Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Goda Ambrasaitė - Balynienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo L. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 3 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovų V. R. ir L. R. ieškinį atsakovui dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčas byloje kilo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Ieškovai V. R. ir L. R. kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš atsakovo L. R. ieškovo V. R. naudai 61 000 Lt dydžio išlaikymo įsiskolinimą už paskutinius trejus metus, 2 000 Lt išlaikymą kas mėnesį ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovai taip pat prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti atsakovą L. R. mokėti 2 000 Lt dydžio išlaikymą kas mėnesį ieškovui V. R. nuo ieškinio pareiškimo teisme dienos iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje priėmimo dienos. Nurodė, kad atsakovas tik iš dalies prisideda prie ieškovo būtinųjų poreikių užtikrinimo. Iš su ieškiniu pateiktų dokumentų matyti, kad ieškovui būtina gauti nurodomo dydžio išlaikymą tam, kad būtų patenkinti jo poreikiai. Tik pritaikius šią laikinąją apsaugos priemonę bus užtikrinti ieškovo interesai.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. spalio 3 d. nutartimi ieškovų prašymą tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo L. R. pilnamečiam sūnui V. R. laikiną išlaikymą, mokamą periodinėmis išmokomis po 500 Lt kas mėnesį nuo 2014 m. spalio 3 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos; kitoje dalyje ieškovo prašymą atmetė.

Teismas nurodė, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą teismas iš esmės nevertina ieškinio reikalavimų pagrįstumo. Tiksli išlaikymo suma bus nustatyta teismui išnagrinėjus bylą iš esmės. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu yra tapęs pilnamečiu, mokosi Gedimino technikos universitete, nedirba, jokių pajamų negauna, todėl būtiniesiems ieškovo poreikiams tenkinti priteistinas laikinas išlaikymas po 500 Lt per mėnesį.

Atskiruoju skundu atsakovas L. R. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 3 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1) Laikinosios apsaugos priemonės yra pritaikytos byloje, kurioje ginami pilnamečio asmens interesai. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimai pilnamečių išlaikymo bylose turi būti sprendžiami nesutapatinant paramos teikimo (išlaikymo) instituto su nepilnamečių vaikų išlaikymo institutu. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į teismų formuojamą praktiką ir priėmė nutartį, kuri pažeidė ne tik atsakovo, bet ir jo nepilnamečio vaiko interesus.

2) Atsižvelgiant į teismų praktiką, sprendžiant dėl pilnamečio vaiko išlaikymo, turi būti vertinamos ne tik esamos pilnamečio vaiko pajamos, bet ir protingų galimybių jas gauti išnaudojimas. Viena iš galimybių aukštosios mokyklos dieninio skyriaus studentui gauti lėšų mokymuisi – valstybės remiamos paskolos, kurios teikiamos tiek studijų kainai sumokėti, tiek gyvenimo išlaidoms. Ieškovas net nemėgino pasidomėti minėtomis galimybėmis, nepateikė savo studijų paskaitų tvarkaraščio, kurio užsiėmimų išdėstymas patvirtintų laisvo laiko, kurio metu ieškovas turėtų galimybę dirbti, neturėjimą.

3) Ieškovo tam tikri nurodyti poreikiai ir patiriamos išlaidos negali būti vertinami kaip gyvybiškai svarbūs ir tenkinami kiekvieną mėnesį. Įvardytos išlaidų sumos neatitinka protingumo principo, taip pat ir atsakovo turtinių galimybių.

4) Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad kasacinio teismo praktikoje kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas yra tik orientacinis ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes. Priteisiant išlaikymą turi būti siekiama, kad teismo priimtą sprendimą galima būtų vykdyti. Siekiant neapsunkinti sprendimo vykdymo, teikiamo išlaikymo dydis turi būti nustatytas toks, kurį atsakovas butų pajėgus teikti. Atsižvelgiant į atsakovo turtinę padėtį, kitų išlaikytinių buvimą, o taip pat geranoriškai teiktą periodini mokėjimą iki ieškovo pilnametystės, į kasacinio teismo suformuotą praktiką, nagrinėjant šio pobūdžio bylas, manytina, kad priimtos laikinosios apsaugos priemonės yra netikslingos bei pažeidžiančios atsakovo interesus.

5) Įvertinus ieškovo reikalavimus dėl išlaikymo įsiskolinimo bei išlaikymo priteisimo jam kaip pilnamečiui, teigtina, kad ieškovas piktnaudžiauja savo teisėmis ir reiškia nepagrįstus reikalavimus. Atsakovas nuo pat ieškovo gimimo nevengė jo išlaikyti, o, nutraukus santuoką tarp atsakovo ir ieškovo motinos, geranoriškai kas mėnesį mokėjo pinigų sumas, kurių dydis buvo pagrįstas atsakovo turtine padėtimi, t.y. atsakovas kas mėnesį teikė išlaikymą parvesdamas pinigus į ieškovo motinos nurodytą sąskaitą, tokiu būdu vykdydamas savo kaip tėvo pareigą teikti išlaikymą.

Ieškovai atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1) Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimo pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą.

2) Atskirajame skunde nurodoma, kad ginčijama nutartis pažeidė atsakovo ir jo nepilnamečio vaiko interesus, tačiau minėtas atskirojo skundo argumentas yra nepagrįstas jokiais argumentais. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad atsakovo pajamas sudaro 2 100 Lt darbo užmokestis, atsakovas turi nekilnojamojo turto – butą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio vidutinė rinkos vertė – 107 000 Lt, taip pat jam bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise priklauso žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriame šiuo metu statomas gyvenamasis namas su garažu, atsakovo vardu yra registruotas automobilis FIAT UNO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovas kartu su savo sutuoktine turi kreditorinių įsipareigojimų Nordea Bank Finland Plc, pagal kuriuos atsakovas su sutuoktine turi kas mėnesį minėtam bankui mokėti po 722,67 Lt (209,30 EUR). Taip pat atsakovas nurodo, tačiau jokiais įrodymais nepagrindžia, kad savo nepilnamečio vaiko išlaikymui kartu su sutuoktine skiria po 1 400 Lt per mėnesį. Atsakovo sutuoktinės pajamos siekia 1 240 Lt per mėnesį. Atsakovo gaunamos pajamos ir turimas turtas, taip pat faktas, jog atsakovui priklausančiame žemės sklype statomas naujas gyvenamasis namas, įrodo gerą atsakovo turtinę padėtį.

3) Atsakovas nenurodo kaip tiksliai pažeidžiami jo nepilnamečio vaiko interesai. Atsakovas nepagrindžia nepilnamečio vaiko išlaikymui būtinų išlaidų ir nenurodo, kodėl 500 Lt dydžio laikino išlaikymo ieškovui skyrimas gali sąlygoti atsakovo nepilnamečio vaiko interesų pažeidimą.

4) Iš ieškovo pateiktos jo studijų programos aprašo ir paskaitų tvarkaraščio matyti, kad ieškovas objektyviai neturi laiko dirbti. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.156 straipsnio 2 dalimi, draudžiama ieškovą versti sudaryti paskolos sutartį, ypač kai atsakovas pagal CK 1921 straipsnį turi pareigą išlaikyti ieškovą. Panaikinus ginčijamą nutartį, ieškovas prarastų galimybę siekti aukštojo universitetinio išsilavinimo.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 ir 338 straipsnius apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad ši laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis neturėtų būti aiškinama vien kaip būtinumas užtikrinti teismo sprendimo rezoliucinės dalies įgyvendinimą, nes teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas taip pat tada, kai dėl bylos nagrinėjimo metu egzistuojančių objektyvaus ar subjektyvaus pobūdžio aplinkybių būsimo teismo sprendimo vykdymas prarastų prasmę ir taptų netikslingas. Dėl šios priežasties laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą. Tokia laikinai ginčo situaciją sureguliuojanti laikinoji apsaugos priemonė ir yra laikino išlaikymo (paramos) pilnamečiui vaikui, kuris mokosi aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų, priteisimas (CK 3.192-1 straipsnis, CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką pilnamečių vaikų išlaikymo bylose, yra nurodęs, kad išlaikymas iš tėvų pilnamečiam ne vyresniam kaip 24 metų vaikui priteisiamas, kai yra visuma iš įstatymo kylančių sąlygų: vaikas sąžiningai ir pažangiai mokosi vidurinės, aukštosios ar profesinės mokyklos dieniniame skyriuje; vaikui būtina parama, o tėvai turi galimybę ją teikti. Tokį išlaikymą teismas gali priteisti konkrečioje byloje, įvertinęs šiam klausimui spręsti svarbias aplinkybes, nes paramos būtinumo sąvoka yra vertinamoji (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-204/2009; 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2011). Nuo 2013 m. liepos 9 d. įsigaliojusiame CK 3.192-1 straipsnyje numatyta, kad tėvai, turintys galimybę, privalo išlaikyti savo vaikus, sulaukusius pilnametystės, kurie mokosi pagal vidurinio ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą ir yra ne vyresni negu 24 metų ir kuriems būtina materialinė parama, atsižvelgiant į vaikų, sulaukusių pilnametystės, turtinę padėtį, gaunamas pajamas, galimybę patiems gauti pajamų ir kitas svarbias aplinkybes.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą, tik preliminariai vertina paramos būtinumą, vaiko poreikius ir jam teiktino išlaikymo dydį, atsižvelgdamas į šalių pateiktus duomenis ir nurodytus argumentus. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės tiksliai ir visapusiškai išsiaiškinti reikiamo ir būtino išlaikymo vaikui dydžio bei kokios atsakovo galimybės teikti tokio dydžio išlaikymą. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra realios atsakovo pajamos, tikroji turtinė padėtis, kokie realūs būtini ieškovo poreikiai, kiekvieno iš tėvų dalis, kuria jie turi prisidėti prie vaiko išlaikymo. Atsižvelgdamas į tai apeliacinės instancijos teismas detaliau nepasisako dėl atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentų, susijusių su atsakovo galimybėmis teikti ieškovui paramą, būsimo teismo sprendimo įvykdymo galimybėmis ir ieškovo teise į paramą. Šie argumentai apeliacinės instancijos teismo vertinami tik tiek, kiek jie reikšmingi siekiant preliminariai įvertinti byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumą (CPK 144 straipsnio 1 dalis).

Iš į bylą pateiktų įrodymų matyti, kad ieškovas V. R. yra 18 metų, studijuoja Vilniaus Gedimino technikos universiteto Mechanikos fakultete pagal gamybos inžinerijos ir valdymo studijų programą (nuolatinė studijų forma), nedirba, kitų pajamų neturi. Šios aplinkybės buvo pakankamos pirmosios instancijos teismui spręsti, kad reikalavimas dėl išlaikymo priteisimo yra preliminariai pagrįstas, ir tuo pačiu taikyti ieškovų prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Apelianto argumentas dėl ieškovo galimybių pačiam pasirūpinti lėšų, reikalingų jo mokymuisi aukštojoje mokykloje, gavimu, kaip jau minėta, yra susijęs su materialiųjų teisinių reikalavimų pagrįstumu, bet ne laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu. Argumentų, akivaizdžiai paneigiančių paramos ieškovui būtinumą (t.y. patvirtinančių gerą ieškovo turtinę padėtį), apeliantas nenurodė.

Sprendžiant laikino išlaikymo priteisimo klausimą, be kita ko atsižvelgiama į Lietuvos teismų suformuotą praktiką, jog vaiko poreikiams patenkinti reikalinga Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga. Apeliantas pagrįstai pažymi, kad nurodytas kriterijus yra orientacinis, ir taikytinas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atskirajame skunde nepateikiami argumentai, pagrindžiantys, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas laikino išlaikymo dydis (500 Lt) konkrečiu atveju laikytinas neproporcingu. Pagal byloje esančius duomenis, apelianto šeimos pajamos sudaro apie 3 340 Lt per mėnesį, apeliantas turi vieną nepilnametį vaiką. Apeliantas nurodo turintis kreditorinių įsipareigojimų bankui, tačiau nenurodo, kokio dydžio šie įsipareigojimai yra, taip pat nurodo savanoriškai teikęs ieškovui 300 Lt dydžio per mėnesį išlaikymą. Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad apeliantas neįrodė, jog pirmosios instancijos teismo nustatyta laikino išlaikymo suma yra tokia, kokios jis objektyviai negali teikti, ar kad nurodyto laikino išlaikymo teikimas ieškovui pažeidžia jo nepilnamečio vaiko teisę į tinkamo dydžio išlaikymą, t.y. nepagrindė ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo ir/ar nepagrįstumo.

Vadovaudamasis išdėstytais argumentais ir CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu ir 339 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria

Atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.