- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-19
- Bylos Nr.
- 2A-920-560/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-06590-2012-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjai
- Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė, Alma Urbanavičienė
- Atsakovas
- A. V.
- Ieškovas
- Ginestra
- Trečiasis asmuo
- Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
- 14.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Laimos Gerasičkinienės, Almos Urbanavičienės ir Dainiaus Rinkevičiaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Ginestra“ ieškinį atsakovei A. V. dėl permokėtų piniginių sumų grąžinimo, trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Ginestra“ pateikė teismui patikslintą ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės A. V. 30 673,64 Lt sumokėtų mokesčių, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-03-22 sprendimu ir Vilniaus apygardos teismo 2011-09-22 nutartimi išnagrinėta civilinė byla, kurioje pripažinta, jog darbo sutartis, sudaryta tarp ieškovo ir atsakovės, nutraukta teismo sprendimu nuo 2011-09-22, atsakovės naudai priteista dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka – 10 962,28 Lt, bei 127 906,84 Lt vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009-10-14 iki 2011-09-22. Nurodė, kad išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką turi būti apmokestinamas pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio bei Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymų nuostatas. Ieškovas, kaip darbdavys, privalėjo iš su darbo santykiais susijusių bei priteistų sumų išskaičiuoti bei sumokėti 15 proc. gyventojų pajamų mokestį bei 9 proc. valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų, taip pat sumokėti darbdavio 30,98 proc. valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų. Antstolė, vykdydama teismo sprendimą, iš ieškovo sąskaitos pervedė atsakovei 144 498,17 Lt sumą neatskaičius aukščiau nurodytų mokesčių. Nepagrįstai atsakovės gauta ir ieškovo mokesčiams sumokėta pinigų suma sudaro 30 673,64 Lt. Šia suma atsakovė nepagrįstai praturtėjo.
Atsiliepimas
Atsakovė A. V. pateikė atsiliepimą į ieškinį, su kuriuo nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad teismo priteistas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką yra priskirtinas prie neapmokestinamųjų pajamų. Ieškovo veiksmai nepagrįstai sumokant valstybinio socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas yra vertintini kaip atlikti paties ieškovo iniciatyva bei jo rizika. Mano, kad vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nėra atlygis už darbą, kurį darbuotojas atlieka darbdavio naudai, priešingai, jis vertintinas kaip darbdaviui teismo taikoma sankcija už darbuotojo atleidimą iš darbo pažeidžiant norminių teisės aktų reikalavimus. Aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymai konkrečiai neįvardija vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, yra vertintina kaip įstatymo spraga, nes darbdaviui taikytinas sankcijas bei turtinės žalos atlyginimą šie teisės aktai iš esmės priskiria prie neapmokestinamųjų pajamų. Mano, kad šiuo atveju taikytina įstatymo analogija. Nurodė, kad, net jei galima būtų daryti prielaidą, jog vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką galėtų būti apmokestinamosios pajamos, tai pareiga sumokėti mokestį nuo šios sumos tenka ieškovui. Vykdymo procese ieškovas nereiškė jokių pretenzijų nei antstoliui, nei atsakovei. Nurodė, kad negali būti išreikalaujama kaip be pagrindo įgytos sumos, be pagrindo išmokėtos kaip darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidos.
Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, jog Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme įtvirtinta mokestį išskaičiuojančio asmens pareiga nuo išmokamų išmokų pagal mokesčio sumokėjimo tvarką priskirtų gyventojo A klasės pajamoms apskaičiuoti, išskaičiuoti ir sumokėti į biudžetą pajamų mokestį. Šiuo atveju ieškovas atsakovei išmokėjo su darbo teisiniais santykiais susijusias išmokas, kurios pagal mokesčio sumokėjimo tvarką priskiriamos A klasės pajamoms, todėl išskaičiuoti ir sumokėti pajamų mokestį nuo išmokamos išmokos privalo ieškovas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012-12-17 sprendimu ieškovo UAB „Ginestra“ ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovės A. V. 30 673,64 Lt, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 4 731,5 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymas nenumato, jog vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką neapmokestinamas gyventojų pajamų mokesčiu. Teismas nesutiko su atsakovės argumentais, kad vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nėra su darbo santykiais susijusios pajamos. Nurodė, kad Darbo kodekso (toliau – DK) 140 str. 1 d. ir 297 str. 3 d. užtikrina darbuotojui teisę gauti vidutinį darbo užmokestį esant neteisėtam atleidimui iš darbo, todėl atsakovė neteisingai šias išmokas vertina kaip baudą, sankciją darbdaviui. Nurodė, kad, padarius išvadą, jog vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką yra su darbo santykiais susijusios pajamos, pagal Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 5 str. 5 d. šios pajamos yra pajamų mokesčio objektas, kurį įstatymo nustatytu dydžiu turėjo apmokestinti ieškovas. Pažymėjo, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas sprendime nurodė priteisiamą sumą, iš kurios nėra išskaitytas fizinių asmenų pajamų mokestis, ir kad vykdant teismo sprendimą fizinių asmenų pajamų mokestį apskaičiuoja ir išskaito darbdavys. Todėl teismo iš esmės yra pasisakyta, kad ieškovei priteistos sumos yra su darbo santykiais susijusios išmokos ir kad jos turi būti apmokestinamos, teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir turi prejudicinę reikšmę nagrinėjant šį šalių ginčą. Pažymėjo, jog pati atsakovė, antstoliui įvykdžius teismo sprendimą ir perdavus teismo sprendime nurodytą sumą, nebuvo pakankamai sąžininga, nes ji, dirbusi vyriausiojo finansininko pareigose, negalėjo nežinoti ar nesuprasti, kad su darbo santykiais susijusios išmokos yra apmokestinamos aukščiau paminėtų įstatymų pagrindu, todėl padarė išvadą, kad ieškovo reikalaujamą sumą, kurią sudaro sumokėti mokesčiai nuo ieškovei išmokėtų su darbo santykiais susijusių išmokų, atsakovė gavo be teisėto pagrindo (CK 6.237 str. 1 d.). Teismas CK 6.240 str. 1 d. pagrindu, įvertinęs aplinkybę, kad atsakovė neginčija prašomos priteisti sumos dydžio, iš atsakovės ieškovo naudai priteisė 30 673,64 Lt ieškovo sumokėtų mokesčių ir 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovė A. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-12-17 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad šiuo atveju ieškovo reikalaujama suma negali būti laikoma nepagrįstu praturtėjimu, kadangi nėra visų būtinųjų sąlygų šiam institutui konstatuoti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime net nesvarstė nepagrįsto praturtėjimo sąlygų, dėl to sprendimas nėra pagrįstas. Šiuo atveju pinigai atsakovei pervesti teismo sprendimo pagrindu, dėl kurio buvo išduotas ir vykdomasis raštas, taigi atsakovei ginčo suma pervesta esant teisėtam pagrindui. Kita vertus, pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai netaikė CK 6.241 str. 1 d. 4 p., nes teismas neįpareigojo nei atsakovės, nei priverstinį išieškojimą vykdančio antstolio iš priteistų sumų išskaičiuoti kokias nors su mokėtinais mokesčiais susijusias sumas. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2011-11-14 įsakymu Nr. 1R-265 patvirtintoje Sprendimų vykdymo instrukcijoje nurodyta, jog antstolis, išieškodamas su darbo teisiniais santykiais susijusias sumas, išieško visą vykdomajame dokumente nurodytą sumą, neatskaičiuodamas privalomų mokesčių, tačiau skolininkas gali tokius mokesčius atskaityti ir pateikti antstoliui mokesčių atskaitymo apskaičiavimą. Šiuo atveju ieškovas tokių veiksmų nesiėmė, taigi veikė savo rizika ir prarado galimybę reikalauti priverstinai išieškotų lėšų. Aplinkybė, jog atsakovė nepateikė antstoliui prašymo išieškoti mažesnę sumą, nei priteista teismo sprendimu, nesąlygoja atsakovės nesąžiningumo. Šio fakto neįrodinėjo ir ieškovas. Nesutinka su teismo išvada, jog atsakovė nebuvo pakankamai sąžininga, kadangi per visą savo profesinę praktiką pirmą kartą susidūrė su tokio pobūdžio išmokomis ir jų apmokestinimo klausimu, todėl nemanė, kad atsakovė gavo per didelę išieškotą sumą. Net jei ir tokios išmokos priskirtinos prie apmokestinamųjų, atsakovė to nežinojo ir tai negali būti pagrindas konstatuoti jos nesąžiningumą. Mano, kad vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nėra atlygis už darbą, priešingai, jis vertintinas kaip darbdaviui teismo taikoma sankcija už darbuotojo atleidimą iš darbo pažeidžiant norminių teisės aktų reikalavimus ir vertintina kaip darbuotojo turtinių nuostolių kompensavimas. Aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymai konkrečiai neįvardija vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, yra vertintina kaip įstatymo spraga, nes darbdaviui taikytinas sankcijas bei turtinės žalos atlyginimą šie teisės aktai iš esmės priskiria prie neapmokestinamųjų pajamų. Mano, kad šiuo atveju taikytina įstatymo analogija.
Atsiliepimas
Ieškovas UAB „Ginestra“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurį prašė atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad teismo sprendimu asmuo įgyja teisę gauti tik tai, kas nurodyta teismo sprendime, o jame nurodyta, jog atsakovei priteisiama suma neatskaičius mokesčių. Šiuo atveju atsakovė gavo didesnę sumą, nei turėtų pagal teisinį pagrindą, dėl to tai yra nepagrįstas praturtėjimas be teisinio pagrindo. Sutinka su skundžiamo teismo sprendimo išvada, kad atsakovė nebuvo visiškai sąžininga, kadangi dirbdama vyriausiosios finansininkės darbą privalėjo žinoti, jog ginčo sumos yra apmokestinamos. Be to, visa teismo sprendimu priteista suma atsakovės naudai išieškota antstolės, o ne sumokėta ieškovo laisva valia. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymas nenumato, jog vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką neapmokestinamas gyventojų pajamų mokesčiu, vadinasi tiek išeitinė išmoka, tiek vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką apmokestinami gyventojų pajamų mokesčiu. Pažymėjo, kad šiuo atveju atsakovės siūlomos įstatymo analogijos taikyti negalima, kadangi pagal analogija taikyti specialiųjų teisės normų, nustatančių išimtis iš bendrųjų taisyklių, neleidžiama. Ieškovo poziciją įrodo ir trečiojo asmens Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012-01-13 raštas, kuriuo ieškovas įpareigotas iki 2012-01-23 pateikti patikslintus socialinio draudimo pranešimus ir sumokėti trūkstamas socialinio draudimo įmokas.
Trečiasis asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurį prašė atmesti. Nurodė, jog darbo santykių ar jų esmę atitinkančių santykių bei pajamų, gautų šių santykių pagrindu, sampratos yra suprantamos kur kas plačiau, nei vien tik darbo užmokestis, kaip nurodo apeliantė. Sąvoka „vidutinis darbo užmokestis“ ne tik apibrėžia priteistinos išmokos dydį, bet ir apibūdina pačios išmokos turinį, pagal kurį nustatoma išmokos (pajamų) rūšis ir šiai pajamų rūšiai taikytinos apmokestinimo taisyklės. Taip pat nurodė, kad nėra jokio teisinio pagrindo vidutinį darbo užmokestį priskirti neapmokestinamosioms pajamoms.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog atsakovei išmokėtos su darbo teisiniais santykiais susijusios išmokos turi būti apmokestinamos, dėl to atsakovė gavo nepagrįstai didelę išmokų sumą. Apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-03-22 sprendimu ir Vilniaus apygardos teismo 2011-09-22 nutartimi nustatyta, jog atsakovė A. V. iš darbo pas ieškovą UAB „Ginestra“ buvo atleista pažeidžiant įstatymą, dėl to jai priteista 10 962,28 Lt išeitinė išmoka bei 127 806,84 Lt dydžio vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2009-10-14 iki 2011-09-22. Antstolė, vykdydama teismo sprendimą, išieškojo atsakovės naudai visą teismo sprendimu priteistą sumą. Byloje kyla ginčas dėl to, kad, ieškovo teigimu, atsakovės naudai teismo sprendimo pagrindu išieškota nepagrįstai didelė suma, kadangi priteistos sumos – išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką – yra susijusios su darbo santykiais ir yra apmokestinamos.
Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 str. 1 d. 5 p. nustato, kad neapmokestinamosios pajamos yra Lietuvos Respublikos įstatymuose arba kituose teisės aktuose nustatyto dydžio kompensacijos, įskaitant teisės aktuose nustatytas tiesiogines išmokas pajamų lygiui palaikyti, taip pat kompensacijos, kurių dydžiai nenustatyti, tačiau mokėjimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos įstatymuose ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose, įskaitant kompensacijas už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą, išskyrus kompensacijas, mokamas gyventojui, kai nutraukiama darbo sutartis ar jos esmę atitinkanti sutartis, ir pinigines kompensacijas už nepanaudotas atostogas. Taigi, matyti, kad minėta nuostata nenumato, jog prie neapmokestinamųjų pajamų yra priskiriama ir išeitinė išmoka bei vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką. Apeliantė apeliaciniame skunde teigia, kad šiuo atveju taikytina įstatymo analogija, kadangi darbdaviui taikytinas sankcijas bei turtinės žalos atlyginimą Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymai iš esmės priskiria prie neapmokestinamųjų pajamų. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo argumentu, kadangi, kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime, vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką yra priskiriamas su darbo santykiais susijusioms pajamoms, apmokestinamoms Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio bei Lietuvos Respublikos socialinio draudimo įstatymuose nustatyta tvarka. Fakto, kad minėtos išmokos yra priskiriamos su darbo santykiais susijusioms pajamoms apeliaciniame skunde neginčija ir atsakovė, tačiau, jos teigimu, šios išmokos nėra atlygis už atliktą darbą, todėl joms netaikomi tie patys kriterijai. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 str. 34 d. numatyta, jog su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos – pajamos, gautos iš šio straipsnio 31 dalyje nurodytos veiklos, taip pat individualios įmonės savininko iš individualios įmonės, ūkinės bendrijos tikrojo nario iš ūkinės bendrijos ar mažosios bendrijos nario iš mažosios bendrijos gauta suma, neviršijanti sumos, nuo kurios pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nuostatas skaičiuojamos ir mokamos įmonės savininko, ūkinės bendrijos tikrojo nario ar mažosios bendrijos nario valstybinio socialinio draudimo įmokos, o minėto straipsnio 31 d. nurodyta, jog darbo santykiai arba jų esmę atitinkantys santykiai – santykiai, kai darbas atliekamas pagal darbo sutartis, taip pat bet kokia kita veikla, vykdoma teisinių santykių, kurie iš esmės (susitarimu dėl darbo apmokėjimo sąlygų, darbo vietos ir funkcijų, darbo drausmės ir kt.) atitinka darbo sutarties sukuriamus darbdavio ir darbuotojo santykius, pagrindu. Taigi, matyti, jog su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos apibrėžiamos plačiau, nei tik kaip atlygis už atliktą darbą, kaip apeliaciniame skunde nurodo apeliantė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog atsakovės naudai priteista išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką priskirtini su darbo santykiais susijusioms pajamoms, apmokestinamoms Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio bei Lietuvos Respublikos socialinio draudimo įstatymuose nustatyta tvarka.
Apeliaciniame skunde atsakovė taip pat teigia, kad visą išieškotą sumą atsakovė gavo esant teisėtam pagrindui – teismo sprendimui, kuriame nurodyta atsakovei priteistos išmokos suma ir kurio pagrindu išduotas vykdomasis raštas. Tačiau teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliantės argumentu. Pažymėtina, kad aukščiau minėtą išvadą, jog Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-03-22 sprendimu ir Vilniaus apygardos teismo 2011-09-22 nutartimi atsakovei priteistos išmokos priskiriamos prie apmokestinamųjų pajamų, patvirtina ir minėtuose procesiniuose sprendimuose išdėstyti motyvai. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011-03-22 sprendime nurodė, jog teismas turi nurodyti priteisiamą sumą, iš kurios nėra išskaitytas fizinių asmenų pajamų mokestis, o vykdant teismo sprendimą, ši mokestį apskaičiuoja ir išskaito darbdavys (b. l. 28). Taip pat ir Vilniaus apygardos teismo 2011-09-22 nutartyje nurodyta, jog iš viso ieškovei priteisiama už priverstinės pravaikštos laiką 127 806,84 Lt (32 731,02 + 95 075,82) darbo užmokesčio (neatskaičius mokesčių) (b. l. 39). Teismo sprendimas yra įsiteisėjęs, tai reiškia, jog ir šis pagrindas neginčytinai patvirtina, kad atsakovei priteistos išmokos yra priskiriamos prie apmokestinamųjų pajamų ir iš jų privalėjo būti išskaityti mokėtini mokesčiai Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio bei Lietuvos Respublikos socialinio draudimo įstatymuose nustatyta tvarka.
Taip pat apeliaciniame skunde nurodyta, kad, net jei ir minėtos išmokos priskirtinos prie apmokestinamųjų, ieškovas nesiėmė jokių veiksmų iš priteistos sumos atskaityti mokėtinus mokesčius ir pateikti antstoliui mokesčių atskaitymo apskaičiavimą, ir tokiu būdu prarado galimybę reikalauti priverstinai išieškotų lėšų. Teisėjų kolegija pažymi, kad prievolė apskaičiuoti ir išskaityti mokėtinas mokesčių sumas kyla darbdaviui, šiuo atveju – ieškovui UAB „Ginestra“, kuris minėtos pareigos neįvykdė, tačiau, nepaisant to, teisėjų kolegijos vertinimu, šis faktas nesuponuoja pagrindo teigti, jog atsakovas, sumokėjęs atitinkamas mokėtinas mokesčių sumas, prarado galimybę jas išsireikalauti iš asmens, įgijusio didesnę, nei jam priklausančią, išmokų sumą.
Iš skundžiamo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-12-17 sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovo ieškinį, rėmėsi CK įtvirtintu nepagrįsto turto gavimo pagrindu. Apeliantė su šia teismo išvada nesutinka ir nurodo, jog konstatuoti atsakovės nepagrįstą praturtėjimą šiuo atveju nėra pagrindo nesant vienos iš būtinųjų nepagrįsto praturtėjimo sąlygų, o būtent – įstatymo ar sandorio, iš kurių atsiranda prievolė, nebuvimo. Apeliantė nurodo, kad ginčo suma jai išmokėta pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą, t. y. esant teisiniam pagrindui. Teisėjų kolegija pažymi, kad nepagrįstu praturtėjimu be teisinio pagrindo laikoma ne tik atvejis, kai absoliučiai nėra teisinio pagrindo ir, nepaisant to, asmuo nepagrįstai, nesąžiningai gauna tiesioginės turtinės naudos, bet ir toks atvejis, kai asmuo turi teisinį pagrindą reikalauti ir gauti atitinkamą materialųjį turtą ar lėšas, tačiau jų gauna daugiau nei turėtų pagal teisinį pagrindą, t. y. teismo sprendimą. Tokiu atveju suma, gauta didesnė, negu ta, kuri priklauso pagal teisinį pagrindą, laikoma gauta be teisinio pagrindo, t. y. nepagrįstu, nesąžiningu praturtėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2008). Taigi, šiuo atveju, atsakovei gavus didesnę sumą, nei priklausė pagal įsiteisėjusį teismo sprendimą, konstatuotina, jog atsakovė ieškovui privalo grąžinti tai, ką gavo be teisinio pagrindo, t. y. sumą, viršijančią jai priklausančių išmokų dydį.
Teisėjų kolegija taip pat sutinka ir su skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada, kad atsakovės nurodoma CK 6.241 str. 1 d. 4 p. nuostata, kurioje nustatyta, jog negali būti išreikalaujama kaip be pagrindo įgytos sumos, be pagrindo išmokėtos kaip dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atsiradusios žalos atlyginimas, darbo užmokestis ir jam prilygintos išmokos, pensija ir išlaikymas, jeigu gavėjas veikė sąžiningai arba nebuvo padaryta sąskaitybos klaidos, šiuo atveju netaikytina, kadangi nėra pagrindo konstatuoti esant pakankamą atsakovės sąžiningumą. Sutiktina, jog atsakovė, dirbusi vyriausiojo finansininko pareigose, negalėjo nežinoti ar nesuprasti, kad su darbo santykiais susijusios išmokos yra apmokestinamosios pajamos. Taip pat šiuo atveju netaikytina ir atsakovės nurodyta DK 224 str. 3 d. nuostata nagrinėjamos bylos faktinėms aplinkybėms neatitinkant minėtos normos taikymo reikalavimų.
Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje atsakovė neginčija mokėtino mokesčių ir šiuo pagrindu iš jos priteistos sumos dydžių, dėl to apeliacinės instancijos teisėjų kolegija šiuo klausimu nepasisako. Taigi, teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012-12-17 sprendimo, vadovaudamasi aukščiau išdėstytais argumentais, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 str. bei 330 str., dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, taip pat CPK 329 str. 2 d. numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra, todėl apeliacinis skundas atmetamas ir skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas.
Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, remiantis CPK 88 str. 1 d. 6 p. ir CPK 98 str., ieškovo UAB „Ginestra“ naudai iš atsakovės priteisiamos ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos advokato teisinei pagalbai bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apmokėti. Atsakovas pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą patyrė 1 694 Lt išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad ši suma viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.11 punkte rekomenduojamą maksimalų dydį už atsiliepimą į apeliacinį skundą, todėl priteisti visas prašomas atsakovo atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme nėra pagrindo. Jos mažintinos iki rekomenduojamo dydžio – 1 500 Lt (8.11 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovės A. V. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovės A. V. ieškovo UAB „Ginestra“ naudai 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apmokėti.