- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-12-17
- Bylos Nr.
- 2-9868-734/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-06590-2012-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Raimonda Vansevičienė
- Atsakovas
- A. V.
- Ieškovas
- UAB „Ginestra“
- Trečiasis asmuo
- Valstybinė mokesčių inspekcija
- Advokatai
- Aurimas Gasiūnas
- Kategorijos
- 116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 14.6pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Ginestra“ ieškinį atsakovei A. V. dėl permokėtų piniginių sumų grąžinimo, tretysis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
patikslintu ieškiniu ( b.l. 67-72), ieškovas prašo priteisti iš atsakovės 30673,64 Lt sumokėtų mokesčių , 5 procentų dydžio metines papalūkanaus nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad 2011-03-22 Vilniaus m. 1 apylinkės teismas darbo ginčo civilinėje byloje Nr. 2-3191-640/2011, pripažino atsakovės atleidimą iš darbo neteisėtu ir priteisė 4955,56 Lt išeitinę išmoką, 42122,26 Lt vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką, bei po 259,77 Lt vidutinio darbo dienos už mokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2011-03-23 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, 6360 Lt bylinėjimosi išlaidų. 2011-09-22 nutartimi Vilniaus apygardos teismas iš dalies pakeitė teismo sprendimą ir laikė, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo 2011-09-22, priteisė atsakovės naudai dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išimtinę išmoką-10962,28 Lt bei 127906,84 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009-10-14 iki2011-09-22, 2000 Lt advokato išlaidų apmokėjimui, o kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą. Išeitinė išmoka, vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką turi būti apmokestinamas pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17str.1d.5p.,23 str.1d. nuostatas, bei pagal Lietuvos Respublikos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 5str.,1d., 7str., 1d., 4,6p. 4str.,1,2,5,10d., 9str.1d.,17 str.1-2d. nuostatas. Ieškovas, kaip darbdavys, privalėjo iš su darbo santykiais susijusių bei priteistų sumų, išskaičiuoti bei sumokėti 15 proc. Gyventojų pajamų mokestį bei 9 proc. Valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų, taip pat sumokėti darbdavio 30,98 procentus valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų. Aukščiau paminėtų įstatymų pagrindu, ieškovas turėjo iš atsakovei priteistų išmokų išskaityti 20815,37 Lt gyventojų pajamų mokesčio, 12489,22 Lt valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos, bei sumokėti darbdavio 42990,67Lt valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos. Antstolė, vykdydama teismo sprendimą, nuo ieškovo sąskaitos pervedė atsakovei 144,498,17 Lt, neatskaičius aukščiau nurodytų mokesčių, kai atsakovei turėjo būti sumokėta 113824,53 Lt, atsakovės nepagrįstai gauta pinigų suma 30673,64 Lt. Šia suma atsakovė nepagrįstai praturtėjo. Kadangi ieškovas, kaip darbdavys savarankiškai šiuos mokesčius sumokėjo, prašo priteisti iš atsakovės 30673,64 Lt .
Atsakovė su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsakovė nurodo, kad teismo priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką yra priskirtinas prie neapmokestinamųjų pajamų, todėl gyventojų pajamų mokestis bei valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos nuo šios sumos neturi būti skaičiuojamos. Ieškovo veiksmai, nepagrįstai sumokant valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas yra vertintini, kaip atlikti paties ieškovo iniciatyva bei jo rizika ir jokia pareiga atsakovei šią sumą sumokėti ieškovui nekyla. LR DK 297 str.3 d. numatytas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nėra atlygis už darbą, kurį darbuotojas atlieka darbdavio naudai. Šiuo laikotarpiu darbo santykiai neegzistuoja, asmuo neatlieka jokio darbo bendrovės naudai. Vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, savo esme bei turiniu, vertinamas kaip darbdaviui teismo taikoma sankcija už darbuotojo atleidimą iš darbo, pažeidžiant norminių teisės aktų reikalavimus. Ši suma taip pat vertintina, kaip turtinių nuostolių, kuriuos patyrė darbuotojas dėl neteisėto atleidimo iš darbo, kompensavimas. Ta aplinkybė, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymas konkrečiai neįvardija vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką yra vertintina kaip įstatymo spraga, kadangi darbdaviui taikytinas sankcijas bei turtinės žalos atlyginimą šie teisės aktai iš esmės priskiria prie neapmokestinamųjų pajamų –Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 str., 1d., 31 punktas, Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 8 str.,1d.8 ir 11 punktai. Atsakovės manymu, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką atžvilgiu yra taikytina įstatymo analogija ir jie priskirtini prie neapmokestinamųjų pajamų kaip ir kitos darbdaviui taikomos sankcijos bei turtinės žalos atlyginimas. Prievolė mokėti su darbo santykiais susijusius mokesčius yra ieškovo pareiga, todėl jo reikalavimas šią mokestinę prievolę perkelti atsakovei yra nepagrįstas. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 str. 1 d. numato, kad pareiga apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą šio įstatymo nustatytą pajamų mokestį nuo A klasės pajamų tenka darbdaviui. Jokių išimčių iš šios taisyklės nenumato Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas, nei koks nors kitas teisės aktas. Net jei ginčo atveju ir daryti prielaidą, kad vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką galėtų būti apmokestinamosios pajamos, tai pareiga sumokėti mokestį nuo šios sumos tenka ieškovui. Taip pat atsakovė nurodo, kad vykdymo procese, ieškovas nereiškė jokių pretenzijų nei antstoliui nei atsakovei dėl to, kad nebuvo paskaičiuotas mokesčių atskaitymas, iš šio atsakovė daro išvadą, kad pats ieškovas pripažino, kad šios pajamos yra neapmokestinamos. Atsakovė nesutinka su ieškovo pozicija, kad ji be pagrindo įgijo turtą. CK 6.241 str.1d. 4 p. numato, kad negali būti išreikalaujama kaip be pagrindo įgytos sumos, be pagrindo išmokėtos kaip darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidos. Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Darbo kodekso 224 str.3d.
Atsiliepimas
Tretysis asmuo valstybinė mokesčių inspekcija į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdį pranešta, pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė: Lietuvos respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 23 str.1 d. įtvirtinta mokestį išskaičiuojančio asmens pareiga nuo išmokamų išmokų, pagal mokesčio sumokėjimo tvarką priskirtų gyventojo A klasės pajamoms apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą pajamų mokestį. Šios bylos atveju, ieškovas atsakovei išmokėjo su darbo teisiniais santykiais susijusias išmokas, kurios pagal mokesčio sumokėjimo tvarką priskiriamos A klasės pajamoms, todėl išskaičiuoti ir sumokėti pajamų mokestį nuo išmokamos išmokos privalo ieškovas. Ieškovas 2012-07-12 sumokėjo 18799,36 Lt gyventojų pajamų mokestį nuo atsakovei išmokėtų A. klasės pajamų ( b.l. 78-80).
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta: Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2011-03-22 sprendimu ir Vilniaus apygardos teismo2011-09-22 nutartimi ( b.l. 12-28, 29-40) nustatyta, jog atsakovė iš darbo pas ieškovą buvo atleista pažeidžiant įstatymą, jai priteista 10962,28 Lt išeitinė išmoka, bei 127806,84 Lt vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos kaimą nuo 2009-10-14 iki 2011-09-22. Atsakovė ginčija faktą, kad šios jai priteistos išmokos turi būti apmokestinamos LR Gyventojų pajamų mokesčio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Taip pat atsakovė nurodo, jog pagal CK 6.241 str.1d.4p., nuostatas, ji yra sąžininga gautų su darbo santykiais pajamų gavėja, todėl iš jos negali būti išreikalaujama, kaip be pagrindo įgytos šios sumos. Šie atsakovės argumentai atmestini. Lietuvos Respublikos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 str.1 d.5 p. nustato, kad neapmokestinamosios pajamos yra Lietuvos respublikos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, įskaitant teisės aktuose nustatytas tiesiogines išmokas pajamų lygiui palaikyti, taip pat kompensacijos, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose, įskaitant kompensacijas už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą, išskyrus kompensacijas, mokamas gyventojui, kai nutraukiama darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis, ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas. Šis įstatymas nenumato, kad vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką neapmokestinamas gyventojų pajamų mokesčiu. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 5 str. 5d. nustatyta, kad pajamų mokesčio objektas yra su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos. Atsakovė nurodo, kad vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nėra su darbo santykiais susijusios pajamos, nurodo, kad tai yra darbdaviui pritaikyta sankcija, kuri negali būti apmokestinama. Nesutiktina su atsakovės argumentais, kad vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nėra su darbo santykiais susijusios pajamos. LR darbo kodekso 297 str. 3 d. nustatyta, kad, jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo, teismas jį grąžina į pirmesnį darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką, o šio straipsnio 4 d. nustatyta, kad jeigu darbuotojas negali grįžti į pirmesnį darbą dėl įstatyme nustatytų priežasčių, teismas priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam DK 140 str. 1 d. nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, šiuo atveju laikoma, kad darbo sutarties yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos. Toks teismo sprendimas priimtas atsakovės atžvilgiu. Šie Darbo kodekso straipsniai užtikrina darbuotojui gauti vidutinį darbo užmokestį, esant neteisėtam atleidimui iš darbo, todėl atsakovė neteisingai šias išmokas vertina kaip baudą, sankciją darbdaviui. Padarius išvadą, kad vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką yra su darbo santykiais susijusios pajamos, pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 5 str. 5d., šios pajamos yra pajamų mokesčio objektas, kurį įstatymo nustatytu dydžiu turėjo apmokestinti ieškovas pagal Gyventojų pajamų mokesčių įstatymo 23 str.,1 d. bei Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 5 str.1d., 4str.1d., 2d., 5d., 10d., 9 str.1 d., 17str.1d., 2d. nuostatas. Ieškovas turėjo išskaičiuoti iš atsakovei priteistų su darbo santykiais susijusių išmokų. Beje, Vilniaus m. 1 apylinkės teismas sprendime pažymėjo, kad, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojama praktika darbo ginčų kategorijos bylose, nurodė, kad teismas sprendime nurodė priteisiamą sumą, iš kurios nėra išskaityti fizinių asmenų pajamų mokestis, ir, kad vykdant teismo sprendimą, fizinių asmenų pajamų mokestį apskaičiuoja ir išskaito darbdavys ( b.l.12-28) Todėl teismo iš esmės yra pasisakyta, kad ieškovei priteistos sumos yra su darbo santykiais susijusios išmokos ir kad jos turi būti apmokestinamos, teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir turi prejudicinę reikšmę nagrinėjant šį šalių ginčą ( CPK 279 str.4d.). Atsakovė nurodo, kad pagal CK 6.241 str.1d. 4 p. nuostatas, negali būti išreikalaujama kaip be pagrindo įgytos sumos, be pagrindo išmokėtos kaip darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidos, taip pat atsakovė nurodo, kad analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Darbo kodekso 224 str.3d.Nesutiktina su šiais atsakovės argumentais. Pažymėtina, jog pati atsakovė, antstoliui Nesutiktina su šiais atsakovės argumentais. Pažymėtina, jog pati atsakovė, antstoliui įvykdžius teismo sprendimą ir perdavus teismo sprendime nurodytą sumą, nebuvo pakankamai sąžininga, nes ji, dirbusi vyriausiojo finansininko pareigose, negalėjo nežinoti, ar nesuprasti, kad su darbo santykiais susijusios išmokos yra apmokestinamos aukščiau paminėtų įstatymų pagrindu, todėl darytina išvada, kad ieškovo reikalaujamą sumą, kurią sudaro mokesčiai, sumokėti pagal Lietuvos Respublikos Gyventojų pajamų mokesčio bei Lietuvos Respublikos Valstybinio socialinio draudimo įstatymus nuo ieškovei išmokėtinos su darbo santykiais susijusių išmokų, atsakovė gavo be teisėto pagrindo ( CK 6.237 str.1d.). Ieškovas mokėjimo nurodymais sumokėjo mokesčius Valstybinei mokesčių inspekcijai bei Valstybiniam socialinio draudimo fondo valdybai prie SAM ( b.l. 44-45, 46, 47, 73) dėl atsakovei išmokėtų su darbo santykiais susijusių išmokų, todėl CK 6.240 str.1d. pagrindu, įvertinus aplinkybę, kad atsakovė neginčija prašomos priteisti sumos dydžio, iš atsakovės ieškovo naudai priteistina 30673,64 Lt ieškovo sumokėtų mokesčių.
Vadovaujantis CK 6.37 str., 6.210 str. iš atsakovės ieškovo naudai priteistina 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Vadovaujantis CPK 93 str. iš atsakovės ieškovo naudai priteistinos bylinėjimosi išlaidos : 920 Lt žyminis mokestis ( b.l. 2), 1905,75 Lt +1058,75+847 Lt už advokato paslaugas ( b.l. 229, 230,231,232, 244,245) – iš viso 4731,5 Lt.
Rezoliucinė dalis
Nusprendė:
Ieškinį patenkinti.
Priteisti iš atsakovės A. V. ( a/k (duomenys neskelbtini) 30673,64 Lt , 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 4731,5 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo UAB „Ginestra“ naudai.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą.