų turi tik ji, sargas ir inžinierius, savavališkai jie neužeina į patalpas, o pašaliniams asmenims raktai yra neprieinami. Raktų niekas įvykio metu neėmė ir jie nebuvo dingę (1 t., b. l. 97–98). Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiosios ir liudytojų nurodytos aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusioji iš tiesų laikė kaltinime nurodytus daiktus ofise, kuris įvykio metu buvo užrakintas.
Pažymėtina, kad byloje pateikti vaizdo įrašai „ch01_20240303143321.mp4“ ir ch09_20240303160100.mp4“, kuriuose užfiksuotas asmuo, kuris įeina į pastatą be jokių daiktų, o išeidamas iš pastato rankose neša ir drabužiuose slepia dėžutes. Vaizdo įraše „ch01_20240303143321.mp4“ matyti pastato pirmo aukšto laiptinės vaizdas. Užfiksuota kaip į pastatą įeina, o vėliau laiptais iš antro aukšto nusileidžia vyras. Jis praeina pro dešinėje pusėje esančias baltas duris, ant kurių matyti iškaba „1-10“ ir žemiau priklijuotas raudonas plakatas su užrašu „Naujasis teatras“. Matyti, kad asmuo grįžta į laiptinę, dešinėje rankoje laiko baltos spalvos dėžutę, kairėje rankoje laiko juodos spalvos dėžutę, galinėje kairėje džinsų kišenėje matyti pailga rudos spalvos dėžutė. Vaizdo įraše „ch09_20240303160100.mp4“ užfiksuota, kad tas pats asmuo pasišalina iš pastato vidaus patalpų, rankoje nešdamas juodos spalvos dėžutę, galinėje džinsų kišenėje įsidėjęs pailgą tamsios spalvos dėžutę, dešinėje džemperio kišenėje – baltos spalvos dėžutę (1 t., b. l. 53–56).
Pats nuteistasis neneigė, kad vaizdo įrašuose užfiksuotas asmuo yra jis, tačiau prieštaravo pats sau, iš pradžių nurodydamas, jog jis nešė baltą „futliarą“, juodą „panaminę“ kepurę, o galinėje kelnių kišenėje – cigarų dėžutę, o vėliau teigdamas, kad vis dėlto įrašuose matomi daiktai yra jo ant minkštasuolio rastos dėžutės. Peržiūrėjus šiuos vaizdo įrašus teisiamajame posėdyje, nukentėjusioji nurodė, kad visos juose užfiksuotos dėžutės priklauso jai, jos su juvelyriniais dirbiniais buvo pavogtos iš jos nuomojamų patalpų, t. y. juodos spalvos dėžutėje buvo laikrodis „Rotary“ su rudos spalvos dirželiu, baltos spalvos dėžutėje buvo laikrodis „Rotary“, pailgoje raudonos spalvos dėžutėje – auksinis laikrodis „Garrard“. Nukentėjusioji taip pat pateikė nuotraukas, kuriose užfiksuotos laikrodžių dėžutės sutampa su matomomis pas nuteistąjį vaizdo įrašuose (1 t., b. l. 67–68, 71–72, 73, 75, 76, 77, 78–79, 80). Be to, kaip minėta, nukentėjusioji duodama parodymus nurodė, kad jos ofisas yra pastato pirmame aukšte, į kurį patenkama iš laiptinės nuėjus nedideliu koridoriumi, vedančiu į „Naująjį teatrą“, jos nuomojama patalpa yra viena iš paskutiniųjų tame koridoriuje, tai nėra praeinama vieta. Iš minėtų vaizdo įrašų matyti, kad būtent toje vietoje, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, ir lankėsi nuteistasis.
Nors nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu teigė, kad bylai aktualiu laikotarpiu į pastatą atvyko susitikti su pažįstamu A., tačiau šias aplinkybes paneigia liudytojų R. S., E. G. ir nukentėjusiosios K. L. parodymai bei kiti byloje esantys įrodymai. Liudytojos E. G., R. S. ir nukentėjusioji K. L., kurios visos dirba minėtame pastate, parodė, kad asmuo vardu A. joms yra nežinomas. Iš 2024 m. balandžio 4 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad administratorei R. S. susisiekus su A. V., kuris nuomoja minėtame pastate antrame aukšte esančią garso įrašų studiją, jis atsakė, kad asmuo vardu A. ten nedirba ir nesilanko (2 t., b. l. 40; 4 t, b. l. 4–5). Be to, pats nuteistasis parodymų patikrinimo vietoje metu negalėjo parodyti, kur yra jo pažįstamo A. garso įrašų studija, į kurią jis eidavo įrašinėti muzikos, nurodė, kad ji remontuojama (2 t., b. l. 42–46), o apklausiamas teisiamajame posėdyje negalėjo nurodyti jo pavardės, mobilaus telefono numerio ir kitų kontaktinių duomenų, tik nurodė, kad pastarasis išvyko į užsienį, o paskutinį kartą su juo bendravo birželio mėnesį. Taigi, nuteistojo versija dėl susitikimo su asmeniu vardu A. garso įrašymo studijoje bylos nagrinėjimo metu nepasitvirtino, todėl atmetama kaip nepagrįsta.
Teisėjų kolegijos vertinimu, šių aptartų aplinkybių visuma patvirtina, kad nuteistasis, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, neteisėtai pateko į nukentėjusiosios K. L. nuomojamas patalpas, nustatytu būdu jas atrakindamas, į kurias be atskiro leidimo neturėjo teisės įeiti, t. y. į jas įsibrovė, ir iš jų pagrobė nukentėjusiajai priklausančius vertingus daiktus, juos nešdamas rankose ir drabužiuose pasišalino iš pastato. Esant aptartoms aplinkybėms, darytina išvada, kad nuteistasis A. P. skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai pripažintas kaltu dėl aptariamos nusikalstamos veikos padarymo.
Dėl 2024 m. kovo 9 d. vagystės (nukentėjusysis A. M.)
Skundžiamu nuosprendžiu A. P. nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, sulaužęs įėjimo durų spyną neteisėtai pateko į patalpas (duomenys neskelbtini), ir iš jų pagrobė A. M. priklausančius daiktus: blyksčių paleidėją, blykstes, garso kolonėlę. Dėl šios veikos nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nepateikė išsamių argumentų, išskyrus tai, kad byloje neįrodyta, jog jis buvo pastato trečiame aukšte.
Nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu kaltės dėl šios veikos nepripažino, o teisiamojo posėdžio metu duoti parodymus atsisakė. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis parodė, kad buvo atėjęs į pastatą. Antrame aukšte yra garso įrašų studija, kurioje dažnai būna jo pažįstamas A. Atėjęs pakilo į antrame aukšte esančią studiją, koridoriuje prie studijos pakalbėjo su A. ir laiptais nusileidęs į pirmą aukštą išėjo iš šio pastato. Po to antrą kartą buvo atėjęs į tą patį pastatą, kur antrame aukšte vėl pabendravo su A., vėl nusileido į pirmą aukštą, kur pamatė atidarytas duris, pro kurias patenkama į kitą patalpą – koridorių. Pastebėjo pažįstamą vyrą, galimai teatro darbuotoją, priėjo prie jo paklausti, koks vyks renginys. Po to iš karto nusileidęs laiptais žemyn išėjo iš pastato. Prisimena, kad tą dieną buvo apsirengęs mėlynos spalvos džemperį su gobtuvu ir tamsiai žalios spalvos striukę. Su savimi turėjo 1 l talpos „Coca-cola“ butelį (2 t., b. l. 71–73, 135–136). Teisėjų kolegija pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad, kaip minėta, nuteistojo versija dėl jo susitikimo su pažįstamu A. yra paneigta kitais byloje surinktais įrodymais, todėl šie nuteistojo duoti parodymai yra vertinami kritiškai.
Nukentėjusysis A. M. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis nuomojasi patalpą trečiame aukšte. Jam paskambino draugė, kuri paaiškino, kad atėjo jos tapybos mokinė ir pamatė, kad jo patalpa atrakinta, joje nieko nėra. Jis nuvyko ir pastebėjo, kad yra išlaužta stiklinių durų spyna – išimta užrakto dalis, nebuvo spynos cilindro. Durys buvo pridarytos, užėjęs į vidų pastebėjo, kad priešais stovinčiose lentynose visos dėžės perdėtos į skirtingas vietas. Iš šios patalpos buvo pavogti jam (nukentėjusiajam) priklausantys daiktai, t. y. blyksčių paleidėjas, dvi blykstė ir garso kolonėlė (1 t., b. l. 145–147, 148–150). Daiktų vertę nustatė pagal sąskaitas faktūras (1 t., b. l. 151, 152). Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis papildė savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir išsamiai paaiškino kaip atrodė jam priklausantys daiktai, nurodė, kad jie buvo laikomi juoduose originaliuose gamintojo dėkluose, sudėti „Ikea“ pilkos spalvos daiktadėžėse, garso kolonėlė buvo ant palangės arba šalia jos ant lentynų, teigė, kad matė juos prieš vagystę, nes naudojo fotosesijos metu (3 t., b. l. 81–82).
Aplinkybę, kad nuteistasis įsibrovė į nukentėjusiajam A. M. nuomojamas patalpas ir iš jų pagrobė jam priklausančius daiktus, patvirtino ir pastato budėtoja L. S.. Ji apklausta ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad darbo vietoje sužinojusi apie įvykį, peržiūrėjo vaizdo stebėjimo kamerų įrašus ir nustatė, kad jai nematytas asmuo (kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo A. P.) įėjo pro pietinį įėjimą, visą dieną blaškėsi po pastatą ir išėjo iš pastato pro tą patį pietinį įėjimą, rankose laikydamas du juodos spalvos daiktus, su kuriais į pastatą užėjęs nebuvo (1 t., b. l. 165–166). Teisiamojo posėdžio metu L. S. patikslino, kad peržiūrėtuose vaizdo įrašuose matė nuteistojo rankose dvi foto blykstes, be to, papildomai nurodė, jog po įvykio nuėjusi prie nukentėjusiojo patalpos, pamatė, jog durų spyna buvo išlaužta. Įvykio metu apžiūrėjus įvykio vietą ir duris, buvo nustatyta, kad jos yra stiklinės, iš lauko pusės nebuvo spynos atrakto sekcijos, ji buvo rasta šalia esančioje tualeto patalpoje su laužimo įrankiais (1 t., b. l. 107–114). Vadinasi, nuteistasis, turėdamas su savimi laužimo įrankius, juos panaudojo ir išlaužė A. M. patalpos durų spyną, tokiu būdu įsibrovė ir iš šios patalpos pagrobė A. M. priklausantį turtą.
Byloje yra pateikti minėti vaizdo įrašai (1 t., b. l. 131). Iš jų matyti, kad į laiptinę pro pagrindinį įėjimą ateina vyras, rudų plaukų, šiek tiek stambesnio kūno sudėjimo, dėvintis šviesiai mėlynos spalvos džemperį su gobtuvu, tamsiai žalios spalvos bliuzoną, juodos spalvos kelnes ir juodos spalvos sportbačius (kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo A. P.). Vaizdo įrašuose matyti, kad asmuo vaikšto po pastatą, nusileidžia žemyn laiptais link pagrindinio išėjimo, išeina pro duris ir vėl grįžta į vidų. Vėliau asmuo nusileidžia laiptais žemyn prie pagrindinio išėjimo, kairėje rankoje laiko neaiškų šviečiantį daiktą, netrukus grįžta ir užlipa laiptais į viršų. Vėliau asmuo nusileidžia laiptais žemyn prie pagrindinio išėjimo ir išeina pro duris, vėl grįžta ir užlipa laiptais į viršų, po to nusileidžia laiptais žemyn ir įeina į patalpą, esančią už baltos spalvos durų, ant kurių matyti iškaba „1-10“ ir žemiau priklijuotas raudonas plakatas su užrašu „Naujasis teatras“. Iš bliuzono kišenės išsitraukia tamsios spalvos daiktą. Išeina iš patalpos ir nueina į kitą patalpą, esančią kairėje pusėje. Vėliau asmuo vaikšto po patalpą, esančią už baltos spalvos durų dešinėje pusėje, grįžta į laiptinę ir užlipa laiptais į viršų. Taip pat užfiksuota, kad asmuo nusileidžia laiptais žemyn ir nueina į patalpą, esančią už baltos spalvos durų. Rankoje jis laiko plastikinį „Coca-cola“ butelį, kairėje rankoje – du pailgus, juodos spalvos daiktus, panašius į medžiaginius maišelius. Po to asmuo išeina iš laiptinės pro pagrindinį išėjimą.
Peržiūrėjus minėtus vaizdo stebėjimo kamerų įrašus pirmosios instancijos teisme, nuteistasis A. P. save atpažino ir iš pradžių nurodė, kad jo rankose nešami juodos spalvos daiktai yra kvadratinės formos „panaminė“ kepurė, vėliau teigė, kad tai puodelis kavai gerti. Tačiau šiomis nuteistojo nurodytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija neturi pagrindo tikėti, kadangi jos yra prieštaringos ir nesutampa su kitais byloje surinktais įrodymais. Nukentėjusysis A. M. po vaizdo įrašų apžiūros nurodė, kad A. P. rankose nešami daiktai atrodo kaip jo blyksčių dėklai, sutampa jų dydis, forma, tekstūra, spalva, tai patvirtina ir nukentėjusiojo byloje pateiktos blyksčių dėklo nuotraukos (1 t., b. l. 153–154).
Teisėjų kolegijos vertinimu, visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią, jog A. P., neturėdamas leidimo ir niekam nematant užlaužė durų spyną, įsibrovė į nukentėjusiojo naudojamas patalpas, iš jų paėmė fotografijos įrangą ir garso kolonėlę, jas nešdamas rankose ir drabužiuose pasišalino iš pastato. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti kitokią išvadą, nei padarė pirmosios instancijos teismas.
Dėl 2024 m. balandžio 4 d. vagystės (nukentėjusysis M. J.)
Skundžiamu nuosprendžiu A. P. nuteistas ir už tai, kad jis, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, atsuktuvu atstūmęs įėjimo durų spyną neteisėtai pateko į kabinetą (duomenys neskelbtini), ir iš jo pagrobė M. J. priklausantį nešiojamą kompiuterį. Nuteistasis apeliaciniame skunde dėl šios veikos argumentų nenurodė, o jo viso baudžiamojo proceso metu duoti parodymai buvo nenuoseklūs ir prieštaringi.
Nuteistasis apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad eidamas (duomenys neskelbtini) gatve užsinorėjo į tualetą, todėl nutarė užeiti į pastatą su dideliais langais ir paieškoti tualeto. Į pastatą įėjo per neužrakintas įėjimo duris, iš karto buvo laiptai, vedantys į antrą aukštą, kuriais jis pakilo į antrą aukštą, pasuko į kairę pusę, nuėjo koridoriumi apie 100 metrų. Matė, kad yra nemažai durų į kažkokius kabinetus, nes ant jų buvo lentelės su numeriais ir prie durų, kurie vedė į remontuojamą laiptinę, kurie nebuvo uždaryti, koridoriuje ant grindų pamatė stovintį vertikalioje padėtyje atremtą prie sienos nešiojamą kompiuterį. Kadangi koridoriuje žmonių nebuvo, nutarė šį kompiuterį pasiimti ir, neradęs pastate tualeto, išėjo iš pastato. Ėjo gatve ir netrukus jį pasivijo vaikinas, kurį matė einant tame pastate. Vaikinas jį sulaikė, pasiėmė jo neštą kompiuterį ir liepė grįžti kartu su juo į pastatą (2 t., b. l. 121–123). Apklaustas pirmosios instancijos teisme nuteistasis paaiškino, kad būdamas pastate, kuriame ieškojo tualeto, pamatė pravertas kabineto duris, užėjo į vidų ir ant stalo pamatė pilką kompiuterį, kurį pasiėmė (3 t., b. l. 77–78).
Aplinkybę, kad nuteistasis A. P. pagrobė nukentėjusiajam M. J. priklausantį asmeninį nešiojamą kompiuterį, būtent įsibrovęs į kabinetą, patvirtina nuoseklūs nukentėjusiojo parodymai. Nukentėjusysis M. J. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jo darbo kabinetas yra antrame aukšte. Įvykio dieną jis uždarė kabineto duris specialia magnetine kortele (jos atrakinamos ir uždaromos RFID sistema, t. y. priglaudus specialią kortelę). Ši kortelė išduota jo vardu, jos praradęs nebuvo. Jis trumpam išėjo į parduotuvę ir grįždamas į darbą pirmame aukšte pastebėjo nepažįstamą asmenį, kurio anksčiau čia nematė. Jis (M. J.) pakilo iki savo kabineto atsirakino kortele kabineto duris ir iškart pastebėjo, kad kabinete kažkas ne taip, nes ant stalo gulėję popieriai su užrašais yra lyg ir judinti. Tada pastebėjo, kad ant stalo nėra jo asmeninio kompiuterio. Jis suvokė, kad įvyko vagystė. Įtarė, kad vyras, kurį ką tik matė, ir buvo tas asmuo, kuris pavogė jo kompiuterį. Jis išbėgo į gatvę ir sulaikė šį vyrą, kurie nešė jo kompiuterį. Pastebėjo, kad sulaikytas vyras tarp savo daiktų turėjo mažą atsuktuvą (2 t., b. l. 2–9). Iš esmės analogiškus parodymus nukentėjusysis davė ir teisiamojo posėdžio metu (3 t., b. l. 76–83).
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, pasak nukentėjusiojo, šalia jo kabineto antrame aukšte tualeto nėra, jis yra tik pirmame aukšte. Tai paneigia nuteistojo versiją, kad jis užėjo į universiteto pastatą ieškodamas tualeto. Jis galėjo rasti tualetą pirmame aukšte. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrindinis patekimo į universiteto pastatą tikslas iš tikrųjų buvo pagrobti svetimą turtą, įsibraunant į pastato patalpas. Tokia išvada išplaukia iš to, kad nuteistasis su savimi turėjo mažą atsuktuvą. Iš įvykio vietoje padarytų nuotraukų matyti, kad nukentėjusiojo kabineto durys yra medinės, jos rakinamos įleidžiama spyna, kurios liežuvėlis atvirai matyti. Ant spynos liežuvėlio matyti nežymūs smulkūs įbrėžimai, nors, kaip minėta, durys atsirakina ir užsidaro priglaudus kortelę prie specialaus skaitytuvo (2 t., b. l. 13–16). Nukentėjusysis M. J. teisme parodė, kad nagrinėjamo įvykio dieną kartu su policijos pareigūnais bandė atidaryti šias duris su chemine mentele ir jiems tą padaryti pavyko. Vadinasi, nėra pagrindo abejoti tuo, kad nuteistasis pasinaudojo minėtu atsuktuvu, kurį laikė su savimi ir tokiu būdu galėjo atrakinti kabineto durų spyną, t. y. įsibrauti į kabinetą, ir iš ten pagrobti nukentėjusiajam priklausantį turtą.
Įvertinus šias reikšmingas bylos aplinkybes ir sujungus jas į visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis, neturėdamas leidimo ir niekam nematant, atsuktuvu atstumdamas duris, įsibrovė į universiteto kabinetą, iš jo paėmė nešiojamąjį kompiuterį, jį laikydamas rankose išsinešė iš universiteto patalpų. Skundžiamame nuosprendyje teisingai pažymėta, kad ši nusikalstama veika yra baigta, t. y. nuteistasis jau turėjo galimybę disponuoti pagrobtu svetimu turtu savo nuožiūra, nes buvo pasišalinęs iš universiteto patalpų ir nuo jų nutolęs apie 100–200 metrų atstumu.
Dėl bausmės
Apeliantas skundu neginčija jam paskirtos bausmės, tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir šiuo aspektu, nenustatė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų už padarytas nusikalstamas veikas parenkant nuteistajam bausmių rūšį ir nustatant jų dydį. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas skirtinos bausmės klausimą, vadovaudamasis baudžiamojoje byloje surinkta medžiaga, tinkamai atsižvelgė į BK 54 straipsnyje nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus ir išanalizavo visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.
A. P. skundžiamu nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas už tiesiogine tyčia padarytas tris nusikalstamas veikas, kurios priskiriamos apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 178 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnio 4 dalis), kuriomis, be kita ko, padaryta beveik 5000 Eur turtinė žala, kuri nėra atlyginta. Parinkdamas bausmės rūšį ir jos dydį pirmosios instancijos teismas nustatė ir atsižvelgė į A. P. atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikalstamas veikas padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), o jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skiriant bausmę A. P. buvo įvertinti ir jo asmenybę charakterizuojantys duomenys. A. P. praeityje teistas 24 kartus, daugiausia už turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas (vagystes), ne kartą atlikinėjo laisvės atėmimo bausmes, teistumas neišnykęs ir nepanaikintas. Nuteistasis A. P. per pastaruosius penkerius metus daug kartų baustas administracine tvarka už važiavimą viešuoju transportu neturint bilieto ir smulkias vagystes, be to, ne visos jam paskirtos baudos yra sumokėtos. A. P. yra pradinio išsilavinimo, nevedęs, šiuo metu oficialiai nedirba, užregistruotas Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Šių aplinkybių visuma leido pirmosios instancijos teismui padaryti teisingą išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis ir tikslai gali būti pasiekti A. P. už tris padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 3 dalyje, paskyrus griežčiausią straipsnio sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą, jo dydį nustatant mažesnį nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas visas BK 54 straipsnyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė ir įvertino teisingai bei už kiekvieną iš nusikalstamų veikų paskyrė tinkamos rūšies bausmes ir teisingai nustatė jų dydžius.
Pažymėtina, kad pagal A. P. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo metu ir skundžiamo nuosprendžio priėmimo dieną galiojusią BK 61 straipsnio 2 dalies redakciją, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Pažymėtina, kad 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojo baudžiamojo įstatymo pakeitimai, kurie aktualūs skiriant bausmę. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 5, 7, 8, 18, 25, 27, 37, 38, 39, 40, 42, 43, 47, 48, 51, 52, 54, 59, 61, 62, 63, 64, 65, 66, 67, 69, 70, 72-2, 74, 75, 76, 82, 84, 85, 87, 89, 90, 92, 93, 97, 243, 244 straipsnių pakeitimo ir Kodekso papildymo 5-1, 40-1, 58-1, 72-5, 72-6, 72-7, 72-8 straipsniais 2024 m. balandžio 25 d. įstatymu Nr. XIV-2573 (TAR, 2024 m. gegužės 2 d., Nr. 2024-08214), be kita ko, buvo pakeistas BK 61 straipsnis. Pagal naują šio straipsnio 2 dalies redakciją, teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Be to, pagal naują šio straipsnio 4 dalies redakciją, jeigu kaltininkas savo noru prisipažino padaręs nusikaltimą, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas paprastai skiria jam minimalią straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Esant šios dalies pirmame sakinyje nustatytoms sąlygoms, teismas gali skirti didesnę nei minimalią sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę, tačiau tokį savo sprendimą privalo motyvuoti. Už sunkų arba labai sunkų nusikaltimą teismas, esant šioje dalyje nurodytoms aplinkybėms, skiria ne didesnę kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, išskyrus atvejus, kai straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė.
Minėtas BK 61 straipsnio pakeitimas laikytinas nuteistojo teisinę padėtį lengvinančiu pakeitimu, nes panaikinta bausmės vidurkio taisyklė, be to, nustačius, kad kaltinamasis savo noru prisipažino, nuoširdžiai gailisi, aktyviai padėjo išsiaiškinti nusikaltimą ir nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teismas turėtų skirti minimalią laisvės atėmimo bausmę arba su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, todėl, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, šis pakeitimas turi grįžtamąją galią. Pažymėtina, kad aptariamas pakeitimas, susijęs su bausmės skyrimu, turi grįžtamąją galią tik, kol byla nagrinėjama instancine tvarka, t. y. taikomas tik toms iki šio pakeitimo įsigaliojimo padarytoms nusikalstamoms veikoms, dėl kurių dar nebaigtas bylų nagrinėjimo procesas pirmosios, apeliacinės ar kasacinės instancijų teismuose.
Nagrinėjamoje byloje minėti BK 61 straipsnio pakeitimai nesudaro pagrindo nuteistajam skirti kitokios rūšies ar dydžio bausmes, negu paskyrė pirmosios instancijos teismas. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas parinkdamas bausmes nuteistajam, nustatė jų dydžius mažesnius nei minėto straipsnio sankcijų vidurkiai. Be to, šiuo atveju nėra visų sąlygų taikyti nuteistajam naujos redakcijos BK 61 straipsnio 4 dalį, kadangi viena iš būtinų šių nuostatų taikymo sąlygų, be kita ko, yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimas, o nagrinėjimu atveju pagrįstai buvo nustatyta viena nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė.
Pastebėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą tarpusavyje subendrindamas A. P. už kiekvieną nusikalstamą veiką atskirai paskirtas bausmes. Nagrinėjamu atveju paskirtos bausmės už nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 3 dalyje, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, buvo pagrįstai subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, t. y. prie vienos iš bausmių – 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo pridedant dalį už kitas nusikalstamas veikas paskirtų bausmių (po 6 mėnesius), ir A. P. teisingai paskirta galutinė subendrinta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši bausmė, atsižvelgiant į minėtas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, nėra per griežta, o yra proporcinga, adekvati ir atitinkanti nuteistojo padarytų nusikalstamų veikų bei jo asmenybės pavojingumą.
Dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų
Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patektos pažymos matyti, kad iš nuteistojo valstybės naudai prašoma išieškoti 156,25 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Pažymėtina, kad pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pagal BPK 322 straipsnio 1 dalį, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje privalo dalyvauti gynėjas. Atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punktu, šioje byloje gynėjo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu ir nuteistojo gynėju paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas advokatas. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurią jis turi atlikti. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai valstybės garantuojama teisinė pagalba suteikta realią laisvės atėmimo bausmę atliekančiam nuteistajam, šios pagalbos išlaidų išieškojimas iš nuteistojo yra nesuderinamas su teismo pareiga užtikrinti jo teisę į gynybą, todėl tokiais atvejais Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos analogiški prašymai paprastai netenkinami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gegužės 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-51-788/2021). Atsižvelgiama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo neišieškotinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Atmesti nuteistojo A. P. apeliacinį skundą.
Neišieškoti iš nuteistojo A. P. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.