- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-08-01
- Bylos Nr.
- eI-1527-426/2019
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jovita Einikienė, Rūta Miliuvienė, Ina Kirkutienė
- Pareiškėjas
- J. M.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijai
- Trečiasis asmuo
- Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Inos Kirkutienės ir Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pareiškėjos J. M. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja J. M. (toliau – pareiškėja) nurodo, jog 2018 m. lapkričio 16 d. gavo iš Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) laišką, kuriuo buvo informuota, kad jai yra persiunčiamas Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) Pilietybės skyriaus 2018 m. spalio 18 d. raštu Nr.(15/3-13)10K-41157 gautą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2018 m. spalio 15 d. įsakymą Nr. IV-740 (toliau – Įsakymas) dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus (duomenys neskelbtini) pilietybę. Pareiškėjai pranešta, kad ji privalo grąžinti negaliojantį Lietuvos Respublikos pasą ir asmens tapatybės kortelę.
Pareiškėja suprato, kad ji neteko Lietuvos Respublikos pilietybės.
Skunde pareiškėja aiškina, kad faktines jos giminių gyvenimo aplinkybes reikia vertinti kaip išimtines, susijusias su ypatingomis istorinėmis ir politinėmis priežastimis, istoriniais ir politiniais motyvais, nes jie patvirtinti rašytinais įrodymais.
Prašo atsižvelgti į tai, kad daugumos dokumentų šiuo atveju pateikti objektyviai neįmanoma, nes nėra išlikusių.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodo, jog jos prosenelis V. (V.) K., gimė (duomenys neskelbtini) (Panevėžio rajone), studijavo Petrogrado universitete filologiją. (duomenys neskelbtini) grįžo į Lietuvą ir dirbo mokytoju įvairiose Lietuvos gimnazijose. Nuo 1945 metų dėstė Vilniaus universitete, 1954 m. apgynė daktaro disertaciją, 1956-1964 m. buvo Rusų kalbos katedros vedėjas ir mokslų daktaras. Išleido Kalbotyros įvadą (1946 m.), paskelbė straipsnius apie rusų ir lietuvių kalbų sąveiką. Mirė (duomenys neskelbtini) V. K. po Antrojo pasaulinio karo surado ir įvaikino savo sūnaus S. (gimusio (duomenys neskelbtini)) vaiką – pareiškėjos motiną S. K., pakeitė jos gimimo įrašuose duomenis apie tėvus (vardus bei tapatybę), kad neturėtų persekiojimų ir ateityje norėtų baigti mokslą ir įgytų gerą specialybę. S. K. Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriaus (duomenys neskelbtini) gimimo įraše Nr. 2010 tėvo vardas pakeistas iš S. į V. (V.), tėvo vardas pakeistas iš V. į I. (I.), tautybė pakeista iš lietuvio į ruso, motinos vardas pakeistas iš L. į V., motinos tėvavardis pakeistas iš I. į J. Tėvų pavardės – K., K. Minėtą pakeitimą gimimo išrašuose prosenelis padarė, nes jo sūnus Sergejus buvo pripažintas ir nubaustas kaip socialiai pavojingas elementas, kaip (duomenys neskelbtini) priešas. Prosenelis rūpinosi šeima, norėjo grąžinti anūkę į jos tėvų gimtinę Lietuvą ir nenorėjo, kad anūkė būtų toliau persekiojimą kaip socialiai pavojingo asmens dukra.
Pareiškėjos senelis – S. K., V., gimęs (duomenys neskelbtini)., yra jos motinos S. K. tėvas. Šeimos gyvenamoji vieta buvo Lietuvoje, Raseinių ir Alytaus miestuose ir Panevėžio apskrityje. Aiškina, jog senelis nuo (duomenys neskelbtini) 5 m. buvo Alytaus skautų draugovės, tunto komandos narys, iki 1940 m. dirbo restorano virėju Raseinių mieste, o 1942 metais buvo pašauktas į kariuomenę. Iš Lietuvos ypatingojo valstybės archyvo pateikta 2016 m. rugpjūčio 2 d. Nr. P2-2340 pažyma apie S. K. (K.) Lietuvos TSR valstybės saugumo komiteto (KGB) archyviniame fonde Nr. K-l saugomos baudžiamosios bylos Nr. P-7372 duomenimis, S. K. (dokumentuose ir K.) V., g. (duomenys neskelbtini). gyv. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) buvo suimtas LTSR valstybės saugumo ministerijos (MGB ) kadrų skyriaus ypatingosios inspekcijos ir laikomas LTSR vidaus reikalų ministerijos MGB vidaus kalėjime, (duomenys neskelbtini) buvo etapuotas į LTSR vidaus reikalų ministerijos (MVD) Vilniaus m. kalėjimą Nr. l. (duomenys neskelbtini) MGB Ypatingasis pasitarimas (duomenys neskelbtini) S. K. „kaip socialiai pavojingą elementą“ pagal RTFSR BK 7-35 str. nubaudė laisvės atėmimu 3 metams, bausmę atliekant pataisos darbų lageryje (PDL). LTSR MGB „A“ skyriaus (duomenys neskelbtini) pažymos duomenimis, bausmei atlikti jis buvo etapuotas į MVD lagerį Miniralnij. (duomenys neskelbtini) MVD Minlago valdybos (duomenys neskelbtini) rašto duomenimis, S. K. mirė (duomenys neskelbtini)
Pareiškėja aiškina, kad pagal turimus rašytinius įrodymus, (duomenys neskelbtini) S. K. gimė dukra S. (pareiškėjos motina), kuri nuo vienerių metų gyveno be tėvo ir (duomenys neskelbtini) buvo įvaikinta jo tėvų. Pareiškėjos močiutė L. K. po vyro arešto buvo persekiojama ir nepageidaujama savo gimtinėje, todėl buvo priversta su mažamečiu vaiku – pareiškėjos motina – palikti Lietuvos teritoriją ir išvažiuoti į Lenkiją. Papildomų dokumentų ar kitų duomenų, kurie galėtų patvirtinti šį išvykimą iš Lietuvos teritorijos, nepateikta, nes skunde nurodomi visuotinai žinomi istoriniai faktai, pareiškėjos tvirtinimu, sietini su Antrojo pasaulinio karo ir Lietuvos okupacijos laikotarpiu, nes tuo metu užtekdavo areštuoti ir nubausti vieną šeimos narį, kaip socialiai pavojingą elementą, tai kitiems šeimos nariams buvo taikomi apribojimai.
Pareiškėjos proseneliui pavyko grąžinti į Lietuvą anūkę ir ją įvaikinti (duomenys neskelbtini).
Tokiu būdu, pareiškėjos manymu, pakanka duomenų apie tai, kad jos prosenelis ir senelis iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę.
Pažymi, kad nagrinėjant Lietuvos pilietybės turėjimo klausimą, pareiškėjos prosenelio ir senelio, kaip asmens iki 1940 m. birželio 15 d. ir po to gyvenusio Lietuvoje, būtina vadovautis ir tuo metu Lietuvoje galiojusia Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę ((duomenys neskelbtini)) 1 straipsnio nuostata, pagal kurią Lietuvos piliečiais buvo laikomi asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena.
Pareiškėjai akivaizdu, kad senelis S. K. (nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini)) ir prosenelis V. K. (nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini)) gimė ir pragyveno visą gyvenimą Lietuvoje ir laikydavo save lietuviais bei deklaravo tai rašytiniu pareiškimu, kad turi būti laikomi Lietuvos piliečiais. Pareiškėja tvirtina,kad jos senelis atitinka galiojančios redakcijos Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – Įstatymas) 2 straipsnį.
Šalies argumentai
Skunde nurodo, jog pagal tuo metu Lietuvoje galiojusią Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę ((duomenys neskelbtini)) 1 straipsnio nuostatą, jog Lietuvos piliečiai buvo laikomi asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyveno, minėti asmenys yra pripažinti Lietuvos Respublikos piliečio palikuoniais iki 1940 m. birželio 15 d.
Pareiškėjos teigimu, pagal šio meto galiojantį teisinį reguliavimą, teisę į dvigubą pilietybę ji atitinka galiojančios redakcijos Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – Įstatymas) 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą asmens statusą.
Pareiškėja tvirtina, jog yra Lietuvos Respublikos piliečių palikuonė, gimė (duomenys neskelbtini). Lietuvoje, Vilniaus mieste. Jos tėvai buvo lietuviai, todėl pilietybę įgijo gimdama. Po santuokos registracijos (duomenys neskelbtini) su (duomenys neskelbtini) piliečiu A. (A.) M. išvyko gyventi pas sutuoktinį į (duomenys neskelbtini).
Pareiškėja (duomenys neskelbtini) kaip užsienietė, Lietuvos Respublikos pilietė, iki 2016 m. lapkričio 1 d. gavo leidimą, suteikiantį teisę neterminuotai gyventi (duomenys neskelbtini), pasirinkti gyvenamąją vietą, ją keisti, išvykti iš (duomenys neskelbtini) ir grįžti į ją leidimo galiojimo laikotarpiu. Pareiškėja į Lietuvą pas gimines atvažiuodavo kasmet, susirašinėjo su jais, todėl turėjo duomenų apie žmonių gyvenimo sąlygas, politinius įvykius Lietuvoje. Tačiau dėl visų turtinių (negalėjo surasti darbo, dėl ko negalėjo apmokėti už gydymą) ir gydymo reikalų turėjo atsisakyti Lietuvos Pilietybės, nes dėl staigaus sveikatos sutrikimo, ilgą laiką buvo gydoma ir operuota (duomenys neskelbtini). Lietuvos Respublikos pilietybę nori susigrąžinti tam, kad galėtų įsikurti, tapti visaverte šios šalies piliete, nes gyvendama (duomenys neskelbtini) visada laikė save lietuve, taip pat nori laisvai judėti be vizų ar laiko apribojimų.
Pareiškėja, prieš (duomenys neskelbtini) pilietybės įgijimą, (duomenys neskelbtini) notariškai patvirtino pareiškimą dėl atsisakymo Lietuvos Respublikos pilietybės. Jai, kaip (duomenys neskelbtini) pilietei, (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini). buvo išduoti (duomenys neskelbtini) pasai.
Pareiškėja aiškina, kad įgijusi (duomenys neskelbtini) pilietybę, asmeniškai kreipėsi ir iškart pranešė apie tai Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei, 2016 m. kovo mėnesį kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą (duomenys neskelbtini) dėl išsaugojimo Lietuvos Respublikos pilietybės. Ambasados darbuotojas, išklausęs ją, pats surašė prašymą ir rekomendavo surinkti reikiamus archyvinius dokumentus bei davė lapą su archyvo adresais Lietuvoje.
Pareiškėja ir jos motina S. D. (K. mirė (duomenys neskelbtini)) iškart pradėjo rinkti ir užsakinėti dokumentus Lietuvos archyvuose, kad pateikti Lietuvos Respublikos ambasadai (duomenys neskelbtini). Pareiškėja 2016 m. rugpjūčio mėnesį su archyviniais dokumentais kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą (duomenys neskelbtini) ir asmeniškai perdavė minėtus dokumentus konsului, kuris, padaręs dokumentų kopijas, pats parašė prašymą dėl suteikimo jai dvigubos pilietybės pagal Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 2 bei 3 punktą.
Šalies argumentai
Pareiškėja buvo įsitikinusi, kad jos minėtas prašymas tinkamai įformintas ir registruotas. Nurodo, jog keletą kartų kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą (duomenys neskelbtini) dėl informacijos, susijusios su pateiktu prašymu dėl suteikimo jai dvigubos pilietybės, suteikimo bet jai atsakydavo, kad nereikia taip dažnai kreiptis, bus informuota. Niekas iš ambasados darbuotojų nepaprašė, kad pareiškėja grąžintų (duomenys neskelbtini) išduotą Lietuvos Respublikos pasą, kuris galiojo iki (duomenys neskelbtini). bei asmens tapatybės kortelę, nepaisant to, kad buvo žinoma dėl jai suteiktos (duomenys neskelbtini) pilietybės. Nesulaukusi jokios informacijos iš Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini), pareiškėja 2018 m. vasarą atvyko į Lietuvą dėl naujo Lietuvos Respublikos paso gavimo, nes seno paso galiojimo terminas baigėsi. Pareiškėjai 2018 m. liepos 17 d. išdavė naują Lietuvos Respublikos pasą (galioja iki (duomenys neskelbtini)), bet negavo atsakymo, kada jai bus suteikta dviguba pilietybė ir išvyko į (duomenys neskelbtini).
Pareiškėja nurodo, jog 2018 m. lapkričio 16 d. gavo iš Lietuvos Respublikos ambasados (duomenys neskelbtini) raštą su Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2018 m. spalio 15 d. Nr. IV-740 įsakymu dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo, įgijus kitos valstybės pilietybę. Pareiškėja vėl kreipėsi į Lietuvos Respublikos ambasadą norėdama sužinoti, ar minėtas Įsakymas buvo priimtas atsižvelgiant į jos 2016 metų prašymą bei dokumentus iš Lietuvos archyvo. Pareigūnai paaiškino, kad viskas išdėstyta minėtame Įsakyme, o Lietuvos Respublikos paso jai negrąžino.
Pareiškėja mano, kad nepagrįstai pagal Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 punktą, 26 straipsnio 1 dalį ir 32 straipsnio 3 punktą laikoma netekusia Lietuvos Respublikos pilietybės įgijus kitos valstybės pilietybę, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus ir tokiu būdu pažeidžiamos jos teisės. Atsakovo neigiamas atsakymas be paaiškinimo pareiškėją labai sukrėtė, privertė pasijusti pažeminta ir nepageidaujama savo gimtinėje.
Teismo prašo panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2018 m. spalio 15 d. Įsakymą Nr. IV-740 „ Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę”. Pageidauja bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarką.
Atsiliepimas
Atsakovė LR vidaus reikalų ministerija (toliau – atsakovė, Ministerija) su skundu nesutinka. Atsiliepime nurodo, jog pritaria trečiojo suinteresuotojo asmens atsiliepimui ir laikosi tokios pat pozicijos. Papildomai argumentuoja dėl Pilietybės įstatymo sąvokos asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 nuo kovo 11 d., – iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę turėjęs asmuo ar jo palikuonis, kurie 1940 m. birželio 15 d. - 1990 m. kovo 11 d, okupaciniu režimu institucijų arba teismų sprendimais buvo prievarta iškeldinti iš Lietuvos dėl pasipriešinimo okupaciniams režimams, politinių, socialinių ar kilmės motyvų. Šiuo atveju režimas, kurio metu teismo sprendimu pareiškėjos senelis buvo iškeldintas iš Lietuvos, pastarajam nebuvo okupacinis, nes jis jau tarnavo (duomenys neskelbtini) Valstybės saugumo ministerijos (MTE) operatyviniu įgaliotiniu.
Atsakovė pabrėžia, kad pareiškėjos atveju nėra jokio ryšio tarp senelio iškeldinimo ir jos tapimo (duomenys neskelbtini) piliete. Pareiškėja, užaugusi Lietuvoje, būdama Lietuvos piliete, (duomenys neskelbtini) pilietybę įgijo savo laisva valia dėl gyvenimiškų aplinkybių. Priimdamas ginčijamą įsakymą, vidaus reikalų ministras ir Vidaus reikalų ministerija vadovavosi Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos teikimu.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotasis asmuo Migracijos departamentas nesutinka su skundu. Atsiliepime nurodo, jog 2016 m. birželio 27 d. Departamente gautas pareiškėjos 2016 m. birželio 7 d. pranešimas, kuriame nurodyta, kad 2015 m. (taip dokumente) ji įgijo (duomenys neskelbtini) pilietybę ir atitinka Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punkto reikalavimą – yra asmens, ištremto iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., vaikaitė.
Nagrinėjant pareiškėjos dokumentus buvo nustatyta, kad ji gimė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo (duomenys neskelbtini) pagal (duomenys neskelbtini) priimto Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 1 straipsnio 2 punktą, 2008 m. spalio 27 d. jai buvo išduotas Lietuvos Respublikos pasas Nr. (duomenys neskelbtini) (negrąžintas), (duomenys neskelbtini) – asmens tapatybės kortelė Nr. (duomenys neskelbtini) (negrąžinta). Iš pateiktų dokumentų trečiasis suinteresuotasis asmuo nustatė, kad pareiškėjai 2015 m. gruodžio 11 d. buvo išduotas (duomenys neskelbtini) pasas. (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) srities vyriausiosios valdybos 2016 m. rugsėjo 29 d. rašte Nr. 54/14-M-22/z (rusiška raidė) nurodyta, kad pareiškėja 2015 m. spalio 9 d. įgijo (duomenys neskelbtini) pilietybę.
Siekdamas nustatyti, ar nėra Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1-5, 7 ir 9 punktuose nurodytų sąlygų, kurioms esant pareiškėja, įgijusi (duomenys neskelbtini) pilietybę, galėtų būti kartu Lietuvos Respublikos ir (duomenys neskelbtini) piliete, Migracijos departamentas 2017 m. liepos 19 d. raštu kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Bendrąjį departamentą, prašydamas informuoti, ar turi duomenų apie S. K. (K.), V., gim. (duomenys neskelbtini) – ar jis pripažintas nukentėjusiu nuo okupacinio režimo asmeniu (laikomas tremtiniu), ar buvo reabilituotas. Migracijos departamentas 2017 m. liepos 28 d. gavo 2017 m. liepos 26 d. atsakymą, kad šio departamento Archyvų skyriuje duomenų apie pastarąjį pilietį nėra.
Atsiliepimas
2016 Atsiliepime nurodyta, jog Departamentas 2016 m. rugpjūčio 1 d. raštu kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, prašydamas informuoti, ar S. K. (K) galima prilyginti asmeniu, nukentėjusiu nuo 1939-1990 m. okupacijų, kadangi jis buvo nuteistas pagal (duomenys neskelbtini) 7-35 str. Migracijos departamente 2017 m. rugpjūčio 21 d. gautas 2017 m. rugpjūčio 11 d. atsakymas, kuriame nurodyta, kad pareiškėjos senelio S. K. negalima prilyginti asmeniu, nukentėjusiu nuo 1939-1990 metų okupacijų, kadangi iki suėmimo 1947 m. S. K. buvo MGB operatyvinis įgaliotinis, turėjo leitenanto laipsnį, o pagal Asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 2 punktą asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinis statusas nepripažįstamas buvusiems S. S. ir nacistinės Vokietijos represinių struktūrų kadriniams darbuotojams.
Trečiasis suinteresuotasis asmuo, atsižvelgdamas į pateiktą informaciją ir nenustatęs, kad pareiškėja atitiktų bent vieną iš Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7 ir 9 punktuose nurodytų sąlygų, kurioms esant ji, įgijusi pilietybę, galėtų būti kartu Lietuvos Respublikos ir (duomenys neskelbtini) piliete, ir vadovaudamasis Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 punktu, 26 straipsnio 1 dalimi, 33 straipsnio 3 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2013 m. balandžio 3 d. nutarimo Nr. 280 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymą ir Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų rengimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 1.1 papunkčiu, 2018 m. rugsėjo 25 d. teikimu „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo įgijus kitos valstybės pilietybę“ Nr. 13P-196 kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą, siūlydamas priimti sprendimą, kad pareiškėja neteko Lietuvos Respublikos pilietybės.
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras, vadovaudamasis Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 punktu, 26 straipsnio 1 dalimi ir 32 straipsnio 3 punktu bei atsižvelgdamas į Migracijos departamento teikimą, priėmė ginčijamą įsakymą, kuriuo inter alia nusprendė, kad pareiškėja neteko Lietuvos Respublikos pilietybės.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotasis asmuo mano, kad ginčijamas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis ir įvertinus visas pareiškėjos individualias aplinkybes. Migracijos departamentui akivaizdu, kad, pareiškėjai neatitinkant Pilietybės įstatyme nustatytų sąlygų, kurioms esant ji gali išlaikyti Lietuvos Respublikos pilietybę, įgijusi kitos valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras pagrįstai ginčijamu įsakymu nusprendė, kad ji neteko Lietuvos Respublikos pilietybės. Teismo prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
Atkreipia teismo dėmesį, kad pareiškėja prašo panaikinti ginčijamą įsakymą, kuriuo nuspręsta, kad Lietuvos Respublikos pilietybės neteko ne tik pareiškėja, bet dar 19 asmenų. Teismui nusprendus pareiškėjos skundą tenkinti, turėtų būti naikinamas ne visas ginčijamas įsakymas, o tik jo dalis, susijusi su pareiškėja.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl įsakymo, kuriuo nuspręsta, jog pareiškėja neteko Lietuvos Respublikos pilietybės, panaikinimo.
Remiantis teismui pateikta medžiaga nustatyta ir dėl to nėra ginčo, kad pareiškėja gimė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje (gimimo liudijimas LR Nr. (duomenys neskelbtini)), Lietuvos pilietybę įgijo 1991 m. spalio 10 d., (duomenys neskelbtini) jai buvo išduotas Lietuvos Respublikos pasas, (duomenys neskelbtini) – asmens tapatybės kortelė. Pareiškėja 2015 m. sausio 21 d. pateikė pareiškimą (dokumente nurodyti adresatai – „Suinteresuotoms įstaigoms ir organizacijoms“) įforminti Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymą, kadangi ketina pateikti dokumentus (duomenys neskelbtini) pilietybei įgyti. Pareiškėja 2015 m. kovo 4 d kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydama nutraukti jos prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atsisakymo nagrinėjimą. (duomenys neskelbtini) įgijo (duomenys neskelbtini) pilietybę, 2016 m. sausio 26 d. jai buvo išduotas (duomenys neskelbtini) pasas. Migracijos departamentas 2016 m. birželio 27 d. gavo pareiškėjas pranešimą, kuriame buvo nurodyta, kad 2015 m. (taip dokumente) ji įgijo (duomenys neskelbtini) pilietybę ir atitinka Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 (Dokumente pažymėtas 2 punktas, tačiau toliau dėstoma, jog yra ištremto asmens vaikaitė) punkto reikalavimą – yra asmens, ištremto iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., vaikaitė.
Migracijos departamentas 2017 m. liepos 19 d. raštu Nr. (15/3-13) 10-K30346 kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Bendrąjį departamentą, prašydamas informuoti, ar turi duomenų apie S. K. (K.), V., gim. (duomenys neskelbtini) – ar jis yra pripažintas nukentėjusiu nuo okupacinio režimo asmeniu (laikomas tremtiniu), ar buvo reabilituotas. Vidaus reikalų ministerijos Bendrasis departamentas 2017 m. liepos 26 d. raštu Nr. 1D-4057 nurodė, kad šio departamento Archyvų skyriuje duomenų apie S. K. (K.) nėra.
Migracijos departamentas 2017 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. (15/3-13) 10K-31725 kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, prašydamas informuoti, ar S. K. (K.) galima prilyginti asmeniu, nukentėjusiu nuo 1993 – 1990 m. okupacijų, kadangi jis buvo nuteistas pagal (duomenys neskelbtini) BK 7–35 str. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras 2017 m. rugpjūčio 11 d. raštu nurodė, kad pareiškėjos senelio S. K. negalima prilyginti asmeniu, nukentėjusiu nuo 1939 – 1990 metų okupacijų, kadangi iki suėmimo 1947 m. jis buvo MGB operatyvinis įgaliotinis, turėjo leitenanto laipsnį, o pagal Asmenų, nukentėjusių nuo 1939 – 1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 2 punktą asmenų, nukentėjusių nuo 1939 – 1990 metų okupacijų, teisinis statusas nepripažįstamas buvusiems (duomenys neskelbtini) . ir nacistinės Vokietijos represinių struktūrų kadriniams darbuotojams.
Vadovaujantis Pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 punktu, 26 straipsnio 1 dalimi ir 32 straipsnio 3 punktu, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2018 m. spalio 15 d. priėmė skundžiamą įsakymą, kuriuo inter alia nusprendė, kad pareiškėja neteko Lietuvos Respublikos pilietybės.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Konstitucija ir Pilietybės įstatymas.
Konstitucijos 12 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais (1 dalis); išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis (2 dalis); pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas (3 dalis). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime yra konstatavęs, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas suponuoja, jog nustatydamas Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką, įstatymų leidėjas turi paisyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 12 straipsnio 2 dalies reikalavimo, kad Lietuvos Respublikos pilietis kartu gali būti ir kitos valstybės pilietis tik atskirais įstatymo numatytais atvejais ir tokie įstatymo numatyti atvejai gali būti tik labai reti (atskiri), išimtiniai, o ne paplitę.
Ginčijamas vidaus reikalų ministro įsakymo priėmimo pagrindas – Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 24 straipsnio 2 punktas, kuriame nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus. Įstatymo 24 straipsnio (bylai aktuali redakcija galiojanti nuo 2016 m. liepos 6 d.) 2 punktas aiškintinas kartu su įstatymo 26 straipsnio (bylai aktuali 2016 m liepos 1 d. redakcija) 1 dalimi, pagal kurią Lietuvos Respublikos pilietis, įgijęs kitos valstybės pilietybę, netenka Lietuvos Respublikos pilietybės nuo kitos valstybės pilietybės įgijimo dienos, išskyrus asmenis, kurie pagal šio įstatymo 7 straipsnio 1–5, 7 ir 9 punktus gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiai. Vadinasi, Įstatymo 24 straipsnio 2 punkto formuluotė “Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę” reiškia, kad Respublikos pilietybės šiuo reguliuojamu atveju netenkama, kai kitos valstybės pilietybė įgyjama vėliau nei Lietuvos Respublikos pilietybė.
Atvejus, kuriems esant, Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis numato pilietybės įstatymo 7 straipsnis (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 6 d.): 1) Lietuvos Respublikos pilietybę ir kitos valstybės pilietybę įgijo gimdamas; 2) yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d; 3) yra asmuo, išvykęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d; 4) yra šio straipsnio 2 ar 3 punkte nurodyto asmens palikuonis; 5) sudarydamas santuoką su kitos valstybės piliečiu dėl to savaime (ipso facto) įgijo tos valstybės pilietybę; 6) yra asmuo, kuriam nesukako 21 metai, jeigu jis yra įvaikintas Lietuvos Respublikos piliečių (piliečio) iki tol, kol jam sukako 18 metų, ir dėl to įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę pagal šio įstatymo17 straipsnio 1 dalį; 7) yra asmuo, kuriam nesukako 21 metai, jeigu jį, Lietuvos Respublikos pilietį, iki kol jam sukako 18 metų, įvaikino kitos valstybės piliečiai (pilietis) ir dėl to jis įgijo kitos valstybės pilietybę; 8) Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo išimties tvarka, būdamas kitos valstybės pilietis; 9) yra asmuo, kuris išsaugojo Lietuvos Respublikos pilietybę arba kuriam Lietuvos Respublikos pilietybė buvo grąžinta dėl to, kad jis turi ypatingų nuopelnų Lietuvos valstybei; 10) Lietuvos Respublikos pilietybę įgijo turėdamas pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje. Aiškindamas aptartą Pilietybės įstatymo 7 straipsnį Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. kovo 29 d. nutartyje (administracinėje byloje Nr. A-3067-492/2017) yra padaręs išvadą, kad įstatymo leidėjas dvigubą pilietybę sieja ne su bet kokiomis, bet išskirtinėmis aplinkybėmis – tremtimi, persekiojimu ar kitomis išimtinėmis, paprastai nuo asmens valios nepriklausančiomis aplinkybėmis.
Kaip buvo minėta, pareiškėja siekia išlaikyti Lietuvos pilietybę, kadangi ji atitinka Pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punktą – yra asmens, ištremto iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d., vaikaitė. Tačiau iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2017 m. rugpjūčio 11 d. rašto Nr. 15R-31 matyti, jog jos senėlis, S. K. iki suėmimo buvo MGB operatyvinis įgaliotinis, turėjo leitenanto laipsnį. Rašte pažymima, jog (duomenys neskelbtini) Pabaltijo apygardos karinis tribunolas S. K. po mirties reabilitavo.
Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymas apibrėžia nacistinės Vokietijos ir (duomenys neskelbtini) okupacinių valdžių politiniais ar kilmės (politiniais, religiniais, tautiniais, socialinės ar etninės kilmės ir kt.) motyvais persekiotų ir nuo 1939–1990 metų okupacijų nukentėjusių asmenų kategorijų sąvokas ir nustato nukentėjusių asmenų teisinio statuso pripažinimo pagrindinius kriterijus. Šio įstatymo 8 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta, jog asmenų, nukentėjusių nuo 1939 – 1990 metų okupacijų, teisinis status nepripažįstamas buvusiems (duomenys neskelbtini) ir nacistinės Vokietijos represinių struktūrų kadriniams darbuotojams.
Šioje administracinėje byloje, inter alia, skundžiamas įsakymas nagrinėjamas pareiškėjos pateikto skundo ribose, t. y. tikrinamas skundžiamo įsakymu teisėtumas ir pagrįstumas. Teismas įpareigotas nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant pareiškėjos reikalavimo panaikinti skundžiamą įsakymą pagrįstumą, pirmiausia būtina įvertinti skundžiamo įsakymo, kuris laikytinas viešojo administravimo aktu, atitiktį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Taip pat būtina įvertinti, ar nėra ABTĮ 91 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas.
Kaip minėta, pareiškėja siekia išlaikyti Lietuvos pilietybę tuo pagrindu, jog jos senelis S. K. buvo nukentėjęs nuo okupacijų. Šiuo atveju teismas daro išvadą, jog pareiškėja, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 7 straipsnio 4 punktu, negali išsaugoti Lietuvos ir turėti kitos šalies pilietybę, remdamasi tuo, jog jos senelis buvo tremtinys. Byloje nustatyta, jog minėtas asmuo buvo (duomenys neskelbtini) okupacinės struktūros – MGB leitenantas, todėl pripažinti jį nukentėjusiu nuo 1939 – 1990 metų okupacijų nėra teisinio pagrindo.
Teismas atkreipia dėmesį, jog Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį Lietuvos Respublikos pilietybės institutą, yra konstatavęs: pilietybė yra nuolatinis, nepertraukiamas asmens ir valstybės teisinis ryšys; pilietybė atsiranda tada, kai asmuo tampa piliečiu, ir tęsiasi tol, kol asmuo miršta ar netenka pilietybės; piliečio teisinis ryšys su valstybe išlieka, kad ir kur pilietis būtų: ar valstybėje, kurios pilietis jis yra, ar už jos ribų, t. y. kurioje nors kitoje valstybėje, – piliečiui išvykus į kitą valstybę, jo teisinis ryšys su valstybe, kurios pilietis jis yra, nenutrūksta; būtent tai, kad piliečio ir valstybės teisinis ryšys yra nuolatinis (nepertraukiamas), leidžia atskirti šį ypatingą teisinį ryšį nuo teisinio ryšio, susidarančio tarp valstybės ir joje nuolat ar laikinai gyvenančio užsieniečio ar asmens be pilietybės: kai užsienietis ar asmuo be pilietybės išvyksta iš valstybės, jo teisinis ryšys su valstybe nutrūksta. Kai į kitą valstybę išvyksta pilietis, jo teisinis ryšys su valstybe, kurios pilietis jis yra, išlieka (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Lietuvos Respublikos pilietybė išreiškia asmens teisinę narystę Lietuvos valstybėje, atspindi to asmens teisinę priklausomybę pilietinei Tautai – valstybinei bendruomenei. Piliečių ir valstybės ryšys yra abipusis: pilietybė asmeniui suteikia ir garantuoja pilietines (politines) teises, nustato tam tikras jo pareigas valstybei; iš pilietybės santykių valstybei kyla tam tikros pareigos savo piliečiams. Konstitucijoje įtvirtintas pilietybės institutas neatsiejamas nuo Lietuvos valstybės, nuo pilietinės Tautos – valstybinės bendruomenės konstitucinės sampratos. (Konstitucinio Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimas)
Teismas pažymi, jog pagal Lietuvos Konstituciją negalimas ir toks Pilietybės įstatymo nuostatų, įtvirtinančių galimybę tuo pat metu būti Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės piliečiu, plečiamasis aiškinimas, pagal kurį dviguba pilietybė būtų ne atskiros, ypač retos išimtys, bet paplitęs reiškinys (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2006 m. lapkričio 13 d. nutarimai).
Teismo vertinimu, pilietybė – išskirtinis ir glaudus ryšis tarp asmens ir valstybės. Asmenims, ištremtiems iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. ir jų palikuoniams suteikta bendros taisyklės išimtis – galimybė būti Lietuvos piliečiu, esant ir kitos valstybės piliečiu. Ši išimtis padaryta todėl, kad kitos valstybės pilietybės įgijimą nulėmė prieš asmenų valią įvykusi tremtis, t. y. tarp ištrėmimo ir kitos valstybės pilietybės įgijimo būtinas priežastinis ryšys. Pareiškėjos atveju nėra ryšio tarp senelio iškeldinimo ir jos tapimo (duomenys neskelbtini) piliete. Pareiškėja, užaugusi Lietuvoje ir būdama jos piliete, (duomenys neskelbtini) pilietybę įgijo savo laisva valia dėl gyvenimiškų aplinkybių. Negana to, pastebėtina, jog ji suprato savo veiksmų galimus padarinius, kadangi dar prieš tampant kitos valstybės piliete, norėjo atsisakyti Lietuvos pilietybės, vėliau (2015 m. kovo 4 d.) pateikė prašymą nutraukti prašymo dėl Lietuvos pilietybės atsisakymo nagrinėjimą. Todėl darytina išvada, jog pareiškėja siekė įsilieti į kitos valstybės visuomenę, tapti jos dalimi.
Įvertinus tai, kas išdėstyta, teismas daro išvada, jog skundžiamas įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, visapusiškai išnagrinėjus surinktus duomenis, todėl jo naikinti, skunde nurodytais pagrindais, nėra teisinio pagrindo.
Proceso šalys procesiniuose dokumentuose išdėsto daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir (arba) niekaip nekeičia šiame teismo sprendime padarytos išvados. Todėl jų teismas nenagrinės. Paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir 132 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos J. M. skundą atmesti kaip nepagrįsta.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.